Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui K. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.

Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigė, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Taip pat patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad Ligoninės nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registre nėra pareiškėjo prašymų, skundų ir/ar pareiškimų dėl šalčio baudos izoliatoriuje. Pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į administraciją su prašymu dėl šalčio patalpoje, esant tokiam prašymui pareiškėjui būtų suteiktos papildomos antklodės ar pagalbinės priemonės (šildytuvas). Nurodė, kad LAVL laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pažymėjo, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose, tačiau pabrėžė, kad ligoninė neprekiauja tabako gaminiais, parduotuvė randasi Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o apsiribota bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais.

LAVL prašė reikalavimui nuo pirmosios hospitalizacijos dienos taikyti senaties terminą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos K. V. atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2011-02-04 iki 2011-02-11, nuo 2013-01-11 iki 2013-02-15, nuo 2013-06-21 iki 2013-07-05, nuo 2013-07-19 iki 2013-08-09, nuo 2013-12-27 iki 2014-01-03, būnant LAVL, pareiškėjas kildina iš to, kad: palatose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas; kad baudos izoliatoriuje buvo nežmoniškai šalta, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014-03-14, ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpius nuo 2011-03-14 iki 2014-03-14.

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, kad neturinę žalą patyrė dėl to, kad baudos izoliatoriuje buvo nežmoniškai šalta, tačiau į šį pareiškėjo prašymą nebuvo reaguojama. Atsakovė nurodė priešingai ir tvirtino, kad Ligoninės nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registre nėra pareiškėjo prašymų, skundų ir/ar pareiškimų dėl šalčio baudos izoliatoriuje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su 2013-01-14 pareiškimu kreipėsi į LAVL administraciją, prašydamas perkelti jį iš baudos izoliatoriaus į kamerą, nes baudos izoliatoriuje yra nežmoniškai šalta (b. l. 14). Akivaizdu, kad atsakovė yra neteisi tvirtindama, jog pareiškėjas nesikreipė dėl šalčio baudos izoliatoriuje. Pabrėžtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas dėl šalčio baudos izoliatoriuje kreipėsi ne tik į atsakovę, bet ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris, 2013-02-08 patikrinęs oro temperatūrą, LAVL baudos izoliatoriuje nustatė, jog išmatuota temperatūra neatitiko HN 76:2010 ir Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nuostatų. LAVL administracijai buvo nurodyta pašalinti nustatytus neatitikimus. Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir įvertinęs tai sprendžia, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo teisę būti patalpoje, kurioje šaltuoju metu laiku temperatūra turi būti 18 – 22 ?C.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad žalą patyrė, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o į jo prašymus nebuvo reaguojama. Atsakovė tvirtino, kad laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, 26, 20 buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka atsakovei. Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir prašymuose LAVL direktoriui, nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad visose LAVL bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Atsakovė neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, 26, 20 buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalies reikalavimus. Atsakovei neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, 26, 20 buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad LAVL administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjo teigimu, žalą jis patyrė dar ir todėl, kad palatose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². LAVL atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas šiuose palatose, t. y. nuo 2013-01-11 iki 2013-02-15 Vidaus ligų skyriaus 23 palatoje, kurios plotas – 8,80 m², joje 6 lovos, pareiškėjas buvo 35 dienas; nuo 2013-06-21 iki 2013-07-05 Chirurgijos skyriaus 20 palatoje, kurios plotas – 7,18 m², joje 4 lovos, pareiškėjas buvo 14 dienų kamerų tipo palatoje; nuo 2013-07-19 iki 2013-08-09 Chirurgijos skyriaus 20 palatoje, kurios plotas – 7,19 m², joje 4 lovos, pareiškėjas 21 dieną kamerų tipo palatoje; nuo 2013-12-27 iki 2014-01-03 Chirurgijos skyriaus 20 palatoje, kurios plotas – 7,19 m², joje 4 lovos, pareiškėjas buvo 7 dienas kamerų tipo palatoje. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose Nr. 20, 23 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-11 iki 2014-01-03 (kuomet buvo gydomas LAVL) palatose Nr. 20 buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis, palatoje Nr. 23 buvo laikomas kartu su šešiais asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 m², pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (77 dienas), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendžia, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas, nustačius, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru bei neužtikrino pareiškėjo teisės būti palatoje, kurioje šaltuoju metu laiku temperatūra turi būti ne mažesnė nei 18?C.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo K. V. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui K. V. 500 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo K. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. V. 500 Eur (penkis šimtus eurų) (1 726,40 litų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Kitoje dalyje pareiškėjo K. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.