Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą E. J. (toliau – E. J.) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu, perduodant jį laiduotojos L. V. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukiant.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. J. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždraudžiant jam naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dviem) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat E. J. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 straipsnyje, iš jo konfiskuota nusikaltimo padarymo įrankio – traktoriaus T-25A, valstybinis numeris 7274LI, vertę atitinkanti pinigų suma – 2500 (du tūkstančiai penki šimtai) eurų.

E. J. taikytą kardomąją priemonę – asmens dokumento, t. y. traktorininko pažymėjimo Nr. MB 040112 paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jo vykdymą nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. J. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas BK 40 straipsnio pagrindu už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 6 d., apie 12.58 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo traktorių T25, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį L. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,50 promilės alkoholio, t. y. jam įvykio vietoje 12:58 val. alkotesteriu nustatytas 2,81 promilių girtumas, 13.45 val. paimtame jo kraujyje nustatytas 3,15 promilių alkoholio.Apeliaciniu skundu E. J. prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį - netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės ir nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo įrankio vertę atitinkančios pinigų sumos – 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų.Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnis, numatantis administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs vairuotojai (ne daugiau nei 1,5 promilės), transporto priemonės konfiskavimo nenumato. Jis privalomai skiriamas tik tais atvejais, kai toks administracinis nusižengimas padaromas pakartotinai (ANK 427 straipsnio 3 dalis). Pasak E. J., iš esmės analogiškas teisinis reglamentavimas, buvo įtvirtintas ir iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 130² straipsnyje. Ir nors administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas nėra vienodas, tačiau, kai nėra nusikaltimų pakartotinumo ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių, šis veiksnys nėra pakankamas pagrindas iš esmės keisti BK 72 straipsnio taikymo praktikos.Apeliaciniu skundu pažymima, kad praeityje E. J. nebuvo teistas, nebaustas ir administracine tvarka už pažeidimus transporto srityje, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra charakterizuojamas teigiamai. Šiuo metu neturi darbo, pajamų, verčiasi atsitiktiniais darbais, todėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtas konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas laikytinas pertekline ir neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje E. J. bei jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu E. J. dirba, tačiau gaunamas darbo užmokestis labai mažas. Prokurorė D. Rutkauskaitė, nesutikdama su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. E. J. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su teismo sprendimu išieškoti konfiskuotino turto – traktoriaus T-25A, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) eurų, tačiau, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė E. J. paskirta pagrįstai. Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. BK 72 straipsnio 2 dalis numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai juos veikia, žaloja, o taip pat ir tie įrenginiai, mechanizmai bei prietaisai, kuriais tiesiogiai nusikaltimo dalykas neveikiamas, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą. BK 72 straipsnio taikymo išimčių, susijusių su tuo, kad nusikalstamos veikos priemonė nurodyta specialiojoje dalyje konstruojant nusikaltimo sudėtį (kaip būtinasis požymis ar ne), nenumatyta. Įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikalstamų veikų sudėtis, ne vienu atveju yra nurodęs nusikaltimo padarymo priemonę, įrankį kaip objektyvųjį būtiną ir netgi kvalifikuojantį nusikalstamos veikos sudėties požymį (plėšimas panaudojant nešaunamąjį ginklą, peilį (BK 180 straipsnio 2 dalis), panaudojant šaunamąjį ginklą (BK 180 straipsnio 3 dalis)), tačiau tai nepašalina bendrojoje dalyje įtvirtinto imperatyvo konfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonę ar įrankį, nes bendrosios ir specialiosios baudžiamojo įstatymo dalių nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį, tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Vertinant šią teisės normą aukščiau aptarto BK 72 straipsnio kontekste, neabejotina, jog tam, kad asmens atžvilgiu būtų galima taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, pradžioje būtina konstatuoti, jog turtas, kuris buvo panaudotas asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymui, atitinka visus konfiskuotino turto požymius, įtvirtintus BK 72 straipsnyje. Aptarto teisinio reguliavimo plotmėje, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, abejonių tuo, jog traktorius T-25A, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo E. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, nekyla. Nors E. J. vairuota transporto priemonė ir nebuvo kaip nors specialiai pritaikyta nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas nebūtų įmanomas. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik aukščiau aptartą nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją, kurioje transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be transporto priemonės asmuo negali, kadangi ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę, todėl įvykio metu E. J. vairuotas traktorius skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone ir laikytas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekste.Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir E. J. apeliacinį skundą, pažymėtina ir tai, kad siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio kraujyje, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už kelių transporto priemonės vairavimą arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamąja atsakomybe, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, ar konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, būtų apsunkintas. Tokia situacija formuotų nebaudžiamumo įspūdį bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio. Atsižvelgiant į tokį BK 72 straipsnio nuostatų išaiškinimą, apelianto argumentai dėl ANK įtvirtinto teisinio reguliavimo, kiek jis susijęs su asmens, vairavusio transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, administracine atsakomybe bei nusižengimo padarymo priemonės konfiskavimu, atmestini kaip neturintys jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu E. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, pagrįstumo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje vis tik turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius nusižengimus, apibrėžtus ANK, o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme (2005 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas).Įvertinus aukščiau išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, nesant abejonių dėl E. J. vairuoto traktoriaus pripažinimo konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnio prasme, vis tik pažymėtina, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, traktorius, kurį vairuodamas analizuojamo įvykio metu E. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priklausė trečiajam asmeniui – L. V.. BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.Bylos duomenys patvirtina, kad L. V. apie E. J. ketinimus vertinamo įvykio dieną, būnant neblaiviu, naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu traktoriumi, nežinojo, ką ji betarpiškai patvirtino apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Netikėti šios liudytojos parodymais, kuriais ji patvirtino nežinojusi, jog E. J. jai priklausantį traktorių pasiėmė būdamas neblaivus, to fakto nematė, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Susidarius tokiai situacijai, galima spręsti tik konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą, ką vertinamu atveju visiškai pagrįstai sprendė ir apylinkės teismas, su kuo nesutikti, teisinio pagrindo nėra. Manyti, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė ar neproporcinga E. J. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, priešingai nei teigiama E. J. apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Turto konfiskavimas ar konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, o nesant galimybių jos konfiskuoti, iš kaltininko neišieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aukštesnysis teismas neįžvelgia. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. J. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, kai įvykio vietoje (12.58 val.) alkotesteriu jam buvo nustatytas 2,81 promilių, o praėjus beveik valandai nuo patikrinimo alkotesteriu (t. y. 13.45 val.), jo kraujyje buvo nustatytas net 3,15 promilių girtumas. Toks E. J. apsvaigimo laipsnis, įvertinus jį jo vairuotos transporto priemonės gabaritų kontekste (žemės ūkio technika), teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamu nuosprendžiu E. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertę atitinkančio pinigų sumos išieškojimas, yra neproporcinga E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą įvertintina ir tai, kad, sutinkamai tiek su paties E. J., tiek su liudytojos L. V. parodymais, L. V. yra ūkininkė, kuriai E. J., nesudaręs darbo sutarties, kartais padėdavo nudirbti tam tikrus žemės ūkio darbus, kurių atlikimui reikėjo vairuoti traktorių. Analizuojamo įvykio dieną E. J. vairavo traktorių iš esmės atlikdamas jam priskirtas darbo pas ūkininkę funkcijas, t. y. važiavo traktoriumi į laukus, kur kombainas kūlė grūdus, kad būtų galima į traktorių supilti grūdus ir juos parvežti į ūkį. Būtent tai, kad E. J. darbas yra susijęs su traktoriaus vairavimu, reikalauja ypatingą dėmesį skirti prevenciniam skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos ir apeliaciniu skundu ginčijamos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, tikslui, nes sąmoningai pasirinkdamas priešingą teisei elgesį, toks asmuo kelia didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, o dėl šio asmens darbo pobūdžio pavojus tampa dar didesnis. Naikinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu E. J. paskirtą ir apeliaciniu skundu ginčijamą baudžiamojo poveikio priemonę atsižvelgiant į tai, kad praeityje apeliantas nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, teisinio pagrindo taip pat nėra. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Priimant šį sprendimą buvo įvertintas tiek nuoširdus E. J. gailestis dėl padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės – praeityje nei teistas, nei baustas administracine tvarka nebuvo, todėl dar labiau švelninti E. J. atsakomybę, jo atžvilgiu netaikant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, remiantis tais pačiais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados nepaneigia ir tai, jog E. J. nusikaltimo padarymo metu ir dabar gaunamos pajamos yra mažos, kadangi galimas savo nusikalstamo elgesio pasekmes asmuo turėjo įvertinti prieš darydamas nusikalstamą veiką, kadangi priešingu atveju, vertinant išimtinai turtinę asmens padėtį, susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas, todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, teisėjų kolegija,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.