Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas A. Padvelskis, sekretoriaujant E. Venckienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei D. Tarvainytei, atsakovės ir trečiojo asmens atstovams S. Žilinskui, advokatui A. Staškūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Stotas“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui Plungės rajono savivaldybės tarybai dėl daikto pagerinimo išlaidų ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 17 d. šalys sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį (toliau Sutartis), pagal kurią atsakovė išnuomojo ieškovei negyvenamąsias patalpas, t. y. kino teatro pastatą, esantį (duomenys neskelbtini)(b. t. 1, b. l. 15-17). Sutartyje buvo nustatytas nuomos terminas iki 2005 m. sausio 15 d. ir šios Sutarties 7.2 p. šalys numatė, kad privatizavimo metu nuomininkui neįsigijus kino teatro pastato, kitas pirkėjas įstatymo nustatyta tvarka privalo atlyginti nuomotojui į kino teatro pastatą investuotas lėšas, atmetus įskaitytas lėšas už nuomą, atsižvelgiant į infliacijos dydį, jeigu jis viršija 1,1 karto. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, suderinusi su atsakove ir kitomis institucijomis, atliko pastato remonto, rekonstrukcijos darbus ir modernizavo įrengimus, nurodydama atliktų darbų vertę - 643 816 Lt (b. t. 1, b. l. 116, 117, 199-200) ir šiuos darbus atsakovė priėmė (b. t. 1, b. l. 22, 113). Nors Plungės rajono savivaldybės taryba 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu kino teatro pastatą su priklausiniais, esančiais (duomenys nesklebtini), įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą (b. t. 1, b. l. 133-134), tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1142 šis objektas buvo išbrauktas iš privatizuojamų objektų sąrašo. Taip pat byloje nustatyta, kad nuomos sutarties terminui pasibaigus 2005 m. sausio 15 d. ieškovė išsikėlė iš nuomotų patalpų ir jas perdavė atsakovei (b. t. 1, b. l. 19). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl 643 816 Lt pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo (neatskaičius nuomos mokesčių), o atsakovė sutiko atlyginti dalį turėtų išlaidų – 295 300 Lt (neatskaičius nuomos mokesčių). Šalims nesutariant dėl daikto pagerinimo išlaidų dydžio, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti visas jos turėtas išlaidas.

Kaip jau buvo nurodyta nuomos sutarties 7.2 p., šalys numatė ieškovės teisę gauti investuotų lėšų į kino teatro pastatą atlyginimą ir tokia ieškovės teisė buvo įtvirtinta galiojusiame 1964 m. LR CK 316 str. Nors šiame Sutarties punkte šalys numatė, kad investuotas lėšas turi atlyginti pirkėjas, privatizavęs kino teatro patalpas, tačiau šias patalpas išbraukus iš privatizuojamų objektų sąrašo prievolė atlyginti ieškovei investuotas lėšas tenka atsakovei, kaip pastatų nuomotojai. Atsižvelgiant į tai, kad kino teatro pastatas yra išbrauktas iš privatizuojamų objektų sąrašo, sprendžiant klausimą dėl investuotų lėšų atlyginimo netaikytini norminiai aktai, reglamentuojantys Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą ir atsižvelgiant į tai, kad nuomos sutartis buvo vykdoma ir pasibaigė po 2001 m. liepos 1 d., taikytinos 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str.). LR CK 6.501 str. 1 d. numato, kad nuomininkui nuomotojo leidimu daiktą pagerinus, jis turi teisę į turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kitą. Byloje nustatyta, kad atsakovė leido ieškovei išsinuomotą daiktą pagerinti, sutartyje numatė, kad ieškovė turi teisę į investuotų lėšų atlyginimą, todėl tiek pagal įstatymo, tiek pagal sutarties nuostatas, atsakovė privalo atlyginti ieškovei jos turėtas būtinas išlaidas daiktui pagerinti. Atsakovė iš esmės šios savo prievolės neginčija, tačiau nesutinka su ieškovės prašoma atlyginti išlaidų suma.

Taigi ieškovė, grįsdama turėtų išlaidų dydį, remiasi įvykdytų darbų aktais (b. t. 1, b. l. 23-112, 114-115). Tačiau vien tik iš šių aktų daryti išvadą apie išlaidų dydį pastatui pagerinti negalima, nes iš šių aktų matyti, kad ne visos turėtos išlaidos susijusios su pastato pagerinimu, be to, atitinkamus įrengimus bei daiktus ieškovė gali pasiimti. Atsakovė pateikė teismui jos užsakymu atliktą UAB „Rezultatas“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kurios išvadoje nurodyta, kad ieškovės atlikto remonto darbų ir medžiagų vertė yra 465 525 Lt, tačiau įvertinus statybos darbų užbaigtumą, medžiagų kokybę bei pastato būklę 2004 m. liepos 8 d., vertintojų nuomone, remonto vertė galėtų būti 295 300 Lt (b. t. 1, b. l. 160-186). Be to, atsakovė pateikė UAB „Kauno komprojektas“ ataskaitą, kurios išvadoje nurodyta, kad kino teatro pastato remontui, skaičiuojant 2000-01-01 kainomis, reikėjo 494 165 Lt (b. t. 2, b. l. 88-89). Teismo paskirtos statybinės ekspertizės metu atlikti remonto darbai 2000 m. kainomis buvo įvertinti 487 294 Lt bei nurodyta, kad taikant Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus remonto nusidėvėjimo suma sudaro 92 916,69 Lt (b. t. 2, b. l. 33-52). Tokiu atveju ieškovės atlikto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remonto vertė pasibaigus nuomos terminui sudarytų 394 377,31 Lt. Nors atsakovė pareiškė prašymą skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau nenurodė motyvų ir argumentų, duodančių pagrindą abejoti tiek ekspertizės, tiek kitų ataskaitų išvadomis. Būtina pažymėti, kad visose remonto darbų ir medžiagų vertinimo išvadose nustatyta remonto vertė skiriasi nežymiai, todėl daryti išvadą, kad šiuo atveju reikia skirti pakartotinę ekspertizę nėra pagrindo ir remonto darbų vertė gali būti nustatyta pagal byloje surinktą medžiagą.

Iš pateiktos UAB „Rezultatas“ atliktos pastato remonto vertės nustatymo ataskaitos matyti, kad ieškovės atlikto remonto vertė buvo sumažinta 36,57 proc., t. y. 170 225 Lt (b. t. 1, b. l. 172). Tačiau šioje ataskaitoje nėra nurodytas norminis aktas, kurio pagrindu būtų galima tokia suma mažinti remonto darbų vertę, todėl vadovautis šia ataskaita, nustatant remonto darbų vertę, negalima. Taip pat nėra pagrindo vadovautis ir UAB „Kauno komprojektas“ remonto darbų įvertinimo ataskaita, nes šioje ataskaitoje nėra įvertintas remonto vertės sumažėjimas dėl nusidėvėjimo. Taigi teismo paskirtos ekspertizės metu vertinant ieškovės atlikto pastato remonto vertę buvo nustatyta remonto vertė – 487 294 Lt ir atsižvelgiant į 2001-12-20 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 nuostatas buvo įvertintas remonto darbų nusidėvėjimas, kuris sudaro 92 916,69 Lt (b. t. 2, b. l. 33-34). Tokiu atveju ieškovei atlygintinų investuotų lėšų suma sudarytų 394 377,31 Lt ir ieškovė su tokia suma sutinka. Nors atsakovė ginčija šios sumos dydį, tačiau nenurodė ir byloje nėra duomenų, duodančių pagrindą remiantis norminiais aktais šią sumą dar labiau mažinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas, nustatydamas ieškovės atlikto remonto vertę ir ieškovei atlygintinų išlaidų daiktui pagerinti dydį, remiasi teismo paskirtos ekspertizės išvadomis (CPK 185, 218 str.), konstatuodamas, kad ieškovei priteistina iš atsakovės 394 377,31 Lt turėtų daikto pagerinimo išlaidų vadovaujantis šalių sudarytos nuomos sutarties bei įstatymo nuostatomis (CK 6.501 str. 1 d.) ir ši ieškinio dalis tenkinama iš dalies.

Reikšdama ieškinį ieškovė nurodė nuompinigių sumą, kuria, jos nuomone, galėtų būti mažinama priteistina suma už turėtas pagerinimo išlaidas, tačiau iš atsakovės atsiliepimo bei bylos medžiagos matyti, kad atsakovė apskaičiavo didesnius nuompinigius, negu nurodė ieškovė. Taigi šalys byloje nepareiškė reikalavimo dėl nuompinigių, taip pat neteikė įrodymų dėl jų dydžio, todėl teismas neturi pagrindo dėl nuompinigių pasisakyti (CPK 263 str.2 d., 265 str. 2 d.). Tačiau šis teismo sprendimas neriboja šalims galimybės išspręsti ginčą dėl nuompinigių kitoje byloje, pareiškus atitinkamą reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 str. 1 d.).

Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 60 487,85 Lt palūkanų priteisimo ir bylos nagrinėjimo metu prašomą priteisti palūkanų sumą sumažino iki 32 864,78 Lt. LR CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tiek ši įstatymo norma, tiek kiti įstatymai nenumato išimčių atsakovei nemokėti palūkanų praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminus. Palūkanos atlieka kompensavimo funkciją ir ieškovė pagal įstatymą turi teisę jas gauti, o atsakovė privalo jas sumokėti. Pasibaigus nuomos sutarčiai ieškovei atsirado prievolė grąžinti išsinuomotą pastatą, o atsakovei atsirado prievolė atlyginti ieškovei turėtas išlaidas išsinuomotam pastatui pagerinti. Byloje nustatyta, kad ieškovė perdavė atsakovei negyvenamąsias patalpas, o atsakovė savo prievolės atlyginti ieškovei turėtas išlaidas patalpoms pagerinti neįvykdė, todėl jai atsirado prievolė mokėti įstatyme numatyto dydžio palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.). Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė sutiko ir buvo pasiruošusi atlyginti ieškovei 233 387 Lt turėtų pastato pagerinimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad dalį sumos ieškovė galėjo gauti pasibaigus nuomos sutarčiai, tačiau pati ieškovė atsisakė tokią sumą priimti, nebendradarbiavo su atsakove dėl šios sumos jai pervedimo. Pagal LR CK 6.40 str. 2 d. nuostatas, ieškovė turėjo priimti neginčijamos prievolės dalies įvykdymą ir jai išliktų teisė reikalauti įvykdyti likusią prievolės dalį. Tačiau ieškovė pažeidė šio įstatymo reikalavimus, nebendradarbiavo su atsakove (CK 6.64 str.1 d. 1 p.), todėl atsakovė neturi mokėti palūkanų ieškovei nuo 233 387 Lt, t. y. nuo tos sumos, kurią ji sutiko sumokėti ieškovei pasibaigus nuomos sutarčiai (CK 6.262 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, priteistinos iš atsakovės palūkanos skaičiuotinos nuo likusios byloje nustatytos sumos, t . y. nuo 160 990,31 Lt (394 377,31 Lt – 233 387 Lt). Taigi ieškovė nurodė, kad atsakovės praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti yra 20 mėn. (nuo 2005-01-15 iki 2006 m. rugsėjo 15 d.), todėl palūkanos už šį laikotarpį nuo 160 990,31 Lt sudaro 13 415,80 Lt (670,79 Lt už mėnesį x 20 mėn.). Esant tokioms aplinkybėms, iš atsakovės priteistina ši palūkanų suma ir ši ieškinio dalis tenkintina iš dalies (CPK 185 str.).

Taip pat iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, kuri sudaro 407 793,11 Lt (394 377,31 Lt + 13 415,80 Lt), nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 4 d., 6.210 str. 1 d.).

Taigi pareikštas ieškinys tenkintinas iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 5 325,34 Lt žyminio mokesčio, o likusios – 5 325,34 Lt – žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (b. t. 1, b. l. 154). Šiuo atveju byloje mokėtinas žyminis mokestis sudarytų 10 650,68 Lt. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį ieškovei priteistina iš atsakovės 5 325,34 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų ir iš atsakovės priteistina 2 753 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas (CPK 96 str. 1 d.). Tačiau dalis ieškovės reikalavimų atmestini, todėl priėmus teismo sprendimą, ieškovė turi sumokėti 2 573 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas nuo atmestinos ieškinio dalies, nes žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (CPK 84 str.) ir priteistinas žyminis mokestis į valstybės pajamas suapvalintas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d.). Be to, atsakovė įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 6 000 Lt ir iš šios sumos 4 720 Lt buvo sumokėta už statybinę ekspertizę. Taigi likusi suma – 1 280 Lt – grąžintina atsakovei, o išlaidos už ekspertizę paskirstytinos šalims atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų dalį ir iš ieškovės priteistina atsakovei 2 892,89 Lt turėtų išlaidų už ekspertizę (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d.).

Teismo posėdžio metu ieškovė pateikė prašymą pripažinti atsakovės veiksmus nesąžiningais ir vilkinančiais bylos nagrinėjimą bei skirti jai baudą. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė teikė prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo siekdama gauti papildomų įrodymų, todėl negalima pripažinti, kad atsakovės veiksmai buvo nesąžiningi ir ji specialiai vilkino bylos nagrinėjimą, todėl skirti jai baudą nėra pagrindo ir ieškovės prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Plungės rajono savivaldybės administracijos 394 377,31 Lt turėtų pastato pagerinimo išlaidų, 13 415,80 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą – 407 793,11 Lt – nuo bylos iškėlimo teisme 2006 m. lapkričio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 5 325,34 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų UAB „Stotas“ bei 2 753 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Priteisti iš UAB „Stotas“ 2 892,89 Lt turėtų ekspertizės išlaidų Plungės rajono savivaldybės administracijai bei 2 573 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Grąžinti Plungės rajono savivaldybės administracijai 1 280 Lt, likusius Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje.

Kitą ieškinio dalį ir UAB „Stotas“ prašymą dėl baudos skyrimo Plungės rajono savivaldybės administracijai atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.