Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-199-1020/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-15
Bylos Nr.: 1A-199-1020/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36542-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Advokatai: Pavelas Borkovskis, Vytenis Dziegoraitis

Kategorijos

2.1.2.2Teisės į tinkamą teisinį procesą principas (BPK 44 str. 5 d. ir kt. str.)
2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
2.4.6.6.2Panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 5 d. 1 p.)
2.10.9Bylos išsprendimas teisme (BPK 401 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36542-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.2; 2.3.2.2.13; 2.4.6.6.2; 2.10.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėjo advokato Vytenio Dziegoraičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria A. A. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ „Rokiškio psichiatrinė ligoninė“.

A. A. atžvilgiu pareikštą civilinį ieškinį nutarta palikti nenagrinėtą.

Šia nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė pritaikyta ir B. B., tačiau šioje dalyje nutartis apeliacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutarties nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. A., negalėdama suprasti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų dėl lėtinio psichikos sutrikimo su šizoafektiniu sutrikimu, depresijos tipu, 2020 m. rugsėjo 11 d. nuo 13.00 val. iki 15.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrais veiksmais, turėdami vieningą tyčią, nužudyti nukentėjusiąją C. C., gim. (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su B. B., gim. (duomenys neskelbtini), išviliojo nukentėjusiąją iš namų adresu (duomenys neskelbtini), atsivedė ją į pelkę, esančią (duomenys neskelbtini), B. B. pargriovus nukentėjusiąją, jis atsisėdo iš viršaus ant C. C., o ji (A. A.) laikė šios kojas, taip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, po ko B. B. tyčia sudavė peiliu C. C. ne mažiau kaip 68 kartus į įvairias kūno vietas, t. y. ne mažiau kaip 10 kartų į galvos plaukuotą dalį, ne mažiau kaip 22 kartus į kaklą, ne mažiau kaip 25 kartus į krūtinę, ne mažiau kaip 1 kartą į dešinį žastą, ne mažiau kaip 1 kartą į dešinę plaštaką, ne mažiau kaip 9 kartus į nugarą, taip padarydamas durtines-pjautines žaizdas su vidaus organų sužalojimais, į ką nurodo durtinės-pjautinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kakle su miego arterijos ir jungo vienos sužalojimais, durtinės-pjautinės žaizdos krūtinėje, nugaroje su plaučių ir kepenų sužalojimais, durtinės-pjautinės žaizdos dešiniame žaste, dešinėje plaštakoje, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko nukentėjusioji nuo patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė ir taip tyčia itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – motiną C. C. Nutarties nustatomojoje dalyje nurodyta, kad šiais veiksmais A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose (t. 5, b. l. 16).

2. Skundžiamos nutarties nustatomojoje dalyje taip pat nurodyta, kad B. B., negalėdamas suprasti veikos pavojingumo ir negalėdamas valdyti savo veiksmų dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, 2020 m. rugsėjo 11 d., laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 15.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrais veiksmais, turėdami vieningą tyčią, nužudyti nukentėjusiąją C. C., gim. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su A. A., (duomenys neskelbtini), pastarajai išviliojus nukentėjusiąją iš namų adresu (duomenys neskelbtini), atsivedė į pelkę, esančią (duomenys neskelbtini), jis pargriovė nukentėjusiąją, atsisėdo iš viršaus ant C. C., o A. A. laikė šios kojas, ir taip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, jis tyčia sudavė peiliu ne mažiau kaip 68 kartus į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai C. C., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. ne mažiau kaip 10 kartų į galvos plaukuotąją dalį, ne mažiau kaip 22 kartus į kaklą, ne mažiau kaip 25 kartus į krūtinę, ne mažiau kaip 1 kartą į dešinį žastą, ne mažiau kaip 1 kartą į dešinę plaštaką, ne mažiau kaip 9 kartus į nugarą, taip padarydamas durtines - pjautines žaizdas su vidaus organų sužalojimais, į ką nurodo durtinės - pjautinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kakle su miego arterijos ir jungo venos sužalojimais, durtinės-pjautinės žaizdas krūtinėje, nugaroje su plaučių ir kepenų sužalojimais, durtinės-pjautinės žaizdas dešiniame žaste, dešinėje plaštakoje, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko nukentėjusioji nuo patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė ir taip tyčia itin žiauriai nužudė C. C. Nutarties nustatomojoje dalyje nurodyta, kad šiais veiksmais B. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (t. 5, b. l. 16–17).

3. Be to, skundžiamos nutarties nustatomojoje dalyje nurodyta, kad B. B. neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nupirkdamas įgijo nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, specialisto pripažintų narkotine medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,107 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 17,4 %, kurią laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), iki tol kai 2020 m. rugsėjo 12 d. kratos metu, buvo rasta policijos pareigūnų. Nutarties nustatomojoje dalyje nurodyta, kad šiais veiksmais B. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (t. 5, b. l. 17).

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. A. A. gynėjas advokatas V. Dziegoraitis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį dėl A. A. pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, kad ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

4.1. Gynėjo įsitikinimu, teismo išvados dėl bendrų A. A. ir B. B. veiksmų vieninga tyčia siekiant nužudyti nukentėjusiąją yra pagrįstos abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais bylos duomenimis bei prielaidomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į duomenis, kurie galėjo iš esmės paveikti išvadas dėl A. A. inkriminuotos veikos padarymo. Anot apelianto, savo išvadas teismas grindė prieštaringais įrodymais, o skundžiamoje nutartyje nėra aiškiai nurodyta, kuo vadovaudamasis teismas vienus įrodymus laikė patikimais, o kitus atmetė.

4.2. V. V. teismo psichiatrijos tarnybos pateiktais teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktais Nr. 75U-1-2/2021 ir 75U-1-3/2021, gynėjas pabrėžia, kad A. A. ir B. B. jiems inkriminuotos veikos padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o dėl jų psichikos būsenos ekspertai rekomendavo su jais neatlikti tyrimo veiksmų ir jų neapklausti, taip pat buvo rekomenduota jiems nedalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, nes pastarieji negali suvokti su jais atliekamų veiksmų esmės. Visgi, apelianto teigimu, teismas nepaisė tokių rekomendacijų ir priėmė sprendimą juos apklausti posėdyje. Pasak gynėjo, A. A. ir B. B. teismo posėdyje duotus parodymus teismas vėliau įvertino kaip jų gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo atsakomybę bei juos atmetė, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms, ir vadovavosi tyrimo metu jų duotais parodymais. Gynėjo įsitikinimu, tyrimo metu minėtų asmenų duoti parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 ir 4 dalyse, nes A. A. ir B. B. tuo metu buvo apklausti dar nežinant, kad jie negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau skundžiamoje nutartyje dėl tyrimo metu A. A. ir B. B. duotų parodymų leistinumo teismas niekaip nepasisakė bei, vadovaudamasis eksperčių paaiškinimais, konstatavo, kad sergančių asmenų pirminiai parodymai būna realiausi, o vėlesni parodymai nelaikytini patikimais. Pasak gynėjo, teismas turėjo pareigą ir prerogatyvą kompetentingu lygiu pats įvertinti skirtingose apklausose A. A. ir B. B. duotų parodymų patikimumą, o ne tik vadovautis eksperčių pateiktais paaiškinimais. Anot apelianto, A. A. tik apklausta įtariamąja ir parodymų patikrinimo vietoje nurodė apie tai, kad palaikė nukentėjusiosios – savo motinos C. C. kojas, taip atimdama jai galimybę priešintis. Visgi ši aplinkybė kelia itin daug abejonių, nes B. B. jos nepatvirtino. A. A. tyrimo metu ranka surašytame prisipažinime apie šią aplinkybę taipogi neužsiminė, o teisme kategoriškai neigė laikiusi motinos kojas, kai B. B. su peiliu rankoje sėdėjo ant jos krūtinės. Anot gynėjo, minėtą aplinkybę A. A. nurodė tik pirmoje jos gyvenime atliktoje apklausoje, būdama itin jauno amžiaus, nepakaltinama bei neturėdama gynėjo. Vadovaudamasis tuo, apeliantas teigia, kad minėtuose apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys apie jo ginamosios veiksmus atimant C. C. gyvybę, nėra pakankami ne tik leistinumo, bet ir įrodytumo požiūriu.

4.3. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad A. A. duodama parodymus pripažino, jog kartu su B. B. buvo susitarusi nužudyti C. C., nes nei A. A., nei B. B. apie tokį susitarimą niekada nenurodė. Pasak gynėjo, net ir vadovaujantis nepakaltinama pripažintos A. A. 2020 m. rugsėjo 12 d. duotais parodymais, nėra pagrindo patikimai spręsti, kad jos ir B. B. susitarimas apėmė daugiau nei nukentėjusiosios atviliojimą į nusikaltimo vietą bei vieną dūrį peiliu. Apelianto įsitikinimu, visi tolimesni B. B. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu laikytini vykdytojo ekscesu, nes jų neapėmė bendras susitarimas ir bendrininkų tyčia. Vien iš įtariamosios teiginio apie vieną suplanuotą dūrį peiliu, kurį turėjo atlikti B. B., negalima kategoriškai spręsti apie A. A. siekį nužudyti savo motiną. Pasak apelianto, byloje nepakanka duomenų ir išvadai apie A. A. motyvą atimti gyvybę motinai. Vadovaudamasis 2021 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje apklaustos ekspertės R. D. paaiškinimais, apeliantas teigia, kad A. A. turi polinkį neadekvačiai priklausyti kitiems asmenims, yra jiems prieraiši, atsidavusi (ji nurodė, kad įvykių metu B. B. ją valdė kaip marionetę), kas rodo apie liguisto pobūdžio lėtinį psichikos sutrikimą. Pasak apelianto būtent tai, o ne išankstinis asmenų susitarimas nužudyti C. C., ir nulėmė A. A. veiksmus išviliojant motiną į miškelį, kuriame iš anksto sutartoje vietoje laukė, bet iš anksto nesuderintais ir A. A. netikėtais veiksmais jos motinai gyvybę atėmė B. B. Tai rodo, kad į nukentėjusiosios kūną B. B. suduoti ne mažiau kaip 67 iš 68 smūgių nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas ir už šių smūgių sudavimą A. A. negali atsakyti. Anot apelianto, net ir pats B. B. viso proceso metu pripažino asmeninę atsakomybę už likusių smūgių sudavimą.

4.4. Apibendrindamas tai, kas minėta, apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta, jog A. A. padarė jai inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nenustačius A. A. veiksmuose susitarimo bendrais veiksmais ir vieninga tyčia atimti gyvybę pastarosios motinai, byla jos atžvilgiu nutrauktina.

5. Teismo posėdyje A. A. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė gynėjo apeliacinį skundą atmesti. B. B. gynėjas klausimą dėl A. A. gynėjo apeliacinio skundo pagrįstumo paliko spręsti teismo nuožiūra, tačiau, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į pirmosios instancijos teismo galimai padarytus procesinius pažeidimus bei skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies trūkumus, kurie verčia spėlioti kokią uždraustą veiką padarė B. B. ir A. A..

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėjo advokato V. Dziegoraičio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir iš esmės neatitinkantis BPK 401 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodytas aiškus teismo sprendimas dėl to, ar asmenys padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir kokią konkrečiai (BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be to, visas teismo sprendimas yra prieštaringas ir verčia proceso dalyvius spėlioti dėl to, kaip šie esminiai bylos klausimai buvo išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, ištaisyti byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų negali, todėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

7. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu buvo keliamas klausimas dėl A. A. veiksmų ir vaidmens veikiant kartu su B. B. ir tyčia nužudant jos motiną C. C. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad A. A. gynėjas nesutiko su skundžiamo teismo sprendimo aprašomąja dalimi ir joje esančiomis teismo išvadomis nurodant, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punkte (gynėjas iš esmės nesutiko su teismo išvadomis vertinant įrodymus ir teigia, kad A. A. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos).

8. Tokių apeliacinio skundo argumentų kontekste, pirmiausia, pastebėtina, kad skundžiamos nutarties, kuria A. A. ir B. B. pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, rezoliucinėje dalyje nėra sprendimo dėl to ar nagrinėjamoje byloje buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punktas), t. y. nenurodyta ar pastarieji apskritai padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir, jei padarė, tai kokią konkrečiai veiką. Nutarties rezoliucinėje dalyje yra tik sprendimas minėtiems asmenims taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, tačiau neaišku už kokią(-ias) padarytą(-as) veiką(-as) (B. B. buvo inkriminuojamas ne tik gyvybės atėmimas, bet ir disponavimas narkotinėmis medžiagomis; žr. t. 5, b. l. 17; skundžiamos nutarties 17 l.; šio teismo sprendimo 3 pastraipą). Nors A. A. gynėjas nesutiko su teismo nustatomojoje dalyje esančia išvada, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punkte, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarties motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos ir kitokios, visiškai skirtingai A. A. vaidmenį apibūdinančios teismo išvados, nurodant, kad jos veiksmai atitinka padėjėjos vaidmenį („A. A. veikė B. B. įtakoje ir atliko faktiškai padėjėjos vaidmenį“(t. 5, b. l. 33)). Skundžiamos teismo nutarties nustatomojoje dalyje dėl B. B. veiksmų nurodyta, kad B. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, o nutarties motyvuojamojoje dalyje, be kita ko, yra išdėstytas ir kitoks jo veiksmų teisinis vertinimas – jog A. A. ir B. B. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. priešingai nei nustatomojoje dalyje, motyvuojamoje dalyje minimas ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (šeimos nario (artimojo giminaičio) gyvybės atėmimas); t. 5, b. l. 32)).

9. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, atsižvelgdama į akivaizdų BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimą, iš esmės prieštaringą skundžiamos teismo nutarties turinį, apeliacinio skundo ribas, apimančias tik A. A. atžvilgiu priimtą sprendimą ir neapimančias B. B. atžvilgiu priimto sprendimo, turėdama omenyje ir draudimą pabloginti asmens teisinę padėtį labiau nei to prašoma pagal byloje pateiktą apeliacinį skundą, pirmiausia, turėjo išspręsti klausimą ne dėl A. A. vaidmens nužudant C. C., o dėl to ar procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisingas ir tinkamas, ar padaryti proceso teisės pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

10. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, buvo siekiama išsiaiškinti ir tai, ar proceso dalyviams yra aiškus skundžiamas teismo sprendimas, vertinant jį kaip vientisą dokumentą, ar jiems suprantamos teismo išvados esminiais bylos klausimais. Šiuo klausimu proceso dalyvių pozicijos išsiskyrė: a) prokurorė teigė pastebėjusi, kad teismo nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nekonkretizavo kokia veika buvo padaryta, tačiau, nepaisant to, jai buvo visiškai aišku kokias ir kaip kvalifikuotas veikas teismas nustatė; b) A. A. gynėjas, pabrėždamas, jog šis klausimas jo skunde nebuvo analizuojamas, teigė, kad jam, kaip gynėjui, aišku, kokią veiką pirmosios instancijos teismas pripažino padaryta, nors nutartyje išties yra prieštaravimas dėl jo ginamosios vaidmens; c) B. B. gynėjas teigė, kad šiuo atveju teismo sprendimas nėra suprantamas ir jis priverstas spėlioti kokią uždraustą veiką padarė B. B. ir A. A. (detaliau žr. 2022 m. kovo 23 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą ir protokolą).

11. Tokios proceso dalyvių pozicijos kontekste teisėjų kolegija pastebti, kad nagrinėjamoje byloje 2021 m. gegužės 31 d. prokuroro nutarimu perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. A. buvo inkriminuojama BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose numatyta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (itin žiaurus bejėgiškos būklės asmens gyvybės atėmimas), o B. B. – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (itin žiaurus asmens gyvybės atėmimas) ir BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos. Iš to akivaizdu, kad nei A. A., nei B. B. šiuo nutarimu nebuvo inkriminuojamas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (t. 4, b. l. 89), kuris galiausiai A. A. atžvilgiu buvo nurodytas skundžiamos nutarties nustatomojoje dalyje, o abiejų asmenų atžvilgiu – ir nutarties motyvuojamojoje dalyje. Būtent dėl šių prokuroro nutarime nurodytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo perduota nagrinėti ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 121). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei nukentėjusieji neteikė prašymo pakeisti nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodytas faktines aplinkybes ar asmenims inkriminuotų veikų teisinį kvalifikavimą. Vilniaus apygardos teismas apie galimybę, kad minėtame prokuroro nutarime nurodytų veikų faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ir (ar), kad jame nurodytos veikos gali būti perkvalifikuotos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams taipogi niekaip nepranešė. Teisiamojo posėdžio protokoluose, prokuroro baigiamojoje kalboje, o taip pat ir skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje minimos tos pačios inkriminuojamos veikos – A. A. BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose numatyta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (itin žiaurus bejėgiškos būklės asmens gyvybės atėmimas), o B. B. – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (itin žiaurus asmens gyvybės atėmimas) ir BK 259 straipsnio 2 dalyje (t. 4, b. l. 190–197; t. 5, b. l. 16). Taigi skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi A. A. minėtu prokuroro nutarimu inkriminuota BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose numatyta veika, kiek galima suprasti pagal teismo sprendimo nustatomąją dalį, buvo perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, nors tuo pačiu teismas jos vaidmenį įvardino kaip padėjėjos, kas iš esmės reikštų dar kitokią jos veiksmų kvalifikaciją, t. y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį bei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus). Atitinkamai B. B. prokuroro nutarimu inkriminuota BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta veika, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje buvo pakeista į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, nors, kaip jau minėta, nustatomojoje dalyje buvo nurodyta ta pati jo veiksmų kvalifikacija – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

12. Iš viso to akivaizdu, kad teismas iš esmės pažeidė ne tik BPK 401 straipsnio reikalavimus, bet ir BPK 255 bei 256 straipsnių reikalavimus, apibrėžiančius teisme nagrinėjamos bylos ribas ir galimus jos pokyčius bei kaltinimų pakeitimo tvarką. BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Vilniaus apygardos teismas bylos nagrinėjimo dalyviams iš anksto nepranešė nei apie galimą faktinių aplinkybių pakeitimą A. A. veiksmus įvardinant kaip padėjėjos, nei apie inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos kvalifikacijos keitimą iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 į 3 punktą, todėl tokia galima kaltinimo modifikacija proceso dalyviams nebuvo žinoma ir pažeidė jų teisės. Tuo teismas pažeidė ir BPK 256 straipsnyje numatytas kaltinimo pakeitimo taisykles.

13. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog ne visi galimi ir nagrinėjamos bylos baigtimi suinteresuoti asmenys dalyvavo proceso pirmosios instancijos teisme metu ir galėjo pasinaudoti teise į apeliaciją. Iš bylos duomenų matyti, kad B. B. interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo gynėjas advokatas P. Borkovskis ir atstovas pagal įstatymą B. B. tėvas D. D., o A. A. – tik įgaliotasis atstovas advokatas V. Dziegoraitis. Iš BPK 53, 403 straipsnio 3 dalies, 404 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad tokio pobūdžio bylose, sprendžiant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, bylos baigtimi suinteresuotų asmenų ratas yra specifinis – bylos baigtimi tokiais atvejais gali būti suinteresuoti baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galimai padariusio asmens atstovai pagal įstatymą, šeimos nariai, artimieji giminaičiai, ar net kiti asmenys, kuriems globoti ar rūpintis įstatymo numatytais atvejais gali būti perduotas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje ir vėliau tokių asmenų dalyvavimo procese ar jų interesų atstovavimo nesvarstė (t. 4, b. l. 120–121; 143–150), nors gynėjo dalyvavimas tokiais atvejais ne visada pakankamas ir jis gali atstovauti tik asmens, kurio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimas byloje sprendžiamas, interesus.

14. BPK 326 straipsnis nustato apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšis, priklausomai nuo to, dėl kokio teismo priimto procesinio dokumento – nuosprendžio ar nutarties byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. BPK 326 straipsnio 5 dalyje nurodytos nutartys, kurias priima apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties. Pažymėtina, jog BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta ir apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad skirtingai nei priimant sprendimą dėl apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties išnagrinėjimo atveju BPK apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas konkrečių pagrindų – BPK nenustatyta, kokiu atveju, kokią nutartį dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas turi priimti. Be abejo, apeliacinės instancijos teismas turi paisyti baudžiamojo proceso principų, siekti, kad teisingumas būtų vykdomas be nepateisinamo delsimo, tačiau teismas turi teisę nuspręsti, kurio iš BPK 326 straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų priėmimas geriausiai atitiks baudžiamojo proceso principus, padės geriau pasiekti baudžiamojo proceso paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-393/2009).

16. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir BPK nuostatų kontekste, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, ištaisyti visų byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų negali (nagrinėjamoje situacijoje apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo B. B. atžvilgiu nėra paduotas, o teismo sprendimas iš esmės pakeičiant jo rezoliucinę dalį ir, pavyzdžiui, pripažįstant, kad jis padarė vieną iš skirtingose skundžiamo teismo sprendimo dalyse nurodytų veikų, iš esmės reikštų visiškai naują sprendimą, aiškiai pabloginantį jo teisinę padėtį, kurio apskundimas būtų galimas tik kasacine tvarka). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, įvertinant ir visus kitus jau aptartus proceso pirmosios instancijos teisme metu padarytus BPK pažeidimus, taip pat, turint omenyje ir BPK 276 straipsnio 5 dalyje numatytas taisykles, nereikalaujančias visais atvejais kartoti visų prieš tai atliktų procesinių veiksmų po bylos perdavimo į pirmesnę proceso stadiją, geriausiai proceso dalyvių ir teisingumo interesus užtikrins teismo sprendimas, panaikinantis aiškiai neteisėtą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį ir įpareigojantis pirmosios instancijos teismą bylą nagrinėti iš naujo (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį, kuria A. A. ir B. B. pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Nerijus MeilutisJustas NamavičiusErnestas Rimšelis