Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo P. Š. (P. Š. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 204,906 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 66,625 g narkotinės medžiagos – heroino ir įgytą heroiną neteisėtai atgabeno ir laikė paslėptą namo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliukuose Nr. 51 ir Nr. 55 iki 2007 m. birželio 29 d., kol šias narkotines medžiagas įvykio vietos apžiūros metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais P. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 3 d.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir paskirti P. Š. , pripažintam kaltu pagal LR BK 260 str. 3 d., laisvės atėmimo bausmę 14 metų, ją atliekant pataisos namuose; taip pat prašo pripažinti P. Š. pavojingu recidyvistu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Skunde pažymi, kad P. Š. už nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 3 d., paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Nurodo, jog skiriant bausmę nuteistajam, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad P. Š. praeityje du kartus teistas, teistumai neišnykę, abu kartus teistas už analogiškus nusikaltimus, reikiamų išvadų nepadarė, pas P. Š. rastos narkotinės medžiagos kiekis daugiau kaip šešis kartus viršijo didelio kiekio normą. Prokuroro manymu, šios aplinkybės rodo, kad P. Š. turėjo būti paskirta bausmė, artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės maksimumui.

Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepripažino P. Š. pavojingu recidyvistu. Pacitavęs LR BK 27 str. 1 d., 2 d. 2 p. nuostatas, pabrėžia, kad P. Š. teistas du kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, abu kartus teistas už tyčinius nusikaltimus. Teigia, kad P. Š. , būdamas recidyvistu, padarė naują labai sunkų nusikaltimą ir, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, turi būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Š. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir, pritaikius LR BK 54 str. 3 d. arba 62 str. 1 d., 2 d., 1 p., 3 d., paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Sutinka su jo įvykdytos veikos teisine kvalifikacija, tačiau mano, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę.

Skunde nuteistasis aptaria aplinkybes, kuriomis vadovaujantis teismas jam paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Apelianto įsitikinimu, teismas tik formaliai išvardino aplinkybes, paskirtos bausmės nemotyvavo ir tokiu būdu pažeidė LR BK 61 str., numatantį pareigą įvertinti lengvinančių aplinkybių reikšmę bausmės skyrimui, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 nuostatas, numatančias, jog teismas privalo motyvuoti konkrečią bausmę, įvertindamas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir jų reikšmę bausmės skyrimui. Teigia, kad nors jo padarytas nusikaltimas ir yra labai sunkus, tačiau būtina atsižvelgti į veikos pasekmes, t. y. visi sandėliukuose rasti narkotikai pateko į policijos pareigūnų rankas ir taip jo veika nepadarė realios žalos valstybės saugomiems interesams. Nors teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad jis heroiną laikė, turėdamas tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, tačiau neįvertino jo veikos motyvo, t. y. heroiną, anot apelianto, sutiko laikinai pasaugoti už piniginį atlygį tik dėl sunkios materialinės padėties. Mano, jog teismas nuosprendyje neįvertino jo asmenybės, tokiu būdu pažeisdamas LR BK 54 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 nuostatas. Teismas jo asmenybę įvertino tik tiek, kad jis praeityje teistas, gauna netekto darbingumo pensiją, yra ligotas. Pabrėžia, jog apygardos teismui buvo pateiktos medicininės pažymos, iš kurių matyti, jog jam nustatyta II neįgalumo grupė, prarado 50% darbingumo. Apeliantas tvirtina, jog jam diagnozuotos šios ligos: plaučių arterijos tromboembolija, II B tipo cukrinis diabetas, podagra, tachikardija, pirminė arterinė hipertenzija; 2000 m. buvo lūžę dubens kaulai, o 2007 m. Santariškių klinikose atliktuose tyrimuose jo organizme nustatytas per didelis baltymų kiekis kuris, anot medikų, kenkia kepenims. Akcentuoja dėl blogos sveikatos būklės maždaug pusę suėmime išbūto laiko praleidęs laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodo, jog teismui buvo pateiktos pažymos ir apie jo motinos sveikatos būklę (jai taip pat nustatyta II neįgalumo grupė, diagnozuotos ligos: cukrinis diabetas, diabetinė kojų polineuropatija, pirminė arterinė hipertenzija, katarakta, abipusis lėtinis vidurinės ausies uždegimas, lėtinis pankreatitas, nugaros ostehondrozė). Pažymi, jog teisme buvo minima, kad jo jaunesnysis brolis yra narkomanas (šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę), kuris, ir būdamas laisvėje, niekuomet tinkamai nesirūpino motina, vagiliaudavo iš namų, tuo tarpu jam (apeliantui) teko rūpintis ir motinos sveikata, ir buitimi.

Pažymi, kad ankstesnės bausmės jį tikrai paveikė, t. y., atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, įsidarbino (duomenys neskelbtini) IĮ, kurioje dirbo sargu, darbovietę jį charakterizavo teigiamai, joje dirbo iki sulaikymo, o tai reiškia, kad jis turėjo legalų pragyvenimo šaltinį ir stengėsi įsitvirtinti gyvenime. Teigia esąs išsituokęs, turi dukrą, kuria, kiek tik gali, rūpinasi ir bendrauja, iki sulaikymo gyveno su sugyventine, kuri dirba ir mokosi.

Mano, jog teismas nepakankamai įvertino atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Akcentuoja nuo sulaikymo momento pripažinęs savo kaltę, geranoriškai parodęs vietas, kuriose buvo paslėptas heroinas, o tai, apelianto teigimu, leidžia teigti, jog jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui padėti byloje nustatyti tiesą. Akcentuoja nuoširdžiai gailintis dėl savo veiksmų, kritiškai įvertina savo elgesį.

Nurodo, kad LR BK 62 str. numato galimybę skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, esant tokios sąlygoms: nuoširdžiai prisipažįsta, gailisi ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (LR BK 62 sr. 1 d.), taip pat išlaiko ir prižiūri neįgalią motiną, kurios daugiau nėra kam prižiūrėti. Be to, pažymi esantis nejauno amžiaus, turintis sveikatos problemų, prižiūri ligotą motiną, ir yra ne toks pavojingas visuomenei, kad jį reiktų izoliuoti 9 metų laikotarpiui. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai netaikė LR BK 62 str. arba 54 str. 3 d. nuostatų ir paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis P. Š. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo P. Š. apeliacinis skundas atmetamas. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.).

Iš prokuroro ir nuteistojo P. Š. apeliacinių skundų argumentų matyti, kad nė vienas apeliantas neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prokuroras nurodo teismą P. Š. paskyrus 9 metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę negu numato LR BK 260 str. 3 d. sankcija, ir taip netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Be to, prokuroro teigimu, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad nepripažino P. Š. pavojingu recidyvistu. Tuo tarpu nuteistasis ginčija jam paskirtą bausmę ta prasme, jog ji, pastarojo įsitikinimu, yra per griežta ir prašo taikyti LR BK 62 str. arba 54 str. 3 d. nuostatas.

Prieš atsakydama į apeliantų skundų argumentus, kolegija pažymi, kad bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą LR BK 41 str. 2 d. Pažymėtina, jog LR BK 41 str. 2 d. nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tuo tarpu, kaip skunde nurodo prokuroras, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė tokią laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra numatyta straipsnio sankcijoje. LR BK 260 str. 3 d., pagal kurią P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas, numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų, o iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas apeliantui paskyrė 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmės ribą. Iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų neaišku, kodėl P. Š. buvo paskirta sankcijoje nenumatyta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. teismas nemotyvavo savo sprendimo paskirti tokią bausmę. Kadangi P. Š. nebuvo taikytos nei LR BK 54 str. 3 d., nei LR BK 62 str. nuostatos, teismas neturėjo teisinio pagrindo paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Tad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam P. Š. paskirta bausmė yra neteisinga.

Kolegija tenkina prokuroro prašymą pripažinti P. Š. pavojingu recidyvistu. LR BK 27 str. 1 d. nusikaltimų recidyvą nurodo esant tokius atvejus, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu minėto straipsnio 2 dalis numato atvejus, kuomet asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu. Kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog „nėra teisinio pagrindo pripažinti P. Š. itin pavojingu recidyvistu“ (t. 1, b. l. 151-154). Beje, atkreiptinas dėmesys, kad teismas šiuo atveju pavartoja dar ir klaidingą sąvoką, kadangi naujajame LR BK sąvokos “itin pavojingas recidyvistas” nebėra (tokia buvo 1961 m. LR BK 26 str.); 2000 m. LR BK numato atvejus pripažinti asmenį recidyvistu arba pavojingu recidyvistu. Nuteistasis P. Š. praeityje įvykdė du tyčinius sunkius nusikaltimus (t. 1, b. l. 90-94), teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. būdamas recidyvistu, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, kas, vadovaujantis LR BK 27 str. 2 d. 2 p., sudaro pagrindą pripažinti apeliantą pavojingu recidyvistu. Tiesa, padarytų nusikalstamų veikų pripažinimas pavojingu recidyvu savaime nesuponuoja teisinio jį padariusio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu. Esant tokiam pagrindui, teismas kiekvieną kartą sprendžia ir turi teisę (bet ne pareigą) asmenį pripažinti (ar nepripažinti) pavojingu recidyvistu. Teismas, spręsdamas šį klausimą, atsižvelgia į LR BK 27 str. 3 d. nurodytas aplinkybes. Kolegija, tenkindama prokuroro prašymą ir pripažindama P. Š. pavojingu recidyvistu, atsižvelgia į tai, kad pastarasis anksčiau jau yra teistas už analogiškų veikų padarymą, kas rodo, jog apeliantas nepadarė reikiamų išvadų, įvertinama nusikalstamos veikos stadija (veika baigta), taip pat tai, kad gabentas ir laikytas labai didelis narkotinės medžiagos (heroino) kiekis.

Kolegija neturi teisinio pagrindo taikyti LR BK 62 str. bei 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, kaip to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis. Pirmiausia apeliantas prašo taikyti 62 str. 1 d. nuostatas, akcentuodamas, jog prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, taip pat nurodydamas, jog padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti byloje tiesą.

LR BK 62 str. 1 d. gali būti taikoma tik tokiu atveju, kuomet yra šios būtinos sąlygos: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko arba pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir gailisi; 3) visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino turtinę žalą. Numatyta ir dar viena sąlyga, tačiau ji nėra priskiriama prie būtinųjų – padėjimas ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Apeliantas teisingai pažymi, kad jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, tačiau kitų sąlygų, būtinų minėto straipsnio taikymui, nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokio pagrindo teigti apeliantą savo noru atvykus ar pranešus apie nusikalstamą veiką. Priešingai, tai policijos pareigūnai, sulaikė P. Š. (t. 1, b. l. 54), dėl kurio, turint operatyvinės informacijos, buvo atliekamas slaptas sekimas (t. 1, b. l. 45-46). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas įvykio metu dar bandė išvengti policijos pareigūnų, stengėsi užsidaryti sandėliuke Nr. 55, tačiau jam tas nepavyko, kadangi atbėgę pareigūnai atidarė duris ir jį sulaikė (t. 1, b. l. 50-51, 52-53). Skunde apeliantas teigia padėjęs ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti byloje tiesą, kuo, matyt, norima pabrėžti esant dar vieną iš LR BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų, kuri, beje, kaip jau buvo minėta, nėra priskiriama prie būtinųjų. LR BK 62 str. numatyta aplinkybė „padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką“, reiškia tokius veiksmus, kai kaltininkas savanoriškai padeda išaiškinti svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo liudytojus ir pan. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes (šiuo atveju apeliantas buvo sulaikytas įvykio vietoje, kur iš karto atliktos kratos metu buvo rastos narkotinės medžiagos, taip pat elektroninės svarstyklės, šaukštas, audinio fragmentas (t. 1, b. l. 3-21), techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka protokoluose užfiksuota, kada ir kokiu metu P. Š. lankėsi rūsyje, užfiksuoti netgi tam tikri jo atlikti veiksmai (t. 1, b. l. 39-42) ) tokia pagalba objektyviai nebuvo reikalinga, tačiau pažymėtina, kad tai nepašalina galimybės taikyti LR BK 62 str. 1 d. (aišku, jeigu tai leidžia kitos sąlygos). Kadangi P. Š. įvykdytu nusikaltimu reali turtinė žala nebuvo padaryta, tai sąlyga „visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą“ netaikytina. Taigi iš aukščiau aptartų argumentų matyti, kad LR BK 62 str. 1 d. taikymas negalimas nesant tam būtinos sąlygos, t. y. nenustatyta, jog apeliantas pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant visoms LR BK 62 str. numatytoms sąlygoms, teismas turi ne tik išvardinti tas sąlygas, bet ir pagrįsti, kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Nustatydamas kitas bylos aplinkybes, leidžiančias švelninti bausmę, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į tokias baudžiamosios bylos aplinkybes, kurios mažina kaltininko asmenybės arba padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, rodo tokios veikos atsitiktinį pobūdį ar pan.

LR BK 62 str. 2 d. taikymas galimas tuo atveju, kai be konkrečius šioje dalyje numatytus punktus tenkinančių sąlygų yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš apelianto P. Š. skundo turinio matyti, jog jis prašo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 p. (kaltininkui išlaikant asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti). Kolegija tokio apelianto prašymo tenkinti negali, kadangi tokiam sprendimui priimti nėra reikiamų sąlygų. Pirmiausia nenustatytos bent dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kaip to reikalauja LR BK 62 str. 2 d. Negana to nėra pagrindo konstatuoti apeliantą išlaikant sunkiai sergančius ar neįgalius asmenis, kurių nėra kam prižiūrėti. Apeliaciniame skunde P. Š. aktyviai įrodinėja prižiūrintis sergančią motiną, konkrečiai įvardija jai diagnozuotas ligas, teigia, jog motina daugiau nėra kam pasirūpinti, kadangi kitas jos sūnus (apelianto brolis) atlieka laisvės atėmimo bausmę. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad apelianto motinai L. Š. , gim. (duomenys neskelbtini) , išties yra nustatytos tam tikros ligos bei sveikatos sutrikimai, pripažintas neįgalumas (t. 1, b. l. 129-131). Tačiau sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti esant LR BK 62 str. 2 d. 1 p., svarbu atsižvelgti į tokias aplinkybes:

štai iš P. Š. įtariamojo apklausos protokolų matyti, kad, paprašytas nurodyti savo dabartinę gyvenamąją vietą, įtariamasis įvardijo gyvenantis (duomenys neskelbtini), o grafoje „deklaruojamos gyvenamosios vietos adresas“ nurodyta (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tokius duomenis apeliantas nurodė viso ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 59, 62-63, 65), taip pat ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 70-73). Vadinasi, tokiu būdu apeliantas nurodė realiai gyvenantis ne su motina ((duomenys neskelbtini) esančiame bute), o su sugyventine, kuri savo gyvenamosios vietos adresą taip pat nurodė esant (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 19-21). Tiesa, teisme jis, atsakydamas į gynėjos klausimą, teigė gyvenantis su motina ir broliu, kuris šiuo metu atlieka bausmę, nors prieš tai teisėjai aiškiai nurodė motinos bute tik deklaravęs gyvenamąją vietą (t. 2, b. l. 140-141), t. y. akivaizdu, jog realiai jis gyveno su sugyventine visai kitame bute, o ne kartu su motina. Beje, netgi apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta gyvenęs būtent su sugyventine (“šiuo metu gyvenu su sugyventine, kuri dirba ir mokosi”) (t. 2, b. l. 2-3). Tad akivaizdu, kad ir iki P. Š. suėmimo, o vėliau po nuteisimo bei laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, L. Š. gyveno viena. Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad jis įgaliojo savo motiną paimti jo invalidumo pensiją, be to, tarp pateiktų dokumentų yra ir L. Š. surašytas raštas (paaiškinimas), kuriame ji nurodo, kad jos sūnus P. Š. , t. y. apeliantas, atiduoda jai visus neįgalumo pensijos pinigus, kad ši juos panaudotų vaistams, maistui ir tt. (t. 2, b. l. 29-30; 33). Taigi nuteistojo motina minėtame rašte pripažįsta, kad tokiu būdu sūnus jai labai padeda, kadangi jos pačios pensija yra labai maža, o pinigų reikia vaistams. Nuteistajam surašius įgaliojimą, L. Š. gauna apelianto neįgalumo pensiją, kurią gali skirti reikiamiems poreikiams užtikrinti. Neginčytina, kad toks nuteistojo poelgis patvirtina, kad jis rūpinasi savo motina, padeda jai materialiai. Tačiau nurodytos aplinkybės anaiptol nereiškia būtinybės skirti P. Š. švelnesnę, negu numatytą bausmę, tuo pagrindu, jog jis neva išlaiko asmenis, sergančius sunkia liga ar neįgalius, kurių nėra kam prižiūrėti. Ankstesniais argumentais konstatuota, kad apeliantas iki suėmimo gyveno ne su motina, vadinasi, tas faktas, kad jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, nereiškia, kad jo motinai iš esmės pasikeitė situacija ta prasme, jog ji buvo priversta gyventi viena. Nors ir yra medicininiai duomenys apie L. Š. diagnozuotas ligas, tačiau nenustatyta, kad ji negalėtų savimi pasirūpinti ar tai, kad jai būtinas asmuo, kuris ją slaugytų ar nuolat prižiūrėtų. Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. Š. netgi aplanko nuteistąjį, šiuo metu esantį tardymo izoliatoriuje, ką patvirtina apeliacinės instancijos teismo L. Š. prašymu išduotas leidimas dėl pasimatymo su nuteistuoju (t. 2, b. l. 15-16). Taigi kolegija nemato pagrindo skirti švelnesnę bausmę LR BK 62 str. 2 d. 1 p. prasme, kadangi tokios išvados nepagrindžia objektyvūs duomenys, nors, kaip jau buvo anksčiau minėta, šių baudžiamojo įstatymo nuostatų nebūtų galima taikyti dar ir dėl to, kad nenustatytos bent dvi P. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Skunde motyvuodamas prašymą skirti švelnesnę bausmę, apeliantas prašo taikyti LR BK 54 str. 3 d., tačiau iš esmės nenurodo jokių išimtinių aplinkybių, pagrindžiančių tokio sprendimo būtinumą. LR BK 54 str. 3 d. nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta LR BK 54 str. 1 d., teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą, bausmę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (LR BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti LR BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra LR BK 62 str. nurodytų pagrindų, toks taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Aišku, teismas turi išvardyti, kuo remiantis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi sekti įvertinus padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kolegija nemato jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas P. Š. už LR BK 260 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių, kaip minėta, skunde nenurodo ir pats apeliantas. Nustatyta, kad P. Š. įvykdė labai sunkų nusikaltimą, kuris yra itin pavojingas visuomenei, jos nariams, prieštarauja socialinėms vertybėms (ekonominėms, dorovinėms ir kt.). Reikšminga aplinkybė ta, jog apeliantas praeityje taip pat įvykdė analogiško turinio nusikalstamas veikas, kas rodo jį kritiškai neįvertinus savo elgesio ir nepadarius reikiamų išvadų. Išimtinėmis aplinkybėmis nelaikytini duomenys apie nuteistojo ir jo motinos sveikatos būklę, taip pat tai, kad apeliantas turi dukrą, kadangi, kaip matyti iš skundo turinio, ir iki suėmimo bei bausmės paskyrimo dukra su juo negyveno. Išimtinių aplinkybių nustatymui nereikšmingi tokie P. Š. teiginiai esą jis ne jauno amžiaus (nors apeliantui tik 38 metai) ar tai, kad jo sugyventinė dirba bei mokosi (neaišku, kaip ši aplinkybė galėtų paneigti, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui). Tuo tarpu tai, kad apeliantas susirado darbą ir turi legalų pragyvenimo šaltinį nors ir yra teigiamas jo poelgis, tačiau jis jokiu būdu negali būti prilygintas išimtinėms aplinkybėms, o tiesiog rodo nuteistojo pastangas grįžti prie visuomenėje susiklosčiusių vertybių.

Kolegija, skirdama bausmę, vadovaujasi LR BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir nustatančiu, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Tad šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad P. Š. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), laikė labai didelį kiekį (ženkliai viršijantį labai didelio kiekio ribą) narkotinės medžiagos – heroino, įvykdytas nusikaltimas labai pavojingas visuomenei, veika (gabenimas ir laikymas) baigta, įvertinama nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, taip pat apelianto asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, pažymėtina, jog praeityje įvykdytos nusikalstamos veikos yra analogiškos pobūdžio, taip pat atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis įsidarbino, darbovietė charakterizuoja teigiamai, ir, atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija mano esant tikslinga skirti P. Š. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu kiek mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Pažymėtina, jog apeliantas skunde akcentuoja turįs sveikatos problemų, kurias detaliai aptaria, taip pat nurodo turįs II neįgalumo grupę, netekęs 50 % darbingumo, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmę (kaip to prašo apeliantas) ar juo labiau taikyti LR BK 76 str. nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p. :

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

P. Š. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 260 str. 3 d., paskirti 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 27 str. 2 d. 2 p., P. Š. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.