- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- A-756-745-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) viršininko 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 20-6-1-29 ir jo pagrindu priimtą pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-6-1-29 (toliau – ir Oficialus perspėjimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir Kauno apskrities VPK ONTV) 2-ojo skyriaus tyrėjas M. Č. 2008 m. gruodžio 29 d., vykdydamas Kauno apskrities VPK viršininko 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 20-6-1-26, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą (b. l. 8), kuriuo pareikalavo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad jeigu jis tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jiems priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas) numatytos teisinio poveikio priemonės arba įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjo nuomone, toks perspėjimas yra nepagrįstas. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad prevencinės poveikio priemonės (iš jų – ir oficialus perspėjimas) gali būti paskiriamos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir prevencines priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises bei laisves. Pareiškėjas iki oficialaus perspėjimo nedarė nieko nusikalstamo ir jokių veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pažeidžiančius kitų žmonių teises bei laisves, neatlieka. Pareiškėjui nėra pateiktas asmenų, kurie priklauso organizuotoms grupėms ar nusikalstamiems susivienijimams, sąrašas. Todėl reikalavimas nebendrauti su tokių grupių ar susivienijimų nariais yra sunkiai įgyvendinamas – pareiškėjui nėra žinoma su kuo, policijos manymu, nereikėtų palaikyti ryšių. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su medžiaga, kurios pagrindu buvo nuspręsta, kad pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti, pateikti savo argumentus, kurie leistų įrodyti įtarimų nepagrįstumą. Teigė, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatos jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 10-11) nurodė, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės (oficialus perspėjimas yra viena iš šių priemonių) gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Nagrinėjamu atveju, duomenys, dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu ir užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 str. 4 d.). Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir šio straipsnio 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokiai informacijai netaikomos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 str. 3 d. 6 p.). Todėl pareiškėjas ir nebuvo supažindintas su šiais duomenimis. Atsakovo nuomone, oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikšta pagrįstai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos byloje ne kartą nurodė, jog, vertindamas pateiktą informaciją, teismas privalo patikrinti ją leistinumo požiūriu, t. y. patikrinti ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Iš atsakovo pateiktos operatyvinės bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju yra Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-392 redakcija) 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Atsakovo pateikti duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, prevencinė poveikio priemonė paskirta vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nėra pažeista. Operatyvinis tyrimas dėl pareiškėjo veiklos buvo atliekamas Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija) 9 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šio tyrimo metu buvo gauti duomenys, jog pareiškėjas gali priklausyti nusikalstamai grupuotei, daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus, t. y. jis kėlė pavojų valstybės ir visuomenės interesams. Ši informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1443 redakcija) 7 straipsniu, yra įslaptinta, todėl negali būti paviešinta teismo proceso metu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, informacijos surinkimas nebūtinai turi būti nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Ji gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, tiesiogiai nesusijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau informacijos turinys turi aiškiai rodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-l859/2008). Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra susijęs su organizuotomis grupuotėmis. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimais skiriant teismo įpareigojimus asmenims, siejamiems su organizuotu nusikalstamumu, vienas iš tokių įpareigojimų buvo įpareigojimas nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ir kitokiomis priemonėmis su pareiškėju (b. l. 29). Atsakovo pateikta slapta informacija ir duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, pripažintini įrodymais administracinėje byloje. Įvertinęs šiuos duomenis kartu su byloje esančiais faktiniais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai ir teisėtai.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 36-38) pareiškėjas V. V. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Kauno apskrities VPK veiksmus skiriant 2008 m. gruodžio 29 d. oficialų perspėjimą neteisėtais ir panaikinti minėtą perspėjimą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Pakartoja, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti ir pateikti savo argumentus. Papildomai nurodo, kad teismas iš esmės neišnagrinėjo jo skundo, t. y. savo sprendime tik formaliai atkartojo Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatas, teismo išvados yra nekonkrečios ir nepagrįstos byloje esančiais įrodymais, nėra įvardintas konkretus nusikalstamas susivienijimas ar grupuotė, kuriai gali priklausyti pareiškėjas. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių 6 punkte yra nustatyta, jog duomenys apie galimus ryšius su organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo veikla ar priklausymą jiems turi būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24, 25, 249 ir 250 straipsniuose nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, laikantis šių Taisyklių 7 punkto reikalavimų. Taisyklių 7 punktas numato, kad, taikant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, būtina įvertinti informaciją apie nusikalstamos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą bei asmens ryšius su tokia grupe ar susivienijimu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas neturėjo jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo palaikomus ryšius su konkrečia nusikalstama grupuote.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK su pareiškėjo V. V. apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 42) nurodo, kad nesutikimo motyvai yra išsamiai išdėstyti atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nedalyvavo Kauno apygardos administracinio teismo posėdyje, nors apie bylos nagrinėjimą jam buvo tinkamai pranešta. Tokiu būdu, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti teismui savo argumentus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. gruodžio 29 d. pareikšto oficialaus perspėjimo V. V. teisėtumo ir pagrįstumo.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus ir tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Remiantis šio įstatymo 5 straipsniu, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Oficialus perspėjimas, kaip viena iš organizuoto nusikalstamumo prevencinių poveikio priemonių, gali būti taikomas asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 str.).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, minėto Įstatymo 4 straipsnio taikymas yra siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, todėl taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju – Operatyvinės veiklos įstatymu). Minėtos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1094/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008.).
Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 53 straipsnio 3 dalį, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pabrėžęs, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau minėtoje teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010). Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus, t. y. tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, jog kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui V. V. buvo paskirtas atsakovui nustačius, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms ir šie veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 8). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šis oficialus perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu buvo grindžiamas operatyvinės veiklos metodų pagalba surinktais duomenimis apie tai, jog jis priklauso vienai Kauno mieste bei visoje Lietuvoje veikiančiai organizuotai nusikalstamai grupuotei bei palaiko artimus ryšius su kitomis Kauno mieste veikiančiomis organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais; minėti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, prisidėti prie minėtų nusikaltimų organizavimo bei vykdymo (b. l. 20). Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovas pateikė teismui apie pareiškėją ir neįslaptintus duomenis (b. l. 21-22). Byloje pateikti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimai patvirtina, kad pareiškėjas yra siejamas su organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų nariais, kurie gali daryti apysunkius, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, t. y. šiuose sprendimuose teismas įpareigojo trečiuosius asmenis nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis su pareiškėju V. V. (b. l. 26-27, 28-29).
Atsižvelgiant į byloje esančią viešą informaciją apie pareiškėją, taip pat į atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktą neviešą medžiagą, kuri buvo pateikta susipažinimui ir pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pateikė pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, priklausydamas nusikalstamai grupuotei, gali daryti sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, prisidėti prie minėtų nusikaltimų organizavimo bei vykdymo. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys patvirtina pareiškėjui V. V. paskirtos prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrįstumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog atsižvelgiant į Operatyvinio nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir į minimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-162/2010). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus bei byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo savo sprendimu įvardinti konkrečią nusikalstamą grupuotę, yra atmestini.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti yra ir pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti, pateikti savus argumentus bei jis neturėjo teisės pasinaudoti advokato pagalba. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pats pareiškėjas nesinaudojo įstatymų suteiktomis galimybėmis ginti savo interesus teisme, t. y. pareiškėjas nedalyvavo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nors apie posėdžių laiką ir vietą jam buvo tinkamai pranešta (b. l. 18, 21-22, 24, 31, 31, 46). Be to, pareiškėjas galėjo susipažinti su visa byloje esančia medžiaga, įskaitant ir neįslaptintu pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolu, kuriame atsakovo atstovas konkrečiai įvardijama nusikalstama grupuotė, kuriai priklauso pareiškėjas (b. l. 21-22).
Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas savo sprendimą pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra tai, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas bylos šalių pozicijos dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1105/2010).
Konstatavus, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas teisėtai ir pagrįstai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 20-6-1-29, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Oficialus perspėjimas, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas teisėtai ir pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.