Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-279/2006

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2006-10-25
Bylos Nr.: 1A-279/2006
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: P. V., A. R., O. R., E. T.
Nukentėjusysis: T. F.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-279/2006Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10; 1.2.3.2.2; 1.2.3.2.6; 1.2.4.8; 2.1.12.2.3.2

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant: Jūratei Česnulevičienei, Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

gynėjams: Birutei Strimaitytei, Kristinai Sandaraitei, Česlovui Gorinui, Ričardui Noreikai,

nuteistiesiems: P. V., A. R., O. R., E. T.,nukentėjusiosios T. F. atstovui Vytautui Mačiulskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios T. F., nuteistųjų A. R., O. R. ir E. T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., 140 str. 1 d., 258 str. 2 d., 129 str. 2 d. 2, 6 p., ir nubaustas:

pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl A. Š. nužudymo) – laisvės atėmimu 15 m.;

pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 4 m.;

pagal BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 m.;

pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėn.;

pagal BK 258 str. 2 d. – areštu 30 parų;

pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. (dėl A. F. nužudymo) – laisvės atėmimu 20 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 5 d. 1, 3 p., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. ,,a“ pp., šios bausmės subendrintos su Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 m., ją atliekant pataisos namuose;

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 str. 2 d. 2, 6 p., 238 str. 1 d., 140 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. (dėl A. F. nužudymo) – 10 m.;

pagal BK 238 str. 1 d. – 6 mėn.;

pagal BK 140 str. 1 d. – 9 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 m., ją atliekant pataisos namuose;

O. R. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 129 str. 2 d. 2, 6 p., 238 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu:

pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. (dėl A. F. nužudymo) – 13 m.;

pagal BK 238 str. 1 d. – 5 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 m., ją atliekant pataisos namuose;

E. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. (dėl A. F. nužudymo), ir nubaustas laisvės atėmimu 12 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

T. F. civilinis ieškinys dėl 1120,99 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. , A. R. , O. R. bei E. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrai tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent:

2004 m. lapkričio 7 d., nuo 15 iki 17 val., Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini) namo, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami bendrą tyčią nužudyti A. F. (A. F. ) dėl jo negrąžintos 50 Lt skolos A. R., P. V. virve pririšo A. F. prie lovos ir, naudodamasis bejėgiška dėl pririšimo nukentėjusiojo būkle, tyčia kartu su A. R. kumščiais, batais apautomis kojomis bei mušdami lazda sudavė ne mažiau kaip po 30 smūgių A. F. į galvą ir įvairias kūno vietas, šiais smūgiais padarydami 4 muštines žaizdas galvoje, 13 odos nubrozdinimų, lokalizuotų galvoje, sėdmenyse bei kojose, ne mažiau kaip 47 poodines kraujosruvas, lokalizuotas galvoje, sėdmenyse bei kojose, nosies kaulų lūžį. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir pasinaudodamas sumušto bei pririšto prie lovos A. F. bejėgiška būkle, toliau kankindamas A. F. , P. V. jam dūrė peiliu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 60 kartų, E. T. ir O. R. dūrė peiliais į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 3 kartus, padarydami nukentėjusiajam durtines-pjautines žaizdas sužalojimų vietose. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, P. V. bei E. T. atrišo ir išvedė iš pašiūrės sužalotą A. F. į lauką, kur O. R. peiliu jam dūrė ne mažiau kaip vieną kartą į kūną, po to nupjovė kairės ausies kaušelį, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas A. F. kūnas. Po to E. T. ne mažiau kaip 2 kartus peiliu dūrė į kairę šlaunį ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinės ląstą nugaros kairėje pusėje, o P. V. peiliu ne mažiau kaip vieną kartą dūrė A. F. į kaklą. Iš viso A. F. bendrai padarė 79 durtines-pjautines žaizdas: durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje, sužalojant išorinę miego arteriją ir Jungo veną, ryklę bei gerklas, durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje, atsiveriančią į krūtinės ląstos ertmę, dvi durtines-pjautines žaizdas nugaros kairėje pusėje, atsiveriančias į krūtinės ląstos ertmę, pažeidžiant kairiojo plaučio apatinę skiltį, durtinę-pjautinę žaizdą kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje, nupjaunant giliąją veną, 64 nekiaurines durtines-pjautines žaizdas, lokalizuotas nugaroje, sėdmenyse, galūnėse ir kairės ausies kaušelyje, nupjovė kairės ausies kaušelį, padarė 9 pjautines žaizdas kakle, lokalizuotas pasmakrėje, kakle ir galūnėse, šiais ilgai trunkančiais daugybiniais kūno sužalojimais sukėlė nukentėjusiajam didelį skausmą ir kančias. Dėl durtinės-pjautinės žaizdos kaklo kairėje, sužalojant išorinę miego arteriją ir Jungo veną, ryklę bei gerklas, išsivysčius ūmiam išoriniam nukraujavimui, A. F. netrukus vietoje mirė. Taip jie, sukėlę didelį fizinį skausmą ir kančias bei pasinaudoję A. F. bejėgiška būkle, kankindami itin žiauriai jį nužudė.

Be to, P. V. , A. R. bei O. R. pripažinti kaltais ir nuteisti už kitas nusikalstamas veikas, tačiau dėl to nuosprendis neapskųstas.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji T. F. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį dėl palikto nenagrinėto civilinio ieškinio panaikinti ir visiškai patenkinti civilinį ieškinį. Nurodo, jog teismo išvada palikti jos civilinį ieškinį nenagrinėtą neatitinka bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįsta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 str. 1 d., civilinis ieškinys pareiškiamas, paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Iki bylos nagrinėjimo pradžios apeliantė civilinio ieškinio nepareiškė, nes neturėjo lėšų nusisamdyti advokato, o apie tai, kad jai gali būti skirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, pranešta tik prasidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, todėl civilinis ieškinys pareikštas, pradėjus tirti byloje įrodymus. Visi nuteistieji nedelsiant buvo informuoti, jog yra pareikštas civilinis ieškinys, kiekvienam iš jų įteikta civilinio ieškinio su priedais kopija, jie turėjo galimybę su juo susipažinti, dėl jame išdėstytų reikalavimų pasisakyti ir, kas pageidavo, išreiškė savo nuomonę. Tokiu būdu civilinis ieškinys baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo išnagrinėtas, tačiau sprendimas dėl jo tenkinimo ar tenkinimo iš dalies nepriimtas vien tik formaliu motyvu, kad paduotas, pradėjus įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje. Apeliantės reikalavimas civiliniame ieškinyje nesudėtingas – priteisti iš nuteistųjų konkrečią pinigų sumą nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, t. y. tą nedidelę sumą, kurią ji išleido brolio laidotuvėms, pagrįstą įrodymais ir faktiškai neginčijamą bei nenuginčijamą. Dėl šios sumos dydžio nuteistieji neprieštaravo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas, privalo griežtai laikytis baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų nuostatų, tačiau negalima užmiršti paties svarbiausio, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo paskirties – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Į žmogaus ir piliečio teisių sampratą įeina teisė reikalauti atlyginti padarytą žalą. Teismas šią teisę privalo ginti taip pat nevilkindamas, kaip ir tirdamas nusikalstamas veikas. Tačiau teismas, dėl formalių priežasčių nukentėjusiosios civilinį ieškinį palikęs nenagrinėtą, tik iš dalies įvykdė baudžiamojo proceso įstatymo jam pavestus įpareigojimus. Šiuo atveju apeliantė, ir taip nukentėjusi, be sugaišto laiko, kol teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, dėl atskirų valstybės pareigūnų, tyrusių šią bylą ir neinformavusių jos dėl galimybės nukentėjusiesiems gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teismo formalaus požiūrio į jos kaip žmogaus ir piliečio teises, bus priversta gaišti laiką, kol dar vienas teismas išspręs jos civilinio ieškinio klausimą.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo už A. F. nužudymą panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis neteisingas. Teismas konstatavo, kad A. F. mirė nuo daugybinių durtinių-pjautinių sužalojimų. Apeliantas parodė, jog nukentėjusiajam sudavė ne daugiau kaip tris smūgius, sukeldamas jam fizinį skausmą. Teisme specialistas patvirtino, kad šie smūgiai nekėlė pavojaus nukentėjusiojo gyvybei. Be to, ekspertas parodė, jog A. F. mirė nuo penkių paskutinių durtinių-pjautinių žaizdų į kaklą, tačiau apeliantas jokių veiksmų peiliu neatliko, nes neturėjo peilio. Tai paliudijo liudytojai A. D. ir I. S. .

Nuteistoji O. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jos nuteisimo už A. F. nužudymą panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tiesioginių jos kaltės įrodymų, ji nepadarė jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 2, 6 punktuose. Sulaikant įvykio vietoje nebuvo atlikta jos drabužių ir kūno apžiūra, neatliktos ekspertizės. Ikiteisminio tyrimo metu, nedalyvaujant gynėjui, ji buvo paveikta psichologiškai. Dėl to vienu metu, psichiškai išsekusi ir pavargusi, ji, apšnekėdama save, prisiėmė kaltę dėl nepadaryto nusikaltimo, jog A. F. nupjovė kairės ausies kaušelį. Tačiau ji jokių veiksmų prieš A. F. neatliko, jo nemušė. Apeliantė teigia esanti kalta tik dėl to, kad tą dieną buvo įvykio vietoje, bet paties įvykio nematė, o apie jį sužinojo tik sulaikyta. Prašo iškviesti ekspertą, kuris paaiškintų, ar įmanoma, pjaunant žmogui ausį, krauju neištepti drabužių arba avalynės; ar iš jos drabužių ir rankų ekspertizės būtų įmanoma nustatyti, ar ant jų buvo nužudytojo A. F. kraujo.

Nuteistasis E. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba paskirti minimalią bausmę. Nurodo, jog su nuosprendžiu nesutinka, nes nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotus sužalojimus. Nuosprendyje jo kaltė grindžiama, cituojant iš konteksto paimtus vieną P. V. ir vieną A. R. pasakytus bendro pobūdžio sakinius. Šie asmenys teisme iš esmės nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Teismas nenurodė jokių įrodymų, kuo pagrindė jam inkriminuotus kaltinimus, neanalizavo ir kritiškai nevertino P. V. bei A. R. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų. Šie nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad apeliantas padarė nukentėjusiajam sužalojimus lauke, tačiau ne tik jie, bet ir kiti asmenys nenurodė, jog jis būtų padaręs kokius nors sužalojimus pašiūrėje. Teismas nei patvirtino, nei paneigė kaltinimus dėl sužalojimų pašiūrėje, apie tai net neužsiminė. Teismas šių asmenų parodymų neanalizavo, nelygino jų su kitais byloje surinktais įrodymais. Vienoje nuosprendžio vietoje teismas rėmėsi P. V. parodymais, kad apeliantas dūrė į sėdmenis, kitoje vietoje jau rėmėsi P. V. parodymais, jog apeliantas dūrė į šoną, visiškai neaptardamas, kuriuos parodymus reikėtų laikyti teisingais. Nuo pat pradžių apeliantas parodė, kad du kartus dūrė nukentėjusiajam į koją. Pradžioje teigė, jog į šlaunį, po to paaiškino, kad ne į šlaunį, o į blauzdą, nes nežinojo tikslių kojos dalių pavadinimų. Tai, jog jis sužalojimus padarė būtent į blauzdą, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, kad dūrė į blauzdą, o ne į šlaunį, be to, nukentėjusysis buvo iki kelių uždengtas kilimu, faneros lakštu. Užklotą iki kelių nukentėjusįjį matė ir O. R. , P. V. bei liudytojas M. Š. . Lauke durti į sėdmenis arba šoną, kaip inkriminuota, nebuvo galimybės, nes A. F. buvo uždengtas. Neaišku, kodėl teismas nepatikėjo jo nuoširdžiais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas prašė išsiaiškinti visas aplinkybes dėl jo duotų parodymų, atlikti akistatas, tačiau nieko nebuvo daroma. Pirminės apklausos metu neatlikta medicinos ekspertizė, niekas net nežinojo, kur ir kiek sužalotas nukentėjusysis. Po to atlikta ekspertizė patvirtino apelianto parodymus, bet teismas nepatikėjo jais dėl sužalojimo į blauzdą, principingai įvertino anksčiau duotus parodymus dėl sužalojimo į šlaunį. Tačiau P. V. teiginys, jog apeliantas dūrė į sėdmenis, jokių abejonių teismui nesukėlė, nors toks veiksmas jam nėra inkriminuotas. Teismas neatsižvelgė, kad galbūt P. V. galėjo supainioti sėdmenis su šlaunimi. Dėl to apeliantas mano, jog teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, teismas neatkreipė deramo dėmesio į specialistų išvadas. Tyrimui buvo pateikta didžioji dalis žaizdų, kurias ištyrus paaiškėjo, kad jos nėra padarytos apelianto peiliu, iš jų ir kaklo sužalojimas. Tai paneigia P. V. parodymus, jog šis kaklą sužalojo apelianto peiliu. Tyrimai nepatvirtino, kad krūtinės, sėdmens ir šlaunies sužalojimai padaryti jo peiliu. Ištyrus A. F. rūbus paaiškėjo, jog jie nėra pažeisti apelianto peiliu. Teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą, net neužsiminė, kodėl nesiremia šių tyrimų išvadomis spręsdamas, kokius sužalojimus apeliantas padarė. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad neturi reikšmės, kas, kiek ir į kokias vietas padarė sužalojimų, kadangi asmenį galima pripažinti kaltu tik už tų veiksmų padarymą, kurie įrodyti. Atkreiptinas dėmesys į teismo medicinos eksperto D. V. parodymus ir medicinos ekspertizės išvadas. Kaip matyti iš šių įrodymų, didžiausią įtaką mirčiai turėjo penki sužalojimai – trys į krūtinę, vienas į kairę šlaunį bei kaklo sužalojimas. Medicinos ekspertizė pašalino visas abejones bei ginčus dėl mirties priežasties ir nurodė, jog mirties priežastis buvo ūmus nukraujavimas dėl šių penkių sužalojimų. Pasak ekspertų, nėra pagrindo teigti, kad dėl kitų 64 sužalojimų nukentėjusysis būtų miręs. Kairėje blauzdoje padarytos dvi žaizdos neturėjo įtakos mirčiai. Sužalojimai į blauzdą neturėjo įtakos mirčiai dar ir todėl, jog netrukus po to padarytas lemiamas kaklo sužalojimas, todėl per tokį trumpą laiką nukentėjusysis iš blauzdos nukraujavo labai mažai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 8 p., jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo, turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Dėl to teismas apeliantą nepagrįstai pripažino kaltu nužudžius A. F. , nes jis neturėjo nei tyčios nužudyti, nei padarė nors vieną sužalojimą iš tų penkių, kurie yra mirties priežastis. Jo padaryti sužalojimai kvalifikuojami tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Neturėjus tyčios nužudyti patvirtina tai, jog jis pašiūrėje atsirado visiškai atsitiktinai, buvo blaivus, niekas jo nekvietė padėti nužudyti A. F. , jam atėjus taip pat niekas nepasakojo tokių savo tikslų, neprašė padėti. Akivaizdu, kad tos pagalbos ir nereikėjo. Be to, nukentėjusysis jam nebuvo nieko blogo padaręs, nebuvo skolingas, nebuvo jokių keršto motyvų. Du kartus sužalojo į koją tik todėl, jog nukentėjusysis pavartojo necenzūrinius žodžius. Apeliantas turėjo tikslą tik nežymiai sužaloti, nes jam nebuvo jokios priežasties žudyti žmogaus. Jam buvo netikėtas P. V. veiksmas, sužalojant kaklą. Tai taip pat patvirtina nebuvus tyčios nužudyti. Be to, jis negalėjo objektyviai įvertinti nukentėjusiojo būklės ir suprasti, kad jis sunkiau sužalotas. Iš to, jog nukentėjusysis buvo kruvinas, jis niekaip negalėjo suprasti, kad padaryta tiek daug įvairių sumušimų ir sužalojimų. Apeliantui matant, nukentėjusiajam buvo suduota tik keletą kartų. Tikrosios jo būklės jis negalėjo įvertinti ir dėl paties nukentėjusiojo girtumo. Be to, pripažinti asmenį turėjus tyčią nužudyti galima tik tada, kai tai patvirtina tiek objektyvūs veiksmai, jų kiekis ir pobūdis, tiek subjektyvūs požymiai, savo veiksmų suvokimas, motyvas, aiškiai matomas tikslas, noras ir pati įvykio situacija. Jokie surinkti bylos duomenys neleidžia padaryti išvados, jog apeliantas siekė nužudyti A. F. .

Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų kitos nuomonės, vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliantas prašo švelninti paskirtą bausmę, nes teismo paskirta bausmė už dviejų sužalojimų, vertinamų kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir neturėjusių jokios įtakos nukentėjusiojo mirčiai, padarymą yra aiškiai per griežta. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad apeliantas teisiamas pirmą kartą, serga sunkia liga, gerai charakterizuojamas, padėjo tyrimui išaiškinti nusikaltimo aplinkybes, nesislapstė, nemelavo. Jam paskirtos bausmės dydis prieštarauja teisingumui. Teismo nurodytas teiginys, jog jis nuolat girtavo ir gyveno asocialų gyvenimą, yra nepagrįstas jokiais duomenimis, apeliantas alkoholiu nepiktnaudžiauja, nevalkatauja, nėra įrašytas į jokias įskaitas, turi gyvenamąją vietą. Nuo pat sulaikymo suprato, kad pasielgė lengvabūdiškai, labai dėl to gailisi, iš karto nieko neslėpdamas nutarė pasakyti visą tiesą, supranta, jog turi atsakyti už savo poelgį, tačiau nesutinka su kaltinimu, kad norėjo nužudyti žmogų, ir su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Nukentėjusioji T. F. atsikirtimu į nuteistųjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, jog nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nes teismas išsamiai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, nuteistųjų veikas kvalifikavo teisingai, paskyrė tinkamas bausmes.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistieji A. R., O. R. ir E. T. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios skundą atmesti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiosios skundą tenkinti. Nuteistasis P. V. dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo palieka spręsti teismui, o jo gynėja prašo nukentėjusiosios skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios T. F. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. R. skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistųjų O. R. ir E. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. R. ir E. T. kaltė padarius jiems inkriminuotą skundžiamą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau vertindamas įrodymus nepakankamai laikėsi BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės, dėl to A. R. atžvilgiu padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas taip pat neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendžio dalis dėl A. R. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas A. F. ) ir BK 238 str. 1 d., O. R. – pagal BK 238 str. 1 d. neskundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Dėl BPK normų taikymo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nepagrįstas nuteistojo E. T. apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje dėstydamas byloje surinktus apelianto kaltę pagrindžiančius įrodymus, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išvardinti įrodymų šaltiniai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Tiesa, teisėjų kolegija nesutinka su kai kuriomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir tai bus aptarta vėliau, tačiau tai nesiejama su nuteistojo E. T. apeliaciniame skunde minimu BPK normų pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nuteistosios O. R. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais, nors pastaroji apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminiame tyrime nedalyvaujant gynėjui ji buvo paveikta psichologiškai, todėl vienos apklausos metu, psichiškai išsekusi ir pavargusi, apšnekėjo save, prisiėmė kaltę dėl nepadaryto nusikaltimo.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminiame tyrime visose apeliantės apklausose dalyvavo gynėjas ir vertėja (t. 3, b. l. 5-7, 8-9, 10-11, 15-16, 178-180).

Parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys (t. 3, b. l. 12-14) taip pat patvirtina, kad atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo gynėja ir vertėja. Nei nuteistoji, nei jos gynėjai nepareiškė jokių pastabų dėl atliktų tyrimo veiksmų teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, ikiteisminio tyrimo metu O. R. apklausta keletą kartų ir tik duodama parodymus 2004-11-08 bei 2004-11-16 ji neigė nupjovusi A. F. ausį. Kitose apklausose ji visiškai pripažino savo kaltę.

Apeliantės nurodytas motyvas, jog ikiteisminiame tyrime prieš ją buvo vartojamas psichologinis smurtas, yra atmetamas kaip neįtikinamas, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šį nuteistosios teiginį.

Beje, pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja D. S. patvirtino, kad O. R. joks poveikis nebuvo daromas. Buvo užrašomi tik tie parodymai, kuriuos ji pati davė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, vertindamas nuteistosios O. R. parodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir jos parodymus vertino įrodymų viseto kontekste.

Nuteistoji O. R. teigia, kad sulaikymo metu nebuvo atlikta jos drabužių ir kūno apžiūra, nedarytos ekspertizės.

BPK 178 str. nuostatos reglamentuoja, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats parengia nusikalstamos veikos tyrimo planą, numato tyrimo veiksmų atlikimo laiką ir taktiką. Todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti apeliantės minimi tyrimo veiksmai, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Juo labiau kad sutinkamai su BPK 178 str. 2 d. nuostatomis ikiteisminiame tyrime nuteistoji O. R. ar jos gynėjas turėjo teisę pateikti prašymą prokurorui atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Tačiau nei nuteistoji, nei jos gynėjas šia teise nepasinaudojo.

Nuteistasis E. T. savo apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminiame tyrime jis prašė padaryti akistatas su kitais įtariamaisiais, tačiau to nebuvo padaryta.

Atkreipiamas dėmesys, kad sutinkamai su BPK 190 str. 1 d. nuostatomis akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, o ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys.

Akistata daroma tada, kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai prieštaravimai. Šioje byloje nebuvo tokios situacijos, todėl nebuvo būtinumo atlikti šį tyrimo veiksmą.

Išdėstyti motyvai rodo, jog nuteistųjų O. R. ir E. T. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Dėl A. F. sveikatos nežymaus sutrikdymo ir nužudymo

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. lapkričio 7 d., nuo 15 iki 17 val., Klaipėdos m., pašiūrėje netoli Pievų g. 31 namo, A. R. , turėdamas tyčią sumušti A. F. dėl pastarojo negrąžintos 50 Lt skolos, veikdamas bendrai su P. V. , abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, P. V. virve pririšus A. F. prie lovos ir naudojantis bejėgiška dėl pririšimo nukentėjusiojo būkle, tyčia kumščiais, batais apautomis kojomis bei mušdami lazda sudavė ne mažiau kaip po 30 smūgių A. F. į galvą ir įvairias kūno vietas, šiais smūgiais padarydami 4 muštines žaizdas galvoje, 13 odos nubrozdinimų, lokalizuotų galvoje, sėdmenyse bei kojose, ne mažiau kaip 47 poodines kraujosruvas, lokalizuotas galvoje, sėdmenyse bei kojose, nosies kaulų lūžį, tuo padarydami A. F. nežymų sveikatos sutrikdymą.

P. V. , O. R. ir E. T., veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami bendrą tyčią nužudyti A. F. dėl jo negrąžintos 50 Lt skolos A. R., tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent:

tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus bei pasinaudodamas sumušto ir pririšto prie lovos A. F. bejėgiška būkle, toliau kankindamas A. F., P. V. jam dūrė peiliu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 60 kartų, E. T. ir O. R. dūrė peiliais į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 3 kartus, padarydami nukentėjusiajam durtines-pjautines žaizdas sužalojimų vietose. Toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, P. V. bei E. T. atrišo ir išvedė iš pašiūrės sužalotą A. F. į lauką, kur O. R. peiliu jam dūrė ne mažiau kaip vieną kartą į kūną, po to nupjovė kairės ausies kaušelį, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas A. F. kūnas. Po to E. T. ne mažiau kaip 2 kartus peiliu dūrė į kairę šlaunį ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinės ląstą nugaros kairėje pusėje, o P. V. peiliu ne mažiau kaip vieną kartą dūrė A. F. į kaklą. Iš viso P. V. , E. T. ir O. R. bendrais veiksmais padarė A. F. 79 durtines-pjautines ir pjautines žaizdas: durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje, sužalojant išorinę miego arteriją ir Jungo veną, ryklę bei gerklas, durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje, atsiveriančią į krūtinės ląstos ertmę, dvi durtines-pjautines žaizdas nugaros kairėje pusėje, atsiveriančias į krūtinės ląstos ertmę, pažeidžiant kairiojo plaučio apatinę skiltį, durtinę-pjautinę žaizdą kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje, nupjaunant giliąją veną, 64 nekiaurymines durtines-pjautines žaizdas, lokalizuotas nugaroje, sėdmenyse, galūnėse ir kairės ausies kaušelyje, nupjovė kairės ausies kaušelį, padarė 9 pjautines žaizdas kakle, lokalizuotas pasmakrėje, kakle ir galūnėse, šiais ilgai trunkančiais daugybiniais kūno sužalojimais sukėlė nukentėjusiajam didelį skausmą ir kančias. Dėl durtinės-pjautinės žaizdos kaklo kairėje, sužalojant išorinę miego arteriją ir Jungo veną, ryklę bei gerklas, išsivysčius ūmiam išoriniam nukraujavimui, A. F. netrukus vietoje mirė. Taip P. V., E. T. ir O. R., sukėlę didelį fizinį skausmą bei kančias ir pasinaudoję A. F. bejėgiška būkle, kankindami itin žiauriai jį nužudė.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis A. R. veikė, kaip ir kiti nuteistieji turėdamas vieningą tyčią nužudyti A. F., kartu su visais vartojo smurtą prieš jį, prisidėdamas prie bendro sumanymo konkliudentiniais veiksmais, todėl yra nužudymo bendravykdytojas, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams.

Tais atvejais, kai prieš nukentėjusįjį smurtavo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas, ar kiekvienas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą (ar neapibrėžtą) tyčią nužudyti, ar susitarimas nusikaltimo darymo metu nebuvo išplėstas ar pakoreguotas.

Nuteistasis A. R. nuo pat pirmos apklausos teigė, kad begeriant pašiūrėje išėjo kalba apie jam negrąžintą Andrejaus (A. F. ) skolą. Tada jis mediniu pagaliu sudavė apie šešis smūgius A. F. į kojas ir sėdmenis. Jokių kitų veiksmų neatliko, peilio pašiūrėje neturėjo ir durtinių-pjautinių sužalojimų nukentėjusiajam nepadarė (t. 3, b. l. 36-38; t. 4, b. l. 73-74).

Šie jo parodymai iš esmės nekito ir teisme, tik teisiamajame posėdyje jis nurodė sudavęs A. F. septynis smūgius, o apeliaciniame skunde suduotų smūgių skaičių sumažino iki trijų.

Parodymų patikrinimo vietoje metu A. R. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus (t. 3, b. l. 39-41).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jo iš esmės nuosekliais parodymais, nes juos patvirtina nuteistųjų P. V. , E. T. ir liudytojų I. S., A. D. parodymai. Šiuos parodymus objektyviai paneigiančių duomenų byloje nėra.

Minėti nuteistieji ir liudytojai iš esmės vienodai parodė, jog A. R. pašiūrėje konflikto pradžioje keletą kartų lazda sudavė A. F. į nugarą, šonus, sėdmenis (t. 2, b. l. 166-168, 169-172; t. 3, b. l. 58-60, 84-86). Niekas iš jų nepasakė, kad A. R. būtų turėjęs peilį ir juo atlikęs kokius nors smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį. Tiesa, liudytojai I. S. ir A. D. dar parodė, jog prieš suduodamas smūgius lazda A. R. kelis kartus rankomis sudavė A. F. į šonus, nugarą (t. 2, b. l. 166-168, 169-172).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistieji A. R. ir P. V. nukentėjusiajam A. F. sudavė būtent po 30 smūgių, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Toks ekspertų nustatyto bendrai suduotų smūgių skaičiaus padalinimas po lygiai dviem nuteistiesiems neturi jokio realaus pagrindo, nepagrįstas konkrečiais įrodymais. Tačiau BPK 320 str. 4 d. nuostatos neleidžia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pabloginti kurio nors nuteistojo padėties, nesant prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo skundo. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas A. R. suduotų smūgių skaičius nekeičiamas.

Byloje nustatyta, kad A. F. buvo žalojamas pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau iš jau minėtų asmenų parodymų matyti, jog A. R. smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo tik išgertuvių pradžioje, vėliau jis jokių veiksmų prieš A. F. nesiėmė.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas kategorišką išvadą, kad A. R. turėjo tyčią nužudyti A. F., neįvertino, jog jis sudavė smūgius tik konflikto pradžioje, kai jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad po to P. V. auką ims badyti peiliu, t. y. naudoti tokį žiaurų smurtą, kuris galiausiai sukėlė nukentėjusiojo mirtį, ir prie to prisidės kiti sugėrovai; jis sudavė smūgius kumščiais ir pagaliu, o peilio net neturėjo; byloje nėra jokių duomenų, jog A. R. būtų spardęs nukentėjusįjį ar jam sudavęs smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, pvz. galvą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl didelio smūgių skaičiaus neįmanoma nustatyti, kas, kiek ir kur smūgių sudavė, tačiau tai neturi reikšmės bendravykdytojų veikos kvalifikavimui.

Esant bendrai tyčiai nužudyti, toks motyvas dėl veikos kvalifikavimo yra teisingas, bet šiuo atveju, atskiriant A. R. ir P. V. nusikalstamas veikas, ne tik smurto mastas, bet ir suduotų smūgių vieta bei būdas yra reikšmingi. Juo labiau kad yra nusikaltimo liudytojų. Tačiau dėl jau aptartų BPK 320 str. 4 d. nuostatų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyto nedetalizuoto A. R. smurto pobūdžio.

Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog buvo kokiu nors pavidalu išreikštas A. R. ir kitų nuteistųjų susitarimas nužudyti A. F. .

Beje, išgertuvių pradžioje nebuvus tokio išankstinio susitarimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino ir prokuroras.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks susitarimas tarp kitų sugėrovų, pasireiškęs konkliudentiniais veiksmais, atsirado tik šiems, vėliau atėjusiems ir pamačiusiems P. V. smarkiai sužalotą A. F., prisidėjus prie anksčiau pavartoto smurto bei jį tęsus kartu. Tačiau šis susitarimas negali būti taikomas A. R., nes jis po pradžioje suduotų smūgių daugiau jokių veiksmų neatliko.

Tai, kad A. R. matė, jog vėliau kiti bendrininkai panaudojo prieš nukentėjusįjį peilį, t. y. įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus gyvybei sužalojimus, taip pat neįrodo nei jį turėjus tyčią, nei buvus išankstinį susitarimą nužudyti A. F. .

Be to, liudytojas A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė (teisme jis patvirtino anksčiau duotus parodymus) girdėjęs po to, kai jau buvo nužudytas A. F., A. R. sakant ,,ką Vorona ir Ernestas padarė“ (t. 2, b. l. 169-172). Tai rodo, kad A. R. buvo netikėti P. V. ir E. T. tokio pobūdžio bei masto smurto veiksmai, ir taip pat patvirtina, jog jis neturėjo tyčios nužudyti A. F. .

A. R. tikslas buvo tik sužaloti (sumušti) nukentėjusįjį dėl jam negrąžintos skolos. Tokią išvadą leidžia daryti ekspertizės akte Nr. EKM 120/05 (01) išvardintų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ekspertinis medicininis įvertinimas: be 79 durtinių-pjautinių ir pjautinių žaizdų, kurias, kaip nustatyta, padarė ne A. R. , A. F. padarytos 4 muštinės žaizdos galvoje, 13 odos nubrozdinimų, lokalizuotų galvoje, sėdmenyse bei kojose, ne mažiau kaip 47 poodinės kraujosruvos, lokalizuotos galvoje, nugaroje, sėdmenyse bei kojose, nosies kaulų lūžis; visi šie odos nubrozdinimai, muštinės žaizdos, poodinės kraujosruvos, nosies kaulų lūžis, juos vertinant tiek kartu, tiek atskirai, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 6, b. l. 15-32).

To paties ekspertizės akto Nr. EKM 120/05 (01) duomenys patvirtina, kad A. F. mirties priežastis buvo ūmus išorinis nukraujavimas dėl durtinės-pjautinės žaizdos kaklo kairėje su išorinės miego arterijos ir Jungo venos, ryklės ir gerklų sužalojimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto 7 dalyje išaiškinta, jog, jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys, o jo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, konstatuoja, jog nuteistasis A. R. neturėjo tyčios ir išankstinio susitarimo nužudyti A. F. , todėl jis turi atsakyti tik už tuos sužalojimus, kuriuos padarė.

Dėl to A. R. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. į BK 140 str. 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. V., O. R. ir E. T. kalti dėl A. F. mirties.

Byloje esanti specialisto išvada Nr. M 976/04 (03) įrodo, jog A. F. mirė nuo daugybinių durtinių-pjautinių sužalojimų, išsivysčius ūmiam išoriniam nukraujavimui. Didžiausios įtakos mirčiai turėjo durtinis-pjautinis kaklo sužalojimas su išorinės miego arterijos ir Jungo venos, gerklų ir kiauryminiu ryklės pažeidimu, trys kiauryminės durtinės-pjautinės krūtinės ląstos žaizdos kairėje nugaros pusėje bei viena kairės šlaunies durtinė-pjautinė žaizda su giliosios šlaunies venos pažeidimu (t. 2, b. l. 34-41).

Pirmosios instancijos teisme ekspertas D. V. patvirtino šią specialisto išvadą. Tačiau jis paaiškino, kad nėra metodikos nustatyti, iš kokių žaizdų nukraujavimas vyko stipriau, o, nesant nukraujavimo iš žaizdų apskaičiavimo metodikos, negalima daryti išvados, jog priežastinį ryšį su A. F. mirtimi turėjo tik nukraujavimas iš penkių žaizdų.

Siekiant pašalinti esminius prieštaravimus tarp specialisto išvados ir eksperto paaiškinimų teisme, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė.

Ekspertizę padarė du ekspertai, todėl teismas pagrįstai rėmėsi jos išvadomis.

Jau ne kartą minėto ekspertizės akto Nr. EKM 120/05 (01) duomenys patikslino A. F. mirties priežastį, kuri nurodyta, aptariant A. R. nusikalstamą veiką, todėl nekartojama. Be mirtį sukėlusio sužalojimo A. F. padaryti ir kiti sužalojimai: durtinė-pjautinė žaizda nugaros kairėje pusėje, atsiverianti į krūtinės ląstos ertmę, dvi durtinės-pjautinės žaizdos nugaros kairėje pusėje, atsiveriančios į krūtinės ląstos ertmę su kairiojo plaučio apatinės skilties pažeidimu, durtinė-pjautinė žaizda kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje su giliosios venos nupjovimu, 64 nekiauryminės durtinės-pjautinės žaizdos, lokalizuotos nugaroje, sėdmenyse, galūnėse ir kairės ausies kaušelyje, kairės ausies kaušelio nupjovimas, 9 pjautinės žaizdos kakle, lokalizuotos pasmakrėje, kakle ir galūnėse; 4 muštinės žaizdos, 13 odos nubrozdinimų, ne mažiau kaip 47 poodinės kraujosruvos ir nosies kaulų lūžis, nurodyti aptariant A. R. veiką.

Nuteistoji O. R. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra tiesioginių jos kaltės įrodymų.

Atkreipiamas nuteistosios dėmesys, jog kaltė gali būti įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, kurių įrodomoji reikšmė nėra mažesnė.

Apeliantės kaltę tiesiogiai įrodo jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Nuteistoji O. R. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 5-7), parodė, kad savo peiliu A. F. du kartus dūrė į kairės pusės sėdmenis.

Tiesa, apklausta 2004-11-16 ji nepatvirtino savo anksčiau duotų parodymų teigdama, jog neprisimena, kokius parodymus davė (t. 3, b. l. 8-9).

Vėliau apklausta ikiteisminiame tyrime (t. 3, b. l. 10-11, 178-180) ji jau patvirtino anksčiau duotus parodymus ir papildė, kad savo peiliuku 2-3 kartus A. F. dūrė į sėdmenis, prisipažino nupjovusi nukentėjusiajam ausį, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Nupjautą ausį ji parnešė ir parodė kitiems.

Šiuos parodymus O. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 12-14).

Pirmosios instancijos teisme O. R. atsisakė ikiteisminiame tyrime duotų parodymų kaip neteisingų motyvuodama, jog psichologiškai paveikta apkalbėjo save, ir ėmė teigti, kad jokių smurto veiksmų prieš A. F. neatliko.

Tokios versijos nuteistoji laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme.

Argumentai dėl nuteistosios O. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistosios O. R. pirminiai parodymai atitinka nustatytas bylos aplinkybes, todėl tiki jais, o pakeistus parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos būdą ir norą palengvinti savo teisinę padėtį.

Tai, kad nuteistoji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, netiesiogiai patvirtino nuteistasis E. T. parodęs, jog O. R. sakiusi, kad nupjovė A. F. ausį.

Šią aplinkybę patvirtina liudytojų L. U., I. S. ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai.

Liudytojai L. U. ir I. S. ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 141-142, 166-168) bei teisme nuosekliai parodė O. R. pačią sakius, jog nupjovė A. F. ausį.

Ikiteisminio tyrimo metu analogiškai parodė liudytojas A. D. (t. 2, b. l. 169-172), kad paėmusi savo peiliuką Olga išėjo sakydama, jog eina badyti A. F. . Po to ji parodė nupjautą ausį, vėliau gyrėsi, kad dūrė A. F. į šonkaulius.

Teisme liudytojas A. D. patvirtino savo parodymus.

Taigi galima neabejotinai teigti, kad iš kelių skirtingų šaltinių gauta analogiška informacija įrodo apeliantę vartojus smurtą prieš A. F., panaudojant peilį.

Nuteistasis E. T. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog byloje nėra objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Šis skundo motyvas atmetamas, nes priešingai, nei teigiama skunde, E. T. kaltę įrodo byloje surinktų įrodymų visetas.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios E. T. tvirtino, kad pašiūrėje jokių smurto veiksmų prieš A. F. neatliko, tik lauke savo peiliu du kartus nestipriai jam įdūrė į kairės kojos šlaunį. Kitų veiksmų neatliko (t. 3, b. l. 84-86).

Šiuos parodymus apeliantas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 88-90).

Apklausiamas vėliau (t. 4, b. l. 73-74) E. T. patvirtino ankstesnius parodymus, tik teigė dūręs ne į šlaunį, o į blauzdą.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo E. T. prašymu peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas jo parodymų patikrinimas įvykio vietoje.

Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi vaizdajuostę, padarė išvadą, kad šis procesinis veiksmas užfiksuotas techninėmis priemonėmis nepakankamai kokybiškai, nes vaizdą iš dalies užstoja pašalinis objektas, tačiau pagal manekeno proporcijas galima teigti, jog apeliantas rodo dūrio vietą ne blauzdoje.

Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis E. T. savo apeliaciniame skunde pats padarė prielaidą, jog nuteistasis P. V., duodamas parodymus apie E. T. vartotą smurtą, galėjo supainioti sėdmenis su šlaunimi. Taigi tuo apeliantas netiesiogiai pripažįsta smūgį sudavęs į šlaunį, o ne į blauzdą.

Antra vertus, veikos kvalifikavimui dūrio vieta neturi esminės reikšmės, nes nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, turint vieningą tyčią nužudyti.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog niekas neparodė, kad jis nukentėjusiajam kokius nors sužalojimus padarė pašiūrėje.

Priešingai apelianto teigimui, liudytojas A. D., apklaustas tuoj po įvykio, parodė, jog E. T. pašiūrėje A. F. vieną kartą įdūrė peiliu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes jo parodymai dėl visos įvykio eigos savo turiniu atitinka kitų nuteistųjų ir liudytojo I. S. parodymus.

Atsižvelgiant į jau aptartus nuteistosios O. R. parodymus, kad ji pašiūrėje 2-3 kartus dūrė A. F. į sėdmenis, ir į liudytojo A. D. parodymus, jog E. T. dūrė vieną kartą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pašiūrėje O. R. ir E. T. dūrė A. F. peiliu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip tris kartus.

Nuteistasis E. T. savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas spręsdamas, kokius sužalojimus apeliantas padarė nukentėjusiajam, nevertino specialisto išvadų Nr. MK 331/04 (01) ir Nr. MK 335/04 (01) duomenų (t. 1, b. l. 60-75; t. 2, b. l. 92-104), iš kurių matyti, jog didžioji dalis žaizdų, iš jų ir P. V. padarytas kaklo sužalojimas, padaryti ne apelianto peiliu.

Iš šių specialisto išvadų duomenų matyti, kad tirtose odos žaizdose ir drabužiuose užsifiksavę požymiai yra rūšinės priklausomybės, kurie įrankio identifikavimui netinkami, arba grupinės priklausomybės, pagal kuriuos negalima padaryti kategoriškos išvados apie įrankį.

Tačiau tai nereiškia, jog šios specialisto išvados paneigia apelianto kaltę. Jos yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o kaltę įrodo įrodymų visetas.

Antra vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kurių nuteistųjų turėtais peiliais padaryti sužalojimai, nes jau aptartais įrodymais nustatyta, jog E. T. pašiūrėje A. F. dūrė vieną kartą peiliu, lauke – ne mažiau kaip du kartus dūrė į kairę šlaunį ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinės ląstą nugaros pusėje.

Tiesa, apeliantas pastarąjį sužalojimą neigia. E. T. padarius sužalojimą į nugarą netiesiogiai patvirtina liudytojas A. D. bei nuteistasis A. R. , kurie parodė, jog grįžęs iš lauko į pašiūrę E. T. gyrėsi dūręs A. F. į šonkaulius, kad net geležtė sulindo (t. 2, b. l. 169-172; t. 4, b. l. 50-52).

Nuteistasis P. V. irgi parodė matęs, kaip Ernestas (Tamkus) peiliu dūrė Andrejui (Fiodorovui) lyg į šoną, o gal į sėdmenis. Po kurio laiko Ernestas jo akivaizdoje vėl dūrė Andrejui į koją (t. 3, b. l. 58-60).

Aplinkybė, jog nuteistieji P. V. ir A. R. savo parodymuose kartais nežymiai painiojo sužalojimo vietas, nepaneigia nuteistojo E. T. kaltės. Įvertinusi tai, kad smurtas prieš A. F. buvo vartojamas pakankamai ilgą laiką, jam padarytos net 79 durtinės-pjautinės ir pjautinės žaizdos, įvykio metu visi kaltininkai buvo neblaivūs, teisėjų kolegija jų ne visiškai tikslius parodymus dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų vietos vertina kaip tinkamus įrodymus, kuriuos papildo kiti įrodymų šaltiniai.

Nepagrįstas nuteistojo E. T. apeliacinio skundo motyvas, jog jis neturėjo tyčios žudyti nukentėjusiojo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistųjų O. R. ir E. T. tyčios turinį, todėl motyvai nekartojami.

Pagal jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 8 punkto 5 dalies nuostatas ir jų pagrindu formuojamą teismų praktiką aptariamoje situacijoje, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą vartojo keli asmenys, o smurto pobūdis, intensyvumas ir kitos aplinkybės liudija apie jų tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese.

Pats apeliantas pripažįsta, jog jam su O. R. atėjus į pašiūrę A. F. jau buvo pririštas, jo veidas sužalotas, galvoje padarytos žaizdos, kojos subadytos, nes per kelnes bėgo kraujas.

O. R. taip pat pripažino, kad, kai ji atėjo, A. F. buvo sužalotas, matė galvoje kraujuojančią žaizdą.

Šios aplinkybės paneigia nuteistojo E. T. apeliacinio skundo motyvą, kad jis negalėjo objektyviai įvertinti nukentėjusiojo būklės ir suprasti, jog šis sunkiai sužalotas. Juo labiau kad E. T. teigia buvęs blaivus, taigi turėjęs suvokti, kas vyksta įvykio vietoje, koks smurtas vartojamas prieš A. F. .

O. R. ir E. T. matydami, kokia nukentėjusiojo būklė, ir vis tiek vartodami prieš jį smurtą peiliu, veikė tyčia, konkliudentiniais veiksmais prisidėdami prie P. V. vartojamo smurto, neabejotinai galinčio sukelti aukos mirtį. Dėl to jie visi yra nužudymo bendravykdytojai.

Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog neturi reikšmės, į kurias kūno vietas ir kiek smūgių sudavė kiekvienas bendravykdytojas, nes kvalifikuojant bendravykdytojų veiksmus jie visi turi atsakyti už kilusias pasekmes, t. y. šiuo atveju už A. F. nužudymą.

Dėl to O. R. ir E. T. veiksmai teisingai įvertinti kaip kvalifikuotas nužudymas. Kvalifikuoto nužudymo požymiai – bejėgiška nukentėjusiojo būklė ir ypatingas žiaurumas – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai išsamiai atskleisti, teismo padarytos išvados dėl šių nužudymą kvalifikuojančių požymių yra pagrįstos ir motyvuotos, todėl nekartojamos.

Abiejų nuteistųjų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p., kadangi jie, veikdami bendrai su P. V. ir turėdami vieningą tyčią, sukeldami didelį fizinį skausmą bei kančias ir pasinaudodami bejėgiška būkle, tyčia nužudė A. F. .

Dėl bausmių

A. R. tyčia padarė tris nesunkius nusikaltimus.

Skirdama bausmę A. R. už nežymų sveikatos sutrikdymą A. F. 2004 m. lapkričio 7 d., teisėjų kolegija atsižvelgia, jog nuteistasis jauno amžiaus, tačiau nuteistas jau septintą kartą, niekur nedirbo. Tiesa, ankstesni nusikaltimai yra vagystės, kurios, nežiūrint į didelį jų skaičių, kelia mažesnį pavojų visuomenei.

Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta tai, kad veiką, dėl kurios A. F. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis padarė bendrininkų grupe su P. V. ir apsvaigęs nuo alkoholio. Pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nors nežymus sveikatos sutrikdymas yra nesunki nusikalstama veika (BK 11 str. 3 d.), įvertinus jos tyčinį pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, A. R. skiriama maksimali sankcijoje numatyta už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmė, o ši bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės už kitas nusikalstamas veikas subendrinamos, jas visiškai sudedant.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą O. R. ir E. T. .

Teismas atsižvelgė, jog kartu su P. V. nuteistieji O. R. ir E. T. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes – jauno žmogaus mirtį.

Taip pat įvertino, kad O. R. padarė dar vieną nesunkų nusikaltimą.

Iš kaltininkus charakterizuojančios medžiagos matyti, jog O. R. ir E. T. anksčiau neteisti, tačiau abu nedirbo. Tiesa, E. T. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nuolat girtavo ir gyveno asocialų gyvenimą. Tačiau apeliantas, būdamas jauno amžiaus, niekur nesimokė, nedirbo, jo bendravimas su nuolat girtaujančiais asmenimis rodo asocialų gyvenimo būdą.

Teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. E. T. teigia, kad po nusikaltimo nesislapstė, padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailisi dėl savo elgesio. Teisėjų kolegija to nevertina kaip atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi jis nepripažįsta savo kaltės nužudęs žmogų, o nusikaltimas paaiškėjo, liudytojui M. Š. apie jį pranešus kaimynei.

Veikos padarymą bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio teismas pagrįstai pripažino abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Pirmąją aplinkybę sąlygojo tai, jog teismas nustatė abiejų nuteistųjų vienodą vaidmenį nusikaltime, abu juos pripažino vykdytojais. Antroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Visa tai įvertinęs, už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 20 metų, pirmosios instancijos teismas E. T. paskyrė vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę, o O. R. , įvertinęs jos žiaurumą – vos didesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. , O. R. ir E. T. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad subendrindamas bausmes O. R. pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė klaidą nurodęs, jog bausmes subendrina, vadovaudamasis BK 63 str. 3 d., t. y. taikydamas visišką bausmių sudėjimą, nors iš galutinės subendrintos bausmės matyti, kad teismas taikė BK 63 str. 2 d., t. y. bausmes subendrino apėmimo būdu. Teismas realiai tinkamai subendrino bausmes, todėl tai laikoma akivaizdžiu rašymo apsirikimu ir dėl to nuosprendis nekeičiamas.

Nors nuteistasis P. V. apeliacinio skundo nepadavė, atkreipiamas dėmesys į tokį patį rašymo apsirikimą subendrinant jam paskirtas bausmes, susijusį su neatidžiu kompiuterinės technikos naudojimu rašant nuosprendį.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 44 str. 10 d. nuostatos numato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

Taigi nukentėjusysis turi teisę į dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o teismas privalo šią teisę ginti.

Pagal BPK 112 str. nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios.

Iš byloje esančių procesinių dokumentų turinio matyti, kad šių taisyklių nukentėjusioji nesilaikė. Ji civilinį ieškinį pareiškė, jau teismui pradėjus įrodymų tyrimą.

Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio (t. 5, b. l. 132) taip pat matyti, jog vos pradėjus įrodymų tyrimą ir T. F. apklausą ji pasakė turėjusi išlaidų dėl brolio laidotuvių. Teisme ji sužinojo, kad gali būti suteikta nemokama teisinė pagalba. Teismas byloje padarė pertrauką, kol nukentėjusiajai bus paskirtas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2005-08-24 sprendimu Nr. S/01-91 (t. 5, b. l. 134) T. F. suteikus antrinę teisinę pagalbą, bylos nagrinėjimas teisme buvo tęsiamas. Advokato paruoštas civilinis ieškinys pateiktas teismui, proceso dalyviai supažindinti su civiliniu ieškiniu, kaltinamiesiems įteiktos jo kopijos. Niekas iš proceso dalyvių neprieštaravo, jog T. F. būtų pripažinta civiline ieškove. Teismas ieškinį priėmė ir T. F. pripažino civiline ieškove (t. 5, b. l. 169).

Pirmosios instancijos teismas, palikęs ieškinį nenagrinėtą ir taip išsprendęs civilinio ieškinio klausimą, savo sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusioji civilinį ieškinį padavė pavėluotai, t. y. baudžiamojoje byloje pradėjus įrodymų tyrimą.

Susipažinusi su bylos medžiaga teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs tokį sprendimą, formaliai teisus. Pagal įstatymą teismas turėjo nepriimti pavėluotai paduoto civilinio ieškinio ir nepripažinti nukentėjusiosios civiline ieškove. Pasielgęs priešingai teismas pažeidė BPK nuostatas, tačiau būdamas nenuoseklus tokiu elgesiu nuvylė nukentėjusiosios teisėtus lūkesčius, kuriuos sukėlė savo paties veiksmais, priimdamas civilinį ieškinį.

Be to, negalima neįvertinti aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ieškinio nepareiškė, todėl konkrečios išlaidos, susijusios su brolio laidotuvėmis, paaiškėjo, tik pradėjus bylą nagrinėti teisme; nukentėjusioji nėra teisininkė ir neprivalėjo žinoti, jog jai gali būti suteikta nemokama teisinė pagalba, todėl galimybė pareikšti civilinį ieškinį T. F. atsirado tada, kai ją ėmė atstovauti advokatas.

Pagaliau, suklydęs ir atlikęs reikiamus procesinius veiksmus, bylos nagrinėjime padaręs pertrauką bei sudaręs sąlygas nukentėjusiajai pasinaudoti valstybės teikiama nemokama teisine pagalba pareiškiant civilinį ieškinį, teismas pats turėjo imtis priemonių savo klaidą ištaisyti ir, vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais, išspręsti civilinį ieškinį iš esmės, o ne formalizuoti savo sprendimą.

Nukentėjusiosios T. F. pareikštas civilinis ieškinys, prašant atlyginti 1120,99 Lt laidojimo išlaidų, pagrįstas dokumentais ir yra realus.

Taigi vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.291 str. 1 d., protingumo, teisingumo principais bei humanizmo nuostatomis, nukentėjusiosios T. F. civilinis ieškinys tenkinamas ir jai priteisiamas solidariai iš visų nuteistųjų, kaltų dėl A. F. mirties.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 3 d., 328 str. 1, 3, 4 p.,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. ir jam paskirta subendrinta bausmė, taip pat civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, pakeisti:

A. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 2, 6 p. į BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 140 str. 1 d. (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. F. ) ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 238 str. 1 d. bei BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. F. ) subendrinti visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinę subendrintą bausmę A. R. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš P. V. , O. R. ir E. T. solidariai priteisti nukentėjusiajai T. F. 1120,99 Lt laidojimo išlaidų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų O. R. ir E. T. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai: Valdimaras BavėjanasAloyzas Kruopys