Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei,

2019 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas pataisos namų 1 – o sektoriaus KTP kameroje Nr. 14. Nurodo kameros Nr. 14 plotą, miegamųjų vietų skaičių ir vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą. Pažymi, kad nuobaudų atlikimą uždaros zonos kamerose lėmė pareiškėjo elgesys ir jo valia. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pabrėžia, kad nustatyta tvarka kasdien atliekama uždarosios kamerų techninė apžiūra. Nurodo, kad 1- oje zonoje yra įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių plotai: 6,55 kv. m, 6,01 kv. m, 6.10 kv. m, 7,56 kv. m. Teigia, kad užtikrina pasivaikščiojimų kiemelių būklę, o gavus informaciją apie trūkumus jie yra šalinami. Paaiškina, kad avarinės būklės pasivaikščiojimų kiemelių nėra; sienų danga yra tvarkinga, tinkas nebyra; patalpos remontuojamas pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus; pasivaikščiojimų kiemeliai kasdien tvarkomi. Daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas T. D. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN - AK, laikant ją kamerų tipo patalpose.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). BVK numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, o šie teisės aktai nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 straipsnis). BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių yra viena iš nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, galimų skirti nuobaudų (BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (BVK 173 straipsnio 1 dalis). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194.

Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprūpinimo tvarkos aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl kameros tipo patalpos ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo kamerų tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pagal atsakovės atstovo atsiliepimą, Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. birželio 7 d. pažymą Nr. 41-7854 „Dėl nuteistojo gyvenamų patalpų“ (b. l. 19), Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 12 d. pažymą Nr. 77-888 „Apie nuteistojo T. D. laikymo sąlygas“ (b. l. 20) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. kovo 5 d. už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudą Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpoje Nr. 14, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, o laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. kovo 12 d. kameroje buvo laikomi 3 nuteistieji. Atlikus aritmetinius paskaičiavimus, darytina išvada, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (4,095 kv. m (16,38/4) arba 5,46 kv. m (16,38/3). Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpoje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis buvo didesnis nei 3,6 kv. m., todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelių

Pareiškėjas nurodo, kad buvo vedamas kiekvieną dieną po 1 val. į pasivaikščiojimo kiemelius, kurie neatitiko 3,6 kv. m vienam nuteistajam, yra avarinės būklės, daug metų neremontuoti, nuo sienų byra tinkas, neįmanoma vaikščioti, yra trintis, reikia stovėti, neįmanoma mankštintis (sportuoti).

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose, be kita ko, įrengiamas pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Šiose teisės normose nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Iš Pravieniškių PN -AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 12 d. pažymos (b. l. 20) nustatyta, kad pataisos namų 1 – o sektoriaus uždarojoje zonoje yra įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių plotai: 6,01 kv. m., 6,10 kv. m., 6,55 kv. m., 7,56 kv. m.; yra užtikrinta pasivaikščiojimų kiemelių būklė, o gavus informaciją apie trūkumus jie yra šalinami; avarinės būklės pasivaikščiojimų kiemelių nėra; sienų danga yra tvarkinga, tinkas nebyra; patalpos remontuojamas pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus; pasivaikščiojimų kiemeliai kasdien tvarkomi, kiemelius valo Turto valdymo skyriuje ūkio dalyje dirbantis nuteistasis. Pareiškėjas neginčija, kad skundų dėl netvarkingų pasivaikščiojimų kiemelių neteikė. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta teisės aktuose nustatytos trukmės teisė pasivaikščioti gryname ore - pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl galimai perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau, ar kad skundėsi dėl to, jog nenorėjo eiti pasivaikščioti. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.

Pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių būklės nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose kiemeliuose) bei kada (data ir laikas) tariamai buvo skunde nurodyti pažeidimai. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų ir netvarkingų pasivaikščiojimų kiemelių paremti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas ir šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Apibendrinant, vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo T. D. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.