- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- A-689-143/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05294-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- O. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 828,30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 17 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., iš viso 11 dienų, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Dėl vietos trūkumo teko beveik visą laiką sėdėti arba gulėti. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, įrengtas priešais duris su stebėjimo langeliu, neįrengta speciali vėdinimo sistema, kameros vėdinamos tik per langą, todėl visada tvyrojo blogas kvapas. Kamerų temperatūra labai žema, jose drėgna, yra parazitų ir graužikų. Dėl ankštų kalinimo sąlygų tarp kalinamųjų kyla trintis, konfliktinės situacijos. Kamerose nebuvo veidrodžių, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės). Kamerose įrengti langai labai maži, todėl trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Kamerų sienos ir lubos ištrupėjusios, todėl jų negalima valyti ar dezinfekuoti, yra pelėsis. Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą naujai atvykusiems asmenims nebuvo atliekama medicininė apžiūra, išsimaudyti siūlydavo tik po šaltu vandeniu. Patalynė nudėvėta, išduodama neišskalbta, nedezinfekuota. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo diskriminuojamas, kadangi galimybę išsiskalbti rūbus turėjo tik asmenys, turintys pajamų. Kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Dėl paminėtų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 12–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124)) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad 2014 m. vasario 7 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, plotas – 7,38 kv. m, 2 asmenys kameroje; 2014 m. vasario 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 254, plotas – 34,71 kv. m (10 asmenų kameroje); 2014 m. vasario 9 d.–2014 m. vasario 10 d. kamera Nr. 254 (11 asmenų kameroje); 2014 m. vasario 11 d. kamera Nr. 254 (9 asmenys kameroje); 2014 m. vasario 12 d. kamera Nr. 254 (10 asmenų kameroje); 2014 m. vasario 13 d. kamera Nr. 254 (9 asmenys kameroje); 2014 m. vasario 14 d.–2014 m. vasario 16 d. kamera Nr. 254 (8 asmenys kameroje); 2014 m. vasario 17 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2014 m. rugsėjo 4 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje; 2014 m. rugsėjo 5 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. 2014 m. vasario 7 d., 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 13 d.–2014 m. vasario 16 d., 2014 m. rugsėjo 4 d. – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.
Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove ,,Dezinfa“ (toliau – ir UAB ,,Dezinfa“). Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010) reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina langų metalinį tinklą, padaro jame skylių ir taip bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 107 punkte yra nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal paminėtą aprašą, suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo asmeninėje sąskaitoje esamą pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginę įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 51–55) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams.
Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 11 dienų buvo kalinamas skirtingo ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m – plotas. Teismas nustatė, kad teisės aktų (3,6 kv. m ploto) reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tik 4 dienas – 2014 m. vasario 8, 9, 10, 12 d.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, teigė, jog kameros neatitinka higienos normos reikalavimų. Byloje nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 5 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 107 ir nustatė, jog kameroje oro temperatūra, apšvietimas atitiko reikalavimus. Patikrinimo metu taip pat nustatė, kad unitazai buvo švarūs, valymui skirto inventoriaus nebuvo, nes šių gyvenamųjų patalpų švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbantys ir už tai atsakingi asmenys. Patikrinimo metu nustatė, kad lubų paviršiaus pažeidimų, keliančių pavojų sveikatai, nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 4 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 107 ir nustatė, kad kamera vėdinama per langą, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. balandžio 23 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 254 ir nustatė, kad patalpa vėdinama per langą, vizualiai pelėsio požymių nenustatyta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. balandžio 29 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 122 ir nustatė, kad patalpa vėdinama per langą, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, santykinė oro drėgmė ir temperatūra reikalavimus atitiko.
Teismas pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2, 6, 21, 24 punktais. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime po Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo dienos būtų atlikti rekonstrukcijos darbai. Teismas taip pat vadovavosi Taisyklių 107 punktu. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo tarakonai ir žiurkės, teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB ,,Dezinfa“, patvirtino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija rūpinosi švaros palaikymu kamerose.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nėra patvirtinti objektyviais įrodymais, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerų įrengimas neatitinka higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginius dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių teismas laikė neįrodytais ir nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažeidžiant ploto normą, buvo laikomas 4 dienas. Kitų pažeidimų nenustatyta. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų. Tačiau jie buvo trumpalaikiai. Teismo nuomone, dėl jų pareiškėjui neturtinė žala nekilo. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė skundą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 61–62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad byla išnagrinėta aplaidžiai, nepatikrinus faktų. Teismas neįvertino aplinkybių, kokiomis sąlygomis jis buvo priverstas kalėti. Buvo pateikta klaidinga informacija apie kalėjusius asmenis ir kamerų gyvenamąjį plotą, kadangi į jį įskaičiuotas ir sanitarinių mazgų užimamas plotas. Teismas visiškai nesprendė dėl sanitarinių mazgų įrengimo, privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas neobjektyviai ir nemotyvuotai atmetė skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės 828,30 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų, nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.
Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, taip pat paminėtos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais. Teismas, išanalizavęs konkrečius pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpius (atvyko 2014 m. vasario 7 d., o išvyko – 2014 m. vasario 17 d.; atvyko 2014 m. rugsėjo 4 d., o išvyko – 2014 m. rugsėjo 5 d.), padarė, kolegijos manymu, iš esmės pagrįstas išvadas apie tam tikrų (teismo išvardytų) pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų neatitikimą Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimams bei įvertino šiuos neatitikimus (šiuos pažeidimus) valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Pareiškėjo nusiskundimai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nebuvo patvirtinti objektyviais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos iš esmės neteisingai.
Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pažymi, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 4 paras (2014 m. vasario 8, 9, 10, 12 d.), o, atsižvelgus į sanitarinius įrenginius, – 5 paras (dar ir 2014 m. vasario 7 d.), buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nežymiai mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.
Pasisakydama dėl šio pažeidimo įvertinimo CK 6.250 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Nagrinėjamu atveju kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą (nežymus nukrypimas nuo nustatytos ploto normos), trukmę (5 dienos) bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis (vienos dienos pertrauka), sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustatyti pareiškėjo nepatogumai (atsižvelgiant ir į galimą privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais) buvo, be kita ko, trumpalaikiai ir negali būti įvertinti pareiškėjo prašoma pinigine išraiška.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.