Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-05 · Administracinė byla Nr. I-5179-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-05
Bylos Nr.
I-5179-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05928-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5179-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-05928-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.21.; 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą su skundu (20-23 b. l.) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-06-27 iki 2014-03-14 jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Tvirtina, kad jis nebuvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Taip pat jis nebuvo supažindintas ir su kitomis suimtųjų teises, pareigas ir laikymo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais.

Pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogiškas draudimas nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublik?s higienos normas. Pagal 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. ploto. Būtent ši norma, pasak pareiškėjo, turi būti taikoma, kadangi Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 nustatyta minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, norma prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai.

Teigė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu jo teisė į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 p. nurodytą plotą buvo pažeista. Detalizavo, kad 2013-06-27 kartu su penkiais asmenimis buvo patalpintas į karantino kamerą, kurios plotas 7 kv. m., neišdavus patalynės. Po to kartu su 3–6 asmenimis buvo laikomas kitose kamerose, kurių plotai siekė nuo 7 iki 8 kv. m. Kamerų plotą papildomai ribojo jose įrengti dviaukščiai gultai, stalas ir sanitarinis mazgas. Be to, kiekvienas suimtasis turėjo 30 kg asmeninių daiktų (televizoriai, kompiuteriai, rūbai, batai, maistas ir t. t.). Dėl kameros perpildymo buvo sunku judėti: jei vienas vaikščiodavo, kiti buvo priversti gulėti arba sėdėti ant gultų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad prie kameroje įrengto stalo vienu metu galėjo pavalgyti tik du žmonės, o likę buvo priversti laukti ir pakaitomis valgė atšalusį maistą. Dėl mažo kameros ploto trūko oro ir privatumo. Pareiškėjui nuolat skaudėjo galvą, tvyrojo įtampa, kuri galėjo baigtis smurtu. Lukiškių TI-K administracija fiziškai negalėdavo reaguoti į skundus, prašymus dėl suimtųjų pertekliaus.

Pažymėjo, kad kamerose buvo blogas kvapas, drėgna, kadangi sanitariniai mazgai (tualetai) buvo be durų, nuo likusios gyvenamosios dalies juos skyrė vos 1,2 m sienelė. Sanitariniai mazgai (tualetai) neturėjo ventiliacijos, be to, buvo įrengti priešais prie sienos pritvirtintas geležines maisto lentynėles, taip pat nedideliu atstumu nuo gultų ir stalo. Sanitariniu mazgu 4 kameroje esantys suimtieji, pareiškėjo skaičiavimais, naudodavosi iki 48 kartų per parą. Pareiškėjo teigimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT; CPT/Inf/E (2002)1-Rev. 2003), 49 punkto, kuriame nurodyta, kad patogus ir tinkamas tualetas bei higienos užtikrinimas – tai esminis žmoniškos aplinkos elementai, nuostatų.

Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, todėl tekdavo šaukštais, puodukais arba lėkštėmis daužyti į geležines duris, kad pasikviesti pareigūną.

Pažymėjo ir tai, kad pagal CPT išaiškinimą suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke, o jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Be to, anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra visiškai netvarkomi, nuolat juose prišiukšlinta, blogas kvapas. Kiemeliai tvarkomi tik patikrinimų išvakarėse. Nėra apsaugos nuo lietaus. Vos 0,5 m pločio stogeliai (asbesto) yra kiauri ir sulaužyti, kai tuo tarpu pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 83 p. turi būti įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai.

Pareiškėjas nepatenkintas ir tuo, kad nuo 2013-06-27 iki 2014-03-14 buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos kameros į kitą. Kameros yra skirtinguose aukštuose, nuotoliai pakankamai dideli, turimų asmeninių daiktų svoris yra 30 kg, todėl šios aplinkybės, jam sukėlė stresą. Pažymėjo, kad CPT yra pasakęs, jog nuolatinis kalinio kilnojimas gali turėti labai žalingų pasekmių jo psichologinei būsenai ir psichikai. Tam tikromis sąlygomis bendras nuolatinis kilnojimas gali prilygti nežmoniškam arba žeminančiam elgesiui.

Anot pareiškėjo, aukščiau nurodytas suėmimo sąlygas Lukiškių TI-K patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011-08-22 pažymoje Nr. 1/3-D-2518 nustatyti pažeidimai.

Apibendrindamas nurodė, kad gyvendamas Lukiškių TI-K perpildytose patalpose žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis, patyrė neturtinę žalą: didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybė. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos teismų ir EŽTT praktika.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013-07-08 iki 2014-03-14. Pažymėjo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Prie atsiliepimo pridėtų K. M. asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys patvirtina, kad 2013-07-08–2013-07-09, 2013-07-19–2013-07-21, 2013-08-05–2013-08-06, 2013-09-06–2013-09-08, 2013-09-23–2013-09-24, 2013-09-28–2013-10-01, 2013-10-03, 2013-10-29, 2013-11-06, 2013-12-06, 2013-12-27, 2014-01-06, 2014-01-15, 2014-01-27–2014-01-29, 2014-02-07, 2014-02-17, 2014-02-21 ir 2014-03-03–2014-03-04 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodė, kad stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą.

Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Taip pat yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą.

Tvirtino, kad pareiškėjas K. M., atvykęs į įstaigą, buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, bei draudimais. K. M. buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis, patvirtina jo asmeninis parašas.

Atkreipė dėmesį, jog K. M. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Skundžiamasis laikotarpis yra pakankamai trumpas. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. K. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.).

Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-01-25 nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą sudaro 97 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (022 Lt). Tokiu būdu, atsakovo realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 97x0,06, t. y. 5,82 euro (28-36 b..l.).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nurodė, kad pareiškėjo skundų, kreipimųsi dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti dokumentų. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi sujos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Siekiant gerinti nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas, 2015 m. atliktas III-io korpuso 6 kamerų (171,3 m 2) pilnas remontas ir įrengimas - naujos lovos, spintelės, santechnika, tualetai, durys, elektros instaliacija. Taip pat atliktas pilnas 3 korpuso koridoriaus (50 m²) (lubos, sienos, grindys) remontas.

Pažymėjo, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba (137-140 b. l.).

Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų suėmimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Pareiškėjas skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 2013-06-27 iki 2014-03-14 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje truko privatumo, vietos judėti, pavalgyti. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pareiškėjo skunde teismui nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr.461 patvirtinta Higienos norma HN 76:1999, kurioje įtvirtintas 5 kv. m. ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje reikalavimas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali.

Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 str. pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124). Būtent ši norma taikytina ir šiuo atveju.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, matyti, kad pareiškėjas 2013-07-08 atvyko į Lukiškių TI-K ir su pertraukomis šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2014-03-13 imtinai (iš viso 134 paras). Laikotarpiais 2013-09-25–2013-09-27, 2013-10-02, 2013-10-04–2013-10-20, 2013-10-28, 2013-10-30–2013-11-05, 2013-11-07–2013-11-17, 2013-12-02–2013-12-05, 2013-12-07–2013-12-15, 2013-12-23–2013-12-26, 2013-12-28–2014-01-05, 2014-01-07–2014-01-14, 2014-01-16–2014-01-19, 2014-01-30–2014-02-06, 2014-02-08–2014-02-09, 2014-02-18–2014-02-20, 2014-02-22–2014-02-23, 2014-03-05–2014-03-13 gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,81 iki 2,60 kv. m. (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis) kameros ploto. Taigi, 95 paras iš 134 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, netinkama ventiliacija, vietos pavalgyti trūkumas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitarinis mazgas, įrengtas bendroje gyvenamojoje patalpoje, neužtikrino privatumo. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų bei kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Remiantis EŽTT formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi, šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad kamerose buvo drėgna. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė patalpose turi būti 35-60 proc., šiltuoju metų periodu – 35-65 proc. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo drėgna, nekonkretizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų. Byloje duomenų, kokia santykinė oro drėgmė buvo kiekvienoje iš pareiškėjo laikomų kamerų tam tikru periodu, taip pat nėra. Atsižvelgiant į pareiškėjo abstraktų aplinkybių, susijusių su kamerų drėgme, išdėstymą, pareigos pateikti tokius duomenis neturėjo ir atsakovas. Tačiau Lukiškių TI-K pateikta ginčui aktualaus laikotarpio Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų ir patikrinimų medžiaga patvirtina, kad nei vienoje iš tikrintų kamerų, kuriose be kita ko, buvo laikomas ir pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto, susijusio su patalpų drėgmės lygiu, pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 42-125). Be to, Lukiškių TI-K administracijos pažyma patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl suėmimo sąlygų į administraciją nesikreipė (41 b. l.). Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra ir valstybės civilinės atsakomybės.

Pareiškėjas nepatenkintas ir jam suteiktų pasivaikščiojimų gryname ore trukme ir pasivaikščiojimo kiemų būkle.

Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai nėra valomi, prižiūrimi, netinkamai apsaugoti nuo atmosferos kritulių.

Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės yra gana abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, iš jų nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, todėl jie neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė ir dėl nuolatinio perkėlimo iš kameros į kamerą, taip pat yra nepagrįsta. Bylos duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis, kadangi buvo išvykęs į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas (28-30 b. l.). Detalizuotas pareiškėjo paskirstymas į kameras rodo, kad jo perkėlimas iš kameros į kamerą nebuvo intensyvus. Per vieną buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas daugiausiai buvo laikomas dviejose kamerose. Būtent tai, kad pareiškėjas buvo 10 kartų etapuojamas į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas ir lėmė aplinkybę, kad jis kas kartą buvo laikomas kitose kamerose. Atvykę į Lukiškių TI-K asmenys yra talpinami į kameras, atsižvelgiant į jų užpildymą. Taigi, negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas ir dėl to, kad 2016-06-27 jį uždarius į karantino kamerą, jam nebuvo išduotas patalynės komplektas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko ne 2013-06-27, kaip teigia pareiškėjas, o 2013-07-08 ir karantino kameroje Nr. 114 buvo laikomas vieną parą. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, šioje kameroje jis buvo laikomas su vienu, o ne su penkiais asmenimis. Teismas, įvertinęs nustatytus prieštaravimus tarp pateiktų įrodymų ir pareiškėjo pasakojimo, pareiškėjo teiginius dėl patalynės neišdavimo laiko neatitinkančiais tikrovės. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą tvirtino, kad Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punkto reikalavimų. Teismas netikėti šiais paaiškinimais neturi pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo prašymus ir skundus dėl neišduotos patalynės. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

Teismas laiko nepagrįstais ir pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo mygtukų kamerose nebūvimo. Kaip minėta, pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl iškvietimo mygtukų kamerose yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, kitais suimtųjų teises ir pareigas reglamentuojančiais teisės aktais paneigia byloje esanti ištrauka iš suimtojo asmens bylos, iš kurios matyti, kad 2013-07-08 pareiškėjas savo parašu patvirtino, jo buvo supažindintas su paminėtais teisės aktais, teisėmis, pareigomis ir draudimais (148 b. l.).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Nustatydamas žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad didžiąją dalį laikotarpio nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d., t. y. 95 paras pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Taip pat kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 str. reikalavimais. Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti įvertintas 750 Eur. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 5,82 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,82 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai turėjo 5,82 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti K. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė