Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-03-06 nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, BK 63 str. 1 ir 5 d. tvarka bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinai nubaustas laisvės atėmimu šešeriems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2007-07-23.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad su bendrininkų grupe lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią, panaudojant fizinį smurtą: 2004-05-09 apie 4 val. Klaipėdos rajone, Dovilų kaimo ribose prie Minijos upės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su S. T. ir A. R., panaudodami fizinį smurtą, t. y. G. K. sudavus delnu du kartus S. B. į veidą ir kartu su S. T. prievarta nusivedus ją į palapinę, S. T. lytiškai santykiavo su S. B. prieš jos valią, tuoj po to A. R. palapinėje lytiškai santykiavo su S. B. prieš jos valią, o po jo G. K. palapinėje tenkino lytinę aistrą su S. B. prieš jos valią oraliniu ir analiniu būdu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – dėl nusikalstamos veikos pagal BK 149 str. 2 d. jį išteisinti, jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 150 str. 1 d., pašalinant nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį bendrininkų grupę, už šį nusikaltimą skirti ženkliai mažesnę bausmę ir jos vykdymą atidėti. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismo išvada, kad būtent jo veiksmai - fizinis smurtas, grasinimai S. B. atžvilgiu - sudarė sąlygas padaryti nusikalstamas veikas jam, S. T. ir A. R., todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti bendrininkų grupėje, t. y. kaip bendravykdytojo išžaginime ir lytinės aistros tenkinime, grindžiama S. B. ir nuteistojo S. T. parodymais. Be to, teismas šią išvadą grindžia ir jo parodymais, tariamai duotais bylos nagrinėjimo teisme metu, kad jis, susiginčijus su M., S. B. ir kitiems bandžius pabėgti, S. B. su dar kažkuo parsivedė atgal, kad pastaroji neiškviestų policijos, ir kad ar tai jis, ar kažkas S. B. sudavė į veidą. Tokių parodymų jis niekada nedavė, teismas interpretuoja jo parodymus, duotus bylos nagrinėjimo teisme metu, kaltinimui naudinga prasme. Teisme jis nurodė, kad susiginčijus su V. M., įvyko konfliktas. Ar S. B. ir kiti bandė pabėgti, jis dabar neprisimena, kadangi nuo įvykio praėjo daug laiko. Neprisimena, ar vijosi S. B., ir ar ją parsivedė į įvykio vietą, tačiau jei ją su dar kažkuo parsivedė atgal, tai tik dėl to, kad ji pabėgusi neiškviestų policijos. Ar S. B. kas sudavė į veidą nematė, tačiau jis jos tikrai nemušė. Tokiu būdu teismo išvada, kad tariamai jis patvirtino aplinkybę, jog prieš S. B. išžaginant naudojo fizinį smurtą siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir sudaryti sąlygas tiek išžaginimui, tiek lytinės aistros tenkinimui, visiškai nepagrįsta. Šių aplinkybių, išskyrus nukentėjusiąją ir nuteistąjį S. T., nepatvirtina jokie liudytojai, nors teismas nepagrįstai konstatavo, kad šias aplinkybes patvirtina liudytojai K. B., V. M., A. M., R. Ž., M. S., L. D., T. E., P. M.. Liudytojai K. B., A. M., R. Ž., M. S., P. M. patvirtino tik tas aplinkybes, kurios susijusios su konfliktu įvykio vietoje, bei tai, kad būtent nuteistasis S. T. kabinėjosi prie S. B., o jis su ja neturėjo jokio kontakto. Liudytojai V. M., L. D. ir T. E., priešingai nei konstatuoja teismas paneigia, kad prieš S. B. išžaginant jis naudojo fizinį smurtą siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir sudaryti sąlygas tiek išžaginimui, tiek lytinės aistros tenkinimui. Jie kategoriškai nurodė, kad S. B., jai mėginant iš įvykio vietos pabėgti, nusivijo vienas S. T. ir ją parsivedė į palapinę. Tuo tarpu jis tuo metu buvo prie laužo, visiškai nekontaktavo su S. B. ir jai negrasino. Šie liudytojų V. M., L. D. ir T. E. parodymai, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, paneigia nukentėjusiosios S. B. ir nuteistojo S. T. parodymus. Be to, T. E. papildomai nurodė, kad jau po įvykio S. B. antrą kartą mėgino iš įvykio vietos pabėgti, ir tik tada jis ir S. T. pasiviję nukentėjusiąją parsivedė prie laužo, tačiau daugiau jokių veiksmų jos atžvilgiu neatliko. S. B. nurodė, kad šios liudytojo nurodytos aplinkybės ji neprisimena, iš to galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji neprisimena visų įvykio aplinkybių, todėl dėl patirto streso netiksliai nurodo įvykio eigą, kas turi esminę reikšmę vertinant jos parodymus.

Teismas rėmėsi nuteistojo S. T. parodymais, duotais byloje, kurioje jis buvo teisiamas už tos pačios nusikalstamos veikos padarymą bei konstatavo, kad šiais nuteistojo paaiškinimais nėra pagrindo netikėti. Tačiau tas pats teismas (teisėja J. Grigonienė), priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. T. atžvilgiu konstatavo, kad šiais S. T. parodymais, duotais bylos nagrinėjimo jo atžvilgiu metu, negalima tikėti ir juos įvertino kaip S. T. siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Todėl visiškai nelogiška teismo pozicija vertinant S. T. parodymus, nes vienu atveju tas pats teismas, vertindamas S. T. parodymus, juos atmeta, kaip keliančius pagrįstų abejonių jų patikimumu, o jo atžvilgiu juos vertina kaip teisingus ir nekeliančius abejonių. S. T. parodymus paneigia liudytojai V. M., L. D. ir T. E., todėl nuteistojo S. T. parodymus, duotus jo atžvilgiu byloje, kurioje jis pats buvo teisiamas, teismas turėjo įvertinti kritiškai bei juos atmesti, kaip keliančius pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, jo veiksmai S. B. atžvilgiu gali būti kvalifikuojami tik kaip nusikalstama veika, numatyta BK 150 str. 1 d., t. y. kad jis tenkino lytinę aistrą su S. B. prieš jos valią pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, nes byloje nenustatyta jokių pagrįstų įrodymų, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Nusikalstamos veikos padarymo metu ši nusikalstama veika buvo priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija), todėl teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, galėjo bausmės vykdymą atidėti, nes tam buvo visos įstatyme nustatytos sąlygos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį G. K. kaltu dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, ir savo išvadas nuteistojo kaltės klausimu pakankamai išsamiai argumentavo nuosprendyje. Teismas neturėjo pagrindo netikėti išsamiais ir nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nukentėjusiosios parodymais, jog 2004 m. gegužės mėn. naktį iš 8 į 9 d. ji su draugais buvo prie Minijos upės, kur šventė M. S. gimimo dieną. Kartu buvo brolis K. B., A. M., P. M., R. Ž., V. M. ir pats M. S.. Naktį visi nuėjo miegoti į palapinę, jiems bemiegant atėjo S. T., A. R., G. K., L. D. ir T. E.. G. K. su S. T. įlindo į palapinę ir be jokių motyvų ištempė V. M., P. M., K. B. iš palapinės. G. K. su S. T. pradėjo mušti V. M., dėl ko mušė, ji nežinanti. S. T. tyčiojosi iš P. M., V. M. norėjo pabėgti, jį gaudė ir mušė A. R.. Per muštynes pabėgo P. M., A. M., R. Ž., K. B., ir taip visi su ja buvę draugai buvo sumušti arba pabėgo. S. B. parodė, kad išsigando S. T., A. R. ir G. K., kurie buvo išgėrę ir agresyvūs, nujautė, kad ją gali išžaginti, kadangi jie agresyviai elgėsi, S. T. kabinėjosi prie jos, ir sugalvojo pabėgti. Pasakiusi, kad eina nusišlapinti, ji pradėjo bėgti link Dovilų, išgirdo kažką šaukiant, kad Sandra nori pabėgti, pargriuvo ir tada ją pasivijo G. K.. Jis pakėlė ją nuo žemės, delnu sudavė du kartus į veidą ir pasakė, kad „jei šauksi – dar gausi“. Prie jų atėjęs S. T. pasakė G. K., kad jos nemuštų, ir abu, paėmę ją už rankų, parvedė atgal į stovyklavietę ir nuvedė tiesiai į palapinę, kuri buvo tuščia. Ji visą laiką verkė ir prašė ją paleisti, norėjo pabėgti iš palapinės, bet jai nepavyko. G. K. pasakė „jei dar šauksi, gausi dar mušti“ ir išėjo iš palapinės, o S. T. pasiliko palapinėje ir ją išžagino, tuoj po to išėjo iš palapinės ir iš karto vidun įėjo A. R., kuris taip pat ją išžagino, o po jo į palapinę įėjo G. K.. Jis prieš jos valią liepė jai tenkinti jo lytinę aistrą burna. Po to kaltinamasis parvertė ją ant nugaros, pakėlė kojas į viršų, įvedė savo varpą jai į analinę angą ir tenkino savo lytinę aistrą tokiu būdu. Visą tą laiką ji buvo persigandusi, jai skaudėjo, tačiau G. K. ji nieko neprašė, nes jis ją buvo įbauginęs ir ji bijojo priešintis.

Nukentėjusiosios parodymus, jog G. K. ją pasivijęs naudojo fizinį smurtą, patvirtina ir kito nuteistojo S. T. parodymai, kuriuos jis davė anksčiau teisme (byloje, kurioje jis nuteistas už S. B. išžaginimą), ir kuriuos patvirtino šioje byloje apklausiamas teisme, jog jis matė, kaip Sandra gynėsi, ją mušė, o jis ją užstojo, apgynė ir parvedė prie palapinės, kad ji daugiau nenukentėtų ir niekas jos nemuštų. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas S. T. parodymus įvertino taip pat, kaip ir teismas byloje, kurioje S. T. buvo nuteistas už S. B. išžaginimą, t. y. nustatydamas to paties įvykio aplinkybės rėmėsi tais S. T. parodymais, kurie kartu su kitais įrodymais patvirtino nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, ir atmetė S. T. parodymus toje dalyje, kur jis teigė, neva S. B. su juo lytiškai santykiavo savo noru. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas vertino ir G. K. parodymus – kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės įvertino jo parodymus, jog nukentėjusioji pati sutiko su juo santykiauti oraliniu ir analiniu būdu. Iš G. K. teisme duotų parodymų, jog „...S. B. bandė pabėgti, kažkas ją pasivijo ir neatsimenu, ar tai aš, ar kažkas iš draugų trenkė jai per veidą ir parsivedė prie laužo...S. B. sugrąžinome, nes nenorėjome, kad būtų iškviesta policija...S. B. buvo smogta į veidą, kad nepabėgtų. Kai S. B. parsivedėme, ar ją kas nors vedė už rankos, neatsimenu...“, juos sugretinęs su aukščiau aptartais nukentėjusiosios S. B. ir S. T. parodymais bei paties G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog dar prieš tai, kai S. T. S. B. nutempė į palapinę, jis jai ranka smogė per veidą, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent G. K. nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir sudaryti sąlygas tiek išžaginimui, tiek lytinės aistros tenkinimui prieš nukentėjusiosios valią. Nors nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde teigia, jog jis tokių parodymų, kurie minimi skundžiamame nuosprendyje, teisme nedavė, tačiau šią jo deklaratyvią versiją paneigia teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys, kurie visiškai patvirtina nusprendyje nurodytas aplinkybes, jog G. K. pirmajame posėdyje davęs vienus parodymus, vėliau pradėjo išsisukinėti, neva neprisimenąs įvykio aplinkybių. Kaip matyti iš bylos, nuteistasis dėl teisiamojo posėdžio protokolo jokių pastabų pateikęs nėra, nors tai galėjo padaryti, todėl abejoti tinkamu teismo posėdžio metu duotų G. K. parodymų fiksavimu bei jų vertinimu kolegija neturi pagrindo. Beje, G. K. dar ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, jog jis S. B. parsivedė atgal tik dėl to, kad ji pabėgusi neiškviestų policijos, paneigia kartu su S. B. vienoje kompanijoje buvusių liudytojų K. B., V. M., A. M., P. M., R. Ž., M. S. parodymai, iš kurių matyti, jog G. K. kompanijai pradėjus prieš juos naudoti fizinį smurtą, dalis jų iš įvykio vietos paspruko iškart, o V. M. su R. Ž., dar prieš išžaginant S. B., S. T. buvo išsiųsti parnešti jam cigarečių. Be to, liudytojai R. Ž. ir T. E. parodė, jog S. T. kabinėjosi prie S. B. dar prieš jai bandant pabėgti, laikė ją už rankų, buvo apsikabinęs, siūlė jai pasimylėti, tačiau ši nesutiko. Taigi nekyla abejonių, jog S. B. aiškiai išreiškus nesutikimą lytiškai santykiauti ir jai pagrįstai manant, jog jos atžvilgiu agresyviai nusiteikusi kompanija gali panaudoti smurtą ir jėga priversti lytiškai santykiauti, bei bandant pabėgti nuo tokių galimų veiksmų, fizinis smurtas prieš S. B. buvo panaudotas siekiant su ja lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą prieš jos valią, o ne sulaikyti ją tam, kad ji pabėgusi neiškviestų policijos, kaip teigia G. K..

Negalima sutikti su apelianto argumentais, jog liudytojų V. M., L. D. ir T. E. parodymai, kad S. B. mėginant iš įvykio vietos pabėgti, ją nusivijo vienas S. T. ir parsivedė į palapinę, paneigia nukentėjusiosios S. B. ir nuteistojo S. T. parodymus, kad prieš S. B. išžaginant jis (G. K.) naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir sudaryti sąlygas tiek išžaginimui, tiek lytinės aistros tenkinimui. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 str. nustatyta tvarka. BPK 276 str. yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi liudytojo pirmiau duoti parodymai. Šio straipsnio 1 d. 2 p. nustatyta, jog liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi tuo atveju, kai šis atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, tuo tarpu straipsnio 4 d. yra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b. l. 95), liudytojas T. E. teisme pareiškė neprisimenąs įvykio aplinkybių, tada teisėja perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o T. E. patvirtino, jog šie parodymai užrašyti teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu T. E. parodė, jog prieš išžaginimą S. B. vijosi vienas S. T., o G. K. kartu su S. T. S. B. vijosi jau po to, kai ji išėjo iš palapinės, kaip vėliau paaiškėjo, po prievartinių lytinių santykių, o visa likusi kompanija jau ėjo namo, tačiau S. B. įsikibo į L. D. ir jokių veiksmų S. T. su G. K. jos atžvilgiu daugiau neatliko. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šioje byloje esančius duomenis, G. K. bendrininkai A. R. ir S. T. jau yra nuteisti skirtingais įsiteisėjusiais nuosprendžiais. Minimose bylose teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausiamas ir liudytojas T. E., kuris S. T. byloje reikšmingai patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus toje dalyje, kur kalbama apie S. B. gaudymą jai bandant pabėgti iš įvykio vietos. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apylinkės teisme liudytojui T. E. pareiškus, kad jis neprisimena bylos aplinkybių, teismas turėjo ištirti ne tik ikiteisminio tyrimo metu duotus jo parodymus, bet ir pirmiau teisme (S. T. byloje) duotus patikslintus parodymus apie reikšmingas bylos aplinkybes. Ištaisydamas šią pirmosios instancijos teismo klaidą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir perskaitė liudytojo T. E. parodymus, duotus 2005-10-27 teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-205-07/2005, kurioje S. T. kaip asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, bendrininkas nuteistas už S. B. išžaginimą. Iš šio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog liudytojas T. E., teisėjai perskaičius jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, šiuos savo parodymus patikslino, teigdamas, jog „Sandrą jie vieną kartą parsivedė, o ne du kartus“. Tokiu būdu T. E. išsklaidė visas abejones dėl G. K. veiksmų ir visiškai patvirtino, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios parodymus, jog ją bėgančią iš įvykio vietos pasivijo G. K. ir S. T., ir abu parsivedė iki palapinės.

Vertinant L. D. parodymus pažymėtina, kad ši liudytoja, jos pačios kategorišku teigimu, įvykio metu visą laiką sėdėjo kartu su T. E., todėl loginiu požiūriu jos matytos reikšmingos įvykio aplinkybės, o tuo pačiu ir parodymai apie jas negali esmingai skirtis nuo jau aptartų T. E. parodymų. Kita vertus, L. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, jog bijo kaltinamųjų keršto, dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo metu ji netgi atsisakė duoti parodymus. Todėl vertinant jos parodymus būtina priimti domėn, jog L. D., bijodama kaltinamųjų keršto, galėjo identiškai tiksliai neatskleisti visų įvykio smulkmenų ir chronologiškai tikslios įvykių sekos. Priimtina dėmesin ir tai, jog įstatymo numatytomis priemonėmis nepavykus užtikrinti L. D. dalyvavimo teisiamajame posėdyje, BPK 276 str. 1 d. 1 p. tvarka buvo perskaityti jos parodymai, duoti teismui A. R. ir S. T. bylose, kurias nagrinėjant visas dėmesys buvo nukreiptas būtent į šių asmenų veiksmus darant nusikaltimą, apie kuriuos parodymus davė ir L. D.. Taigi daryti kategorišką išvadą, jog apeliaciniame skunde nurodyti liudytojos L. D. parodymai paneigia nukentėjusiosios parodymus, nėra pagrindo.

V. M. parodymai taip pat nepaneigia nukentėjusiosios parodymų dėl G. K. veiksmų. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 48-52) liudytojas R. Ž. parodė, jog jis matė, kaip G. K. smogė lazda V. M. per nugarą, jie visą laiką kažką tarpusavyje kalbėjosi, tačiau jis nelabai kreipė į tai dėmesį. Po to jis pastebėjo, jog S. T. kabinėjosi prie S. B., rankomis laikė ją už rankų, kažką jai sakė, S. B. buvo išsigandusi, bėgiojo nuo S. T. tai prie vieno draugo, tai prie kito, buvo ir prie P. M.. Paskui S. T. jį ir V. M. išvarė nupirkti cigarečių ir jie išėjo. Kas buvo toliau, jis nebematė. Liudytojas P. M. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės patvirtino šiuos R. Ž. parodymus (1 t., b. l. 53-56). Jis parodė, jog S. T. kabinėjosi prie S. B., ši buvo pribėgusi ir prie jo, prašė, kad jis ją užstotų, bet S. T. jai sakydavo, jog reikai pasikalbėti ir vesdavosi į šoną. S. T. ir G. K. liepė V. M. parnešti cigarečių, tai jis kartu su R. Ž. išėjo cigarečių. Jis pats dar truputį pabuvęs nepastebėtas išėjo namo. Būdamas prie laužo jis nepastebėjo, ar S. B. kuriuo tai momentu bandė pabėgti. Eidamas susitiko grįžtančius V. M. ir R. Ž., V. M. prašė jo grįžti, tačiau jis su R. Ž. atgal nebegrįžo. Taigi iš aptartų tarpusavyje sutampančių liudytojų R. Ž. ir P. M. parodymų, kuriuos jie patvirtino teisme, darytina išvada, jog V. M. su R. Ž. išėjo parnešti cigarečių dar iki to momento, kai S. B. bandė pabėgti ir ją bėgančią pagavo S. T. su G. K., todėl V. M. parodymai apie tai, jog S. T. vienas vijosi S. B. ir parvedė ją atgal, o tuo metu G. K. sėdėjo prie jo, yra ne kas kita kaip atvaizdavimas to epizodo, kai S. T. kabinėjosi prie S. B. tuo laiku, kai įvykio vietoje dar buvo liudytojai R. Ž. ir P. M.. Taigi V. M. parodymai nei paneigia, nei patvirtina nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog ją bėgančią iš įvykio vietos pasivijo G. K. ir sudavė du kartus per veidą, o po to kartu su S. T. parvedė į palapinę, kurioje ji buvo išžaginta ir seksualiai išprievartauta.

Nepagrįstas ir G. K. argumentas, jog jis gali būti nuteistas pagal BK 150 str. 1 d. tik už tai, kad tenkino lytinę aistrą su S. B. prieš jos valią pasinaudodamas jos bejėgiška būkle. Teismų praktikoje išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. arba 150 str. 2 d. kaip padaryta bendrininkų grupės. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Kaip jau aptarta, byloje patikimai nustatyta, jog mėginusi pabėgti S. B. buvo pagauta, G. K. jai sudavė delnu du kartus į veidą ir kartu su S. T. prievarta nusivedė ją į palapinę, kurioje S. B. prieš jos valią iškart paeiliui buvo S. T. ir A. R. išžaginta, o G. K. seksualiai išprievartauta. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog G. K. buvo nusikaltimų vykdytojas – iš pradžių pats pradėjęs naudoti fizinį smurtą ir kartu su S. T. prievarta nuvedęs S. B. į palapinę, iš kurios išėjo palikęs ten S. T., kuriam išėjus matė kaip įėjo A. R., o pastarajam išėjus įėjęs ir pats, suvokė, jog nepaisant to, jog S. B. jam nesipriešino, jos valia priešintis tiek jo, o galutinai ir S. T. bei A. R. veiksmais, jau yra palaužta.

Tuo būdu nuteistojo G. K. kaltė inkriminuotų nusikaltimų padaryme neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. klausimu, baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės ar jo veikų kvalifikavimo klausimu daryti priešingas išvadas. G. K. nuteistas už dviejų sunkių smurtinių nusikaltimų padarymą, buvo aktyvus bendrininkų grupės padarytų nusikaltimų vykdytojas, nusikalto, vedinas žemų paskatų, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, todėl laikyti G. K. paskirtą bausmę aiškiai per griežta kolegija nemato pagrindo. Beje, apeliantas savo skunde bausmės skyrimo motyvų iš esmės ir neginčija bei nepateikia jokių argumentų, kurie leistų abejoti bausmių paskyrimo teisingumu. Paskirtos bausmės dydį nuteistasis ginčija tik tuo aspektu, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu kvalifikuojant veikas, vienok, kaip jau minėta, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nuteistojo G. K. atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.