Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad (duomenys neskelbtini) prezidentas negali turėti suinteresuotumo pareiškėjo atžvilgiu, nes baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu pradėta dar 2012 metais, o prezidento sūnus kalio trašų eksporto komisijos stebėtoju buvo paskirtas tik 2013 metais. (duomenys neskelbtini) kalio kompanija prezidento reikalavimu įsteigta dar 2005 metais, siekiant kontroliuoti kalio trąšų verslą, todėl Departamento argumentai, kad prezidentas negali turėti suinteresuotumo pareiškėjo atžvilgiu yra nelogiški. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad teisminė valdžia (duomenys neskelbtini) neturi nepriklausomybės, nes prezidentas pats skiria teisėjus.

Nesutiko su Departamento argumentais, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti abejonių privilegiją dėl teiginio, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas dėl asmeninių prezidento interesų kalio trąšų bylose. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjas 2010 metais asmeniškai skyrė 10 000 dolerių paramą opozicinei partijai (duomenys neskelbtini), nors jokių apskaitos dokumentų nėra, nes partija nelegali. Pareiškėjo teigimu, argumentų dėl jo baudžiamojo persekiojimo, susidorojimo jis negalintis pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau argumentai yra nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, todėl atitinkamai turėtų būti vertinami pareiškėjo naudai.

Prieštaravo Departamento nuomonei, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo atžvilgiu bus vykdomas persekiojimas dėl vienkartinio neregistruotos opozicinės partijos rėmimo prieš 6 metus arba dėl jo dabartinės politinės veiklos. Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 17 d. yra neregistruotos opozicinės partijos (duomenys neskelbtini) narys. Pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 193.1 straipsnį bet kokia neregistruotų organizacijų vykdoma veikla yra laikoma nusikalstama, todėl negalima teigti, kad grąžinus pareiškėją į kilmės šalį jam nekiltų jokie neigiami padariniai. Pažymėjo, kad taip pat buvo netinkamai supažindintas su skundžiamu sprendimu, taip pažeidžiant Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 82 straipsnio 3 dalį.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad jo atžvilgiu galimai būtų vykdomas smurtas dėl to, kad jis iš valstybinių (duomenys neskelbtini) institucijų reikalavo sumokėti už jo bendrovės atliktus darbus. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie darbai, kokios atliktų darbų kainos, skolos ir pan. Taigi pareiškėjas šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad kilmės valstybėje, jam grįžus, bus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės dėl paprašyto atlygio už atliktus darbus. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodytos deklaratyvios prieglobsčio prašymo priežastys – baimė dėl pareiškėjo atžvilgiu išsakytų grasinimų susidoroti fiziškai, įkalinti ir supūdyti kalėjime, nėra priežastis suteikti pabėgėlio statusą, o taip pat ir papildomą apsaugą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl jo bendrovėje „Promalp“ atlikto patikrinimo, kurio metu jokie pažeidimai nebuvo rasti, tačiau tai patvirtinantis dokumentas (duomenys neskelbtini) nurodymu pareiškėjui nebuvo išduotas, taip pat vertintini, kaip abejotini. Taigi, nors pareiškėjas įrodymų dėl galimo persekiojimo, susidorojimo (dėl paprašytų pinigų už atliktus darbus) nepateikė, tačiau iš šiuo aspektu nurodytų vien tik faktinių duomenų, taip, kaip juos nurodė pareiškėjas (pareiškėjas darbus tikrai atliko, jam tikrai buvo grasinta) visumos, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, dėl šių praeityje galimai įvykusių aplinkybių pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Remiantis Departamento bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. balandžio 5 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prašymas dėl pareiškėjo suėmimo ir išdavimo. Nurodyta, kad pareiškėjas yra ieškomas (duomenys neskelbtini) Valstybės saugumo komiteto Tardymo valdybos baudžiamojoje byloje už nusikalstamas veikas, numatytas (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 6 dalyje (bendrininkavimas), 228 straipsnio 3 dalyje (kontrabanda) ir 233 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla). Iš (duomenys neskelbtini) pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje, 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltinamuoju minėtoje baudžiamojoje byloje, o jau 2012 m. spalio 22 d. buvo paskelbta pareiškėjo paieška (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta 2014 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini) medžiaga, kuri tvirtina, kad dėl dalies pareiškėjo bendrininkų jau yra priimtas kaltinamasis nuosprendis ir paskirtos atitinkamos bausmės.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių, taip pat kilmės valstybėje jam gresiančio persekiojimo ir sufabrikuotos baudžiamosios bylos, išskirtinai grindžiami tik jo subjektyviais paaiškinimais ir nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, kuriuos būtų galima įvertinti. Iš surinktos medžiagos (pareiškėjas kalio verslą vykdė; ir vykdė tuo laiku, kuris minimas (duomenys neskelbtini) pateiktuose procesiniuose dokumentuose; pareiškėjas tuo laiku turėjo kalio trąšų verslo santykius su asmenimis, kurių atžvilgiu jau yra priimtas baudžiamasis nuosprendis) teismas padarė išvadą, kad iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko ir nenori į ją grįžti ne dėl jam gresiančio realaus nepagrįsto persekiojimo, ar dėl galimai be teisinio pagrindo sufabrikuotos baudžiamosios bylos (pareiškėjo teigimu, jokios nusikalstamos veikos, vykdant trąšų prekybą jis nepadarė), o tik siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už galimai įvykdytą nusikalstamą veiką.

Pareiškėjas apklausų metu nenurodė, kokia konkrečiai informacija jam yra žinoma apie jam inkriminuojamus baudžiamuosius nusikaltimus. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra susipažinęs su jo atžvilgiu iškelta baudžiamąja byla, jam nežinomi tikrieji baudžiamosios bylos iškėlimo motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės, todėl tuo labiau pareiškėjui nėra pagrindo teigti, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra sufabrikuota, o kaltinimai nepagrįsti. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktame ekstradicijos prašyme pabrėžiama, kad pareiškėjas nebus kankinamas, su juo nebus elgiamasi žiauriai, nežmoniškai, nebus pažemintas jo orumas ar nebus taikoma jam panašaus pobūdžio bausmė. Taip pat nurodyta, kad šis ekstradicijos prašymas nesusijęs su jo persekiojimu dėl politinių motyvų, rasės, religijos ar tautybės. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros vykdomu baudžiamojo proceso teisingumu.

Neįtikinamais vertinti ir pareiškėjo skundo argumentai dėl asmeninio (duomenys neskelbtini) prezidento ir jo šeimos intereso kalio trąšų versle. Atsižvelgiant į tai, kad kalio trąšų eksportas (limitas) yra reglamentuotas teisės aktais, natūralu, kad (duomenys neskelbtini) valdžia (ir pati aukščiausia) vykdo šių išteklių priežiūrą, stebi su tuo susijusius sandorius ir pan. Pareiškėjas jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą siedamas su (duomenys neskelbtini) prezidento (jo šeimos) asmeniniu interesu su juo susidoroti, atimti jo turtą, remiasi tik bendrais ir žinomais faktais, tačiau jų neindividualizuoja savo asmens atžvilgiu (pvz., kokie buvo realūs (duomenys neskelbtini) prezidento veiksmai siekiant susidoroti / susidorojant su pareiškėju.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pasakojimai apie priežastis, jo manymu, sąlygojusias išvykti iš kilmės valstybės, vertintini, kaip nenuoseklūs. Pasakojimuose daug nekonkretumo, abejonių, subjektyvaus vertinimo (pareiškėjui atrodo ir pan.). Tačiau, pareiškėjo teiginius apie jo galimą persekiojimą dėl politinių motyvų net ir vertinant pagal esamą faktinę situaciją (pareiškėjas oficialus opozicinės partijos narys), tai nebūtų pagrindas suteikti pareiškėjui prieglobstį, kadangi tai nebūtų susiję su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytais pagrindais. Vien tik pareiškėjo vienkartinis opozicinės partijos parėmimas ir priklausymas opozicinei partijai, nėra pakankamu pagrindu prieglobsčiui suteikti Įstatymo 86 straipsnio prasme. Tam turėtų būti įtikinamai pateiktas pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl savo politinių įsitikinimų, realumas. Galimas persekiojimas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Kaip tvirtina bylos medžiaga, šiuos argumentus, be kita ko, tyrimo metu yra nurodęs ir pats pareiškėjas, politikoje pareiškėjas oficialiai ir aktyviai pradėjo veikti tik po teismų sprendimų. Iki išvykimo iš kilmės valstybės, t. y. dar vykdant verslą savo kilmės valstybėje, baudžiamosios bylos iškėlimo metu, pareiškėjas, kaip jis pats nurodė, politikoje nedalyvavo (negalėjo būti ir verslininkas, ir politikas), todėl teismas sutiko su Departamento argumentais, kad vienkartinis opozicinės partijos parėmimas, ar įsirašymas į opozicinę partiją po teismų sprendimų, pareiškėjo nurodomo jo galimo persekiojimo, siekio susidoroti prasme, nėra reikšminga.

Departamento padaryta išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, nėra nustatyta, yra pagrįsta. Užsieniečio nurodyti faktai ir argumentai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam.

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Sutiktina, kad atsakovas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvada dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jam atsiradimą. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu kaip nors neteisėtai bus pažeistos jo teisės ir laisvės. Tuo tarpu dėl kankinamo, žiauraus, nežmoniško elgesio ar pareiškėjo orumo žeminimo pažymėtina, kad pareiškėjas šių savo nuogąstavimų taip pat nepagrindė jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla, ir nors teismų sistema (duomenys neskelbtini) nėra visiškai nepriklausoma (pagrindas – 2015 m. sausio 16 d. Raudonojo kryžiaus duomenys, Departamento byla, II t. b. l. 114), tačiau tai nereiškia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo atveju su pareiškėju bus elgiamasi žiauriai ar jis bus kankinamas. Be to, nėra jokių duomenų, kad teismai pareiškėjo atžvilgiu būtų šališki ar kaip nors paveikti. Suprantama, kad pareiškėjas gali jausti baimę dėl gresiančio laisvės atėmimo, tačiau tokia jo baimė neatitinka Įstatymo 87 straipsnio nuostatų. Teismo vertinimu, duomenų, kad pareiškėjas galėtų būti veikiamas vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.

Aukščiau aptartų argumentų pagrindu, pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir abejonių privilegijos. Kritiškai vertinami ir pareiškėjo argumentai dėl neva 2014 m. liepos 28 d., 2014 m. lapkričio 13 d. apklausų metu padarytų pažeidimų (pareiškėjui galimai nebuvo išaiškintos jo teisės jam suprantama kalba). Kaip nurodė atsakovas, 2014 m. lapkričio 13 d. apklausos metu buvo darytas garso įrašas, kuris patvirtina, kad pareiškėjui jo teisės buvo išaiškintos. Susipažinęs su teisėmis ir pareigomis, pareiškėjas klausimų neturėjo. Be to, tam tikrų dalykų nesupratus, pareiškėjas galėjo jam kilusias abejones pasitikslinti. Nors, kaip nurodė pareiškėjas, jam nebuvo suprantamai paaiškintas ir sprendimo turinys, tačiau pareiškėjui tai nebuvo kliūtimi dėl sprendimo teisėtumo kreiptis į tesimą, siekiant ginti savo teises ir pareigas.

III.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinių faktų taikymo taisyklę, kadangi iš naujo tyrė įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4006-822/2015 nustatytus faktus – pareiškėjo dalyvavimą opozicinių organizacijų veikloje ir jų finansavime, kas pagrindžia jo priskyrimą persekiojamiems asmenims dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus (UTPĮ 86 str. 1 d.). Teismas nurodydamas, jog „sutiktina su Departamento argumentais, kad vienkartinis opozicinės partijos parėmimas, ar įsirašymas į opozicinę partiją po teismų sprendimų, pareiškėjo nurodomo jo galimo persekiojimo, siekio susidoroti prasme, nėra reikšmingas“ iš esmės paneigia įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4006-822/2015 nustatytus faktus.

Antra, persekiojimo grėsmės nebuvimą pirmosios instancijos teismas pagrindė išimtinai Migracijos Departamento pateikta pažyma Nr. BLR 15/6-5, kurios esmė, jog esant vykdomai „švelniųjų priemonių“ politikai, pareiškėjo baimė, jog su juo bus susidorota, yra nepagrįsta.

Taip pat pirmosios instancijos teismas ir Departamentas pažeidė tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimo taisykles.

Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog pareiškėjui nuo 2015 m. spalio 17 d. esant neregistruotos opozicinės partijos (duomenys neskelbtini) nariu, būtina papildomai įvertinti, ar grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam nekiltų jokie neigiami padariniai. Juolab, nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas. Net ir esant pasikeitusiai situacijai, jog opozicijos atstovų padėtis yra pasikeitusi lyginant su 2010 metų situacija, ir jų atžvilgiu vykdoma „Švelniųjų priemonių politika“, remiantis pateikta informacija, yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Migracijos departamentas išvadoje ir ginčijamame sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus, pagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas nelaikytinas diskriminaciniu: nėra pagrindo prielaidai, kad prieglobsčio prašytojo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų diskriminuojantis. Tiek paties pareiškėjo pasakojimas, tiek byloje surinkti dokumentai įrodo, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas dar iki (duomenys neskelbtini) sūnaus paskyrimo kalio trąšų eksporto komisijos stebėtoju; kaip pripažįsta ir pats pareiškėjas, šiuo konkrečiu atveju su kalio trąšų sandoriu susiję asmenys padarė nusikalstamą veiką, be to, ne visi baudžiamosios bylos dalyviai buvo nubausti; (duomenys neskelbtini) už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką baudžiamosios sankcijos yra panašios, nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas, todėl konstatuota, kad pareiškėjui gresianti bausmė nėra neproporcinga. Be to, (duomenys neskelbtini) teismo skirtos bausmės atitinka baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytas bausmių ribas, nebuvo skirtas maksimalus bausmės dydis – ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, jog nėra intereso nusikalstamas veikas padariusius asmenis nubausti kuo griežčiau.

Nagrinėjant, ar pareiškėjo nurodytas baudžiamasis persekiojimas gali būti prilygintas „persekiojimui“ prieglobsčio teisės kontekste ir vertinamas kaip neproporcingas ir diskriminuojantis, buvo įvertintos susijusios Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos rekomendacijos (Šiaurės Europos Regioninės atstovybės 2016 m. vasario 16 d. pateiktas paaiškinimas dėl santykio tarp prieglobsčio bei ekstradicijos procedūrų (byla Nr. BLR0096, 3 tomas, 154-163 psl.)), teisės aktų nuostatos (Aprašo 116.1.1 papunktis). Detalus šių nuostatų turinys, faktinės aplinkybės, taip pat motyvai, kodėl šiuo konkrečiu atveju taikomos šios nuostatos pateiktos Migracijos departamento išvadoje.

Ir Migracijos departamentas, ir teismas ginčijamus sprendimus priėmė ne tik formaliai palyginę (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos įstatymuose numatytas sankcijas už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, bet įvertinę duomenų visumą. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjas nepriklausė žmonių grupei, kuri buvo persekiojama 2010-2012 metais, t. y. jis nebuvo žmogaus teisių ar politinis aktyvistas, žurnalistas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigia, kad buvo politiškai aktyvus minėtu laikotarpiu (paties pareiškėjo teigimu jis iki 2015 metų apskritai nedalyvavo opozicinėje politinėje veikloje, o tik vieną kartą 2010 metais finansiškai parėmė partiją). Migracijos departamento nuomone, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas iki kratos ir po kratos, kurios metu buvo rastas opozicinės partijos padėkos raštas, iš esmės nepasikeitė nei forma, nei turiniu (ši aplinkybė neneigiama ir apeliaciniame skunde).

Mano, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas persekiojimas dėl vienkartinio neregistruotos opozicinės partijos rėmimo prieš 6 metus arba dėl jo dabartinės politinės veiklos, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu opozicijos atstovų padėtis yra pasikeitusi ir jų atžvilgiu taikoma „švelniųjų priemonių politika“ (šią aplinkybę patvirtino ir paties pareiškėjo nurodytas liudytojas S. Vysotski, kurio teigimu jau keletą metų jo atžvilgiu nėra vykdomi jokie persekiojimo veiksmai). Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla būtų susijusi su pareiškėjo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais.

Migracijos departamentas sutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvius paaiškinimus dėl neva galimo jo persekiojimo dėl politinių motyvų, tačiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų paskelbta pareiškėjo paieška, prašymas išduoti pareiškėją būtų susiję su politika ar politinių pažiūrų reiškimu. Migracijos departamentas, įvertinęs visą pareiškėjo pateiktą informaciją ir surinktus duomenis, nenustatė jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiantis baudžiamasis persekiojimas galėtų būti laikomas neproporcingu ar diskriminuojančiu, taip pat įvertino, kad nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią Migracijos departamento išvadą paneigtų.

Pažymėtina, kad EZTT savo praktikoje aiškiai konstatuoja, jog žmogaus teisių situacija (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo visiškam ekstradicijos uždraudimui į šią šalį, asmuo turi įrodyti, kad jam kyla individuali grėsmė. Taigi pareiškėjui negali būti suteikiama papildoma apsauga dėl to, kad jo pagrindinės žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (duomenys neskelbtini), nes asmuo remiasi tik bendrais teiginiais apie (duomenys neskelbtini) vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjas nenurodė jokių patikimų duomenų bei individualių aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) jo pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės bus pažeistos.

Migracijos departamento nuomone, ginčijamų sprendimų turinys patvirtina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas nagrinėjo ir vertino tiek aplinkybes, susijusias su kalio trąšų verslu, tiek aplinkybes, susijusias su opozicinės partijos rėmimu. Teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad sprendimas priimtas ne dėl nenuosekliai nurodytų motyvų, o dėl to, kad įvertinus aplinkybių visumą padaryta išvada, kad pareiškėjo atveju baudžiamasis persekiojimas negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste, o pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui I. K. atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojo bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. K. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), konstatavęs, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir 1951 m. Ženevos konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad siekiant nustatyti, ar asmuo galėtų būti pripažįstamas pabėgėliu, turi būti įvertinti keturi esminiai elementai: pirma, asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; antra, persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių, t.y. rase, religija, tautybe, politinėmis pažiūromis ar priklausymu tam tikrai socialiniai grupei; trečia, asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; ketvirta, asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Konkrečiu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinių faktų taikymo taisyklę, kadangi iš naujo tyrė įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4006-822/2015 nustatytus faktus – pareiškėjo dalyvavimą opozicinių organizacijų veikloje ir jų finansavime, kas pagrindžia jo priskyrimą persekiojamiems asmenims dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus (UTPĮ 86 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, bylą nagrinėjanti apeliacine tvarka, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4006-822/2015 buvo konstatuota, kad ,,nesant patikimų duomenų apie elgesį su opozicinių organizacijų rėmėjais (duomenys neskelbtini), negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pilietybės valstybėje pareiškėjui negrėstų jokie negatyvūs padariniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas konkrečiu atveju tyrimą atliko paviršutiniškai. Nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos“.

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4006-822/2015 buvo laikytasi pozicijos, kad yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos, tačiau kartu pripažinta ir tai, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus tyrimo, kurio pagrindu būtų galima daryti neginčytiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu nagrinėjamoje administracinėje byloje dėl 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento atliktas tyrimas ir jo metu surinkti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu neegzistuoja pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo pagrindai, numatyti Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose. Byloje nėra ginčo dėl to, kad užsienietis bijo kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau baudžiamasis persekiojimas prilyginamas persekiojimui Įstatymo 86 bei 87 straipsnių prasme tik tuo atveju, jei jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad baudžiamasis persekiojimas užsieniečio atžvilgiu būtų neproporcingas ar diskriminuojantis. Remiantis bylos duomenimis užsienietis neturi kilmės šalyje verslo, dėl to argumentacija dėl to, kad siekiama atimti iš užsieniečio verslą nėra aktuali. I. K. teigia, kad persekiojimas vykdomas dėl vienkartinio neregistruotos opozicinės partijos rėmimo prieš 6 metus arba dėl jo dabartinės politinės veiklos. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos darytina išvada, kad nėra įtikinamų paaiškinimų dėl to, kad užsieniečiui iškelta baudžiamoji byla yra susijusi su užsieniečio politiniais įsitikinimais.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, (2015 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. BLR-15/6-6-29, Departamento byla, III t.; b. l. 177) skundžiamame sprendime nurodė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra taikoma ,,švelniųjų priemonių” politika, kuri pasireiškia tuo, kad į protestus, kurie vyko 2015 m. spalio 11 d. prezidento rinkimų metu, smurtu nebuvo atsakyta, priešingai nei buvo 2010 metais. Iš byloje esančios medžiagos apie 2010 metais vykusius opozicinių partijų piketus (2011 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. BLR-15/6-15-12-38) matyti, kad 2010 metais vykusių protestų metu buvo sulaikyti opozicijos aktyvistai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai, kuriems vėliau buvo iškeltos politiškai motyvuotos bylos. Tačiau duomenų apie tai, kad pareiškėjas tuo metu dalyvavo opozinių partijų veikloje byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios isntancijos teismo išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo to meto įvykių sieti su pareiškėjo baime, kad su juos bus siekiama susidoroti, laikytina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Žmogaus teisių gynimo centras stebėdamas ,,švelniųjų priemonių” politikos tęsinį taip pat padarė išvadas, kad 2015 m. lapkričio mėn. nebuvo keliamos politiškai motyvuotos bylos, o masiniai nesankcionuoti renginiai praėjo be teisėsaugos įsikišimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) nariai ar asmenys, skyrę finansinę paramą šiai partijai nėra persekiojami (pažyma Nr. BLR 15/6-5). Pažymėtina, kad nurodytos opozinės partijos lyderis S. V. patvirtino, jog nemano, kad pareiškėjas yra persekiojamas dėl partijos veiklos. Į klausimą, ar žino atvejų, kad asmuo būtų persekiojamas už vienkartinį partijos parėmimą, pastarasis nurodė tik kelis asmenis, vienas iš jų buvo persekiotas dar 1996 metais (Departamento byla, III t.; b. l. 138).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvius paaiškinimus dėl neva galimo jo persekiojimo politiniais motyvais, laikytina pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl galimo pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo politiniais motyvais. Byloje nėra objektyvių politiniais motyvais pagrindžiančių užsieniečio persekiojimą aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšminga vienkartinis opozicinės partijos parėmimas, ar įsirašymas į opozicinę partiją po teismų sprendimų užsieniečio nurodomo jo galimo persekiojimo, siekio susidoroti prasme.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. balandžio 5 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prašymas dėl pareiškėjo suėmimo ir išdavimo. Nurodyta, kad pareiškėjas yra ieškomas (duomenys neskelbtini) Valstybės saugumo komiteto Tardymo valdybos baudžiamojoje byloje už nusikalstamas veikas, numatytas (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 16 straispnio 6 dalį (bendrininkavimas), 228 straispnio 3 dalį (kontrabanda) ir 233 straispnio 2 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla). Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje, 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltinamuoju minėtoje baudžiamojoje byloje, o jau 2012 m. spalio 22 d. buvo paskelbta pareiškėjo paieška (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi panaikindamas pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę – suėmimą, iš esmės konstatavo, kad pareiškėjui inkriminuojamų galimų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas procesiniuose dokumentuose yra nurodytas prieštaringai, o tai, pareiškėjo manymu, tik patvirtina baudžiamosios bylos sufabrikavimą.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, jog sprendžiant dėl pareiškėjo išdavimo kitos valstybės baudžiamajam persekiojimui yra tik patikrinama, ar yra laikomasi teisinės pagalbos prašymo turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir, ar nėra pagrindų, dėl kurių asmuo negalėtų būti perduotas kitai valstybei. Šia nutartimi nebuvo sprendžiamas asmeniui inkriminuojamų nusikalstamų veikų teisėtumas. Taip pat teismas nutartyje nurodydamas dėl prieštaringo veikų vertinimo, tik atkreipė dėmesį, jog reikalinga, kad (duomenys neskelbtini) patikslintų duomenis. Be to, teismas šioje nutartyje nurodė, kad pareiškėjui pateikus prašymą dėl prieglobsčio ir apsaugos suteikimo, pirmiausia turėtų būti išnagrinėtas šis klausimas ir tik vėliau sprendžiama dėl ekstradicijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu pagrįstai sprendė, kad remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turiniu negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl baudžiamosios bylos sufabrikavimo pareiškėjo atžvilgiu.

Be to, pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento 2016 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.