Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-94-398/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-02-10
Bylos Nr.: 1A-94-398/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-00441-2011-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Svajūnas Knizleris (pran.), Valdimaras Bavėjanas, Albinas Bielskis
Nuteistasis: A. G.
Civilinis ieškovas: UAB „A“
Advokatai: Mindaugas Paukštė, Kristina Rutkauskienė, Daiva Dereškevičienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-398/2016Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00441-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.2.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 1.2.14.6.2.; 2.1.7.4.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Valdimaro Bavėjano, Albino Bielskio,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorams Aušrai Balžekaitei, Valerijui Sevostjanovui,nuteistajam A. G. ,jo gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,civilinės ieškovės UAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovui V. S. ,civilinės ieškovės UAB „A“ įgaliotam atstovui advokatui Mindaugui Paukštei,specialistams D. M. , A. M. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkintas UAB „A“ civilinis ieškinys ir iš A. G. UAB „A“ naudai priteista 22 014,66 Eur (76 012,22 Lt).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t.y. laikotarpyje nuo 2004-10-12 iki 2011-04-01, užimamų UAB „A“, į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Kauno prekybos salono, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimų vadybininko pareigų pagrindu bei pagal 2008-01-02 visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr.01-MA1, prisiimant visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą, teisėtame valdyme turėjo jam patikėtą UAB „A“ Kauno prekybos salono, esančio (duomenys neskelbtini), turtą, t.y. prekes, bendros 76 012,22 Lt įsigijimo vertės, kurių dalį, laikotarpyje nuo 2009-06-13 iki 2010-12-11, pardavęs, tyčia, kasos aparatu Fasy ER 1200“ užfiksuotų 35 994,00 Lt įplaukų už parduotas prekes neįregistravo apskaitos registre „Kasos operacijų žurnalas“, tarp kurių neįregistravo 18 274,10 Lt avansu gautų įplaukų ir 17 719,90 Lt įplaukų už parduotas prekes, kitą dalį prekių 40 018,22 Lt įsigijimo vertės ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir būdu, neįforminęs atitinkamais apskaitos dokumentais, pasisavino. Tokiu būdu A. G. , į UAB „A“ Kauno prekybos salono buhalterinę apskaitą neįtraukęs laikotarpyje nuo 2009-06-13 iki 2011-12-11 gautų 35 994,00 Lt įplaukų, panaudojęs prekių 40 018,22 Lt įsigijimo vertės ikiteisminio tyrimo nenustatytiems tikslams bei neįforminęs jų atitinkamais dokumentais, pasisavino UAB „A“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą, bendros 76 012,22 Lt vertės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendį ir jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti arba perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Nuteistasis A. G. teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios duomenų pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas visapusiškai neatskleidė veikos objektyviųjų požymių ir jo kaltės turinio, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, remiantis formaliais motyvais atmetė auditoriaus A. M. pateiktą 2012-04-25 FNTT specialisto išvados vertinimą ir auditoriaus A. M. parodymus, o jį pripažino kaltu iš esmės remdamasis vien prieštaringa 2012-04-25 FNTT specialisto išvada bei ją atlikusio specialisto D. M. duotais paaiškinimais teisme, tendencingai rėmėsi tik dalimi liudytojų parodymų, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, išnagrinėjo bylą ir pripažino jį kaltu pagal kaltinamąjį aktą, neatitinkantį BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų.

Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, konstatuodamas trūkumą UAB „A“ Kauno salone, rėmėsi įmonės direktoriaus V. S. parodymais, jog buvo atliktas patikrinimas ir inventorizuota viskas, kas buvo likę Kauno salono padalinyje. Tačiau specialistas D. M. paaiškino, kad jam buvo pateikti tik buhalteriniai atsargų likučiai 2011-03-10 dienai su prierašu, kad nerastos prekės už 76308,83 Lt. Kauno padalinio 7 sandėlio inventorizacijos aprašas, koks nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nutarimo Nr. 719 3 punkte, ir kuriame būtų užfiksuoti viso turto inventorizacijos duomenys, pateiktas nebuvo, tokio inventorizacijos aprašo byloje taip pat nėra. Pasak nuteistojo, inventorizacija realiai skaičiuojant 2011-03-10 7 sandėlyje esančias prekes nebuvo atlikta, jis pats jokioje inventorizacijoje nedalyvavo, todėl jam iki šiol nėra aišku, kaip 2011-03-10 Kauno padalinyje buvo nustatytas 76 308,83 Lt trūkumas.

Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi FNTT specialisto D. M. išvada, nes ji yra neišsami, prieštarauja kitiems bylos duomenims. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje, 3.1 punkte nurodyta, kad 2010-12-31 UAB „A“ Kauno padalinyje prekių turėjo už 153 319 Lt įsigijimo verte, o 2011 m. sausio 1 d., tai yra sekančią dieną, jau turėjo prekių už 154 649,16 Lt. Kaip susidarė 1330 Lt skirtumas, specialistas išvadoje nenurodė, teisme taip pat negalėjo tinkamai atsakyti į šį klausimą, tik su V. S. pagalba padarė prielaidą, kad toks skirtumas galėjo susidaryti dėl to, jog įmonėje keitėsi buhalterinės apskaitos programa. Tokios prielaidos specialisto išvadoje, apelianto teigimu, kelia abejonių dėl išvadoje nurodytų duomenų patikimumo. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus apskaitos registrus suvestinę „Prekių apyvarta“, suvestinę „Informacija apie sąskaitą 2014“, suvestinę „Vidinių važtaraščių operacijos“ laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-04-01 Kauno salonas pardavė pirkėjams ir perdavė prekių kitiems padaliniams už 128 349,61 Lt, tačiau ši suma nesutampa su prieduose prie specialisto išvados Nr. 7.2 ir Nr. 7.3 esančiais duomenimis, iš kurių matyti, kad prekių buvo parduota ir perduota už 131 000 Lt, skirtumas – 2 665,43 Lt. Apklaustas teisme specialistas sutiko su tokiu neatitikimu ir paaiškino, kad 2 665,43 Lt neatitinka, nes jis neįskaičiavo važtaraščio Nr. 6593. Iš tikrųjų, priede Nr. 7.3 yra toks važtaraštis ir 2 665,43 Lt suma, tačiau specialisto aiškinimas, kad skirtumas gavosi neįtraukus šio važtaraščio, yra nelogiškas, nes važtaraštyje yra ne tik ši, bet ir kitos sumos – 19 Lt bei 5110 Lt tai pačiai dienai, ir iš viso pagal šį važtaraštį suma yra ne 2 665,43 Lt, kaip mėgino aiškinti specialistas, bet 9 054,78 Lt, būtent toks neatitikimas būtų neįtraukus šio važtaraščio. Be to, šis važtaraštis nėra įtrauktas apskaitos registrą „Atsargų vidinio judėjimo dokumentai“, kurį civilinio ieškovo atstovas pateikė į civilinę bylą, taip pat į specialisto išvados 15 priede nurodytą apskaitos registrą „Informacija apie sąskaitą“. Taigi, specialisto išvada atlikta pagal registrų duomenis, kuriuose yra neatitikimas 9 054 Lt sumoje. Taip pat bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad į apskaitos registrą „Informacija apie sąskaitą“ nėra įtraukta 2011-02-18 sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), kuri nurodyta „Pardavimo faktūrų žurnale“ už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-04-04 (į baudžiamąją bylą teismo posėdžio metu buvo pateikta iš civilinės bylos). Dėl šios sąskaitos neįtraukimo specialistas D. M. nieko negalėjo paaiškinti, bet sutiko, kad nustatyti neatitikimai tarp registrų reiškia, kad į apskaitos registrus nėra įtraukti visi realiai vykę prekių perdavimai iš Kauno salono ir visos realiai įvykusios operacijos. Be to, apskaitos registre „Informacija apie sąskaitą“ (specialisto išvados 15 priedas) 2011-01-28 data yra įtrauktas vidinio prekių judėjimo važtaraštis Nr. 6623, pagal kurį Kauno salonas centriniam sandėliui išsiuntė prekių už 7 354 Lt, taip pat registre nurodyta, kad tą pačią dieną tuo pačiu važtaraščio numeriu iš centrinio sandėlio į Kauno saloną yra parduodamos prekės už 5 100 Lt, tačiau apskaitoje negali būti fiksuojami priešpriešiniai prekių judėjimai tarp sandėlių skirtingomis sumomis tais pačiais važtaraščių numeriais. Negana to, iš to paties registro duomenų matyti, kad pagal minėtą važtaraštį Nr. 6623 Kauno salonas išsiuntė prekių centriniam sandėliui už 7 354 Lt, bet šis važtaraštis nėra įtrauktas į apskaitos registrą „Atsargų vidinio judėjimo dokumentai“, kuris teismo posėdžio metu prijungtas prie baudžiamosios bylos (šiame dokumente yra nurodyti duomenys apie visas iš Kauno salono perduotas prekes). Taigi, 9 054,78 Lt suma pagal vidinį važtaraštį Nr. 6593 ir 7 354 Lt suma pagal važtaraštį Nr. 6623 nėra įtrauktos į apskaitos registrą „Informacija apie sąskaitą“ (specialisto išvados 15 priedas), kuriame atsispindi visas prekių judėjimas tarp sandėlių bei pardavimai. Bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškėjo, kad apskaitos registre „Informacija apie sąskaitą“ dalis važtaraščių ir juose nurodomos sumos nesutampa su kitų apskaitos registrų, t.y. registro „Atsargų vidinio judėjimo dokumentų“ laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-04-08, ir iš civilinės bylos pateikto apskaitos registro, duomenimis. Specialistas, atlikęs paskaičiavimus, sutiko, kad sumos nesutampa, tačiau tai tik dalis nesutapimų, nesutampa ir kitos registro „Atsargų vidinio judėjimo dokumentai“ važtaraščiuose nurodytos sumos bei į registrą „Informacija apie sąskaitą“ įtrauktų važtaraščių sumos, specialistas paskaičiavo tik dalį nesutapimų, kiti nebuvo paskaičiuoti. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialistas tyrė tik laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-04-01, ir vien už šį trijų mėnesių laikotarpį rasta tiek nesutapimų registruose.

A. G. nurodo, kad 2007-12-22 Kauno salone buvo atlikta inventorizacija, kurios metu nustatyta, jog salone yra 565 394 vienetai prekių už 120 681 Lt. Šios prekės buvo jam perduotos, yra jo parašas, patvirtinantis, kad jis prekes priėmė. Civilinio ieškovo atstovas, įmonės direktorius V. S. patvirtino, kad tai buvo paskutinė inventorizacija Kauno prekybos salone, todėl, apelianto teigimu, tyrimas turėjo būti atliktas už laikotarpį nuo šios inventorizacijos iki 2011 m. balandžio 1 d., be to, turėjo būti tikrinami pirminiai apskaitos dokumentai, nustatant, kokios prekės, kada ir už kokią sumą jam – A. G. buvo perduotos, ar ant prekių perdavimo dokumentų yra jo parašai. Šiuo atveju buvo tiriami tik paskutiniai trys mėnesiai ir specialistas iš to padarė išvadą, kad yra prekių trūkumas. Akivaizdu, kad netiriant viso laikotarpio nėra galimybės nustatyti, kada šis trūkumas susidarė ir ar jis iš viso susidarė, kadangi nebuvo tikrinami laikotarpio nuo 2007 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. duomenys, o aklai pasikliaujama registro „Atsargų pajamavimas pagal padalinius“ laikotarpiu nuo 2007-12-23 iki 2010-12-31 duomenimis, nors registruose užfiksuoti duomenys yra prieštaringi ir netikslūs. Kadangi nustatyti neatitikimai tarp pirminių apskaitos dokumentų ir apskaitos, specialistas privalėjo atlikti patikrinimą ir už visus ketverius metus, priešingu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog specialisto išvadoje nustatyti duomenys yra teisingi, nes ir specialistas D. M. apklausiamas teisme nurodė, kad pirminiai apskaitos dokumentai negali prieštarauti registrui, taip pat vienas kitam negali prieštarauti apskaitos registrai.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas, nepagrįstai ir deklaratyviai, nenurodydamas jokių motyvų, atmetė gynybos pateiktą auditoriaus A. M. ataskaitą. Mano, kad A. M. parodymai ir pateiktos ataskaitos išvados, jog FNTT specialistas, nepareikalavęs iš UAB „A“ visų padalinių atsargų registrų 2011-03-10 ir 2011-04-01 dienai bei neištyręs visų turimų UAB „A“ atsargų sąrašo, nesurinko pakankamai įrodymų teigti, jog bendrovėje UAB „A“ buvo 78 835,17 Lt prekių trūkumas, yra teisingos. Juolab, kad jo – A. G. , taip pat E. G. bei V. S. parodymai patvirtina, jog buvo keletas atvejų, kai prekės būdavo atvežamos į Vilniuje esantį pagrindinį sandėlį be dokumentų, paliekamos sandėlyje, ir jis – A. G. prekes skaičiuodavo tik sekančią dieną, taigi, kurį laiką prekės nebuvo jo dispozicijoje ir niekas nepaneigs tos aplinkybės, kad jos galėjo būti perkeltos į kitą vietą sandėlyje. Neturint nei inventorizacijos, nei buhalterinės apskaitos duomenų apie visas UAB „A“ turėtas atsargas 2011-03-10 ir 2011-04-01, neįmanoma nustatyti, koks buvo prekių trūkumas ar perteklius visose UAB „A“ sandėliuose. Kadangi UAB „A“ pažeidė LRV nutarimo Nr. 719 punktą Nr. 3, t.y. neinventorizavo viso turimo turto 2008–2011 metais, o nustatant trūkumą Kauno sandėlyje 2011-03-10 nebuvo nagrinėtas visas UAB „A“ prekių sąrašas visuose sandėliuose (tame tarpe ir centriniame), nėra pagrindo teigti, kad trūkumas Kauno 7 sandėlyje 2011-03-10 dienai nustatytas tinkamai. Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu skiriant specialistui užduotį dėl UAB „A“ ūkinės veiklos ištyrimo, be kitų buvo užduotas klausimas „Ar pagal prekių ir piniginių lėšų judėjimą galima nustatyti, kokiai sumai trūksta prekių UAB „A“ pagrindiniam sandėliui 2011-03-10 dienai ir kas atsakingas už prekių trūkumą?“ (akivaizdu, jog galėjo būti nustatytas ir prekių perteklius), tačiau nebuvo pateikti dokumentai, reikalingi atsakyti į šį klausimą, kas, apelianto nuomone, patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas nenuosekliai ir skubotai, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra prieštaringi, o teismas, nagrinėdamas bylą, šių prieštaravimų nepašalino.

Nuteistasis pažymi, kad specialistas D. M. išvadoje konstatavo LRV 2002-08-13 nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo“ 20 punkto pažeidimą, nes tyrimui pateiktuose bendrovės „A“ kasos aparato kasos operacijų žurnaluose, t.y. Nr. 3 už laikotarpį nuo 2009-06-01 iki 2010-05-31 ir Nr. 4 už laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2011-02-28, įregistruotos priimtos dienos įplaukų sumos ne visais atvejais atitinka priimtas dienos įplaukų sumas pagal įklijuotas dienos ataskaitas „Z“. Specialistas davė išvadą dėl buhalterinės apskaitos registrų ir ūkinių operacijų atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje, tačiau apskaitos programos buhalterinės apskaitos registrų arba apskaitos duomenų net nenagrinėjo, atsakymas į šį klausimą paruoštas atsižvelgiant į kasos kvitų ir kasos operacijų žurnalo duomenų palyginimą, kas neduoda pagrindo daryti išvadas dėl buhalterinės apskaitos registrų. Duomenų apie tai, kas registruota buhalterinėje apskaitoje nėra ir nebuvo reikalauta. Kasos operacijų žurnalas yra pildomas iš kasos kvitų ir nėra pirminis apskaitos dokumentas, pasak apelianto, turėjo būti nagrinėjami ir lyginami kasos aparatų kvitai su buhalterinės apskaitos duomenimis, t. y. su apskaitos registrais, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 punktu, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepaisant nustatytų neatitikimų tarp „Z“ ataskaitos ir kasos žurnalo sumoje 35 994 Lt laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn., nei UAB „A“ administracija, nei buhalterija, nei Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai, vadovaujantis tuo metu galiojusiu Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255 „Dėl kasos aparatų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ (25 punktas), taip pat buvo teikiami baigti pildyti kasos žurnalai kartu su „Z“ ataskaitomis, jokių pretenzijų nereiškė. Jis pats teismui paaiškino, kad su kasa dirbo ne tik jis, bet ir jo sesuo A. Š. (nuo 2008-08-18 iki 2010-09-20), nei vienas iš jų nebuvo apmokyti dirbti su kasa, todėl pasitaikydavo klaidų, susidubliavimo. Grąžinimo funkcijos įmonės kasos aparate nebuvo, todėl rašydavo pasiaiškinimus, juos siųsdavo į buhalteriją ir taip ištaisydavo klaidas, ką patvirtino bendrovės buhalterė I. K. , taip pat liudytojos G. C. , A. Š. (K.). Tai, kad iki 2011 metų nebuvo jokių pretenzijų nei iš bendrovės buhalterijos, nei iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, pasak nuteistojo, patvirtina, kad jis teikė paaiškinimus prie kasos žurnalų dėl kiekvieno nesutapimo.

Apeliantas nurodo, kad tą aplinkybę, jog apygardos teismas neįsigilino į bylos duomenis ir tinkamai neįvertino įrodymų, patvirtina ir teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kad pažeidimai Kauno salone buvo nustatyti tuo laikotarpiu, kai A. G. dirbo vienas, o tuo laiku, kai su A. G. Kauno salone dirbo J. G. ir A. Š. (K.), jokių trūkumų ar pažeidimų nebuvo nustatyta. Kaip matyti iš specialisto išvados (2 lentelė), pažeidimai nustatyti laikotarpiu nuo 2009-06-13 iki 2010-12-11, o A. Š. dirbo ir naudojosi tuo pačiu kasos aparatu nuo 2008-08-18 iki 2010-09-20, t. y. ir tuo laikotarpiu kai specialistas nustatė pažeidimus. Be to, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad nurodytomis datomis kasos operacijas tuo laikotarpiu, kai dirbo ir A. Š. (K.), būtų vykdęs jis – A. G. , todėl kyla klausimas, ar pagrįstai, laikotarpiu nuo 2008-08-18 iki 2010-09-20 dėl specialisto nustatytų pažeidimų konstatuotas pinigų trūkumas inkriminuotas būtent jam.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti įrodymai (banko sąskaitos išrašai, darbo knygelėse nurodyti duomenys), patvirtinantys, kad bendrovės apskaita buvo vedama apgaulingai, gauti pinigai už parduotas prekes, kurių atitinkamai nelikdavo registruose, būdavo įnešami ne į įmonės, o į UAB „A“ vadovo žmonos R. E. asmeninę sąskaitą, grynieji pinigai perduodami T. R. , V. S. ir R. M. (R. M. ). Bylą nagrinėjant teisme gynyba prašė išreikalauti įrodymus iš UAB „A“, kad paneigti V. S. ir R. E. parodymus, jog tie pinigai vėliau būdavo grąžinami į bendrovės kasą. Tokiu atveju, pasak apelianto, turėjo būti pateikti dokumentai, kad jis – A. G. tą dieną išėmė pinigus iš kasos, ir kad R. E. įnešė pinigus į UAB „A“ sąskaitą. Atitinkamai buvo prašoma pateikti duomenis apie R. M. , T. R. , V. S. pinigų įnešimą į bendrovės sąskaitą, tačiau jie pateikti nebuvo. O tai, kad pirmiau paminėti pinigai nebūdavo įnešami į bendrovės kasą, patvirtina bendrovėje dirbusių buhalterių parodymai, jog grynųjų pinigų joms niekas neperduodavo, jos apie šias aplinkybes nieko nežinojo. Kad prekės buvo parduodamos be dokumentų, patvirtino ir specialistas D. M. , išvadoje nurodęs, jog trūkumas susidarė parduodant prekes ir neįforminant tai dokumentais. Esant duomenų, kad bendrovėje direktoriaus nurodymu prekės buvo parduodamos tinkamai neįforminant jų pardavimo buhalteriniais dokumentais, nėra jokio pagrindo kaltinti jį – A. G. šias prekes pasisavinus. Nepaisant to, apygardos teismas, nenurodęs jokių pirmiau aptartas aplinkybes paneigiančių duomenų, neišreikalavęs iš UAB „A“ gynybos prašomų dokumentų, vien remiantis specialisto D. M. paaiškinimais, kad buhalterija įmonėje buvo vedama tvarkingai, atmetė kaip nepagrįstus jo parodymus, jog trūkumas Kauno salone susidarė dėl įmonėje vedamos „juodosios“ buhalterijos.

Visos šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, kad FNTT specialisto išvada surašyta remiantis prieštaringais duomenimis, tikrinamas buvo tik trijų mėnesių laikotarpis, ir tik vienas bendrovės padalinys, dėl ko gauti duomenys kelia abejonių, iki 2011 metų dėl „Z“ ataskaitų ir kasos žurnalo nesutapimų jokios pretenzijos nebuvo reiškiamos, byloje nėra pateikti nei visos bendrovės, nei Kauno padalinio inventorizacijų duomenys laikotarpiu nuo 2007-12-22 iki 2011-04-01, be to, bendrovėje buvo apgaulingai vedama buhalterija, taigi, byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad UAB „A“ Kauno prekybos salone 2011 m. balandžio 1 d. trūko prekių 76 012,22 Lt įsigijimo vertės ir kad už šį trūkumą yra atsakingas jis – A. G. .

Nuteistasis taip pat teigia, kad apygardos teismas nuosprendyje ne kartą nurodė, kokiu atveju asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnį, tačiau neatskleidė, kuo tai pasireiškė šioje konkrečioje byloje. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu. Tačiau vien ta aplinkybė, jog jis – A. G. į buhalterinę apskaitą neva neįtraukė 35 994,00 Lt įplaukų, neduoda pagrindo spręsti, jog tuos pinigus jis pasisavino. Be to, jis yra nuteistas už bendros 76 012,22 Lt vertės prekių pasisavinimą, todėl teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 183 straipsnį, pirmiausiai turėjo nurodyti, kokiu būdu jis pasisavino iš pradžių 35 994,00 Lt vertės prekes ir kokie bylos duomenys tai patvirtina. Dėl likusių prekių – 40 018,22 Lt įsigijimo vertės, tai net ir kaltinime nurodyta formuluotė, jog šios prekės buvo panaudotos ikiteisminio tyrimo nenustatytiems tikslams, neleidžia teigti, jog tokie kaltinime nurodyti veiksmai atitinka BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai nemotyvavo veikos kvalifikavimo pagal 183 straipsnio 2 dalį, dėl ko pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis A. G. pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (1999 m.) nurodė, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. Teigia, kad šioje byloje suformuluotame kaltinime neaiškiai aprašyta veika, netiksliai nurodytas veikos, kuria jis kaltinamas, padarymo būdas, laikas – yra nurodytas tik jo darbo bendrovėje laikas bei laikas, nuo kada su juo buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis, tačiau nėra konkretizuotas inkriminuojamos veikos padarymo laikas. Be to, aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nurodyta tik tai, kad jis pasisavino prekes bendros 76 012,22 Lt vertės, tačiau nenurodytos konkrečios prekės. Toks nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymas, apelianto teigimu, yra nepakankamas, neišsamus ir neaiškus, dėl tokio nekonkretaus kaltinimo apsunkinama galimybė rinkti kaltinimą paneigiančius įrodymus, pažeidžiama jo teisė į gynybą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas specialistas D. M. nurodė nustatęs, jog Kauno padalinys negrąžino bendrovei „A“ 308 vnt. ir 259,06 metro prekių už 78 835,17 Lt įsigijimo verte, šias prekes jis pateikė lentelėje, kurią sudarė pagal bendrovės „A“ apskaitos registrą „Prekių apyvarta nuo 2011-01-01 iki 2011- 04-01“ (10 specialisto išvados priedas). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama, kokių konkrečiai prekių trūkumas gali būti nustatytas Kauno padalinyje, tačiau šių aplinkybių tyrimas nebuvo baigtas. Specialisto D. M. pateiktoje lentelėje nurodyti prekių pavadinimai, kiekis vienetais bei metrais, vertė, tačiau nenurodyti prekių kodai įmonės buhalterinėje apskaitoje. Apelianto nuomone, atlikus papildomą tyrimą ir pašalinus šiuos UAB „A“ ūkinės veiklos tyrimo trūkumus bei nurodžius konkrečias prekes, jo galimybė apsiginti nuo pareikštų kaltinimų palengvėtų, atsirastų galimybė ieškoti ne apskritai kažkokių prekių, o konkrečių daiktų, turinčių savo numerį. Be to, kaltinime aprašant veiką turi būti nurodomas kaltinamo asmens poelgis, už kurį traukiama baudžiamojon atsakomybėn, ir tą poelgį atitinkantis teisinis terminas, įstatymų leidėjo atskleidžiamas normos dispozicijoje. Šiuo konkrečiu atveju jo veika aprašyta tik nurodant, kad jis pasisavino prekes (toliau nurodoma turtą), tačiau iš kaltinamojo akto lieka neaišku, kokiais veiksmais ir kada jis padarė nusikalstamą veiką, kaltinimo teiginiai „pardavęs prekes kasos aparatu užfiksuotų 35 994,00 Lt įplaukų už parduotas prekes neįregistravo apskaitos registre“ ar „panaudojo prekių 40 018,22 Lt įsigijimo vertės ikiteisminio tyrimo nenustatytiems tikslams“ neleidžia teigti, kad jo veiksmai atitinka BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šių kaltinamojo akto trūkumų visuma, apelianto nuomone, yra pakankamas pagrindas perduoti bylą prokurorui. Netinkamas veikos kvalifikavimas kartu su netinkamu nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymu yra kaltinamojo akto trūkumai, kurie nagrinėjant bylą teisme neištaisomi ir jie trukdo nagrinėti bylą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, civilinės ieškovės UAB „A“ atstovas V. S. ir įgaliotas atstovas advokatas Mindaugas Paukštė prašė nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat specialistų D. M. ir A. M. paaiškinimus, duotus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde.

Bylos duomenimis, nuteistasis A. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės dėl jam patikėto didelės vertės UAB „A“ priklausančio turto pasisavinimo nepripažino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, kad byloje nustatytą prekių trūkumą šios bendrovės Kauno prekybos salone (Kauno padalinyje), kuriame jis dirbo vadybininku, sąlygojo ne jo nusikalstami veiksmai, bet kitos priežastys. Visų pirma, bendrovės apskaitoje buvo apskaitytos ne visos prekės, kurias jis, uždarant Kauno padalinį, iš šio padalinio suvežė į centrinį bendrovės sandėlį – prekes jis veždavo vakarais, todėl jos iš karto nebuvo skaičiuojamos, be to, tuo metu jo salone buvo atjungtas internetas, todėl neturėjo galimybės išrašyti važtaraščių buhalterinės apskaitos programoje, prekes ranka surašydavo ant paprasto popieriaus lapo dviem egzemplioriais, kurių vieną palikdavo centriniame sandėlyje su prekėmis, o vieną pasiimdavo sau, tačiau jo turėti prekių sąrašai tuo metu, kai jis sirgo, kartu su kitais dokumentais dingo iš Kauno prekybos salono, kuris iš esmės nebuvo saugomas, patalpų, o centriniame sandėlyje jis rado tik kelis jo ranka surašytus prekių sąrašų lapus, nors jų buvo kur kas daugiau. Be to, bendrovės vadovo nurodymu dalies pinigų už parduotas prekes jis neįtraukdavo į kasą, tie pinigai buvo vežami į Vilnių arba įmokami į vadovo žmonos R. E. sąskaitą. Dėl kiekvieno kasos operacijų neatitikimo jis rašė pasiaiškinimus, kuriuos perduodavo bendrovės buhalterijai per bendrovės sandėlininką R. M. ar vadovą V. S. arba pats atveždavo į Vilnių, bet UAB „A“ šių jo pasiaiškinimų į bylą nepateikė. Tačiau tokios nuteistojo iškeltos įvykio versijos yra paneigtos byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Liudytoju apklaustas UAB „A“ direktorius V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad atlikus bendrovės Kauno salono, kuriame pardavimų vadybininko pareigose dirbo A. G. , prekių ir piniginių lėšų patikrinimą, buvo nustatytas prekių trūkumas 76 308,83 Lt. Kai 2010 m. pabaigoje dėl prastos bendrovės finansinės padėties buvo nuspręsta uždaryti Kauno saloną ir taip sumažinti išlaidas, A. G. pasiūlė pats franšizės pagrindu perimti prekes ir prekiauti jomis savo įmonės vardu. Bendrovei pasiūlymas tiko, bet pirmiausiai reikėjo uždaryti saloną ir atlikti inventorizaciją, ji turėjo būti atliekama metų pabaigoje, tačiau užsitęsė, nes prasidėjo įvairūs sunkumai bendraujant su A. G. , jo ligos. A. G. buvo nurodyta suruošti prekes, kelis kartus buvo siunčiamas bendrovės transportas, tačiau atvykus prekės nebuvo paruoštos transportavimui, nesurašyti dokumentai, todėl sandėlininkas ką galėdavo, tą pasikraudavo, priversdavo A. G. surašyti prekes ant popieriaus lapo, o grįžęs į centrinį sandėlį suvesdavo prekes į buhalterinės apskaitos programą. Po to A. G. pareiškė, kad prekes jiems į sandėlį veš pats, bet atvežė tik kelis kartus, nuolat būdavo kažkokių bėdų, kad A. G. negali išrašyti krovinio važtaraščio. Tuomet prekes priimdavęs sandėlininkas duodavo jam popieriaus lapą ir prašydavo surašyti, ką jis atvežė. A. G. surašydavo, o sandėlininkas kitą dieną suvesdavo į programą, prekės be dokumentų nebuvo priduodamos. A. G. reikėjo bent jau ranka parašyti, ką jis atvežė, ir tuomet sandėlininkas išrašydavo vidinį važtaraštį. Bendrovėje nustatyta tokia tvarka, kad vežant prekes buvo išrašomi krovinio perkėlimo vidiniai važtaraščiai, juos išrašydavo sandėlininkas arba salono vadybininkas. Šiuos dokumentus galima išrašyti tik apskaitos programoje ir jie savaime įtraukiami į apskaitą. Prekės atvežamos su šiuo važtaraščiu, jį pasirašo prekes perduodantis ir priimantis darbuotojas. Maždaug vasario 28 d. jie patys nuvyko į Kauno padalinį ir inventorizavo ten likusiais prekes, buvo nustatytas didelis trūkumas. A. G. sakė, kad su tuo trūkumu sutinka ir jį pateisins, nes daug ką yra pardavęs, bet dar neišrašęs dokumentų, kai kurios prekės yra atiduotos klientams pasimatavimui. Po to A. G. pradėjo aiškinti, kad neva iš salono buvo pavogti visi dokumentai, dingo sutartys su klientais, dėl virusų iš kompiuterio dingo visa duomenų bazė, nors anksčiau jokių pareiškimų apie dokumentų ar prekių vagystes nebuvo, A. G. grįžus į darbą po ligos nebuvo gauta jokio pranešimo, kad dingo dokumentai. Vėliau A. G. piktybiškai neatvažiuodavo, nepateikdavo jokių ataskaitų, dokumentų, todėl jie kreipėsi į prokuratūrą. Bendrovė iki šiol gauna pretenzijas iš klientų dėl A. G. veiklos, kad pastarasis paėmė pinigus, tačiau klientas negavo prekės ar gavo ne tas prekes, kurias užsakė, arba, kad atvežė prekes, tačiau neišrašė dokumentų. Kauno salone dažniausiai buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Bendrovėje jokios dvigubos buhalterijos nebuvo, A. G. pinigus įnešdavo į bendrovės banko sąskaitą arba perduodavo grynuosius pinigus į kasą, jeigu pas jį atvykdavo sandėlininkas arba jis pats, tačiau tai buvo reti atvejai, visi pinigų perdavimai buvo įforminami kasos pajamų ir išlaidų orderiais. Dėl sunkios bendrovės finansinės padėties buvo areštuota jos sąskaita, todėl, siekiant, kad būtų galimybė naudotis bendrovės pinigais, buvo nuspręsta naudotis tuo metu laikinai direktoriaus pareigas einančios R. E. asmenine sąskaita. Kadangi A. G. dirbo Kaune, o centrinė bendrovės būstinė buvo Vilniuje, pastarajam buvo nurodyta pinigus įnešti ne į bendrovės, o į R. E. sąskaitą, ir šie pinigai buvo naudojami bendrovės reikmėms – apmokėti tiekėjams, darbo užmokesčiui sumokėti. A. G. buvo atsakingas už Kauno padalinio kasos aparatą, privalėjo pildyti kasos operacijų žurnalą. A. G. aiškinimas, kad jis perduodavo paaiškinimus į buhalteriją ir ten jie dingo, melagingi. A. G. paaiškinimus dėl neatitikimų kasos aparato žurnale ir „Z“ ataskaitoje, kuriuos jis iš tiesų rašė, į buhalteriją siuntė faksu, o paaiškinimų originalai laikomi prie kasos operacijų žurnalo. Jis pats, pasirašydamas kasos operacijų žurnalą metų pabaigoje, šiame žurnale įrašytų duomenų su „Z“ ataskaitomis nesutikrindavo, tai turėjo daryti buhalterija (t. 4, b. l. 151-158, t. 5, b. l. 88, 114). Pažymėtina, kad liudytojas V. S. pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „A“ banko sąskaitų išrašus, kurie patvirtina, kad 2010 m. gruodžio mėnesį, kuomet pagal nuteistojo A. G. pateiktus dokumentus pastarasis tris kartus įnešė grynuosius pinigus į R. E. banko sąskaitą, buvo taikomi apribojimai UAB „A“ banko sąskaitose esančioms pinginėms lėšoms (t. 5, b. l. 102-107). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik A. G. įnešdavo pinigus į R. E. sąskaitą, tačiau ir pats gaudavo įvairias pinigų sumas iš bendrovės vadovo V. S. asmeninės sąskaitos, o 2011-03-28 R. E. į jo sąskaitą grynaisiais pinigais įmokėjo jam priklausantį darbo užmokestį (t. 5, b. l. 95-101). Liudytoja apklausta UAB „A“ salonų vadovė S. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 m. pabaigoje buvo pradėti bendrovės Kauno salono uždarymo darbai, nes A. G. pageidavo pradėti prekybą UAB „A“ prekėmis savarankiškai. Pastarasis turėjo grąžinti visas prekes ir pilnai atsiskaityti su įmone. Tuomet ir paaiškėjo, kad neatitinka Kauno padalinio buhalterinis prekių likutis su realiu prekių likučiu. Be to, uždarius Kauno saloną, prasidėjo klientų pretenzijos, kad sumokėjo pinigus, o prekės negavo. Tuomet jie pradėjo ieškoti sutarčių ir paaiškėjo tokie atvejai, kad A. G. sutartį surašydavo vieno asmens vardu vienai prekei, o sąskaitą faktūrą išrašydavo kitam asmeniui ir joje jau nurodydavo ne vieną, bet daugiau prekių – suma ta pati, data ta pati, o prekių kelios. UAB „A“ visi pradavimai atsispindėjo buhalterinės apskaitos programoje, prekės visada buvo vežamos su dokumentais ir tai buvo fiksuojama parašais, viskas matėsi buhalterinės apskaitos programoje, buvo vidinio atsargų judėjimo dokumentai. Apskaita įmonėje buvo vedama tvarkingai, viskas buvo aišku ir matoma, jokių nurodymų vykdyti dvigubą buhalteriją nebuvo. 2011-03-14 A. G. buvo pateiktas atspausdintas 2011-03-10 buhalterinės apskaitos atsargų likutis padalinyje P7, pagal kurį šiame padalinyje trūko prekių už 76 308,83 Lt, paaiškinta, kokios prekės turėtų būti, bet nėra faktiškai, kokia šių prekių savikaina ir kokia susidarė suma. A. G. , dalyvaujant jai ir direktoriui V. S. , pasirašė, kad sutinka su jam pateiktais duomenimis, parašė pasiaiškinimą, kad su trūkumu 76 308,83 Lt sutinka bei šį trūkumą žada pateisinti dokumentais iki 2011-03-21. Jis aiškino, kad peržiūrės dokumentaciją ir iki nurodytos datos pateisins trūkumą. Po to jis pradėjo sakyti, kad dingo dokumentai, kompiuteryje išsitrynė failai, kad centriniame sandėlyje neužregistravo jo atvežtų prekių, tačiau, kiek jai žinoma, visos A. G. atvežtos prekės buvo perkeltos į centrinį sandėlį. Jos buvo suvežtos į vieną sandėlį ir sudėtos į vieną vietą, nebuvo mėtomos per kelias vietas. Iki pasiaiškinimo pasirašymo buvo daroma inventorizacija sandėlyje su senuoju sandėlininku ir buvo ieškoma prekių (t. 1, b. l. 66-68, t. 5, b. l. 6-10, 108-110). Liudytoju apklaustas UAB „A“ vadybininkas Vl. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad uždarant bendrovės Kauno padalinį jis kelis kartus važiavo į Kauną pasiimti prekių, tačiau dažnai arba A. G. nebūdavo darbe, arba nebuvo galimybės tų prekių paimti. Taip pat A. G. pats kelis kartus vežė prekes į Vilniaus sandėlį, o jis jas priėmė. Kartu su A. G. skaičiavo, kokios prekės yra, kokių nėra, nes labai daug prekių buvo išardytų, be komplektuojančių prekių. Paklausus, kodėl taip yra, A. G. teigė, kad pasimetė ar kad dar atsiras. Jis viską tikrino, rodė A. G. , ko trūksta, ant jo važtaraščio parašydavo, ką jis atvežė ir ko trūksta. Skaičiuojant prekes dar dalyvaudavo ir iki 2011 m. UAB „A“ sandėlininku dirbęs R. M. . Kai A. G. atveždavo prekes, jie paskaičiuodavo ir nešdavo į centrinį sandėlį. Kai jie patys atsiveždavo prekes iš Kauno, paskaičiuodavo ir taip pat dėjo į centrinį sandėlį, o kas buvo iškomplektuota – į 8 sandėlį. Buvo surašytos ir suskaičiuotos visos A. G. atvežtos prekės. Po to kartu su A. G. ir direktoriumi V. S. vyko į Kauną, kur suskaičiavo visas pas A. G. likusias prekes. Vėliau iš direktoriaus sužinojo, kad A. G. negrąžino prekių maždaug už 70 000 Lt. Kai anksčiau vežiojo prekes į Kauno saloną, grynųjų pinigų iš A. G. , kaip ir iš kitų vadybininkų, neėmė ir į Vilnių jų nevežė. Prekės visuomet buvo vežamos tik su važtaraščiais, A. G. , atvežus prekes, juos pasirašydavo (t. 1, b. l. 69-71, t. 4, b. l. 179-184). Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas iki 2011 m. sausio 6 d. UAB „A“ sandėlininku-ekspeditoriumi dirbęs R. M. parodė, kad priėmė dalį iš uždaromo Kauno padalinio atvežtų prekių. Bendrovėje galiojo tokia tvarka, kad atvežamos prekės būdavo įforminamos atitinkamais dokumentais, juos parašais patvirtindavo tiek prekes perdavęs, tiek ir prekes priėmęs darbuotojas. Kiekvienas vadybininkas, grąžindamas prekes į sandėlį, privalėjo atspausdinti grąžinamų prekių sąrašą ir prekes perduoti su juo. Jis, kaip sandėlininkas, priimdamas į sandėlį prekes, turėdavo jas sutikrinti, suskaičiuoti, įforminti ir įvesti į buhalterinę programą, kad viskas matytųsi. Prekių priėmimo perdavimo atveju vadybininkas prekes priima iš sandėlio ar jas grąžina į sandėlį su dokumentais, parašais, sutikrina, kokios ir kiek prekių. Neprisimena tokių atvejų, kad A. G. prekes būtų atvežęs su ant paprasto lapo ranka surašytu prekių sąrašu. Tiksliai neprisimena, ar A. G. dalyvavo prekių skaičiavime, tačiau paprastai dalyvauja tiek priduodantis, tiek priimantis prekes darbuotojas. Jam dirbant tokių atvejų, kad A. G. atvežtų prekes vieną dieną, o prekių skaičiavimas vyktų kitą dieną arba su kitu prekių vežimu, nebuvo. Jei prekės atvežamos prieš 18 val., tai jis lieka skaičiuoti po darbo. Kaip priiminėjo prekes į sandėlį naujas sandėlininkas, nežino. Kai jis išėjo iš darbo, jo prašė padėti inventorizuoti, perskaičiuoti iš naujo prekes ir jis sutiko, atsispausdino iš kompiuterio prekių sąrašą ir padarė inventorizaciją, prekes skaičiavo gal tris dienas. Paaiškėjo, kad A. G. į centrinį sandėlį atvežė tik dalį prekių. Be to, liudytojas pažymėjo, kad buvo tam tikrų neatitikimų, tarp to, kas buvo sandėlyje, ir sandėlio buhalterinėje programoje, 2008 m. pradėjęs dirbti jis priėmė sandėlį ir 2011 m. išeidamas iš darbo pridavė sandėlį su nedideliais neatitikimais, tačiau viskas atsispindėjo apskaitos dokumentuose. R. M. taip pat parodė, kad dirbant bendrovėje jam buvo tekę vežioti prekes į Kauno padalinį ir buvo keli atvejai, 2 ar 3, kai A. G. prašė perduoti grynuosius pinigus į Vilnių. Visa tai buvo oficialiai, su dokumentais, Kaune pasirašydavo, kad pinigus priėmė, grįžęs į Vilnių juos priduodavo į buhalteriją, kur pasirašydavo ant atspausdinto kvito (t. 5, b. l. 31-36). Teisme liudytoju apklaustas UAB „A“ 2007-02-19 – 2008-02-22 ekspeditoriumi sandėlininku dirbęs T. R. parodė, kad prekes į Kauno padalinį veždavo tik su važtaraščiu, kuriame buvo surašytos vežamos prekės ir jų kiekis, pakraudamas į automobilį, kartu su sandėlininku sutikrindavo. Nuvežus prekes A. G. , pastarasis jas taip pat sutikrindavo, pasirašydavo važtaraščius, kuriuos jis priduodavo į buhalteriją. Prekių be dokumentų nėra vežęs, tokių atvejų, kad būtų ėmęs iš A. G. grynuosius pinigus ir juos vežęs V. S. , neprisimena, jis veždavo tik prekes, grynųjų pinigų nevežė (t. 5, b. l. 29-31). Liudytoja I. G.-S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nuo 1996 m. iki 2009 m. pabaigos dirbo vyr. buhaltere UAB „A“. Prie kiekvieno kasos aparato yra privalomas kasos operacijų žurnalas, į kurį įrašomos visos aparatu atliekamos operacijos, žurnalą pildo tas, kas turi kasos aparatą. Buhalterija tikrindavo šiuos žurnalus kas dvi savaites ar kas mėnesį, tiksliai neprisimena. A. G. turėjo atsiųsti buhalterijai kasos operacijų žurnalo ir „Z“ ataskaitų kopijas, tuomet jos sutikrindavo, ar jis teisingai viską daro. Pasibaigus kasos aparato juostai, ji buvo atvežama į Vilnių ir sutikrinama su anksčiau atsiųstomis kasos operacijų žurnalo kopijomis. Buhalterija naudojosi specialia programa „Stekas“, kuri dirba „on-line“ būdu, todėl jos matydavo, kada, kokiai sumai A. G. pildė sąskaitą faktūrą. Taip pat matydavo visus vidinius važtaraščius apie prekių judėjimą tarp padalinių. Iki 2009 m. gegužės 29 d. A. G. kasos žurnalą vedė teisingai, visos klaidos buvo įformintos paaiškinimais, ištaisytos. Buvo neatitikimų, dėl jų A. G. rašydavo paaiškinimus, jie buvo segami prie kasos aparato žurnalo, skirtumas buvo taisomas ir pačiame žurnale. Nuo 2009 m. birželio 1 d. ji bendrovėje dirbo tik puse etato, pagrindinė jos funkcija buvo metinės atskaitomybės pildymas, todėl pirminių dokumentų ji nebetikrino ir kontrolės nebevykdė (t. 1, b. l. 78-79, t. 4, b. l. 158-162). Liudytoja I. K. , dirbusi UAB „A“ apskaitininke bei nuo 2009 m. birželio 1 d. tvarkiusi visų bendrovės salonų apskaitą, parodė, kad visi pinigai bendrovėje eidavo per banką arba per kasą, buvo išrašomi kasos pajamų ir išlaidų orderiai. Visus pirminius dokumentus, kuriuos tvarkydavo A. G. , pastarasis siųsdavo į Vilnių, o ji juos suvesdavo. Jei būdavo neatitikimų, A. G. rašydavo paaiškinimą, kuris buvo pridedamas prie kasos operacijų žurnalo, tačiau tokie atvejai buvo pavieniai, nes A. G. su kasos aparatu dirbo jau ne vienerius metus. Ji tikrindavo A. G. atsiųstą skanuotą kasos operacijų žurnalo variantą, gaudavo už pusę mėnesio ir už paskutinę mėnesio dieną. Šiame žurnale įrašytų duomenų su „Z“ ataskaita nei kas mėnesį, nei metų pabaigoje, priduodant žurnalą, nesutikrindavo, manė, kad tai neįėjo į jos pareigas. Paaiškėjo, kad A. G. jai atskanuodavo neteisingus duomenis, kurie buvo užpildyti ne pagal „Z“ ataskaitą, tačiau užpildyta taip, kad likučiai pradžiai ir pabaigai sutapdavo, todėl nebuvo priežasties kažko ieškoti. Jei yra kažkokia klaida, tai ji visada pasimato, nes yra dienos pradžios likutis, per visą dieną įvykusios operacijos ir likutis pabaigai. Jeigu viskas eina nuosekliai, nėra pagrindo kažko ieškoti. Jeigu duomenys žurnale nesutampa su „Z“ ataskaita ir tai nėra klaida bei nėra paaiškinimo, tai yra įrašų klastojimas. Ji tikrino suklastotus įrašus, todėl viskas buvo tvarkoje. Įrašai buvo taip suklastoti, kad nebuvo priežasčių kažką įtarti (t. 4, b. l. 162-167). Liudytoja G. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nuo 2011 m. sausio 1 d., dirbdama UAB „B“ (duomenys pakeisti) buhaltere, pagal sudarytą sutartį tvarkė UAB „A“ apskaitą. 2011 m. pradžioje bendrovės direktorė R. E. pateikė jai Kauno salono kasos operacijų žurnalus, kuriuos pildė bei savo parašais įrašus tvirtino A. G. , ir kasos aparato juostas. Patikrinusi juos pastebėjo, kad tarp „Z“ ataskaitų ir 2009-2010 m. kasos operacijų žurnaluose padarytų įrašų yra neatitikimų, daugiausiai jie susiję su avansu už prekes, t.y. asmuo, dirbęs su kasos aparatu, įmušdavo į kasą tikrą pinigų sumą, kurią pirkėjas sumokėdavo avansu už prekę, o į kasos žurnalą įrašydavo tik dalį sumokėtų pinigų arba visai jų neįrašydavo. Lyg tai buvo vienas įrašas, kad tai klaida, tai ten ir buvo įrašyta, kad klaidos taisymas, prie žurnalo buvo prisegta keletas pasiaiškinimų dėl klaidų, tačiau tais atvejais žurnale, atitinkamoje grafoje, buvo įrašyta pastaba, kad tai klaidos taisymas, tuo tarpu dėl kitų neatitikimų nebuvo nei įrašo žurnale, nei paaiškinimo. Nepatikrinus įrašų žurnale su „Z“ ataskaita, nebuvo galimybės pamatyti, kad yra suklastotas įrašas, nes likutis gražiai atitiko (t. 4, b. l. 168-170). Iš byloje esančios 2012-04-25 specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo bei šią išvadą surašiusio specialisto D. M. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, matyti, kad laikotarpiu nuo 2007-12-22, kai UAB „A“ Kauno padalinyje buvo atlikta inventorizacija ir jos metu nenustatyta prekių trūkumo, iki 2011-04-01 Kauno padalinyje, kuriame materialiai atsakingas už pateiktas ir grąžinamas prekes buvo A. G. , nebuvo įforminta pardavimo dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) ir negrąžinta bendrovės „A“ pagrindiniam sandėliui ar kitiems bendrovės „A“ padaliniams prekių už 76 012, 22 Lt įsigijimo verte. Dalis šių prekių buvo parduota už 35 994 Lt, šią sumą užfiksuojant Kauno padalinyje buvusiame kasos aparate, bet neįrašant kasos operacijų žurnale ir neužpajamuojant UAB „A“ (nepagrįstos apskaitos dokumentais prekių už 17 719,90 Lt su PVM pardavimo ir avansu už prekes gautų 18 274,10 Lt įplaukų panaudojimo ūkinės operacijos ir šios ūkinės operacijos neįregistruotos apskaitoje). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu specialistas D. M. taip pat paaiškino, kad UAB „A“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma gerai, suskaičiuotos visos prekės, jų likučius galima sužinoti nuo 2007 m. bet kuriai dienai. Visi pardavimai bendrovėje buvo įforminami PVM sąskaitomis faktūromis, specialisto išvada konstatuotas trūkumas UAB „A“ Kauno salone susidarė dėl to, kad prekės buvo kažkur parduotos neapskaitant įplaukų kasos aparatu arba šiaip kur nors panaudotos ir jų visas pardavimas ar perdavimas nebuvo įformintas PVM sąskaitomis faktūromis. Už kasos aparato pildymą pilnai atsako jį pildantis asmuo. Palyginus kasos aparato dienos ataskaitą su įrašais kasos operacijų žurnale, nustatyta, kad ten įrašytos mažesnės gautos sumos už sumas, gautas kasos aparatu, jokių paaiškinimų ir pastabų kasos operacijų žurnale dėl šių neatitikimų nebuvo. Kasos žurnalas ir kvitai yra vieninteliai dokumentai bendrovėje, kurie apskaito įvykusias operacijas. Atitinkamai turi būti išrašyta PVM sąskaita faktūra, kokia gauta suma tą dieną, kokios prekės parduotos. Šiuo atveju Kauno salone buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta, kad prekių parduota už mažesnę sumą, taigi, buvo gauta tam tikra pinigų suma už parduotas prekes, bet neparodyta, kad tie pinigai gauti, neįregistruotos 35 994 Lt gautų įplaukų ūkinės operacijos (t. 3, b. l. 106-200, t. 4, b. l. 1-26, t. 1, b. l. 99-106, t. 5, b. l. 39-44, 47-50, 54-56, 129-133, t. 6, b. l. 51-53).

Taigi, tiek pirmiau aptarti vienas kitą papildantys liudytojais apklaustų UAB „A“ darbuotojų parodymai, bendrovės vadovo pateikti dokumentai, tiek specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo bei specialisto D. M. paaiškinimai, kuriuos vertinti kaip nepatikimus nebuvo ir nėra jokio pagrindo, patvirtina, kad UAB „A“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, visos ūkinės operacijos, įskaitant prekių pardavimą, taip pat jų perdavimą ar grąžinimą iš vieno sandėlio į kitą buvo įforminamos dokumentais ir atvaizduojamos bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Taip buvo ir su iš Kauno padalinio, jį uždarant, į Vilniuje esantį centrinį bendrovės sandėlį grąžintomis prekėmis bei A. G. už parduotas prekes UAB „A“ atstovams perduotais grynaisiais pinigais, o visi A. G. faktiškai parašyti paaiškinimai dėl padarytų klaidų dirbant su kasos aparatu, buvo saugomi prie kasos operacijų žurnalų, kas iš esmės paneigia pirmiau aptartas nuteistojo A. G. nurodytas Kauno padalinyje nustatyto trūkumo priežastis. Nors nuteistasis A. G. teigė, kad dalį prekių į Vilniaus sandėlį jis vežė iš viso be jokių dokumentų, o liudytoju apklaustas jo brolis E. G. parodė, kad buvo atvejų, kai prekės buvo skaičiuojamos ne iš karto jas atvežus, bet sekančią dieną, tačiau, kaip jau minėta, sandėlyje A. G. atvežtas prekes priėmę liudytojai R. M. ir Vl. S. parodė, kad visos A. G. atvežtos prekės buvo suskaičiuotos ir apskaitytos, o ir liudytojas E. G. patvirtino, kad tais atvejais, kai prekės nebuvo skaičiuojamas iš karto jas atvežus, jas A. G. skaičiuodavo kitą dieną ir tokių aplinkybių, kad trūksta kokių nors prekių, jam neminėjo, nors akivaizdu, kad bent jau tuo metu pastarasis atvežtų prekių sąrašų antruosius egzempliorius dar turėjo. Be to, ir apie tai, kad iš Kauno pardavimų salono, kuris, beje, tokiu pačiu principu buvo saugomas visą A. G. darbo jame laikotarpį ir jokių vagystės faktų jame nebuvo fiksuota, jo ligos metu dingo dokumentai, tarp kurių, pasak nuteistojo, buvo ir jo ranka surašyti į centrinį sandėlį priduotų prekių sąrašai, A. G. pareiškė ne grįžęs į darbą po ligos, o tik po to, kai inventorizavus jo salonui perduotas prekes, buvo aptiktas didelis jų trūkumas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojomis apklaustos UAB „A“ buhalterės tokių aplinkybių, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, kad grynųjų pinigų joms niekas neperduodavo, nenurodė, o priešingai – liudytoja I. K. patvirtino, kad pinigai bendrovėje eidavo arba per banką, arba per kasą ir visa tai buvo įforminama kasos pajamų ir išlaidų orderiais.

Apeliantas savo skunde teisingai pažymi, kad tam tikrą laikotarpį, t. y. nuo 2008-08-18 iki 2010-09-20, Kauno salone su kasos aparatu dirbo ne tik jis, bet ir jo sesuo A. Š. (K.), tačiau atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad apygardos teismo nuosprendyje tokios išvados, kaip kad nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. kad pažeidimai Kauno salone buvo nustatyti tuo laikotarpiu, kai A. G. dirbo vienas, o tuo laiku, kai su A. G. Kauno salone dirbo J. G. ir A. Š. (K.), jokių trūkumų ar pažeidimų nebuvo nustatyta, nėra. Toks sakinys nuosprendyje yra įrašytas, tačiau tai yra teismo pacituoti liudytojo V. S. parodymai, o ne teismo padaryta išvada. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė yra ne tai, kiek asmenų UAB „A“ Kauno prekybos salone dirbo su kasos aparatu. Šiuo atveju kur kas svarbiau yra tai, kad tiek Kauno prekybos salono kasos operacijų žurnalą, kuriame, kaip nustatyta, įrašyti duomenys nesutapo su Kauno prekybos salono kasos aparato „Z“ ataskaitomis, pildė, tiek pardavimo dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras konkrečioms parduotoms prekėms arba kiekvieną darbo dieną už prekes gautai pinigų sumai, išrašydavo ne kas kitas, o būtent A. G. , taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad neteisingus duomenis apie Kauno salone gautas pajamas už parduotas prekes į apskaitą galėjo įtraukti ir kiti salono darbuotojai. Nuteistasis A. G. tiek duodamas parodymus, tiek savo apeliaciniame skunde teigia, kad dėl visų neatitikimų kasos operacijų žurnale buvo surašyti paaiškinimai ir jie turėjo būti prie kasos operacijų žurnalo, tačiau UAB „A“ jų nepateikė tyrimui, ką patvirtina aplinkybė, kad iki 2011 m. nei bendrovės buhalterija, nei mokesčių inspekcija jokių pretenzijų dėl neatitikimų kasos operacijų žurnale nepareiškė. Tačiau, kaip jau minėta, UAB „A“ direktorius V. S. parodė, kad visi A. G. faktiškai surašyti paaiškinimai saugomi prie kasos operacijų žurnalo. Liudytoja I. K. parodė, kad A. G. rašydavo paaiškinimus dėl neatitikimų kasos žurnale, tačiau tai buvo pavieniai atvejai, nes pastarasis jau ne vienerius metus dirbo su kasos aparatu. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina nuo 2011 m. UAB „A“ apskaitą tvarkiusios liudytojos G. C. parodymai bei specialisto D. M. paaiškinimai, iš kurių matyti, kad keletas paaiškinimų dėl klaidų prie UAB „A“ Kauno padalinio kasos operacijų žurnalų buvo. Kita vertus, kaip matyti iš liudytojų I. G.-S. ir G. C. parodymų, taip pat specialisto D. M. paaiškinimų, klaidos atvejais rašomas ne tik paaiškinimas, bet atitinkama pastaba įrašoma ir į kasos operacijų žurnalą. Tuo tarpu specialisto išvadoje nurodytais atvejais, kurių iš viso buvo net 17, kuomet į kasos operacijų žurnalą buvo įrašoma mažesnė gautų pinigų suma, nei kad užfiksuota kasos aparatu, arba gauta pinigų suma iš viso neįrašoma, nebuvo ne tik jokių paaiškinimų, bet ir įrašų kasos operacijų žurnale. Be to, liudytojų V. S. ir I. K. parodymai patvirtina, kad nuo 2009 m. birželio 1 d., kai šios bendrovė apskaitą pradėjo tvarkyti I. K. , A. G. kasos aparato žurnale nurodyti duomenys su kasos aparato „Z“ ataskaita nebuvo sutikrinami – liudytoja I. K. manė, kad tai jai nepriklausė pagal pareigas, o V. S. buvo įsitikinęs, kad buhalterė tinkamai atlieka savo pareigas ir kasos aparato žurnalus metų pabaigoje pasirašydavo taip pat nepatikrinęs juose įrašytų duomenų teisingumo. Taigi, ta aplinkybė, kad iki 2011 m. nei buhalterija, nei mokesčių inspekcija, tik registruojanti žurnalus, A. G. nereiškė jokių pretenzijų dėl žurnale įrašytų duomenų teisingumo, niekaip nepatvirtina nuteistojo aiškinimo apie jo parašytus, tačiau UAB „A“ tyrimui nepateiktus paaiškinimus.

Pažymėtina, kad šioje byloje liudytojais buvo apklausti ir keli Kauno salono, kuriame prekiavo A. G. , pirkėjai. Liudytojas R. M. parodė, kad ne kartą pirko įvairias prekes iš UAB „A“ Kauno salono, visas prekes sukomplektavo A. G. , už prekes atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, tačiau sąskaitos buvo išrašytos tik už dalį prekių. Be to, yra sumokėjęs 3 500 Lt avansą, tačiau jokio tai patvirtinančio dokumento negavo, prekės taip pat, A. G. su visa vonios santechnika dingo. Dėl sumokėto avanso pradėjo aiškintis, kokia bendrovė prekiavo salone, bendravo su UAB „A“ direktoriumi. Vieną vakarą pas jį į namus buvo atvažiavęs A. G. , kuris žadėjo grąžinti pinigus ir kaip užstatą pasiūlė savo pasą, tačiau jis dokumento neėmė, o liepė grąžinti pinigus. Po to A. G. dingo, jo telefonas buvo išjungtas, iki šiol nei pinigų, nei prekės neatgavo (t. 4, b. l. 184-185). Liudytojas R. S. parodė, kad pirko iš UAB „A“ dušo kabiną už 5 000 Lt, bendravo su vadybininku A. G. . Iš pradžių sumokėjo 2 000 Lt avansą, pasirašė sutartį. Likusius 3 000 Lt sumokėjo grynaisiais A. G. , kai šis sumontavo prekę jo namuose, bet negavo jokių dokumentų, nors prašė čekio ir garantijos. A. G. motyvavo tuo, kad savaitgalis ir jis neturi galimybės išrašyti dokumentų. Dar trūko dušo kabinai apdailos detalių, todėl montavimo darbai nebuvo užbaigti. A. G. žadėjo dokumentus atvežti kartu su trūkstamomis detalėmis, tačiau nei detalių, nei dokumentų neatvežė. Bandė dėl jų skambinti A. G. , tačiau susisiekti nepavyko. Po kiek laiko A. G. atsirado, žadėjo sumokėti kompensaciją, bet po to vėl dingo (t. 4, b. l. 190-191). Taigi, šie liudytojų parodymai tik dar kartą patvirtina aplinkybę, kad A. G. UAB „A“ priklausančias prekes parduodavo neišrašydamas pardavimo dokumentų.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi jau minėta 2012-04-25 specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Ginčydamas šios specialisto išvados pagrįstumą apeliantas daug dėmesio skiria tam tikriems neatitikimams UAB „A“ apskaitos registruose, be to, kaip ir UAB „C“ (duomenys pakeisti) auditorius A. M. savo paaiškinimuose teismui bei ataskaitose, kurias nuteistasis pateikė pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismui, akcentuoja tas aplinkybes, kad 2008-2010 metais nebuvo inventorizuojamas nei UAB „A“ Kauno padalinio, nei visos bendrovės turtas, specialistui buvo pateikti tik buhalteriniai Kauno padalinio likučiai 2011 m. kovo 10 d., bet nepateiktas teisės aktų reikalavimus atitinkantis inventorizacijos aprašas, bei nurodo, kad nepaisant to, išvadą dėl trūkumo UAB „A“ Kauno padalinyje pateikęs specialistas pirminius apskaitos dokumentus tyrė tik už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., tuo tarpu už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 22 d. Kauno padalinyje atliktos inventorizacijos iki 2011 m. sausio 1 d. tikrino tik apskaitos registrus, o pirminių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kokios prekės, kada ir už kokią sumą A. G. buvo perduotos, ir nustatyti, ar ant šių prekių perdavimo dokumentų yra A. G. parašai, kaip ir visų UAB „A“ padalinių atsargų sąrašo, netyrė. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad specialisto išvadoje pateikti duomenys negali būti vertinami kaip teisingi. Tačiau, byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme specialistas D. M. davė išsamius ir argumentuotus paaiškinimus dėl pirmiau aptartų aplinkybių bei neatitikimų UAB „A“ registruose, nurodydamas, kurie iš jų turi įtakos specialisto išvada konstatuotam prekių už 78 835,17 Lt trūkumui Kauno padalinyje, o kurie – ne. Atsižvelgiant į šiuos specialisto paaiškinimus, apygardos teismas atitinkamai 2 665,43 Lt ir 157,52 Lt sumažino specialisto išvada konstatuoto trūkumo Kauno padalinyje sumą. Be to, šis specialistas, turintis 16 metų darbo patirtį įmonių ūkinės finansinės veiklos tyrimo srityje, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškino, kad tyrimo metu jam buvo pateikti visi UAB „A“ apskaitos dokumentai, kurie buvo reikalingi nustatyti, kiek per tiriamąjį laikotarpį Kauno salonas prekių gavo, kiek prekių pardavė ar perdavė ir kiek jų turėjo likti, t. y. nustatyti, ar Kauno padalinyje yra prekių trūkumas, ar ne. Atlikdamas tyrimą jis tikrino pirminius dokumentus kartu su 2011 m. registrais, 2007-2010 metų pirminių dokumentų netikrino, nes abejoti pateiktais duomenimis apie prekių likutį Kauno padalinyje 2011 sausio 1 d. neturėjo pagrindo. Tikrinti visų UAB „A“ padalinių bei prekių judėjimo tarp visų padalinių taip pat nereikėjo. Jis tikrino Kauno padalinį ir viską, kas susiję su dokumentais, patvirtinančiais, kurios prekės buvo perduotos į Kauno padalinį, sąskaitos faktūros, kurios buvo išrašytos, pardavus prekes Kauno padalinyje, kasos aparato žurnalą, kuriame buvo įrašyti neteisingi įrašai. Atliekant tyrimą vidinių važtaraščių su A. G. parašais turėjo už 2011 m., o už 2007-2010 m. neturėjo, tačiau tai įtakos išvadai ir nustatytam trūkumui neturi, nes tyrimo metu jam buvo pateikti apskaitos registrai. 2011-03-10 buvo atlikta Kauno padalinio inventorizacija. Nors ji nebuvo įforminta inventorizacijos aprašu, tačiau prekės buvo suskaičiuotos, o ta aplinkybė, kad 2008-2010 metais nebuvo atliekamos inventorizacijos, įtakos trūkumo Kauno padalinyje nustatymui neturėjo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistasis A. G. , dirbdamas UAB „A“, turėjo prieigą prie bendrovės apskaitos programos, ir būdamas materialiai atsakingas už jam bendrovės perduotas prekes, ne tik galėjo, bet ir privalėjo kontroliuoti apskaitos programoje apskaitytas jo padaliniui perduotas prekes. Byloje nėra tokių duomenų, kad per visą darbo UAB „A“ Kauno padalinyje laikotarpį A. G. būtų kreipęsis į bendrovės vadovybę ar buhalteriją dėl to, kad šiame padalinyje būtų apskaitytos kokios nors prekės, kurių jis realiai nebuvo gavęs, to nuteistasis neteigė ir duodamas parodymus šioje byloje. Be to, iš byloje esančios atsargų likučių Kauno padalinyje 2011 m. kovo 10 dienai suvestinės, kuria vadovavosi ir specialistas D. M. , matyti, kad A. G. , susipažinęs su šiuo dokumentu, kuriame yra išvardintos prekės, nurodant jų pavadinimus, kodus, įskaitant jų kodus įmonės apskaitos programoje, bei savikainą, sutiko, kad visos šios prekės 2011 m. kovo 10 d. turėjo būti Kauno padalinyje ir tai patvirtino savo parašu (t. 4, b. l. 5-8). Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo prielaidai, kad dalis šioje suvestinėje išvardintų prekių A. G. apskritai galėjo būti neperduotos. Be to, pažymėtina, kad specialistas D. M. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme davė išsamius paaiškinimus, argumentuotai paneigdamas ir kitas nuteistojo A. G. pateiktos auditoriaus A. M. ataskaitoje išsakytas pastabas, įskaitant ir tai, kad tyrimo metu nebuvo atsakyta į užduotyje specialistui suformuluotą klausimą „ar pagal prekių ir piniginių lėšų judėjimą galima nustatyti, kokiai sumai trūksta prekių UAB „A“ pagrindiniam sandėliui 2011-03-10 ir kas atsakingas už prekių trūkumą?“, nurodydamas, kad atsižvelgiant į tyrimo dalyką, taip pat į tai, kad prekes Kauno salonas gavo ne tik iš pagrindinio sandėlio, bet iš įvairių padalinių, taip pat iš tiekėjų, duomenys apie prekių judėjimą atskirai centriniame sandėlyje, nebuvo reikalingi, tai tik papildomai apkrautų specialisto išvadą ir neduotų jokios naudos tyrimui dėl prekių trūkumo Kauno padalinyje. Tyrėja nebuvo susipažinusi su bendrovės apskaita, todėl suformulavo klausimą, kuris niekuo neduoda. Taigi, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad auditoriaus A. M. į bylą pateiktos ataskaitos bei jo paaiškinimai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, kaip ir pirmiau aptarti nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti 2012-04-25 specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo patikimumu. Juolab, kad kaip matyti iš auditoriaus A. M. paaiškinimų teisme, pastarasis, teikdamas ataskaitas dėl minėtos specialisto išvados, nei su UAB „A“ apskaitos dokumentais, nei su baudžiamosios bylos medžiaga nebuvo susipažinęs, tyrė tik pačią specialisto išvadą ir prie jos patiektus priedus, atsižvelgdamas į nuteistojo A. G. jam duotus paaiškinimus, kad pastarasis prekes iš Kauno padalinio vežė į centrinį padalinį ir jos galėjo būti neapskaitytos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. , užimamų UAB „A“ Kauno prekybos salono pradavimų vadybininko pareigų bei 2008-01-02 visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu būdamas atsakingas už jam patikėtas UAB „A“ prekes bei už šias prekes iš klientų gaunamus pinigus, dalį jam patikėtų prekių, bendros 40 018,22 Lt įsigijimo vertės, kurias panaudojo bylos duomenimis nenustatytiems tikslams ir šio panaudojimo neįformino atitinkamais dokumentais, taip pat dalį už parduotas prekes iš klientų gautų ir kasos aparatu užfiksuotų pinigų – 35 994 Lt, kurių neužregistravo apskaitos registre „Kasos operacijų žurnalas“, neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu ir šiais savo veiksmais padarė UAB „A“ 76 012,22 Lt žalą. Nekyla abejonių ir dėl to, kad A. G. per laikotarpį nuo 2009-06-13 iki 2010-12-11 net septyniolika kartų įrašydamas į kasos operacijų žurnalą mažesnes sumas nei kad jų buvo užfiksuota kasos aparatu arba iš viso jų neįrašydamas, taip pat užvaldydamas visą eilę įvairios vertės jam patikėtų prekių ir jomis disponuodamas savo nuožiūra, suvokė, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą, kad tokiais veiksmais pažeidžia turto savininko – UAB „A“ interesus bei daro šiai bendrovei turtinę žalą, ir tokių pasekmių norėjo. Taigi, nustatyti A. G. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip jam patikėto turto pasisavinimas. A. G. pasisavinto patikėto turto vertė viršijo BK 190 straipsnyje nurodytą 250 MGL dydžio sumą, todėl nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl šioje byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumų. Vadovaujantis BPK 219 straipsniu, kaltinamajame akte be kita ko turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Šiuo atveju iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame išdėstytos visos A. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybės, kurios yra svarbios teismui sprendžiant A. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą bei A. G. ginantis nuo pareikšto kaltinimo, tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y. veikos padarymo vieta, laikas (laikotarpis nuo 2008-01-02, kai A. G. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą, iki jo darbo UAB „A“ pabaigos – 2011-04-01, per kurį ir susidarė prekių už 76 012,22 Lt trūkumas), būdas, t. y. A. G. veiksmai, kuriais jis neteisėtai ir neatlyginai užvaldė jam patikėtą UAB „A“ priklausantį turtą – prekes ir už parduotas prekes gautus pinigus, ir padariniai. Tai, kad kaltinamajame akte nebuvo išvardinta visa eilė (247 pavadinimų) prekių, kurias A. G. pasisavino ar kurias pardavęs pasisavino už jas gautas lėšas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, ar kad dėl to buvo suvaržyta nuteistojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. G. nurodė suprantantis, kuo yra įtariamas/kaltinamas, o kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams klausimą iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, kai jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, kaip jau minėta, visos prekės su pavadinimais, kodais, taip pat kodais įmonės buhalterinėje apskaitoje, kurios turėjo būti Kauno padalinyje, taip pat ir prekės, kurios ten nebuvo rastos 2011 m. kovo 10 d., buvo išvardintos atsargų likučių Kauno padalinyje 2011-03-10 suvestinėje, su kuria A. G. išsamiai susipažino dar iki 2011 m. balandžio 11 d., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, ir, kaip pats paaiškino, ieškojo jų bendrovės sandėliuose.

Bylos duomenimis, A. G. padarė tyčinį nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pastarasis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau duomenų apie galiojančios nuobaudas nėra, dirbantis (t. 4, b. l. 48, 49, 52-55). Nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus šias byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1,2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti, to apeliaciniame skunde neprašo ir pats nuteistasis.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, negalėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tai pažymėta ir skundžiamame 2015 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje. Tačiau 2015 m. kovo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d.), kuriuo buvo pakeista 75 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, po šio įstatymo įsigaliojimo atsirado galimybė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir asmenims, nuteistiems už sunkių nusikaltimų padarymą, jeigu jiems paskirta bausmė neviršija ketverių metų ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. A. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą laisvės atėmimu dvejiems metams, taigi, pagal nusikaltimo sunkumo laipsnį bei paskirtos bausmės dydį jis atitinka šioje BK normoje nustatytas sąlygas.

BK 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas svarstyti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo A. G. . Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, apibūdinančias A. G. padarytą nusikalstamą veiką (nusikaltimas nuosavybei, kuriuo juridiniam asmeniui padaryta 76 012,22 Lt arba 22 014,66 Eur žala) ir jo asmenybę (praeityje neteistas, dirbantis, duomenų, kad per daugiau kaip ketverius metus, praėjusius po nusikaltimo padarymo, būtų padaręs kokių nors teisės pažeidimų ar naujų nusikaltimų, byloje nėra), daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. atidedant paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą dviejų metų laikotarpiui ir paskiriant įpareigojimus bei BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teisme dalyvavo civilinės ieškovės UAB „A“ įgaliotas atstovas advokatas Mindaugas Paukštė. Iš teismui pateikto kasos pajamų orderio kvito adv. Nr. 15-12-02 matyti, kad civilinė ieškovė UAB „A“ byloje ją atstovavusio advokato M. Paukštės paslaugoms apmokėti išleido 900 eurų. Šios civilinės ieškovės turėtos išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami su šios bendrovės interesais tiesiogiai susiję klausimai, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo A. G. .

Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gegužės 6 d. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22) TPA-1445, kuriuo prašoma iš nuteistojo A. G. išieškoti valstybės naudai 46,32 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jam apeliacinės instancijos teisme advokatės Daivos Dereškevičienės teiktą antrinę teisinę pagalbą (t. 6, b.l. 8). BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-01-01) nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, įstatymas numato galimybę išieškoti iš nuteistojo į valstybės biudžetą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip kad yra šiuo atveju (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ši nuostata nėra imperatyvi, teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo, ar ne. Šiuo konkrečiu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi nuteistajam A. G. buvo paskirta gynėja – antrinę teisinę pagalbą teikianti advokatė Daiva Dereškevičienė, kuri 2015 m. gegužės 5 d. pateikė advokato orderį ginti A. G. Lietuvos apeliaciniame teisme (t. 6, b. l. 4, 5). Tačiau, sekančią dieną, t. y. 2015 m. gegužės 6 d., Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas advokatės Kristinos Rutkauskienės pranešimas, kad ji yra sudariusi teisinių paslaugų sutartį dėl nuteistojo A. G. gynimo šioje baudžiamojoje byloje, ir tai patvirtinantis advokato orderis (t. 6, b.l. 6-7). Dėl šių aplinkybių pirmiau paminėta teismo nutartimi A. G. paskirta antrinę teisinę pagalbą teikianti advokatė Daiva Dereškevičienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris įvyko 2015 m. gegužės 7 d., kaip ir vėlesniuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo, taigi, nuteistajam A. G. realios teisinės pagalbos nesuteikė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad iš A. G. skundžiamu nuosprendžiu priteista nemaža suma UAB „A“ patirtai turtinei žalai atlyginti, taip pat nuteistasis turės atlyginti civilinės ieškovės patirtas proceso išlaidas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 46,32 Eur antrinės teisinės pagalbos A. G. išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti:

A. G. , nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsnio 1 dalimi, paskirti A. G. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės 22 014,66 Eur žalos atlyginimą, nustatant 1 (vienerių) metų 6 mėnesių žalos UAB „A“ atlyginimo terminą. Taip pat įpareigoti A. G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią A. G. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. vasario 10 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo A. G. UAB „A“ naudai priteisti 900 Eur išlaidoms apmokant advokato paslaugas, atstovaujant apeliacinės instancijos teisme, padengti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Valdimaras BavėjanasAlbinas Bielskis