- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- I-2993-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00641-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- G. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), vėliau su skundo patikslinimais (b. l. 15, 17, 34), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2013-01-22 išsiuntinėjo raštą, kuriame nurodo, kad areštinėse turi būti nuimti maisto produktai, kuriuos galėdavo pristatyti artimieji. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) ir Vyriausybė, priimdama įstatymo pataisą, draudžiantį maisto perdavimus, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Pasak pareiškėjo, prieš priimant tokį sprendimą, pirmiausia reikėjo pasirūpinti ir sudaryti sąlygas suimtiems asmenims įsigyti šių produktų areštinės maisto parduotuvėje už savo pinigus. Paaiškino, kad dažnai būna pristatomas į areštines dalyvauti teismo posėdžiuose, tačiau tinkamo maisto negaudavo, todėl likdavo alkanas. Pažymėjo, jog yra vegetaras, serga skrandžio onkologine liga, ir turi maitintis atitinkamu maistu, tačiau areštinėse yra patiekiamas visiems vienodai skirtas maistas. Dėl tokių neteisėtų veiksmų, t.y. negalėjimo užtikrinti dietinio maisto, jis jaučiasi emociškai pažemintas, ignoruojamas, pakriko psichika, sveikata, patyrė fizinius skausmus, todėl prašo teismo atlyginti jam neturtinę žalą.
Pareiškėjas skundo papildymuose (b. l. 29, 38) pažymėjo, jog jam kreipusis į teismą su skundu dėl negalėjimo užtikrinti dietinio maisto, areštinėje papildomai jau duodamas pienas, kefyras, vieną kartą į savaitę leidžiama apsipirkti parduotuvėje.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą (b. l. 46) prašė pareiškėjo G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ministerija pareiškėjui žalos nepadarė, kadangi vidaus reikalų ministras nėra patvirtinęs Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių. Paaiškino, kad teritorinių policijos įstaigų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 41–43) prašė pareiškėjo G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Policijos departamentas 2013-01-21 raštu Nr. 5-S-223 nurodė teritorinėms policijoms įstaigoms vadovautis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis ir nepriimti šiems asmenims skirtuose perduodamuose siuntiniuose esančių maisto produktų ir kitų daiktų (išskyrus asmens higienos reikmenis). Pažymėjo, kad vykdant asmenų, laikomų policijos areštinėse maitinimą, yra vadovaujamasi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. numatytomis nuostatomis. Esant būtinumui (pvz. dėl sveikatos problemų) asmeniui negalint valgyti tam tikro maisto produktų, klausimą dėl maitinimo pakoregavimo galima išspręsti konkrečiu atveju su policijos areštinės administracija. Policijos departamento teigimu, pareiškėjas, teigdamas, kad negavo tinkamo maitinimo, nepagrindė šių aplinkybių jokiais įrodymais. Įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtus pareigūnų veiksmus kaip ir priežastinį ryšį turi pareiškėjas. Todėl mano, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.
Tretieji suinteresuoti asmenys Kalėjimų departamentas ir Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimų į pareiškėjo skundą teismui nepateikė.
Pareiškėjas, atsakovės, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 128). Byloje yra gautas pareiškėjo G. N. prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 135). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
2013-01-21 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-233 informavo teritorines policijos įstaigas nepriimti suimtiems asmenims skirtuose perduodamuose siuntiniuose esančių maisto ir kitų daiktų (išskyrus asmens higienos reikmenis) (b. l. 45).
2013-12-02 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymoje nurodyta, kad G. N. yra tiekiamas vegetariškas maistas (b. l. 5).
2014-03-10 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymoje nurodyta, kad G. N. tris kartus kreipėsi su skundais į administraciją dėl netinkamo maitinimo (2013-07-16, 2013-07-30, 2013-08-08) (b. l. 99–105), į kuriuos pareiškėjui buvo atsakyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus raštu.
Medicininė pažyma patvirtina, kad pareiškėjas G. N. serga skrandžio ligomis, 12-piršte opa, ne kartą dėl to buvo vežtas gydyti į ligoninę (b. l. 4). Pareiškėjo G. N. asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai (b. l. 79–98) taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dažnai skundžiasi pilvo skausmais, vemia krauju.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 75000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Suėmimo vykdymo įstatymo pataisų, draudžiančių teritorinėms policijos įstaigoms (areštinėms) priimti maisto siuntinius, skirtus suimtiesiems, pagrįstumo ir teisėtumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).
Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m., tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos areštinėse laikomų asmenų maitinimo taisyklės, neužtikrintas jose laikomų asmenų tinkamas maitinimas, kadangi buvo uždrausti maisto siuntinių perdavimai.
Pareiškėjas G. N. skundo padavimo metu buvo suimtasis. Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas (redakcija galiojanti nuo 2009-04-01). Suimtųjų teisė gauti siuntinius nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnyje. Remiantis ja, suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda. Vienas pašto siuntinys neturi sverti daugiau kaip dešimt kilogramų, o perduodamas siuntinys – daugiau kaip penkiolika kilogramų. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais. Remiantis šiomis teisės normomis – maisto davinių perdavimas suimtiesiems nenumatytas. Pareiškėjo teigimu, vidaus reikalų ministras ir Vyriausybė, uždrausdami maisto perdavimus, pažeidė Konvencijos 3 str. nuostatas. Šie pareiškėjo skundo argumentai, teismo vertintini kritiškai, kadangi, visų pirma, šios Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, nenumatančios maisto davinių perdavimą suimtiesiems, galioja jau nuo 2009-04-01 ir jokių pakeitimų dėl to nuo 2009 m. iki šiol nebuvo priimta. Antra, įstatymus priima ne Vyriausybė ar vidaus reikalų ministras, o Lietuvos Respublikas Seimas. Ir trečia, Suėmimo vykdymo įstatymo 28 str. įtvirtinta suimtųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais nusipirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Todėl, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad dėl Suėmimo vykdymo įstatymo pataisų buvo uždrausti maisto siuntinių perdavimai suimtiesiems, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, jokių naujų nuostatų dėl siuntinių, paketų perdavimo suimtiesiems Suėmimo vykdymo įstatyme nenustatyta. Pareiškėjo cituojamas Policijos departamento 2013-01-21 raštas, adresuotas teritorinėms policijos įstaigoms, yra informacinio pobūdžio, nurodantis policijos areštinėms vadovautis galiojančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 24 ir 27 straipsnių nuostatomis ir nepriiminėti perduodamuose siuntiniuose esančių maisto produktų suimtiesiems.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Pareiškėjo teigimu, jis būdamas vegetaras, areštinėse negavo tinkamo maitinimo. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. nustatyta, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 5) matyti, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra tiekiamas vegetariškas maistas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra sudarytas ir Kalėjimų departamento patvirtintas atskiras valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) bei nedirbantiems vyrams (b. l. 50–56, 57–63).
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Šių Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad policijos areštinė – tai teritorinės policijos įstaigos padalinys, skirtas sulaikytiems, suimtiems, nuteistiems, administracine tvarka areštuotiems bei kitiems asmenims laikyti, vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.
Viena iš policijos areštinėje laikomų asmenų teisė – gauti tinkamą maistą bei geriamojo vandens (Taisyklių 7.11 p.). Policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka įtvirtinta Taisyklių IX skyriuje. Jose nurodyta, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Geriamasis vanduo turi būti prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui (Taisyklių 59 p.). Asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras (Taisyklių 61 p.).
Pažymėtina, jog Taisyklėse taip pat įtvirtinta asmenų teisė vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (Taisyklių 7. 14 p.).
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad už policijos areštinėje laikomų asmenų tinkamą maitinimą, maisto produktų siuntinių perdavimą šiems asmenims atsakingi atitinkamos policijos areštinės pareigūnai, o juos atstovauja atitinkamo miesto apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Taigi reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo šiuo atveju gali būti reiškiamas Lietuvos valstybei, atstovaujamai atitinkamo miesto (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar kt., priklausomai kurioje areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas) apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., pareiškėjui išaiškintina teisė kreiptis į teismą su skundu, nurodant tinkamą atsakovą bei konkrečias faktines aplinkybes dėl nesuteikto jam vegetariško maisto policijos areštinėje.
Remiantis aukščiau teismo sprendime išdėstytais motyvais, vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo G. N. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.