Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės NEO Finance ieškinį atsakovei J. Č. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Formaliai ištyrus byloje esančius įrodymus – Vartojimo kredito sutartį, kredito suteikimo išrašą, raginimą, pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo – nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. liepos 21 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. K513977502, kuria atsakovei buvo suteiktas 4 500 Eur vartojimo kreditas 60 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 3 424,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 25 proc.), 309,06 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1 020 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. liepos 21 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ir administravimo mokestis atsakovės turėjo būti grąžintas ieškovei per 60 mėnesinių įmokų. Atsakovė kreditą gavo, tačiau sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, todėl ieškovė sutartį nutraukė.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar sutarties nutraukimo neteisėtumą, taip pat, nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, ieškovei iš atsakovės priteisiama 3129,41 Eur negrąžinto kredito dalis.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 276,09 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos bei 25 proc. mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3129,41 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje palūkanos yra apibūdinamos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti Bendrovei už naudojimąsi Vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo Vartojimo kredito išmokėjimo Vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžintas Bendrovei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Nagrinėjamu atveju sutartimi šalys sulygo dėl 16 proc. dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, kad palūkanos yra skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo atsakovei dienos iki dienos, kada visas kreditas yra faktiškai grąžinamas ieškovei (sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktas). Sutarties bendrųjų sąlygų 8.6. punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimas nestabdo palūkanų skaičiavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku negrąžino ieškovei jos suteikto kredito bei nemokėjo sutartimi sulygtų palūkanų, ieškovės reikalavimai priteisti jos naudai iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, taip pat mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, yra pagrįsti ir tenkinami (CK 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018 ir 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 11,50 Eur sutartines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 22 d. iki kreipimosi į teismą dienos. Kadangi atsakovė laiku neįvykdė savo sutartinių prievolių ieškovei, ieškovei iš atsakovės priteistinos 11,50 Eur sutartinės palūkanos už prievolės įvykdymo termino praleidimą.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 170,42 Eur tarpininkavimo mokestį. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė, kad tarpininkavimo mokestis (procentas nuo kiekvienos grąžintos įmokos) yra 3,90 procento ir jo bendra suma yra 309,06 Eur. Tarpininkavimo mokestis buvo apskaičiuotas sudarant sutartį. Šis mokestis pagal sutarties sąlygas, mokamas nepriklausomai nuo to, ar sutartinės prievolės yra vykdomos tinkamai ar ne. Pažymėtina ir tai, kad tarpininkavimo mokestis buvo įskaičiuotas ir į bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą. Įvertinus anksčiau nurodytą šalių susitarimą dėl tarpininkavimo mokesčio, ieškovės reikalavimas dėl 170,42 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo yra aiškus ir pagrįstas, todėl tenkinamas.

Ieškovė prašo priteisti jos naudai iš atsakovės 1018,90 Eur administravimo mokestį. Bylos duomenimis nustatyta, kad administravimo mokesčio dydis sutarties specialiosiose sąlygose nebuvo nurodytas, o sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktu šalys susitarė, jog sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14. punktu. Sutarties 5.14 punkte numatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia).

Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma, o tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Taigi, šiuo konkrečiu atveju savo esme administravimo mokestis laikytinas netesybomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018, 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019 ir kt.).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalimi, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą, vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei įvertinus ir tai, jog ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio paskirtis nėra aiški, taip pat nėra aiškus jo dydis pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.14 punktų nuostatas sutarties sudarymo metu, be to, atsižvelgiant į tai, kad šio mokesčio dydis nebuvo žinomas sutarties sudarymo metu pačiai ieškovei ir nebuvo individualiai aptartas su atsakove, teismas sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio atsakovei taikymo pripažįsta nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu, todėl negaliojančiomis ab initio, o ieškovės reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 587,42 Eur (3 129,41+276,09+170,42+11,50) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. kovo 10 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 77,88 procentai (3587,41 × 100 / 4606,32) reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamos 272,59 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ((104 Eur žyminis mokestis + 246,01 Eur už advokato teisinę pagalbą) × 77,88 %).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2017 m. liepos 21 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K513977502 bendrosios ir specialiosios dalies sąlygas, susijusias su ieškovės teise skaičiuoti ir reikalauti administravimo mokesčio.

Priteisti iš atsakovės J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 129,41 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt devynis eurus 41 ct) negrąžinto kredito, 276,09 Eur (du šimtus septyniasdešimt šešis eurus 9 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, 25 proc. mokėjimo palūkanas už negrąžintą 3 129,41 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto dvidešimt devynių eurų 41 ct) vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. kovo 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 170,42 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų 42 ct) tarpininkavimo mokesčio, 11,50 Eur (vienuolika eurų 50 ct) sutartinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 587,42 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų 42 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 272,59 Eur (du šimtus septyniasdešimt du eurus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, į. k. 303225546, A. Vivulskio g. 7, Vilnius, a. s. Nr. LT31 3520 0935 0384 0425.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.