Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-502-1208-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-12-11
Bylos Nr.: A-502-1208-14
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-12797-2011-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Atsakovas: valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, I. B.

Kategorijos

12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
13.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A502-1208/2014Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12797-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 13.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui ir I. B., trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno marių regioninio parko direkcijai ir J. M., dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą, paveldėjimo teisės liudijimo, nuosavybės teisės liudijimo, statinių teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2011 m. vasario 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą; 2) panaikinti 2011 m. vasario 8 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo atliktą statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune: gyvenamojo namo 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato 2I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato 3I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinio – lauko tualeto v1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisinę registraciją; 3) panaikinti 2011 m. kovo 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1408; 4) panaikinti 2011 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1404; 5) panaikinti 2011 m. kovo 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1408 ir 2011 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 1404 pagrindu valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo atliktą statinių, esančių (duomenys neskelbtini): gyvenamojo namo 1A1m, ūkinio pastato 2I1ž, ūkinio pastato 3I1b ir kiemo statinio – lauko tualeto v1, teisinę registraciją.

Pareiškėjas skunde (II t., b. l. 16-19) nurodė, kad 1963 m. gegužės 23 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenimis statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pažymėti kaip savavališka statyba. Kauno apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu savavališkos statybos likvidavimo tikslu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad minėtų statinių statytojas buvo A. M., miręs 1986 m. gruodžio 29 d. Šie statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 2011 m. vasario 8 d. atsakovės I. B. pasirašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu. Statybos techninio reglamento ,,Statybos užbaigimas“ 8.3 punkte numatyta, kad Deklaraciją turi pasirašyti statytojas ir kiti statybos dalyviai, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Minėto Reglamento 44 punktas nustato, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Ši Deklaracija yra neteisėta ir turi būti panaikinta, kadangi visi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pastatyti savavališkai. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad naujo vieno arba dviejų butų gyvenamojo namo ar nesudėtingo statinio statybos atveju Deklaracija turi būti pateikiama tvirtinti Inspekcijai (pareiškėjui). Šiuo atveju statiniai buvo saugomoje teritorijoje, todėl Deklaraciją turėjo tvirtinti institucija, kuri atsakinga už teritorijos apsaugą. Atsakovei I. B. priklausantys statiniai įvardijami kaip I ir II grupės nesudėtingi statiniai, kurie statomi ne statytojui priklausančiame žemės sklype, miesto teritorijoje, taip pat ir saugomoje teritorijoje. Dėl paminėtų aplinkybių turėjo būti gautas žemės savininko (patikėtinio) sutikimas bei kompetentingos institucijos pareigūno pritarimas supaprastintam statybos projektui. Atsakovė I. B. neturėjo nei sutikimo, nei nustatyta tvarka parengto projekto su privalomais pritarimais bei statybą leidžiančio dokumento, todėl Deklaracija negali būti pripažinta teisėta. Pabrėžė, kad po Deklaracijos pateikimo statinių įregistravimo Nekilnojamo turto registre buvo išduoti Paveldėjimo teisės liudijimas bei Nuosavybės teisės liudijimas. Kadangi Deklaracija neteisėta ir naikintina, todėl turi būti panaikinti ir jos pagrindu išduoti liudijimai.

Atsiliepimas

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (II t., b. l. 26-32) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. vasario 10 d. pirmą kartą ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre bei daiktinės teisės A. M. vardu buvo įregistruoti tik 2011 m. vasario 8 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu. Vėliau daiktinės teisės buvo perregistruotos A. M. turto paveldėtojų vardu 2011 m. kovo 7 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1408 ir 2011 m. kovo 7 d. Nuosavybės teisės liudijimo Nr. 1404 pagrindu. Paminėti ir su paveldėjimu susiję dokumentai nebuvo pagrindu atlikti statinių ir daiktinių teisių registraciją. Atsakovė registratoriui pateikė Statybos įstatymo 24 straipsnyje numatytą dokumentą, kuris visiškai atitiko Statybos techninio reglamento ,,Statybos užbaigimas“ keliamus formos reikalavimus, o minėto Reglamento 36.1 punktas statytojui, atsižvelgiant į statinių kategoriją, nenumatė imperatyvios paminėtos Deklaracijos tvirtinti Inspekcijoje. Atsakovas nerado nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje, nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant galėjo pagrįstai atsisakyti atlikti pirminę statinių bei daiktinių teisių registraciją. Akcentavo, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) sutikimas buvo išreikštas registratoriui pateiktame 2011 m. vasario 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašte Nr. 8SD-379. Taip pat pabrėžė, kad apie statinių įregistravimą nekilnojamojo turto registre pareiškėjas sužinojo 2011 m. birželio 27 d., kai gavo Kauno miesto savivaldybės raštus. Šie duomenys buvo pakankami teisminiam ginčui inicijuoti. Nežiūrint to, pareiškėjo atstovas tik 2011 m. liepos 27 d. atvyko pas atsakovą ir per 15 minučių susipažino su ginčijama Deklaracija. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas akivaizdžiai dėl nesvarbių priežasčių praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą ginčyti Deklaraciją.

Atsakovė I. B. taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 112-116) bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pabrėžė, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą individualiam administraciniam aktui skųsti ir iš esmės pritarė valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialo išakytiems argumentams. Be to, nurodė, kad netinkamas teisės akto turinio išsiaiškinimas negali būti svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Atsakovė pripažino aplinkybę, jog statinių projekto neturėjo, Deklaraciją užpildė pati ir pateikė valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialui.

Tretieji suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 49-55, 68-70) ir jų atstovai teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą patenkinti visiškai bei atnaujinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Tiek atsiliepimuose į skundą, tiek ir atstovai teismo posėdžio metu iš esmės pritarė pareiškėjo išsakytiems argumentams.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 81–86) neatnaujino skundo padavimo termino dėl reikalavimo panaikinti 2011 m. vasario 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą ir šioje dalyje administracinę bylą Nr. Ik-460-554/2013 nutraukė. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos (I t., b. l. 105-106) 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad atsakovė I. B. priėmė individualų administracinį aktą – Deklaraciją apie statybos užbaigimą, ir todėl šioje byloje dominuoja administraciniai teisiniai santykiai, o kiti veiksmai buvo atlikti kaip atsakovės priimto individualaus administracinio akto pasekmė, konstatavo, kad visų pirma išspręstinas klausimas, ar skundas teismui paduotas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto jo padavimo termino.

Ištyręs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą individualiam administraciniam aktui ginčyti (ABTĮ 57 str.).

Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, Statybos įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 ,,Statybos užbaigimas”, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. Dl-828, 49 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-191/2009, 2009 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009, 2010 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-31/2010, 2011 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-673/2011), bei pateiktais byloje įrodymais, teismas padarė išvadą, kad iš 2011 m. birželio 27 d. ir 2011 m. birželio 29 d. pareiškėjui pateiktų Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumentų (I t., b. l. 8-21, 24) dėl statinių teisinio įregistravimo viešajame registre 2011 m. vasario 8 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu turinio pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę suvokti ir, tuo pačiu, privalėjo matyti, kad minėtuose raštuose nurodyta ne tik ginčijama Deklaracija apie statybos užbaigimą, bet ir jos priėmimo data, ją priėmęs subjektas – statytojas (atsakovė), taip pat įvardinti ir pasirašytos Deklaracijos pateikimo procedūriniai pažeidimai, galimas atsakovės (statytojos) veiksmų neatitikimas teisės aktų reikalavimams, kiti pareiškėjui reikšmingi duomenys (įvardintas ginčo pastatų, žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, adresas, nurodyti unikalūs numeriai, žymėjimai kadastrinių matavimų byloje, registro numeris, duomenys apie registruotą savavališką statybą ir t. t.). Teismas pabrėžė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, pareiškėjas turėjo pareigą ir, tuo pačiu, realią galimybę per kelias dienas patikrinti, ar Deklaracija buvo registruota Inspekcijoje, taip pat gauti duomenis iš valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialo (pvz. Deklaracijos kopiją). Todėl padaryta išvada, kad nuo paminėtų duomenų gavimo Inspekcijoje 2011 m. birželio 29 d., pareiškėjas jau turėjo pakankamai pirminės informacijos ir, tuo pačiu, faktinių duomenų apie galimai padarytus pažeidimus bei neteisėtai pasirašytą ir pateiktą valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialui Deklaraciją. Teismas pabrėžė, kad ginčijamos Deklaracijos teisinė reikšmė ir jos pateikimo kompetentingai institucijai sukeliamos pasekmės pareiškėjui objektyviai turėjo būti žinomos, nes tai reglamentuota teisės aktų normomis (priskirta pareiškėjo kompetencijai). Tačiau iš pateiktų duomenų nustatyta, kad nuo 2011 m. birželio 29 d. pareiškėjas jokių veiksmų, ginant viešąjį interesą bei siekiant panaikinti Deklaraciją, neatliko, o tik po mėnesio (2011 m. liepos 27 d.) nuvyko į valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialą ir susipažino su Deklaracijos turiniu, tačiau į teismą kreipėsi daugiau negu po mėnesio. Teismas pabrėžė, jog ši susipažinimo su Deklaracija procedūra, nereikalaujanti jokių didelių darbo sąnaudų, laiko požiūriu buvo atidėliojama nepateisinamai ilgai ir tai vertino, kaip akivaizdų delsimą įgyvendinti pagal kompetenciją priskirtus veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, net ir susipažinęs su Deklaracija, jos nepateikė ir apylinkės teismui su ieškinio pareiškimu (I t., b. l. 6). Paminėtą individualų administracinį aktą teismui pateikė valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialas tik 2011 m. rugsėjo 27 d. (I t., b. l. 55, 60-61). Vertindamas praleisto termino atnaujinimo galimybę, teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo, kuris reglamentuoja viešojo administravimo subjektų vykdomą asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, nuostatomis (31 str.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Taisyklių 30 punktu, ir pabrėžė, kad teisės aktai iš esmės 1 mėnesio terminą nustato visai administracinei procedūrai atlikti (taip pat ir pateikti motyvuotą atsakymą suinteresuotam asmeniui), o ginčo atveju tik beveik po 1 mėnesio pareiškėjo atstovas nuvyko susipažinti su pagrindiniu dokumentu, kurio vėliau net nepateikė apylinkės teismui kartu su ieškinio pareiškimu. Įvertinęs paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes skundo padavimo dėl reikalavimo panaikinti Deklaraciją termino atnaujinimo aspektu, teismas padarė išvadą, kad nuo to momento, kai pareiškėjas gavo pakankamai išsamią informaciją apie galimai padarytą pažeidimą (2011 m. birželio 29 d.), negali būti laikoma, kad papildomiems duomenims surinkti (betarpiškai susipažinti su Deklaracijos tekstu) buvo reikalingas beveik mėnesio terminas, nes iki ieškinio pareiškimo apylinkės teismui pareiškėjas jokių kitų veiksmų neatliko. Taigi, teismas padarė išvadą, kad papildomi duomenys (Deklaracija, kuri net nebuvo pateikta apylinkės teismui) turėjo ir galėjo būti surinkti ir į teismą turėjo būti kreiptasi per daug trumpesnį terminą, neviršijantį 1 mėnesio termino – t. y. iki 2011 m. liepos 29 d. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 2 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarbių priežasčių, duodančių pagrindą šį procesinį terminą atnaujinti, teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė (ABTĮ 57 str., 101 str. 7 p.). Teismas taip pat nelaikė svarbiais pareiškėjo ir jo atstovės argumentus apie tai, kad Deklaraciją pareiškėjas laikė civiliniu vienašaliu sandoriu, nes Specialioji kolegija konstatavo, jog tai individualus administracinis aktas. Neteisingas teisės normų turinio suvokimas negali būti laikoma svarbia priežastimi. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme bei atsižvelgęs į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas laikė, kad pareiškėjo teisės akto suvokimas vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo paties pareiškėjo valios. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys yra susijusios su valiniu pareiškėjo elgesiu, nėra pagrindo pareiškėjo nurodomas aplinkybes vertinti kaip nepriklausiusias nuo pareiškėjo valios. Nors, pareiškėjo teigimu, ginčas susijęs su viešuoju interesu, saugoma teritorija, tačiau pati savaime ši aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, o dėl to reikalavimo pateikimo termino praleidimo priežastys automatiškai netampa svarbiomis.

Įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, bei išklausęs proceso dalyvių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra išvestiniai ir jų teisėtumo vertinimas betarpiškai susijęs su Deklaracijos apie statybos užbaigimą (I t., b. l. 60-61) teisėtumo vertinimu. Atsižvelgęs į tai, kad teritorinis registratorius nekilnojamuosius daiktus (statinius) ir daiktines teises (pradžioje mirusiojo A. M. vardu) nekilnojamojo turto registre įregistravo 2011 m. vasario 10 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu (I t., b. l. 28-31), be to, įvertinęs nekonkretų 2011 m. vasario 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą (I t., b. l. 59), teismas konstatavo, jog teritorinis registratorius neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, kad žemės sklypo patikėtinis prieštarauja dėl statinių teisinės registracijos. Dėl šių priežasčių teismas neturėjo pagrindo teigti, kad teritorinis registratorius, Deklaracijos pagrindu įregistravęs statinius viešajame registre, pažeidė teisės aktų reikalavimus (ABTĮ 57 str.). Deklaracijos, kurios teisėtumas nenuginčytas, pagrindu įregistravus nekilnojamojo turto registre statinius ir daiktines teises A. M. vardu, atsirado teisinis pagrindas išduoti 2011 m. kovo 7 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1408 ir 2011 m. kovo 7 d. Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1404 (I t., b. l. 120-127). Taigi, Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pirminis valinis aktas, kurio pagrindu vėliau buvo atlikti teisinės registracijos veiksmai bei išduoti su paveldėjimu susiję dokumentai. Nekonstatavus Deklaracijos neteisėtumo fakto, taip pat teritorinio registratoriaus padarytų procedūrinių pažeidimų, nėra pagrindo tenkinti likusių pareiškėjo skundo reikalavimų, todėl šioje dalyje skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą, teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2012 m. liepos 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-450/2012, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS662-975/2013 ir kt.).

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 116–123) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Kauno skyrius), 2011 m. birželio 22 d. gavęs Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 21 d. raštą Nr. R15-450-(B348/4) „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune teisinės registracijos“ ir 2011 m. birželio 29 d. Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. birželio 27 d. persiųstą Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą tuo pačiu klausimu, 2011 m. liepos 22 d. raštu Nr. (15.18)-2D-9364 „Dėl susipažinimo su deklaracija“ kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialą su prašymu sudaryti sąlygas susipažinti su Deklaracija. Tokia galimybė suteikta tik 2011 m. liepos 27 d., taigi nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog Inspekcija turėjo galimybę per kelias dienas susipažinti su Deklaracija. Sprendimas dėl Deklaracijos neteisėtumo, Inspekcijos nuomone, galėjo būti priimtas tik susipažinus su Deklaracijos turiniu, gavus pakankamai duomenų apie jos neteisėtumą, dėl ko buvo parengtas Tarnybinis pranešimas su prašymu pavesti Inspekcijos Kauno skyriaus Teisės ir bendrųjų reikalų poskyriui kreiptis į teismą dėl Deklaracijos panaikinimo. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo 2011 m. liepos 27 d. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija, 2011 m. birželio 29 d. gavusi Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą, jau turėjo pakankamai duomenų inicijuoti teisminį procesą. Kauno miesto savivaldybės administracijai teisės aktai (Statybos įstatymo 24 str. 6 d.) nesuteikia kompetencijos spręsti dėl tokio pobūdžio deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumo. Inspekcija savarankiškai nepatikrinusi informacijos, kurią pateikė Kauno miesto savivaldybės administracija, negalėjo inicijuoti teisminio ginčo dėl Deklaracijos panaikinimo. Nepaisant to, kad Inspekcija yra kompetentinga institucija, kurioje dirba atestuoti specialistai, inicijuojant teisminį ginčą, turi būti surinkta pakankamai duomenų ir įsitikinta duomenų tikslumu bei teisingumu taip pat priimtas sprendimas, kurio pagrindu būtų kreipiamasi į teismą. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205-230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005; 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005; 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-746/2011).Inspekcija 2011 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. (15.24)-2D-15218 „Dėl dokumentų pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-17391-364/2011“ nurodė, jog Inspekcija negali teismui pateikti ginčijamų dokumentų, t. y. Deklaracijos, 2011 m. kovo 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. 1408 bei 2011 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 1404, kadangi Inspekcija nėra juos priėmęs subjektas, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 199 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo įpareigoti valstybės įmonę Registrų centras pateikti Deklaraciją, o Kauno miesto 23-iojo notarų biuro notarę J. M. 2011 m. kovo 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. 1408 bei 2011 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1404.Pirmosios instancijos teismas nevertino, kuri iš vertybių yra svarbesnė viešojo intereso gynimo byloje, kitų aplinkybių, dėl kurių ir kiek šis terminas buvo praleistas, taip pat pareiškėjo veiksmų bei atsakovės sąžiningumo. Iš atsakovės I. B. 2011 m. vasario 14 d. ir 2011 m. balandžio 12 d. raštų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui matyti, kad atsakovė žinojo, jog Statiniai pastatyti savavališkai ir, norint juos įteisinti, reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Nepaisant to, neturėdama statybą leidžiančių dokumentų, atsakovė užpildė Deklaraciją, kurios pagrindu neteisėtai buvo įregistruoti savavališki Statiniai. Tuo tarpu Inspekcija nepiktnaudžiavo (kaip tai nurodo pirmosios instancijos teismas) jai suteiktomis teisėmis, nedelsė įgyvendinti jai teisės aktų pagal kompetenciją priskirtų funkcijų. Be to, terminas kreiptis į teismą dėl Deklaracijos panaikinimo praleistas nedaug (5 dienas) ir ieškinys bendrosios kompetencijos teismui pateiktas per protingą terminą.Kadangi atsakovė I. B. Statinius nuosavybės teise įteisino ir įregistravo neteisėtos Deklaracijos pagrindu, todėl jos lūkesčiai nelaikytini teisėtais.Inspekcija su pradiniu 2011 m. rugsėjo 2 d. ieškiniu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, kadangi traktavo Deklaraciją kaip vienašalį sandorį. Tik vėliau Specialiajai teisėjų kolegijai 2012 m. sausio 5 d. nutartimi perdavus bylą nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui, Inspekcijai buvo teismo pasiūlyta prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti, dėl ko Inspekcija kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė šių Inspekcijos argumentų svarbiais, kadangi tai prieštarauja administracinių teismų praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010, 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-493/2011) bei protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtumo principams.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas praleistą skundo padavimo terminą, turėjo atsižvelgti į nevienodai suformuotą teismų praktiką dėl ne viešojo administravimo subjekto surašytos deklaracijos teismingumo. Specialioji teisėjų kolegija nemotyvavo, kodėl Deklaracija laikytina administraciniu aktu, taip pat ši Specialiosios teisėjų kolegijos išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, jog statytojo, t. y. privataus asmens, surašyta ir pasirašyta deklaracija, kuri nėra nei registruota, nei tvirtinta viešojo administravimo institucijoje yra vienašalis sandoris. Ginčo Deklaracija apie statybos užbaigimą nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui, kadangi nagrinėjamu atveju Inspekcija nei patvirtino, nei registravo ginčo Deklaracijos apie statybos užbaigimą. Atsakovė I. B. apskritai nebuvo kreipusis į Inspekciją dėl šių veiksmų atlikimo. Taigi, tarp statytojo ir viešojo administravimo subjekto (Inspekcijos) nebuvo ir nėra susiklosčiusių teisinių santykių, susijusių su statybos užbaigimu, Inspekcija dėl to nėra priėmusi jokių sprendimų ar atlikusi kitų viešojo administravimo veiksmų. Taigi, šiuo atveju Deklaracija yra atsakovės parengtas ir pasirašytas dokumentas, kuris įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-938/2013, 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-685/2013). Inspekcija, traktuodama, kad Deklaracija yra vienašalis sandoris, ir atsižvelgusi į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalį kreiptis į teismą dėl jos panaikinimo yra taikomas 10 metų senaties terminas, susipažinus su Deklaracijos turiniu 2011 m. liepos 27 d. labai operatyviai, t. y. jau 2011 m. rugsėjo 2 d., nepraleisdama termino, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl jos panaikinimo.Atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ nuostatas, paaiškėjus, jog byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.), tokiu atveju byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 21 str. 1 d.), nagrinėjama administracinė byla perduotina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teritorinis registratorius, Deklaracijos pagrindu įregistruodamas Statinius, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Statiniai pastatyti nesuformuotoje valstybinėje žemėje taip pat teritorija, kurioje yra savavališkai pastatyti Statiniai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1411 patvirtintu Jiesios valstybinio kraštovaizdžio draustinio ir buferinės apsaugos zonos ribų planu, patenka į Jiesios kraštovaizdžio draustinio buferinės apsaugos zoną. Vadovaujantis Deklaracijos pateikimo metu galiojusio Statybos techninio reglamento 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812, 1 lentelės 1 punktu, gyvenamasis namas lAlm, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo priskiriamas II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Pagal Statybos techninio reglamento 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826, 6 priedo 3.2 punktą statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje ir jų apsaugos zonose, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Vadovaujantis Deklaracijos pateikimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 1 lentelės 2 punktu, ūkinis pastatas 2I1Ž, ūkinis pastatas 311b bei lauko tualetas vl, esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo priskiriami I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Pagal šio reglamento 1 ir 2 lenteles I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, taip pat I grupės nesudėtingiems pastatams, statomiems ar rekonstruojamiems (kai didinamas jų užstatymo plotas ar gabaritai) mieste, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas. Taigi, Statinių statybai buvo reikalingas projektas bei statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas supaprastintam statinio projektui. Todėl atsižvelgiant į tai, kad norėdama įvykdyti statybos užbaigimo procedūrą ir teisiškai įregistruoti ginčo Statinius, atsakovė neturėjo nustatyta tvarka parengto statinio projekto bei statybą leidžiančio dokumento, Deklaracija yra neteisėta. Be to, teikiant Deklaraciją valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialui, prie jos nei projektas, nei statybą leidžiantis dokumentas Statinių statybai nebuvo pridėti, kaip numatyta Statybos techninio reglamento 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. Dl-828, 5 priedo 2 bei 3 punktuose, ir šią aplinkybę privalėjo tikrinti teritorinis registratorius, tuo labiau žinant, kad Statiniai pastatyti valstybinėje žemėje.Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. gegužės 31 d. rašte Nr. (18-2)-D8-5111 pateiktą informaciją, yra susiklosčiusi ypatinga situacija ir Inspekcijos vaidmuo šioje byloje turi ypatingą svarbą ginant viešąjį interesą, kadangi nepašalinus savavališkai pastatytų statinių, ateityje tiek statiniams, tiek gyventojams bei kitiems asmenims gali kilti didelė grėsmė.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas prašo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti ginčo statinių teisinę registraciją, atmesti, o apeliacinį skundą dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo bei teisėtumo spręsti apeliacinio teismo nuožiūra.

Atsiliepimas (II t., b. l. 144–146) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, pagal statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, techninius parametrus, nustatyta, jog gyvenamas namas lAlm priskirtinas II grupės nesudėtingų statinių kategorijai, o pagalbinio ūkio pastatai 2I1Ž, 311b bei kiemo statiniai (lauko tualetas vl) – I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Todėl tai nebuvo nei ypatingi statiniai, aprašyti Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 punkte, nei neypatingi statiniai, aprašyti Statybos įstatymo 2 straipsnio 94 punkte. Pagal teisinės registracijos metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 35.3 punktą deklaraciją buvo privaloma pateikti užregistruoti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai tik tuo atveju, kai pastatytas neypatingiems ar ypatingiems statiniams priskiriamas vieno ar dviejų butų namas. Šio reglamento 36.1 punktas taip pat numatė, jog tik tuo atveju, kai pastatytas naujas ypatingas ar neypatingas 1 ar 2 butų namas, buvo privaloma Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai patvirtinti deklaraciją. Statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nepriskirti nei vienai iš šių kategorijų. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 36.1 punktas taip pat numatė, jog tik statytojo pageidavimu gali būti tvirtinama deklaracija apie naujo nesudėtingo statinio statybos užbaigimą. Tokios redakcijos Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ galiojo nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Be to, valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialui atsakovės I. B. pateikta 2011 m. vasario 8 d. deklaracija apie statybos užbaigimą atitiko Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 5 priede nustatytą privalomą deklaracijos formą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nei vienos iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurios būtų buvusios pagrindas atsisakyti įregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos, kadastro ir registro tvarkytojas neturėjo jokio teisinio pagrindo neįregistruoti statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, bei daiktinių teisių į juos. Valstybės įmonės Registrų centras Kauno filialui, atlikusiam ginčo statinių teisinę registraciją, kartu su 2011 m. vasario 8 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pateiktas valstybinės žemės patikėtinio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 8 d. raštas Nr. 8SD-379 „Dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti“, adresuotas atsakovei I. B., kuriuo ši institucija sutiko, jog I. B. atliktų statybos užbaigimo procedūras ir įregistruotų statinius Nekilnojamojo turto registre. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teritorinis registratorius neįvertino aplinkybės, jog ginčo statiniai yra valstybinėje žemėje, prieštarauja šioje byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Šiuo atveju duomenys apie Statinius atitinka 2011 m. vasario 8 d. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą esančius duomenis, o duomenys apie šių nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teises bei šių teisių savininkus atitinka 2011 m. kovo 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1408 bei 2011 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1404. Valstybės įmonė Registrų centras neturėjo teisės vertinti pateikto dokumento teisėtumo, kadangi statytojas ar jo teisių perėmėjas (šiuo atveju – atsakovė I. B.), pasirašydama Deklaraciją apie statybos užbaigimą, parašu patvirtino, jog prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktų duomenų atitiktį tikrovei (Deklaracijos 5 p.) bei už tai, kad statiniai pastatyti pagal teisės aktų reikalavimus (Deklaracijos 1 p.). Tą patį yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-422/2010). Todėl teisinė registracija yra atlikta pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant jokių tuo metu galiojusių nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veiklą reglamentavusių teisės aktų.Pareiškėjas, patikslintą prašymą pareiškęs vienam iš atsakovų – valstybės įmonei Registrų centras, ne tik, kad nenurodė nei vieno teisės akto, kurį galimai pažeidė atsakovas, atlikdamas aukščiau minėtų Statinių teisinę registraciją, tačiau taip pat neįvardijo jokių neteisėtų valstybės įmonės Registrų centras veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas niekada nesikreipė į valstybės įmonę Registrų centras dėl 2011 m. vasario 10 d. priimto sprendimo įregistruoti nekilnojamuosius daiktus panaikinimo, todėl pareiškėjas, prieš kreipdamasi į teismą, nesilaikė įstatymuose nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Atsiliepimas

Atsakovė I. B. prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 137–142) iš esmės pritariama pirmosios instancijos teismo motyvams. Papildomai nurodoma, kad:

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš esmės ginčija kadastro tvarkytojo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą dėl nekilnojamųjų daiktų, t. y. Statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimą pagal 2011 m. vasario 8 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau šio kadastro tvarkytojo sprendimo neskundė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 str. 1 d.), todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu, skundas galėjo būti paliktas nenagrinėtas, o byla nutraukta, kadangi pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pats pareiškėjas pripažino, kad vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ gyvenamasis namas lAlm, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, priskirtinas II grupės nesudėtingų statinių kategorijai, o pagalbiniai ūkio pastatai 21 lž, 311 b bei kiemo statiniai (lauko tualetas vl) – I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Pagal teisinės registracijos metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 35.3 punktą deklaraciją buvo privaloma pateikti užregistruoti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai tik tuo atveju, kai pastatytas neypatingiems ar ypatingiems statiniams priskiriamas vieno ar dviejų butų namas. Minėti ginčo pastatai nepriskirtini nei vienai iš šių kategorijų. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo panaikinti Deklaraciją apie statybos pabaigą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti (II t., b. l. 130-135). Iš esmės pritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytiems argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti (II t., b. l. 152-155). Iš esmės pritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytiems argumentams. Papildomai nurodo, kad:

Teritorijoje, kurioje stovi ginčo Statiniai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančioje Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomoje Nacionalinės žemės tarnybos, žemės sklypas yra nesuformuotas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, jam nenustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Ši teritorija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1411 patvirtintu Jiesios valstybinio kraštovaizdžio draustinio ir buferinės apsaugos zonos ribų planu, patenka į Jiesios kraštovaizdžio draustinio buferinės apsaugos zoną. Atsižvelgiant į tai, Deklaraciją turėjo tvirtinti ir institucija, pagal kompetenciją atsakinga už šios teritorijos apsaugą, tačiau ji tokios institucijos patvirtinta nebuvo.Kadangi pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį asmuo turi teisę būti statytoju ir šią teisę įgyvendinti gali tik tada, kai žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais pagrindais, atsakovė I. B. negali būti pripažįstama teisėta statytoja ir įgyvendinti įstatyme numatytas statytojo teises, nes nuosavybės teisių į valstybinę žemę, esančią po statiniais adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, nėra įgyvendinusi.Nacionalinė žemės tarnyba nebuvo davusi raštiško sutikimo dėl jokių statinių statymo valstybinėje žemėje, kurioje stovi Statiniai, esantys šios bylos ginčo objektu, nei atsakovei I. B., nei kuriam nors kitam asmeniui. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. vasario 8 d. raštu Nr. 8SD-379 „Dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti“, adresuotu I. B., nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų atliktos statybos užbaigimo procedūros ir statiniai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nustatyta tvarka parengus dokumentaciją, jei tokia statyba galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, jei neprieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams bei esminiams statinio projekto sprendiniams, jei tokiais veiksmais nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo parengtas teritorijų planavimo dokumentas, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka parengta dokumentacija, t. y. nebuvo parengtas statinio projektas, negautas statybą leidžiantis dokumentas, o statyba prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20622-717/2010, kuris yra įsiteisėjęs, savavališkos statybos padarinių likvidavimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad gyvenamojo namo lAlm, ūkio pastatų: 2Ilp ir 3Ilp bei kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, statytojas yra A. M., gimęs 1930 m. gegužės 2 d., kuris mirė 1986 m. gruodžio 29 d. Šis nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nėra tapatu, kad tas asmuo įgijo Statinius. Atsižvelgiant į tai, kad teismas vertino tik aplinkybes ir savo sprendimą grindė tuo, kad asmuo pats fiziškai statė Statinius, tačiau nevertino Statybos įstatyme numatytos „statytojo“ sąvokos, darytina išvada, kad teismo sprendime ir Statybos įstatyme esančios „statytojo“ sąvokos nėra tapačios. Civilinėje byloje Nr. 2-20622-717/2010 buvo patvirtinta faktinė aplinkybė, kad Statiniai yra savavališki statiniai (1963 m. gegužės 23 d. kadastrinių matavimų duomenimis, žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantys pastatai buvo pažymėti kaip savavališka statyba), atsižvelgiant į tai, Deklaracija apie statybos užbaigimą yra surašyta neteisėtai. Be to, ji nebuvo pateikta pareiškėjui taip, kaip numato Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, bei nebuvo jo patvirtina.Registratorius, registruodamas juridinius faktus, statinius Nekilnojamojo turto registre, nepaisant to, kad neturi tikrinti pateiktų dokumentų teisėtumo, privalo įsitikinti, kad yra pateikti visi teisės aktuose nurodyti dokumentai. Šiuo atveju, registruojant statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, ir nuosavybės teisę į statinius, nebuvo patikrinta, kad nėra valstybinės žemės patikėtinio sutikimo (aukščiau minėtas 2011 m. vasario 8 d. raštas negalėjo būti laikomas sutikimu dėl jo turinio ir formos), kad nėra pridėto statinio projekto bei statybą leidžiančio dokumento.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad skunde pareikštais reikalavimais Inspekcija siekia deklaracijos apie statybos užbaigimą, kurią 2011 m. vasario 8 d. pasirašė I. B., panaikinimo ir šio vienašalio sandorio pagrindu atsiradusių civilinių teisinių pasekmių pašalinimo, t. y. kelia civilinio teisinio pobūdžio ginčą. Tačiau, kaip matyti, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus Kauno miesto apylinkės teismo prašymą, ir 2014 m. spalio 6 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi, šią konkrečią bylą paliko administracinių teismų žinioje.

Pastaroji aplinkybė, t. y. bylos teismingumas administraciniam teismui, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nekeičia ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir bylos išsprendimui taikytinos materialinės teisės, todėl statytojo surašytos ir pasirašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumas, nepriklausomai nuo įstatymais nustatyto bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencijos atribojimo, turi būti tikrinamas privatinės teisės normų aspektu.

Remiantis nurodytais argumentais konstatuotina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, taikydamas privataus asmens (statytojo) surašytai ir pasirašytai, tačiau viešojo administravimo institucijoje netvirtintai, deklaracijai individualiems administraciniams aktams, dėl kurių teisėtumo suinteresuoti asmenys (ir įgaliotos valstybės institucijos) gali kreiptis į teismą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, vieno mėnesio procesinį terminą, ir atitinkamai pripažinęs, jog pareiškėjas minėtą skundo padavimo terminą praleido bei nenustatęs svarbių priežasčių jį atnaujinti, bylą dalyje nutraukė, o išvestinius reikalavimus atmetė, padarė esminį materialinės bei proceso teisės normų pažeidimą, lėmusį neteisingą bylos išsprendimą. Pažymėtina, jog sprendžiant, ar skundžiamas aktas (veiksmas) yra administracinio pobūdžio, turi būti vadovaujamasi ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse įvardytais požymiais, vertinama pagrindinio teisinio santykio prigimtis ir, esant būtinybei, kitų reikšmingų aplinkybių visuma.

Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku esančio vienašalio sandorio – deklaracijos apie statybos užbaigimą – galiojimo klausimas nebuvo iš esmės išnagrinėtas pirmąja instancija, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus faktinius duomenis, dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, būtų paneigta proceso šalių teisė į apeliaciją, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas