Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Komisija, nesutikdama su pareiškėjo motyvais ir argumentais, nepateikė jokių savo nesutikimo argumentų ir motyvų, tinkamai neargumentavo ir nemotyvavo nesutikimo su pareiškėjo argumentais. Teigia, kad Komisijos sprendimas yra naikintinas, nes jo priėmimas iš esmės prieštaravo visuotinai pripažintiems ir įstatymuose numatytiems gero viešojo administravimo principams. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija neišnagrinėjo visų su pareiškėjo situacija susijusių faktinių aplinkybių, todėl yra ir teisinis, ir faktinis pagrindas panaikinti skundžiamą Komisijos sprendimą ir pareiškėjo skundą perduoti iš naujo nagrinėti atsakovei, nes protingumo ir racionalumo principai netrukdė ir suteikė teisę Komisijai veikti sąžiningai ir kreiptis į Ministeriją pateikti paaiškinimus ir šioje byloje, o ne iš dalies tenkinti skundą ir įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus.

norminį teisės aktą. Komisijos Sprendimas priimtas remiantis Ministerijos atsakymo nepagrįstais argumentais, o ne protingumo ir racionalumo principais todėl yra naikintinas arba keistinas.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčijo ir skundžiamų įsakymų negaliojimą, nes pareiškėjas skunde kėlė klausimą, kodėl jie buvo laiku nepriimti, ir kodėl jie nelaiku (2020 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1R-240) panaikinti, nes sergamumas šalyje nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. tik didėjo (nemažėjo). Ministerijos atsakymas neteisėtas, nes nesuprantamos priežastys, kodėl įsakymai buvo priimti tik 2020 m. kovo 16 d., nors valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje buvo paskelbta dar 2020 m. vasario 26 d., ir kas šalyje ar pasaulyje pasikeitė, kad reikėjo panaikinti jų galiojimą nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d., nes valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje vis dar galioja. Ministerijos atsakymas klaidinantis, nes aplinkybė, kad Ministerija nevertino skunde išdėstytų naujų argumentų ir atsakyme dėl jų nepasisakė, negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas skundo (ir jo prašymo) išnagrinėjimas ir atsakymo pateikimas, todėl Ministerijos atsakymas buvo neišsamus. Be to, Ministerija turėjo išnagrinėti ir naujas esmines faktines aplinkybes, kurios patvirtino pareiškėjo pateiktų argumentų ir motyvų pagrįstumą, tačiau to nepadarė.

Nurodo, kad Ministerijos pasiūlymas kreiptis į advokatus buvo nesąžiningas, todėl atsakymas taip pat netinkamas ir nesąžiningas. Ministerija gerai žinojo pareiškėjo sunkią padėtį, nes teisingumo ministro priimti įsakymai tinkamai nesureguliavo antstolių darbo valstybės lygio ekstremalios situacijos visoje šalyje, nes viską paliko antstolių savivalei ir atsakomybei. Komisija šio argumento nenagrinėjo.

Paaiškina, kad ginčijamų įsakymų priėmimas iš esmės prieštaravo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3, 7 punktams, taip pat aukštesnės teisinės galios teisės aktams (Vyriausybės nutarimams), nes jų įgyvendinamieji teisės aktai nebuvo rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su jų nuostatomis, kurias jos įgyvendino, todėl Ministerijos atsakymas naikintinas arba keistinas. Ministerija, kaip tiesiogiai atsakinga institucija už teisingumo priežiūrą, teisingumo principų laikymąsi, jų diegimą šalyje, turėjo pareigą įvertinti visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus (motyvus) ir juos išnagrinėti, o ne tenkintis tik formaliu atsakymu, todėl Komisija Ministerijos atsakymą turėjo panaikinti arba pakeisti.

Paaiškina, kad V. G. neteisėtai užvaldžius „kito stovio, būsenos ir vertės butą“, jis nepagrįstai praturtėjo pareiškėjo sąskaita, o pareiškėjas patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą (c.b. Nr. e2-3262-467/2020, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00684-2020-7), liko ne tik be gyvenamosios vietos ir jam iškilo reali grėsmė ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, nes jis neturi tinkamų sąlygų gyventi ir dirbti, nes šiuo metu neturi gyvenamosios vietos, gyvena garaže, kuriame nėra jokių komunalinių patogumų (elektros, vandentiekio, šildymo, nuotekų surinkimo), todėl dėl prieigos prie komunalinių patogumų ir interneto turi lankytis viešose vietose (prekybos centruose), t. y. pareiškėjas turi rizikuoti gyvybe ir sveikata, ir nes jis buvo neteisėtai iškeldintas vadovaujantis skundžiamais dėl teisingumo ministro priimtais įsakymais.

Paaiškina, kad Ministerija turėjo įvertinti ir tokį tolesnį antstolio neteisėtą ir neprofesionalų veikimą, bei turėjo perduoti Antstolių garbės teismui šias naujas esmines aplinkybes, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėjas pateikė prašymą, kad Komisija byloje įvertintų ir tokį tolesnį Ministerijos neteisėtą ir neprofesionalų veikimą (neveikimą), todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių visumos pareiškėjo naujas prašymas ir jo skundo reikalavimai turėjo būti tenkintini (pilnai), tačiau Komisija priimdama savo Sprendimą neteisėtai ir nepagrįstai ignoravo visumą naujų faktinių ir teisinių aplinkybių, visas ginčo bylas ir apeliacinių teismų įsiteisėjusius sprendimus, kurie patvirtino pareiškėjo argumentus, todėl Komisijos sprendimas yra keistinas arba naikintinas.

Paaiškina, kad sutinka su Komisijos argumentais, kad didžioji dalis pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų yra dėl įsakymo „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“ su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – Įsakymai) teisėtumo, jų atitikties Konstitucijai, nacionalinei, Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Įsakymų atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Ginčijami Įsakymai yra norminiai administraciniai teisės aktai. Teisingumo ministrui nėra suteikta teisė pagal asmens individualų skundą nagrinėti Įsakymų, kurie yra norminiai administraciniai aktai, (ne)atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimų, taip pat vertinti, ar teismai priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, juos siedami su ginčo santykiams taikytinais teisės aktais, įskaitant ir Įsakymus. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, Ministerija nurodė pareiškėjui, kad nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, nes spręsti, ar teisingumo ministro Įsakymai neprieštarauja aukštesnės galios norminiams teisės aktams (Konstitucijai, įstatymams, Vyriausybės norminiams teisės aktams) galėtų tik teismas įstatymuose nustatyta tvarka.

Pažymi, kad Komisija pagrįstai nevertino pareiškėjo 2021 m. balandžio 22 d. pateiktų naujų įrodymų, kurie susiję su Ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-1914 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“ ir 2021 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-2192 1914 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“, nes tai nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas.

Ministerija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Komisija nevertino Ministerijos veiksmų (neveikimo) teisėtumo dėl antstolių procesinių veiksmų. Pažymi, kad 2021 m. sausio 6 d. raštu informavo pareiškėją, jog dėl antstolių procesinės veiklos teisinio vertinimo pareiškėjui atsakyta 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957 „Dėl antstolio A. B. veiksmų“, 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6515 „Dėl antstolio veiksmų“, paaiškindama, jog antstolio veiksmai, atlikti vykdant vykdomuosius dokumentus ir taikant įstatyme nustatytas priverstinio vykdymo priemones, taip pat antstoliui sprendžiant kitus su vykdymo procesu susijusius klausimus, įskaitant sprendimo vykdymo (iškeldinimo) atidėjimą, yra antstolio procesinė veikla, kurią įstatyme nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Ministerijos veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia teisės spręsti, ar vykdymo procese nebuvo pažeistos skolininko teisės ir teisėti interesai, nes tai teismo prerogatyva.

Pažymi, kad sprendimų vykdymas yra antstolio procesinė veikla, šios veiklos kontrolė priskirta išimtinai teismo kompetencijai. Ministerija negali prisiimti teismui priskirtų funkcijų, nagrinėti ir vertinti tas aplinkybes, kurias pagal įstatymus nagrinėja ir vertina teismai, todėl Ministerija šiuo atveju negalėjo nagrinėti pareiškėjo išdėstytų aplinkybių ir argumentų, taip pat negalėjo spręsti, ar vykdydamas sprendimus antstolis A. B. nepažeidė vykdymo procesą reguliuojančių teisės aktų, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nes tai galėjo būti vertinama kaip bandymas daryti įtaką teismui, vykdant teisingumą.

Ministerija atkreipia dėmesį, jog Komisija iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo Ministeriją išnagrinėti jo 2020 m. gruodžio 20 d. skundą dalyje, kurioje keliamas klausimas, kodėl buvo pripažintas netekusiu galios įsakymas su vėlesniais pakeitimais, todėl nesupranta pareiškėjo reikalavimo keisti ar naikinti Komisijos Sprendimą ir šioje dalyje. Papildomai informuoja, kad Ministerija vykdydama Komisijos Sprendimą 2021 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (1.23Mr) 7R-2961 „Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Jūsų 2021 m. gegužės 19 d. „Atsakymo dėl Teisingumo ministerijos rašto 2021m. gegužės 11 d. Nr. (1.23MR)7R-2614“, paaiškino pareiškėjui įsakymo su vėlesniais pakeitimais pripažinimo netekusiu galios pagrindus bei aplinkybes. Pažymi, kad teismui paduodame skunde pareiškėjas skundžia ir šį atsakymą, tačiau mano, kad atsakymas nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas.

Ministerija sutinka su Komisijos išvada, kad 2021 m. sausio 6 d. raštas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje ir teisinio pagrindo jį naikinti nėra. Mano, kad Komisijos Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, išsamus ir argumentuotas, todėl jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais taip pat nėra teisinio pagrindo.

Byloje kilo ginčas dėl Ministerijos 2021 m. sausio 6 d. rašto Nr. (1.23Mr)7R-60 ir Komisijos 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 21R-343 (AG-49/06-2021) teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas su 2020 m. gruodžio 20 d. skundu „Dėl teisės aktų (įsakymų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ (toliau – ir Skundas) kreipėsi į Ministeriją prašydamas priimti sprendimą dėl teisingumo ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1R-76 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“, teisingumo ministro 2020 m. kovo 20 d. įsakymo Nr.1R-93 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“ ir teisingumo ministro 2020 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 1R-151 „Dėl notarų ir antstolių darbo ekstremalios situacijos atveju“ (toliau visi kartu – Įsakymai), kurie galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 3 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), Teisėkūros įstatymui, Vyriausybės nutarimams, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, nacionaliniams įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) išaiškinimams, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijai (toliau – Konvencija), ir tuo pagrindu Įsakymus panaikinti arba pakeisti.

Ministerijai pateiktame Skunde pareiškėjas išdėstė savo poziciją dėl Įsakymų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, teigdamas, kad Įsakymai tinkamai nesureguliavo antstolių darbo valstybės lygio ekstremalios situacijos visoje šalyje atveju, nes viską paliko antstolių savivalei ir atsakomybei. Nurodė, kad Ministerija, privalėjo imtis visų prevencinių, operatyvinių priemonių, būtinų asmenims apsaugoti, ir tinkamais Įsakymais sustabdyti vykdomąsias bylas iki oficialiai bus paskelbta pandemijos ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos visoje šalyje pabaiga, tačiau to nepadarė. Įsakymai nesuprantami, netikslūs, neaiškūs ir dviprasmiški, priimti nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ignoruojant teismų nutartis, tarptautinę teisę ir antstolio kaip valstybės pareigūno (ir ministro) pareigą, todėl jie turi būti panaikinti arba pakeisti kaip neteisėti ir neatitinkantys Konstitucijos, nacionalinės, ES ir tarptautinės teisės. Įsakymų pagrindu antstolio atlikti vykdymo veiksmai bei priimti teismų sprendimai (nutartys) labai stipriai pažeidė pareiškėjo konstitucines teises ir laisves. Pareiškėjas taip pat išdėstė aplinkybes, susijusias su antstolio neteisėtais veiksmais (neveikimu), kuriuos, pareiškėjo teigimu, antstolis atliko vadovaudamasis Įsakymais.

Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo Skundą, 2021 m. sausio 6 d. raštu Nr. (1.3Mr) 7R-60 (toliau – Raštas) nurodė, kad Įsakymai yra administraciniai norminiai teisės aktai ir išaiškino, jog ministrų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas priskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai. Pažymėjo, kad nėra objektyvios galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. pripažintus netekusiais galios teisės aktus panaikinti ar inicijuoti pakeitimą, nes teisėkūros procese tokia procedūra nėra (ir negalėtų būti) numatyta - tai prieštarautų teisėkūros principams. Atsižvelgdama į tai, Ministerija nenagrinėjo Skunde nuodytų argumentų dėl Įsakymų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir išaiškino pareiškėjui teisę teikti individualių prašymą ištrinti administracinių norminių aktų teisėtumą. Rašte Ministerija nurodė, kad dėl Skunde minimos antstolio procesinės veiklos, pareiškėjui atsakyta 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6957, 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr.(1.23E)7R-6515 ir kitais raštais. Atsakovė taip pat pasiūlė pareiškėjui įvertinti galimybę pasinaudoti advokatų paslaugomis (gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir konsultacijas apie tai, kurios dar neišnaudotos teisinės gynybos priemonės būtų tikslingos ir perspektyvios konkrečiu atveju).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Ministerijos Raštu, su 2021 m. sausio 20 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Raštą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti ar Įsakymai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei priimti sprendimą iš esmės, t. y. Įsakymus panaikinti arba pakeisti (inicijuoti pakeitimą). Komisijai pateiktą skundą pareiškėjas grindė tuo, kad Ministerija neišsamiai išnagrinėjo jo Skundą, neįvertino ir nenagrinėjo jame nurodytų argumentų ir esminių aplinkybių, nors tai padaryti privalėjo, Raštas neišsamus ir nepagrįstas, Ministerija vilkino atlikti jos kompetencijoje priskirtus veiksmus (išnagrinėti tinkamai skundą ir ištaisyti Įsakymuose padarytas klaidas).

Komisija ginčijamu Sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo Skundą dalyje, kurioje keliamas klausimas, kodėl buvo pripažinti netekusiais galios Įsakymai ir pateikti pareiškėjui atsakymą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Nesutikdamas su Komisijos Sprendimu pareiškėjas padavė skundą teismui. Iš skundo turinio ir jame išdėstytų argumentų matyti, kad nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad Komisijos Sprendimas nemotyvuotas, priimtas visiškai neįvertinus pareiškėjo nurodytų faktinių ir teisinių ginčo aplinkybių, pateiktų įrodymų ir argumentų, įskaitant 2021 m. balandžio 22 d. pateiktų naujų įrodymų. Skunde pareiškėjas taip pat pakartojo nesutikimo su Ministerijos Raštu argumentus, kuriuos buvo nurodęs Komisijai paduotame skunde.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (nauja redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d.), Administracinių bylų teisenos įstatymas, Antstolių įstatymas,

Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas (toliau – IAGNTĮ), Teisingumo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. Nr. 851 nutarimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija) (toliau – Nuostatai).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipdamasi į atsakovę prašė priimti spendimą dėl Įsakymų (galiojusių iki 2020 m. rugpjūčio 3 d.) atitikties Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, ir tuo pagrindu Įsakymus panaikinti arba pakeisti. Teisingumo ministro priimti Įsakymai yra norminiai administraciniai aktai, todėl prašymas įvertinti Įsakymų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktams yra prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimą reguliuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo II dalies II skyriaus pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnis) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnis). Priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali, todėl tokio pobūdžio jų prašymus teismas atsisako priimti, tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jeigu atitinkama kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo. Vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 puntu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai.

Pareiškėjas Ministerijai pateiktame Skunde antstolio neteisėtus veiksmus (neveikimą) iš esmė grindė tuo, kad antstolis vis dar nėra išnagrinėjęs ir persiuntęs teismui ne tik 2020 m. kovo 22 d. skundo vykdomojoje byloje Nr. 0042/20/00237, bet ir 2020 m gegužės 6 d., 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. liepos 30 d., 2020 m. liepos 31 d., 2020 m. rugpjūčio 22 d., 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo skundų.