Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66, 65 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-10-18 iki 2013-10-24 (6 dienos). Visiškai tenkintas civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys ir civiliniam ieškovui priteista iš J. K. 444,44 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 14 d., apie 16.20 val., viešoje vietoje - alaus bare (duomenys neskelbtini), esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokio pateisinamo motyvo ar priežasties, niekindamas moralės bei elgesio normas, grasindamas visus „pripjauti“, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad alaus bare be jokios dingsties dūrė peiliu I. K. į krūtinės sritį, nukentėjusiajam ginantis ir bandant peilį iš jo atimti, peiliu perpjovė nukentėjusiajam I. K. kairės rankos plaštaką, taip padarydamas I. K. durtinę-pjautinę aklą krūtinės dešinės pusės žaizdą ir durtinę-pjautinę žaizdą kairėje plaštakoje, tokiais veiksmais nukentėjusiajam I. K. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (papildomai apklaususi nuteistąjį J. K.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis J. K. padarė jam inkriminuotą BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, šią išvadą pagrįsdamas teisėtais būdais bei BPK nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiojo I. K., liudytojų M. T., R. L., G. G. parodymais, įvykio vietos, daikto apžiūrų protokolais, specialisto išvadomis.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jis iš esmės nepripažįsta jam inkriminuotos aplinkybės, jog grasino visus „pripjauti“, teigdamas, kad šios aplinkybės nepatvirtino nė vienas liudytojas. Šios aplinkybės nuteistasis nepripažino ir pirmosios instancijos teisme (ikiteisminio tyrimo metu jis parodymų nedavė). Tačiau kolegija pažymi, jog tai, kad šios aplinkybės nepatvirtino nė vienas liudytojas, dar neleidžia teigti, kad ji nėra įrodyta ir apeliantui inkriminuota nepagrįstai. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, ši nuteistajam inkriminuota aplinkybė pagrįstai įrodyta nukentėjusiojo I. K. parodymais, kad J. K., būdamas neblaivus, alaus bare iš pradžių R. (R. L.) pasakė „pribesiu“, o po to jam pasakė, jog jis pirmas bus „pridurtas“. Suprato, kad toks J. K. grasinimas buvo skirtas tiek jam, tiek ir R.. Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, jie atitinka ir kitas nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo padaryti pažeidimai, nes nebuvo apklaustas nukentėjusiojo smaugtas jo draugas, dėl ko, apelianto teigimu, ir įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusysis, užlipęs ant stalo, spyrė jam į galvą, jį apvogė bei grasino jį sumušti, o lapkričio 16 d. jis buvo perdurtas. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai, kolegijos nuomone, jokios reikšmės nuteistojo kaltei ar jo veikos kvalifikavimui neturi, nes baudžiamoji byla, kurioje nuteistas J. K., buvo perduota kaltinant tik jį (nuteistąjį) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymo (nukentėjusiajam jokie kaltinimai pareikšti nebuvo). Be to, apklausti jo draugo, dėl kurio, apelianto teigimu, ir įvyko konfliktas, nuteistasis neprašė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar teisiamojo posėdžio metu. Priešingai, tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėja advokatė, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo neturėjo. Kartu tai paneigia ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad baigiant ikiteisminį tyrimą jis neturėjo advokato. Jokių prašymų nuteistasis neišreiškė ir pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis, nurodydamas, jog nebuvo apklaustas nukentėjusiojo smaugtas jo draugas, šio draugo konkrečiai neįvardija ir savo apeliaciniame skunde, jo nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas asmuo, prieš kurį, jo nuomone, buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi jei, kaip savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis J. K., iš jo buvo pavogti daiktai ar jam buvo padaryti kokie nors sveikatos sutrikdymai, jis turi teisę kreiptis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Tuo tarpu kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusiajam alaus bare prisnūdus, jį kitas žmogus ėmė judinti, po ko nukentėjusysis paėmęs tam žmogui už galvos, jį truktelėjo į save. Nuteistajam pasirodžius, jog nukentėjusysis tą žmogų smaugia, jis liepė jį paleisti bei ėmė žodžiu grasinti visus „pripjauti“, po ko, nukentėjusysis, už tokius J. K. grasinimus, jam spyrė į galvą. Po šio nukentėjusiojo smūgio nuteistasis išėjo. Po maždaug 10-15 min. nuteistasis sugrįžo nešinas peiliu ir nieko nesakęs juo dūrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, o nukentėjusiajam ginantis ir bandant atimti peilį, nuteistasis peiliu perpjovė nukentėjusiajam kairės rankos plaštaką, tokiais savo veiksmais bendrai padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, iš aptartų įvykio eigos aplinkybių akivaizdu, kad tokie nuteistojo J. K. veiksmai moralės požiūriu buvo visiškai nepriimtini, įžūlūs, padaryti be jokios dingsties (iš chuliganiškų paskatų), įvykdyti viešoje vietoje (alaus bare), kaip nustatyta byloje, stebint kitiems bare esantiems asmenims, kurie dėl tokio nuteistojo elgesio buvo šokiruoti, išsigandę, pasijuto nejaukiai, nesaugiai, iš J. K. buvo atimtas peilis, kad jis dar ko nors nepadarytų. Be to, ir pats nuteistasis teisme parodė, kad jam pasirodžius su peiliu rankoje, bare kilo sumaištis. Taigi byloje įrodyti ne tik viešosios tvarkos pažeidimo objektyviosios, bet ir subjektyviosios pusės požymiai, t. y. jog nuteistasis, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, suprato, kad tai daro viešoje vietoje, numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, tiesiogiai įvykį stebėję asmenys patirs neigiamų išgyvenimų, sutriks įprasta viešoji tvarka.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad tyrėja liudytojams darė spaudimą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįstas, nes tokių aplinkybių nenurodė net ir patys teisme kaip liudytojai apklausti M. T., R. L. ir G. G.. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtų liudytojų parodymai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu buvo analogiški, vieni kitus papildė, jie atitiko ir kitas nustatytas faktines bylos aplinkybes. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti byloje esančiais pirmiau paminėtų liudytojų parodymais, juolab kad nuteistasis jokių konkrečių duomenų, jog minėti liudytojai būtų suinteresuoti jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti, teismui nepateikė.

Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo J. K. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 284 str. 1 d. numatytą veiką laikytina visiškai įrodyta.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. K. bausmę, įvertino ne visas BK 54 str. bei 61 str. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko nuteistajam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantija, įtvirtinti BK 54 str., kuris numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skirdamas nuteistajam J. K. bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną, tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat tinkamai įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliantas niekur nedirba, turi neįgalumą, pagal gyvenamąją vietą jo atžvilgiu charakterizuojančių duomenų negauta. Nuteistasis nuo 1997 m. įrašytas į priklausomybės ligų ir psichoneurologinio kabineto įskaitą, gydytas stacionare, diagnozė F 10.2 (psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas). Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus rašto Nr. 55PN-173 matyti, kad J. K. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. J. K. ne kartą baustas administracine tvarka, teisiamas septintą kartą už tyčinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos namų metu, todėl jis pagrįstai pripažintas recidyvistu BK 27 str. prasme.

Nors apeliantas savo skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir nurodė, kad pripažįsta savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, kolegija neturi pagrindo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodymų visai nedavė, teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl kilusių padarinių kaltino patį nukentėjusįjį, kėlė įvairias klaidinančias versijas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat tik deklaratyviai teigia, kad pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, tačiau jokių savo veiksmų, kuriais pažeidė viešąją tvarką, iš esmės nekonkretizuoja, toliau ginčija kai kurias nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl kolegija neturi jokio pagrindo apelianto prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažinti jo atsakomybę švelninančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis. Tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukentėjusiojo veiksmų vertinti kaip provokuojančių. Kaip matyti iš pirmiau aptartų aplinkybių, šiuo atveju pats nuteistasis pradėjo konfliktišką situaciją alaus bare grasindamas visus „pripjauti“, t. y. konfliktas prasidėjo dėl paties nuteistojo moralės požiūriu nepriimtinų veiksmų, o ne dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis šiuo atveju elgėsi rizikingai, nes nuteistajam po jo grasinimų visus „pripjauti“ spyrė į galvą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog jis nuteistajam spyrė už grasinimą, nemanė, jog J. K. gali jam durti peiliu. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusysis lengvabūdiškai tikėjosi, jog jo elgesys neišprovokuos nuteistojo elgtis nusikalstamai arba iš viso nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad toks jo elgesys gali paskatinti nuteistąjį tolesniems nusikalstamiems poelgiams. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusysis tokiais savo veiksmais neatsargiai skatino nuteistąjį elgtis nusikalstamai. Todėl kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir tai pripažįstama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši aplinkybė visiškai nesvarstyta ir neįvertinta. Nustačius šią aplinkybę, konstatuotina, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodytas vienas iš bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų – nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis – turi būti susietas su nauja atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl ko svarstytinas klausimas dėl bausmės nuteistajam švelninimo. Kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad padaryta nusikalstama veika jokių sunkių padarinių nebuvo sukelta (nukentėjusiajam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl apelianto nusikalstamų veiksmų nebuvo sustabdyta ar nutrūkusi alaus baro veikla). Taip pat atsižvelgtina ir į nukentėjusiojo I. K. poziciją dėl J. K. taikytinos atsakomybės – nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad apeliantui jokių pretenzijų neturi, jam atleidžia, nenori, jog jis būtų nuteistas. Pažymėtina, jog nukentėjusysis žalos atlyginimo iš nuteistojo neprašė ir byloje jokio civilinio ieškinio nereiškė.

Taigi atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo įvertintas pirmiau paminėtas bei šiame nuosprendyje naujai įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija mano, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė savo trukme yra akivaizdžiai per griežta. Tačiau atsižvelgus į tai, kad J. K. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas, lygtinio paleidimo iš pataisos namų metu ir teistumas jam nėra išnykęs ar panaikintas, t. y. būdamas recidyvistu (BK 27 str.), kolegijos nuomone, BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nekeičiant paskirtos bausmės rūšies, o skundžiamu nuosprendžiu paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgus ir į byloje nustatytą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, sumažinus iki vienerių metų dviejų mėnesių.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti J. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p., tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo I. K. elgesys.

J. K. pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.