- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- I-4498-168/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- UAB „Vilniaus skliautai“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Povilas Gruodis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Povilui Gruodžiui, atsakovės atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus skliautai“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Vilniaus skliautai“ kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7), prašydama panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – Komisija) 2012-09-10 sprendimą Nr. S-157 (7-144/2012), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2012-06-12 sprendimas Nr. 69-106; Inspekcijos 2012-06-12 sprendimą Nr. 69-106, kuriuo buvo patvirtinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2012-03-02 sprendimas Nr. (4.64)-256-49 ir 2012-03-15 sprendimas Nr. (4.65)256-53; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-03-02 sprendimą Nr. (4.65)-256-49, kuriuo buvo patvirtintas 2011-11-29 patikrinimo aktas Nr. (4.65)-07-77-22 ir jame papildomai apskaičiuota 304 471 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 57 456 Lt PVM delspinigių, 91 341 Lt PVM baudos, 170 619 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 13 687 Lt PM delspinigių, 51 186 Lt PM baudos ir perduoti UAB „Vilniaus skliautai“ skundą Vilniaus AVMI nagrinėti iš naujo ir įpareigoti mokesčių administratorių atlikti bendrovės pakartotinį mokestinį patikrinimą ir įvertinti bendrovės išlaidas, kurios buvo būtinos, siekiant mokesčių administratoriaus apskaičiuotoms bendrovės pajamų sumoms uždirbti.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Komisija neobjektyviai išnagrinėjo mokestinį ginčą, formaliai perrašė Inspekcijos sprendimo argumentus, netyrė ir nevertino ginčo faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į bendrovės argumentus. Komisijos sprendimas yra be motyvų. Komisija pažymėjusi, kad mokesčių administratoriaus sprendimai kelia pagrįstų abejonių, atsisakė gilintis į abejones keliančias aplinkybes, t.y. kad į sąnaudas neįtraukti išmokėjimai ir atlyginimai darbuotojams, automobilių nuomos, amortizacijos sąnaudos, mokestinio patikrinimo rezultatų žymus neatitikimas su analogišką veiklą vykdančių subjektų ekonominiais rodikliais. Komisija formaliai pažymėjo, kad bendrovė neįrodė mokesčių administratoriaus sprendimo nepagrįstumo, nes nepateikė naujų įrodymų. Pareiškėjos nuomone, Komisija nepagrįstai netyrė mokestinio ginčo iš esmės, nesigilino į esmines mokestinio ginčo aplinkybes, susijusias su bendrovės sąnaudų apskaičiavimu, todėl Komisijos sprendimas naikintinas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Pareiškėjos vertinimu, mokesčių administratorius neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004-05-24 įsakymo Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) nuostatas, nesilaikė jose nustatytų procedūrų ir mokesčių apskaičiavimo tvarkos, neteisingai įvertindamas mokestinio patikrinimo metu gautus duomenis ir priimdamas ekonominei logikai prieštaraujantį sprendimą – bendrovei mokėtinus mokesčius apskaičiuodamas tik pagal jos tariamai gautas pajamas, tačiau neįvertinęs išlaidų, be kurių mokesčių administratoriaus apskaičiuotų Bendrovės tariamai uždirbtų pajamų gavimas yra objektyviai neįmanomas.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovas sutiko, kad bendrovė netinkamai apskaitė pajamas ir išlaidas, tačiau nesutiko su mokesčių administratoriaus pasirinkta metodika, kuomet nebuvo įvertintos bendrovės patirtos sąnaudos, t.y. atsakovė 4 kartus padidino pajamas, bet išlaidas paliko tas pačias. Išlaidas nepagrįstai priskyrė darbuotojams, o pajamas – bendrovei. Vairuotojai kurą pilasi patys, todėl bendrovė kai kurių dokumentų pateikti negali. Mokesčių administratorius turi perskaičiuoti bendrovės patirtas išlaidas remdamasis statistika, duomenų baze, ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principais. Paaiškino, kad dabar su vairuotojais yra sudarytos ne automobilių nuomos, bet panaudos sutartys bei pripažino, kad tikrinimo metu bendrovės pelnas buvo padidėjęs.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42-47).
Atsiliepime paaiškino, kad bendrovė skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir teikdama skundą Komisijai. Pareiškėja nepateikė jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nors tokią pareigą savo teiginiams pagrįsti ji turėjo. Vilniaus AVMI patikrinimo metu įvertino įvairius informacijos šaltinius, t. y. išanalizavo bendrovės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, bendrovėje dirbusių ir dirbančių 19 darbuotojų (18 vairuotojų ir bendrovės direktoriaus) rašytinius paaiškinimus, Inspekcijos operatyvios kontrolės skyriaus bei akcizų administravimo departamento gautą informaciją bei palyginamąją informaciją iš trečiųjų šaltinių (įmonės, teikiančios keleivių pervežimo paslaugas Vilniaus mieste). Patikrinimo metu nustatė, kad bendrovė neapskaitė visų pajamų, gautų iš keleivių vežimo, nes keleiviams nebuvo išduodami elektroninių kasos aparatų (toliau – ir EKA) kvitai ir neapskaitomi pinigai EKA už keleivių pervežimą, pas mikroautobusų vairuotojus buvo randamas neapskaitytų EKA grynų pinigų perteklius. Vilniaus AVMI pradėjus bendrovėje kontrolės veiksmus, ji pradėjo deklaruoti 2-3 kartus didesnes pajamas. Išanalizavus vieno mikroautobuso pajamas nustatė, kad jos yra labai nedidelės ir nepadengia išlaidų, susijusių su mikroautobuso aptarnavimu. Bendrovė 2009 m., 2010 m. dirbo nuostolingai. Išlaidos kurui turėjo didžiausią įtaką nuostolių susidarymui. Nustatytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjos veikla nebuvo pagrįsta elementaria verslo logika ir pelno siekimu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad mokesčių administratorius pripažino visas išlaidas, kurias bendrovė parodė apskaitoje. Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu nebebuvo mokesčių mokėtoja, deklaravo jog dirba nuostolingai. Iš patikrinimo akto matyti, kad visa pareiškėjos veikla buvo nukreipta tam, kad išvengti mokesčių mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs mokestinis ginčas dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 str. 1 dalį ir Taisykles, kurių pagrindu pareiškėjai apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos konstatavus, kad pareiškėja, vykdydama keleivių vežimo vietinio susisiekimo maršrutais veiklą, savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo 1 467 127 Lt (be PVM) apmokestinamųjų pajamų.
Pareiškėja 2012-07-09 Komisijai pateikė skundą dėl Inspekcijos 2012-06-12 sprendimo Nr. 69-106 panaikinimo (Komisijos byla, t. 1, 1-1-6 l.).
Komisija 2012-09-10 sprendimu Nr. S-157(7-144/2012) „Dėl UAB Vilniaus skliautai“ 2012-07-09 skundo“ nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2012-06-12 sprendimą Nr. 69-106. Komisija sprendime konstatavo, kad Inspekcijos sprendimas dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą motyvuotas, o apskaičiuojant pareiškėjos pajamas tinkamai pasirinktas taikyti Taisyklių 6.3.6. punkte numatytas ekonominių modelių metodas. Be to, Komisija nurodė, kad pareiškėja jokių apskaitos dokumentų, pagrindžiančių papildomai patirtas sąnaudas, nepateikė, nors teigia, kad faktiškai patirtų sąnaudų suma yra ženkliai didesnė negu deklaruota. Skunde pareiškėja, remdamasi mokesčių mokėtojo, teikiančios keleivių pervežimo paslaugas Vilniaus mieste veiklos rodikliais, nurodė, kad pareiškėjos veiklos pelningumas pagal mokesčių administratoriaus vertinimą net 4 kartus viršija normalų tokiai veiklai įprastą pelningumą. Komisija, atsakydama į šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog minėto ūkio subjekto veiklos organizavimo būdas, todėl ir sąnaudų struktūra bei dydis yra analogiški, nėra įrodymų, kad minėtas ūkio subjektas vykdė veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, kaip tai suprantama Taisyklių 11 punkte. Todėl Komisijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl kito ūkio subjekto (įmonės, teikiančios keleivių pervežimo paslaugas Vilniaus mieste) veiklos rezultatų neturi įtakos pareiškėjai apskaičiuotos mokestinės prievolės pagrįstumui ir teisėtumui.
Komisija padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos mokesčių bazė mokesčių administratoriaus nustatyta nepagrįsta ar nustatyta pažeidžiant Taisyklių 6.3. punkto reikalavimus (b. l. 10-19).
Pareiškėja nesutinka su šiais sprendimais ir prašo juos panaikinti.
Pareiškėja teigia, kad Komisija tik formaliai perrašė Inspekcijos sprendimą, nenagrinėjo pareiškėjos skundo iš esmės, jos sprendimas yra nemotyvuotas ir turi būti naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, Komisija išnagrinėjo pareiškėjos pateiktą skundą ir iš esmės atsakė į pagrindinius pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su ekonominių modelių metodo taikymu, dėl išlaidų apskaičiavimo ir bendrovės mokėtinų sumų. Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei tinkamai motyvuotas. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiems administraciniams teisės aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pareiškėja teigia, kad jai mokesčiai ir su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos remiantis MAĮ 71 straipsnio 1 dalimi, tačiau iš vėlesnių skundo argumentų matyti, kad ji iš esmės ginčija MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo teisėtumą ir pagrįstumą.
Iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos matyti, kad atlikto patikrinimo metu Vilniaus apskrities VMI įvertino šiuos informacijos šaltinius: bendrovės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, bendrovėje dirbusių ir dirbančių 19 darbuotojų (18 vairuotojų ir bendrovės direktoriaus) rašytinius paaiškinimus, Inspekcijos operatyvios kontrolės skyriaus bei akcizų administravimo departamento gautą informaciją bei palyginamąją informaciją iš trečiųjų šaltinių – įmonių, teikiančių keleivių pervežimo paslaugas Vilniaus mieste. Taigi, mokesčių administratorius naudojo įvairius informacijos šaltinius, kurie leido tiksliausiai nustatyti teisingą mokestinės prievolės apskaičiavimą. Faktinių aplinkybių įvertinimas buvo atliktas išsamiai, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, patikrinimo metu siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus.
MAĮ 40 straipsnis nustato mokesčio mokėtojo pareigas. Pareiškėja neginčija, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad ji, būdama mokesčių mokėtoja, nevykdė savo pareigos teisingai apskaičiuoti mokesčius, tačiau tiek Vilniaus apskrities VMI, tiek Inspekcijai, tiek ir Komisijai teiktuose skunduose teigė, kad nepagrįstai buvo taikytas mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą ekonominių modelių metodas. Teismas konstatuoja, jog mokesčių administratorius veikė savo kompetencijos ribose, atsižvelgdamas į mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais ir pagrįstai taikė Taisyklių 6.3.6 punkte nustatytą ekonominių modelių metodą bei išsamiai pagrindė būtent šio metodo taikymą pareiškėjos atžvilgiu. Kiekviename iš skundžiamų sprendimų detaliai argumentuota, kodėl šis metodas buvo pritaikytas. MAĮ 67 str. 2 d. nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. (Administracinė byla Nr. A602-1215/2012)
Pareiškėja skunde nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada dėl 0 Lt išlaidų priskyrimo transporto nuomai. Bendrovės direktorius J. K. paaiškinime nurodė, kad bendrovė nesumokėjo fiziniams asmenims už automobilių nuomą, nes neturėjo iš ko mokėti (t. 2, 16-70 l.). Iš 2011-02-02 Susitarimo Nr. V-3 „Dėl įsiskolinimo už transporto nuomą anuliavimo“ matyti, kad visi vienos šalies įsiskolinimai pagal šalių pasirašytas 2009-2011 m. Automobilių nuomos sutartis yra laikomi padengtais ir anuliuojami nuo 2011-02-02. Šalys neturi jokių finansinių pretenzijų viena kitai (Komisijos byla, t. 1, 23 l.). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad bendra anuliuotos fiziniams asmenims skolos suma už 2009-2010 metus sudarė 55 052 Lt, šių išlaidų pareiškėja nepatyrė, todėl nėra pagrindo vertinti galimų automobilių nuomos išlaidų, kai faktiškai jos nebuvo nustatytos bei dėl to mokesčių administratoriaus į sąnaudas pagrįstai nebuvo įtrauktos. Inspekcija ir Komisija šiuo klausimu išsamiai pasisakė, mokesčių administratoriaus išvada yra logiškai ir teisėtai pagrįsta, o pareiškėjos skundo teiginiai atmestini.
Pareiškėja teigia, kad bendrovės darbuotojai patys savo lėšomis remontavo automobilius. Nurodė, kad darbuotojai lėšų automobilių remontui neturėjo, nes bendrovės darbuotojų darbo užmokestis per mėnesį siekė 225-410 Lt. Nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad bendrovė išlaidų automobilių remontui nepatyrė.
Iš bendrovės direktoriaus J. K. paaiškinimo matyti, kad bendrovė padengia visas remonto išlaidas. Automobiliai remontuojami įvairiuose autoservisuose. Vairuotojui pačiam suremontavus automobilį ir pateikus sąskaitą, bendrovė apmoka tokias patirtas išlaidas (t. 2, 169-170). Mokestinio tikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2009 m. bendrovė transporto priemonių remontui patyrė 18 408 Lt iš, o 2010 m. – 50 427 Lt išlaidų. Jokių kitų remonto išlaidas pagrindžiančių įrodymų pareiškėja nei komisijai nei teismui nepateikė, todėl teismo vertinimu, pareiškėjos patirtos automobilių remonto sąnaudos mokesčių administratoriaus buvo tinkamai įvertintos. Inspekcija ir Komisija savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad automobilių eksploatacines išlaidas, smulkaus remonto išlaidas, atsiradusias dėl Bendrovės veikloje naudojamų automobilių eksploatavimo ir remonto įsipareigojo padengti Bendrovė pagal 2009-2010 automobilių nuomos sutartis, pasirašytas tarp Bendrovės ir fizinių asmenų ir tai buvo nustatyta mokestinio patikrinimo metu.
Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus nustatytu darbuotojų vidutiniu darbo užmokesčiu (225-410 Lt). Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal pasirašytas darbo sutartis darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojams darbo užmokestį ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlyginimą, t. y. 4,90 Lt už darbo valandą, proporcingai dirbtam darbo laikui. 2010 metais vairuotojų darbo užmokestis per mėnesį po mokesčių (į rankas) siekė 225-410 Lt. Iš Bendrovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių (t. 3, 56-105 l.) mokesčių administratorius nustatė, kad vairuotojai dirbo per dieną po 2-4 valandas. Vilniaus apskrities VMI pateiktuose paaiškinimuose (t. 2, 128-168) iš 18 apklaustų vairuotojų, 11 patvirtino, kad faktiškai dirbo po 8-12 val. per dieną ir, kad darbo užmokesčio iš bendrovės negavo, tik pasirašydavo už jo išmokėjimą darbo užmokesčio žiniaraščiuose. Vairuotojų teigimu, darbo užmokestį jie išsimokėdavo iš neapskaitytų EKA pajamų, gautų už keleivių pervežimą. Pateiktuose paaiškinimuose jie nurodė, kad per mėnesį jie „gaudavo apie 500 Lt, ar apie 1000 Lt“. Nė vienas iš vairuotojų pateiktuose paaiškinimuose nenurodė, kokį konkretų laikotarpį gavo darbo užmokestį bei konkrečiai nenurodė gautos darbo užmokesčio sumos. Mokesčių administratoriaus išvados, kad objektyviai neįmanoma nustatyti darbo užmokesčio sąnaudų, nes iš pateiktų vairuotojų paaiškinimų negalima nustatyti jų faktiškai gauto darbo užmokesčio sumų ir darbo užmokesčio bazės, todėl negalima nustatyti objektyviai teisingos ir tikslios ir bendrovės mokestinės prievolės dėl išmokėto iš neapskaitytų pajamų darbo užmokesčio, pareiškėjas niekuo nepaneigė. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtino, kad bendrovė neapskaitydavo visų už keleivių pervežimą gautų pajamų.
Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl kuro išlaidų. Mokestinio patikrinimo metu 18 vairuotojų paaiškinimuose (t. 2, 128-168 l.) nurodė, kad kuro įsigijimo kvitus pateikė bendrovės buhalterijai. Pareiškėja nepateikė jokių kitų faktų ar įrodymų, kad išlaidos kurui buvo nustatytos neteisingai, todėl teismas sutinka su mokesčių administratoriaus atliktu vertinimu, o pareiškėjos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad vairuotojai nebūtų bendrovei pateikę kuro įsigijimo kvitų. Be to, buvo įvertintas išmokėtas avansas kuro pirkimui, skola už kurą, vairuotojų įsiskolinimas bendrovei. Nustatyta, kad vairuotojų išlaidos kurui įsigyti kelis kartus viršijo jų gaunamą darbo užmokestį. Šios aplinkybės buvo nustatytos , jas siejant su gautomis nuslėptomis pajamomis. Didesnės pajamos buvo nustatytos mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu atliktų OKS kontrolinių važiavimų bei dienos stebėjimų metu užfiksavus, kad vairuotojai neapskaito pajamų, gautų už keleivių vežimą. Tai užfiksuota mokestinio tyrimo metu operatyvaus patikrinimo pažymose. Kontrolinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad vairuotojai būtų važinėję dažniau nei buvo nustatyta važiavimo grafike, kas galėtų būti siejama su pareiškėjos patiriamomis didesnėmis sąnaudomis kurui. Buvo nustatyta, kad vairuotojams buvo leidžiama važinėti papildomai (pvz. po darbo valandų ar pan.), ir tokios patirtos sąnaudos atitinkamai buvo įvertintos, kaip patiriamos pačių vairuotojų, bet ne bendrovės. Mokesčių administratorius nustatė, kad pradėjus patikrinimą, bendrovės deklaruojamos pajamos ženkliai padidėjo ir tai pareiškėjos atstovas pripažino teismo posėdžio metu.
Pareiškėjos teiginiai, kad ekonominių modelių metodas turėjo būti taikomas atsižvelgiant į bendrovės patirtas sąnaudas, o ne formaliai remiantis deklaracijomis yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, kaip ir teiginiai, kad mokesčių administratorius privalėjo bendrovės patirtas išlaidas vertinti pagal analogijos arba pagal palyginamąjį metodą. Pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiai Taisyklių 8-13 punktuose išvardintais būdais mokesčių administratorius nesivadovavo bei nenurodė bendrovėje esant kokių nors minėtose taisyklėse išvardintų sąlygų, kurios patvirtintų mokesčių administratoriaus galimybę įvertinimą atlikti pritaikius palyginamąjį arba analogijos metodą. Konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus pasirinkto ekonominių modelių taikymo metodo pagrįstumas, atlikus vertinimą, buvo gana išsamiai argumentuotas, nurodant dėl ko nepasirinktas analogijos metodas ir tai atitinka Taisyklių 6.3 punkto nuostatas.
Pareiškėja skunde teigia, kad „Komisija pripažino ir nurodė, jog bendrovės pateikti argumentai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų kelia pagrįstų abejonių mokesčių administratoriaus sprendimų pagrįstumu, tačiau Komisija nurodė (žr. Komisijos sprendimo psl. 9 3 pastraipa), kad bendrovė nepateikė įrodymų patvirtinančių aplinkybes, kuriomis remiasi bendrovė <...> Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komisija nepagrįstai netyrė mokestinio ginčo iš esmės, neįsigilino į esmines mokestinio ginčo aplinkybes“.
Pareiškėja savo teiginius grindžia Komisijos sprendimo 9 puslapio 3 pastraipa, kurioje Komisija nurodė, kad „Kadangi pareiškėja jokių nesutikimo argumentų dėl jos atžvilgiu taikyto MAĮ 70 straipsnio pagrįstumo nenurodė, o iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į turimus duomenis, naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais (papildomos mokėtinos mokesčių sumos apskaičiuotos pagal Vilniaus AVMI operatyvios kontrolės skyriaus kontrolinių važiavimų ir dienos stebėjimų rezultatus, pareiškėjos pirminius apskaitos dokumentus) ir taikė Taisyklėse numatytą ekonominių modelių metodą (pasirinktas realus ekonominis modelis (Taisyklių 26 p.), Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisingai nustatė pareiškėjos vidutinį pajamų padidinimo koeficientą ir tokiu būdu perskaičiavo pareiškėjos pajamas“. Iš pacituotos Komisijos sprendimo atitinkamos pastraipos bei viso sprendimo turinio matyti, kad jokių abejonių dėl mokesčių administratoriaus sprendimų prieštaringumo Komisija nenustatė ir padarė vienareikšmę išvadą, kad pagrįstai buvo taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis. Taigi, pareiškėjos teiginys, kad Komisija pripažino ir nurodė, kad bendrovės pateikti argumentai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų kelia pagrįstų abejonių mokesčių administratoriaus sprendimų pagrįstumu yra nelogiškas ir neatitinkantis tiesos.
Pareiškėja ir teisminio nagrinėjimo metu, nors tokią teisę jai suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnis, savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, dėl, jos manymu, mokesčių administratoriaus netinkamai įvertintų bendrovės išlaidų. Teismas neturi pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus atliktu tyrimu bei jo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių pareiškėja nepaneigė. Skunde pareiškėja apsiribojo abstrakčiais teiginiais, kad sprendimai prieštarauja ekonominei ir verslo logikai, protingumo ir teisingumo principais. Pareiškėjai, remiantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, teko pareiga pagrįsti savo teiginius, kodėl nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, tačiau pareiškėja netinkamai įgyvendino šią pareigą (2011-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3630/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-07 aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis; Administracinė jurisprudencija 22, p. 420-509). Taigi, mokesčių mokėtojas neįvykdė šios pareigos, o mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, todėl mokesčių mokėtojui atsirado mokestinė prievolė. Tiek Inspekcija, tiek ir Komisija detaliai atsakė į pareiškėjos skundo teiginius dėl taikytos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, išlaidų apskaičiavimo ir mokėtinų sumų nustatymo. Mokesčių administratorius pasisakė, kodėl buvo taikytas ekonominių modelių metodas. Šiuo atveju, mokesčių administratorius surinko visus galimus duomenis ir juos panaudojo pagrindžiant ir apskaičiuojant pareiškėjos patirtas išlaidas dėl nuomos, remonto, išlaidų kurui ir darbo užmokesčio.
Pareiškėjos skundo argumentai iš esmės yra tokie patys, kurie detaliai išanalizuoti ir įvertinti tiek Inspekcijos, tiek ir Komisijos sprendimuose. Kadangi nagrinėjant bylą teisme kitokių naujų aplinkybių nebuvo nustatyta, teismas neturi pagrindo ginčijamuose sprendimuose nustatytų aplinkybių vertinti kitaip ir jų paneigti, remdamasis pareiškėjos teiginiais, kuriais apeliuojama tik į sprendimų nelogiškumą bei ekonominį nepagrįstumą, teigiant, kad klaidingai buvo apskaičiuotos bendrovės išlaidos, kurios buvo būtinos pajamoms uždirbti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais būtų paneigtos surinktų duomenų pagrindu mokesčių administratoriaus padarytos išvados dėl gautų pajamų apmokestinimo. Teismui dėl mokesčio administratoriaus surinktų duomenų bei mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą ekonominių modelių metodu, abejonių nekyla, todėl spręstina, jog jie yra pakankami, leistini, objektyvūs ir nešališki. Be to pripažintina, kad tokiu atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis) yra papildoma įrodinėjimo priemonė. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įrodinėjimo proceso metu. Mokesčių administratorius, įvertinęs visas mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad bendrovė buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė visų gautų pajamų, t. y. tvarkė apskaitą nesilaikydama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų (Taisyklių 4.3 punktas), kad mokesčių bazę įstatymo nustatyta tvarka, t. y. tiesiogiai, nustatyti nėra galimybės, ir teisėtai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių nuostatomis.
Teismo vertinimu, Komisijos sprendimas yra motyvuotas, grindžiamas mokestinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjos argumentai dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo, netinkamai apskaičiuotų bendrovės iš laidų ir mokėtinų sumų, paneigti mokestinio tyrimo metu surinkta medžiaga, todėl nėra teisinio pagrindo kitaip vertinti mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių nei mokesčių administratoriaus buvo nustatyta.
Komisijos, Inspekcijos ir Vilniaus apskrities VMI sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Komisija tinkamai aiškino bei taikė materialines teisės normas, nepadarė procedūrinių pažeidimų, motyvuotai atsakė į pareiškėjos skunde Komisijai išdėstytas aplinkybes, todėl nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikintini skundžiamų sprendimų. Kadangi skundžiami sprendimai pripažinti teisėtais ir pagrįstais, tai negali būti tenkintinas ir pareiškėjos reikalavimas perduoti UAB „Vilniaus skliautai“ skundą Vilniaus AVMI nagrinėti iš naujo ir įpareigoti mokesčių administratorių atlikti bendrovės pakartotinį mokestinį patikrinimą ir įvertinti bendrovės išlaidas, kurios buvo būtinos, siekiant mokesčių administratoriaus apskaičiuotoms bendrovės pajamų sumoms uždirbti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
UAB „Vilniaus skliautai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.