- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-1056-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- A. Š.
- Advokatai
- Kazis Krivka
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės firmos „VITI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei firmai „VITI“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo AB firmos „VITI“ priteisti 9626,58 Lt skolos, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis, dirbdamas AB-F "VITI" vyr. mechaniku bei technikos direktoriumi, iš savo asmeninių lėšų laikotarpyje nuo 2005-07-08 iki 2007-11-13 AB-F "VITI" naudai pirko prekes - automobilių padangas, o AB-F "VITI" jam negrąžino pinigų. A. Š. nupirko padangų 9 626,58 Lt sumai.
Atsakovas AB-F „VITI“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonė yra sertifikuota bei dirba pagal kokybės vadybos (nuo 2000 metų) ir aplinkos vadybos (nuo 2004 metų) sistemą (ISO), atitinkamai LST EN ISO 9001:2001 ir LST EN ISO 14001:2005, joje yra numatyta technikos ir atsarginių dalių pirkimo tvarka bei jų nurašymas, AB-F "VITI" yra nuolat audituojama dėl šių sistemų laikymosi, audito metu pažeidimų nenustatyta, todėl ieškovas negalėjo pirkti jo nurodytų padangų pažeidžiant įmonėje galiojančią tvarką, ir tuo labiau už savo asmenines lėšas. Kitą vertus, AB-F "VITI" 2008 m. gruodžio 15 d. buhalterinėje pažymoje pažymima, jog A. Š. ieškinyje nurodytos sąskaitos-faktūros nėra įtrauktos į AB-F "VITI" buhalterinę apskaitą. A. Š. į bylą yra pateikęs 2007 m. balandžio mėnesio Avanso apyskaitą, iš kurios turinio matosi, jog AB-F "VITI" ieškovui skolinga 3061.07 Lt, kas prieštarauja ieškovo nurodomam skolos mastui, tačiau ir šis įsiskolinimas ieškovui yra padengtas.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 9 626,58 Lt skolos, 5 % dydžio procesines palūkanas nuo 2008-11-27. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas, dirbdamas atsakovo įmonėje vyr. mechaniku ir technikos direktoriumi, įsigijo iš UAB „Karuselė“ padangas, už šias prekes atsiskaitydamas grynais, o liudytoja patvirtino, kad pristatytos prekes į sandėlį buvo apskaitomos žurnale, pildomame ranka, šios padangos buvo panaudotos atsakovo automobiliams ir išduotos jų vairuotojams, kad ieškovui kaip technikos direktoriui tekdavo spręsti neatidėliotinas techninio aptarnavimo problemas ir savais pinigais pirkti prekes firmos vardu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymo su ieškovu fakto, padarė išvadą, kad atsakovui gavus padangas ir kitas prekes ir jas panaudojus savo reikmėms, jam atsirado pareiga pagal civilinius santykius reguliuojančius įstatymus - CK 6.237 str. 1 dalį (Darbo kodeksas šių santykių nereguliuoja) atsiskaityti su ieškovu.
Šalies argumentai
Atsakovas AB-F „VITI“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantis materialinės teisės normas, taip pat procesinės teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.
Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas grindžiamas išimtinai ieškovo pateiktais įrodymais: padangų pirkimo PVM sąskaitomis- faktūromis, kasos pajamų orderių kvitais, atsakovo į bylą pateiktomis limitinėmis kortelėmis - aktais, iš kurių matyti, jog tik 2007 m. lapkričio 13 d. pirkta padanga už 634.50 Lt be PVM ir 2007 m. birželio 06 d. pirktos dvi padangos po 620 Lt be PVM įtrauktos į atsakovo limitines korteles-aktus. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino ieškovo į bylą pateiktos 2007 m. balandžio mėnesio avanso apyskaitos tarp A. Š. ir AB-F "VITI", kurioje numatyta, jog 2007 m. balandžio mėnesiui atsakovo įsiskolinimas ieškovui tebuvo 3061,07 Lt. Avanso apyskaita yra patvirtinta ieškovo parašu. Teismas nevertino atsakovo į bylą pateiktų Kasos išlaidų orderių (2007 m. balandžio 24 d. Nr. 510 300 Lt sumai, 2007 m. gegužės 21 d. Nr. 543 1000 Lt sumai, 2007 m. birželio 28 d. Nr. 592 500 Lt sumai, 2007 m. rugsėjo 26 d. Nr. 677 1000 Lt sumai ir 2007 m. spalio 11d. Nr. 690 500 Lt sumai), iš kurių akivaizdu, jog atsakovas ieškovui yra apmokėjęs skolą, buvusią iki 2007 m. balandžio mėnesio (pagal minėtos avanso apyskaitos duomenis) - ieškovas neginčijo apmokėjimo fakto. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino atsakovo į bylą pateiktos AB-F "VITI" 2008 m. gruodžio 15 d. buhalterinės pažymos, kurioje pažymima, jog A. Š. ieškinyje nurodytos sąskaitos- faktūros nėra įtrauktos į AB-F "VITI" buhalterinę apskaitą. Teismas neatsižvelgė ir nevertino AB-F "VITI" vyr. mechaniko S.Aliukonio 2007 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo dėl A. Š. 2007 m. gruodžio 17 d. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodoma, jog A. Š. 2007 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime ir prie jo pridėtose sąskaitose nurodomoms padangoms nebuvo kaip tai numato ISO pirkimo procedūra suderintos bei patvirtintos paraiškos, duomenų apie jų perdavimą eksploatacijai nėra. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino liudytojos AB-F "VITI" buhalterės G. D. parodymų, jog buvo atvejų, kad bendrovė buvo skolinga ieškovui, bet su juo buvo atsiskaitoma. Atsakovui pateikus į bylą už bylai aktualų laikotarpį visas limitines korteles-aktus, neaišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ne tik 2007 m. lapkričio 13 d. pirkta padanga už 634,50 Lt be PVM ir 2007 m. birželio 06 d. pirktos dvi padangos po 620 Lt be PVM įtrauktos į atsakovo limitines korteles- aktus, tačiau ir kitos ieškovo nurodomos padangos buvo panaudotos atsakovo automobiliams, kai šių padangų panaudojimas net neatsispindi perdavimo eksploatacijai dokumentuose.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismas sprendimas priimtas paviršutiniškai ir vienpusiškai išnagrinėjus įrodinėjamas aplinkybes.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pagal CK 6.237 str. 1 d. (Darbo kodeksas šių santykių nereguliuoja) atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas ginčo padangas gavo be teisinio pagrindo, nors šią aplinkybę įrodyti yra jo pareiga.
Net jei nekvestionuojant, kad ieškovas ginčo padangas perdavė atsakovui ir už jas mokėjo asmeninėmis lėšomis, ieškovas nusižengė nustatytai darbovietėje pirkimų tvarkai. Pirkimų tvarkos pažeidimas nederinant nustatyta tvarka darbdavio poreikio konkrečioms prekėms, suponuoja ne tik darbdavio lėšų bereikalingą švaistymą, tačiau ir sudaro galimybę darbuotojui darbdavio vardu įsigyti bet kokias prekes savo poreikiams, vėliau teigiant, kad įgyta darbdaviui. Ieškovo neteisėtų veiksmų pagrindu kildinamas reikalavimas nesukelia jokios prievolės atsakovui. Ieškovui nevykdant prievolės laikytis darbovietėje nustatytos pirkimų procedūros, ieškovui tenka šios prievolės nevykdymo rizikos padariniai, nes jis privalo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino to, kad ieškovas atsakovo vardu veikė neteisėtai arba viršydamas įgaliojimus, atsakovas šių sandorių nepatvirtino, todėl šie ieškovo sandoriai nesukelia atsakovui teisinių pasekmių. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.241 str. 1 d. 3 p. negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovas A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka, jog pažeidė ISO nustatytus formalius reikalavus ir jis yra už tai gavęs drausminę nuobaudą, tačiau tai negali būti pagrindu netaikyti Civilinio kodekso 6.237 straipsnio bei kitų šio kodekso normų ir nepriteisti jam reikalaujamos sumos už padangas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų, nurodant, kad pirmos instancijos teismas šalių santykiams spęsti netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.237 straipsnio nuostatas. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu kolegija sutinka.
Civilinio kodekso šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja santykius, atsirandančius dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Prievolės, atsirandančios dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (Civilinio kodekso 6.237-6.241 straipsniai), yra nesutartinės prievolės. Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jei asmuo įgyja turtą pagal sutartį, tai jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas A. Š. nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. spalio 16 d. dirbo atsakovo AB firma „VITI“ technikos direktoriaus pareigose (b.l. 7-8). Ieškovas be kitų jam priskirtų darbų, įmonės vardu pirkdavo atsargines detales automobiliams (b.l. 18-18¹, 22-22¹, 26-26¹, 30-30¹, 34, 38-38¹). Atsakovas už įmonės vardu nupirktas atsargines detales su ieškovu atsiskaitydavo išmokėdamas iš įmonės kasos grynais pinigais avansą arba atsiskaitydavo vėliau po detalių pirkimo pateikus įrodymus (PVM sąskaitas-faktūras) apie detalių pirkimą (b.l. 110, 9-12, 147, 162-164). Laikotarpyje nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2007 m. lapkričio 13 d. atsakovas ieškovui nesumokėjo 9 626,58 Lt už pirktas padangas automobiliams pagal šešias PVM sąskaitas-faktūras (b.l.13, 18¹, 22¹, 26¹, 30¹, 34, 38¹). Atsakovas nurodė, kad įmonė yra sertifikuota dirba pagal ISO sistemą atitinkančią LST EN ISO 9001:2001 ir LST EN ISO 14001:2005, todėl pagal nustatytą tvarką technikos ir atsarginių detalių pirkimas atliekamas vyriausiajam įmonės mechanikui parengus paraišką, suderinus ją su technikos direktoriumi ir pateikus tiekimo ir dispečerinės tarnybos vadovui vykdyti. Atsakovas į bylą pateikė tokią tvarką nustatančius lokalinius aktus (b.l.56-96). Tačiau šiais įrodymais atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių ir kolegijos konstatuotų kaip nustatytų byloje aplinkybių, kad be atsakovo reglamentuotos atsarginių detalių pirkimo tvarkos įmonėje detalės, nagrinėjamu atveju automobilių padangos, buvo perkamos ieškovo už iš įmonės kasos gautus grynus pinigus, arba už ieškovo nupirktas tokiu būdu detales vėliau sumokant ieškovui iš įmonės kasos. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina jau paminėti rašytiniai įrodymai, ieškovo paaiškinimai byloje, o taip pat iš esmės tokias nustatytas aplinkybes patvirtina ir liudytoja G. D. (b.l. 180-181), kuri nurodė, kad dirbdama įmonėje buhaltere išduodavo iš įmonės kasos ieškovui pinigus pagal paraišką, o taip pat išduodavo pinigus ir be paraiškos, taip pat ji parodė, kad buvo atvejų, jog įmonė buvo skolinga ieškovui. Tokius ieškovo ir įmonės santykius, kai ieškovas šalia savo tiesioginių darbinių pareigų, kurių tinkamam vykdymui atlikdavo pavedimus įmonės vardu nupirkti atsargines detales toleravo ir įmonės generalinis direktorius, ką patvirtina jo vizuotas ieškovo 2007-12-17 rašytas pareiškimas (b.l. 13) ir tokią nusistovėjusią tvarką jis toleravo iki 2008-09-03 įsakymo dėl drausminės nuobaudos A. Š. skyrimo (b.l. 100).
Teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, spręsdamas, kad atsakovas be pagrindo įgijo turtą, kurį jam perdavė ieškovas vykdydamas jo pavedimą nupirkti įmonės vardu atsargines automobilių detales. Kvalifikuodamas šalių santykius pagal Civilinio kodekso 6.237 straipsnio nuostatas teismas nesilaikė teisminės praktikos, kurią kolegija nurodė aukščiau, ir be pagrindo nekvalifikavo šalių santykių kaip pavedimo santykių (Civilinio kodekso 6.756 straipsnis). Nors pirmos instancijos teismas padarė klaidą kvalifikuodamas šalių sutartinius santykius, tačiau kadangi iš esmės bylą išsprendė teingai ir priėmė įrodymais pagrįstą sprendimą apie tai, jog atsakovas neatsiskaitė už jo pirktas automobilines padangas pagal šešias PVM sąskaitas-faktūras, todėl kolegija sprendimo iš esmės nekeičia ir nenaikina, tik ištaiso pirmos instancijos padarytą klaidą dėl šalių santykių kvalifikavimo.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, o taip pat liudytojų parodymus. Ieškovas pateikė šešių PVM sąskaitas-faktūrų kopijas ir atsiskaitymus pagal jas patvirtinančių kvitų kopijas (b.l. 18-18¹, 22-22¹, 26-26¹, 30-30¹, 34, 38-38¹), kurias teismas pagrįstai vertino kaip rašytinius įrodymus, nes atsakovas iš pat pradžių, jau pasiruošimo bylai nagrinėti stadijoje, užėmė poziciją, jog jokių įrodymų dėl ieškovo atliktų atsarginių detalių pirkimų įmonės vardu jis neturi, taip pat neturi ir minėtų sąskaitų originalų (b.l. 47-50, 97). Minėtų sąskaitų faktūrų nuorašai ir pinigų priėmimo kvitų nuorašai pateikti iš UAB „Karuselė“ ir UAB „Audama“, kuriose ir buvo pirktos ginčo padangos (b.l. 136-141, 143-146). Šie įrodymai yra pagrindas išvadai, kad iš UAB „Karuselė“ ir UAB „Audama“ AB firma „VITI“ laikotarpiu nuo 2005-07-11 iki 2007-11-13 pardavė automobilių padangas pagal šešias PVM sąskaitas-faktūras ir atsakovo vardu pinigus sumokėjo ieškovas A. Š. pagal kasos kvitus. Nors atsakovas neigia, kad ieškovas šias sąskaitas pateikė jam apmokėjimui, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai leido teismui padaryti priešingą išvadą. 2007-12-17 rašytas tarnybinis pranešimas, kuriame ieškovas nurodė, kad už ginčo laikotarpį įmonei pirko padangas ir prašė įmonės generalinio direktoriaus patvirtinti sąskaitas, vizuotas generalinio direktoriaus „atsiskaityti“ (b.l.13); 2008-09-03 įsakymu Nr. /482/k dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. Š. taip pat patvirtina teismo nustatytą aplinkybę, kad bent jau viena sąskaita-faktūra, t.y. vėliausiai išrašyta, buvo pateikta atsakovui (b.l. 100); vienoje iš sąskaitų faktūrų apie sąskaitos gavimą pasirašė pas atsakovą dirbusi apskaitininke V. T. (b.l. 34), kuri apklausta teisme liudytoja patvirtino aplinkybę, jog sąskaitą ji gavo, visas gautas sąskaitas ji atiduodavo įmonės generaliniam direktoriui (b.l. 181-182). Kadangi atsakovas užėmė byloje neigimo poziciją, nenorą bendradarbiauti ir net pateikti tokius įrodymus, kurių ieškovas negalėdamas gauti pats, prašė teismo padėti įgyvendinti jam suteiktą teisę ir išreikalauti iš atsakovo įrodymus, todėl esant nurodytiems rašytiniams įrodymams buvo pagrindas išvadai, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui apmokėjimui ginčo sąskaitas-faktūras.
Atsakovas taip pat neigė, kad ieškovo pirktos padangos buvo perduotos atsakovui, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai buvo pagrindas teismui daryti išvadą, kad padangos buvo perduotos atsakovui. Ieškovas nurodė, kad jo nupirktos padangos, kaip ir kitos atsarginės detalės būdavo pristatytos į sandėlį arba būdavo iš karto panaudojamos automobiliams, kuriems reikėjo pakeisti sugedusias arba nusidėvėjusias detales. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino teisme apklausta liudytoja V. T. , taip pat ji nurodė, kad vedė sandėlyje prekių apskaitos žurnalą, kurio atsakovas teismui nepateikė, nors teismas ieškovo prašymu reikalavo pateikti šį žurnalą, iš kurio ištraukų kopijas į bylą pateikė pats ieškovas (b.l. 20-21, 24-25, 28-29, 32-33, 36-37, 40-41). Taip pat savo argumentams apie nupirktų padangų perdavimą atsakovui pagrįsti ieškovas pateikė kai kurias atsarginių detalių ir mazgų eksploatacijai ir remontui išdavimo ir nurašymo limitinių kortelių kopijas, iš kurių matyti, kad kai kurios ieškovo nurodytos padangos ne tik buvo apskaitytos sandėlyje, tačiau ir išduotos vairuotojams (b.l. 14-17). Atsakovas teismo įpareigotas pateikti korteles ir sandėlio važtaraščius, pateikė tik kažkurių jo turėtų kortelių nuorašus (b.l. 166-170).
Įvertinęs visus įrodymus visumoje pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas dirbdamas pas atsakovą technikos direktoriumi, turėdamas įgalinimus pasirašyti prekių pirkimų sąskaitas-faktūras, apmokėti už prekes, pirko atsakovo vardu atsargines detales ir už jas atsiskaitydavo sumokėdamas pinigus šių prekių pardavėjams grynais. Jo nupirktos prekės (nagrinėjamu atveju padangos) buvo atiduotos į įmonės sandėlį ir panaudotos įmonės automobiliams. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, jog jis toleruodamas tokį jo atstovavimą atsarginių detalių pirkime, ir priimdamas iš ieškovo nupirktas detales, su ieškovu atsiskaitė pagal ginčo šešias PVM sąskaitas-faktūras. Jis neigė, jog apskritai mokėjo ieškovui kokius nors pinigus, išskyrus darbo užmokestį. Ieškovui pateikus įrodymus: sąskaitų aktyvumo ataskaitas (b.l. 9-12) iš kurių matyti, kad ieškovui buvo išmokami pinigai ūkinėms išlaidoms; avanso apyskaitą, iš kurios matyti, kad atsakovas 2007 m. balandžio mėn. buvo skolingas ieškovui 3061,07 Lt (b.l. 110); teisme apklausta liudytoja atsakovo buhalterė G. D. parodė, kad ieškovui buvo išduodami pinigai ne tik pagal generalinio direktoriaus patvirtintą paraišką, tačiau ir be paraiškos, taip pat buvo atvejai, kai įmonė buvo skolinga ieškovui (b.l. 180-181). Atsakovas į bylą pateikė kasos išlaidų orderius (b.l. 162-164), pagal kuriuos laikotarpiu nuo 2007-04-24 iki 2007-10-11 ūkinėms išlaidoms išmokėta 3300 Lt. Pirmos instancijos teismas šios ieškovui sumokėtos sumos pagrįstai nelaikė daliniu atsiskaitymu pagal ieškovo nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, nes tai prieštarautų paties atsakovo pozicijai teisme, kur jis nuo pat pradžių teigė, jog ginčo sąskaitos faktūros nėra apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir atsakovas neturėjo pagal jas atsiskaityti ir neatsiskaitinėjo su ieškovu. Be to, ieškovas paaiškino, jog mokėti pagal kasos išlaidų orderius pinigai yra skirti kitoms ūkinėms prekėms, o ne ginčo ūkinėms prekėms. Atsižvelgtina ir į tai, jog išmokėta suma nesutampa nei su avanso apyskaitoje nurodyta suma, nei su ieškovo prašoma priteisti skola.
Prie apeliacinio skundo apelianto pateikti dar 7 kasos išlaidų orderius (b.l. 195-201), kuriuos kolegija prijungė prie bylos. Pagal šiuos orderius laikotarpiu nuo 2007-10-22 iki 2007-12-18 ieškovui ūkinėms išlaidoms išmokėta 3350 Lt, tačiau kolegija dėl tų pačių argumentų nelaiko juos įrodymais patvirtinančiais, kad su ieškovu atsiskaityta pagal jo prašomas priteisti PVM sąskaitas-faktūras, ir, kaip nurodė ieškovas apeliacinės instancijos teisme, vertina juos, kaip įrodymus patvirtinančius mokėjimus už kitas ūkines išlaidas.
Dėl išdėstyto kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko neteisingai nustatė aplinkybes dėl šalių atsiskaitymo pagal ginčo sąskaitas-faktūras.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvais keistinas tik šalių santykių kvalifikavimas, o naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat teismas turėjo 5,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atmetus apelianto skundą bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 3 d., 88 str. 1 d. 3 p., 96). Kolegija sprendžia, kad advokato išlaidoms apmokėti iš apelianto ieškovui priteistina 1320 Lt, kitos išlaidos vertintinos kaip per didelės, atsižvelgiant į tai, kad kolegijos nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB firmos „VITI“ 1320 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti A. Š. ir 8,50 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (įmokos kodas 5660).