Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Valdo Vitunsko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorei Ritai Raulynaitienei, išteisintajam J. G., jo gynėjai-advokatei Singridai Samoškienei, nukentėjusiajai G. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išteisintasis J. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. gegužės 14 d. (prokurorės pareiškime neteisingai nurodytas balandžio mėn. vietoje gegužės mėn., apylinkės teismo posėdyje prokurorė žodžiu patikslino šį rašymo apsirikimą), apie 22.00 val., kieme savo namo Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia pastūmė savo sutuoktinę G. G., kuriai nukritus ant laiptų, sudavė ne mažiau trijų kartų kumščiais į galvos sritį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai muštinę žaizdą momens srityje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas abiejuose keliuose, odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje, tuo sukėlė nukentėjusiajai G. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios G. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų S. V., V. G., M. B. parodymų, kaip netiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę. Be to, anot apeliantės, teismas nepagrįstai įvertino ir specialistės teismo medicinos ekspertės S. B. paaiškinimus bei teikė prioritetą kaltinamojo J. G. parodymams, kurie nenuoseklūs, prieštaringi, nelogiški ir prieštarauja byloje esančių duomenų visumai. Skunde nurodoma, jog pats kaltinamasis tiksliai neprisiminė įvykio aplinkybių, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Skundo autorės nuomone, kaltinamojo teiginys, kad jis pats krito ir jam buvo padaryti sužalojimai, nepagrįstas jokiais objektyviais, neginčijamais duomenimis. Pažymima, kad liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S. V., atvykęs į įvykio vietą iš karto po įvykio, parodė, jog ant kaltinamojo sužalojimų nepastebėjo, pastarasis pagalbos neprašė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, tikslu patvirtinti ar paneigti kaltinamojo parodymus, J. G. buvo duotas siuntimas vykti pas teismo medicinos ekspertus, tačiau šis nenuvyko.

Prokurorė akcentuoja, kad, nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji G. G. atsisakė duoti parodymus, kadangi su kaltinamuoju susitaikė, ir tokiu būdu siekė padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai S. V., V. G., M. B., specialistė – teismo medicinos ekspertė S. B. bei rašytinė bylos medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolas, tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, specialisto išvada. Pažymima skunde ir tai, jog nors S. V., V. G. ir M. B. paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jie patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems po įvykio papasakojo pati nukentėjusioji. O tai nesudaro pagrindo šiuos įrodymus laikyti nereikšmingais. Priešingai, kadangi minėti liudytojai bendravo su nukentėjusiąją G. G. iš karto po įvykio, kai nukentėjusioji dar nebuvo susitaikiusi su kaltinamuoju, šių liudytojų parodymai, vertinant kaltinamojo veiksmus, kaip ir vertinant nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą bei patikimumą, labai svarbūs. Prokurorė pažymi, kad vertinant nukentėjusiosios parodymų objektyvumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad apie šį nusikaltimą policijai pranešė ne pati nukentėjusioji, o medicinos darbuotojai, kurie suteikė nukentėjusiajai pagalbą. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji neturėjo tikslo tyčia apkalbėti kaltinamąjį.

Anot prokurorės, vertinant kaltinamojo parodymus bei kaltinamojo nurodytą sužalojimo mechanizmą, t. y., jog jis sutuoktinės nepastūmė, arba, pastūmė ją ar traukė už rankos į save, kai tuo metu sutuoktinė, būdama jam iš šono, traukė už jo dešinės rankos, o jis traukė savo ranką į save, po to pats nukrito ant dešinio šono, akivaizdu, kad nukentėjusioji negalėjo nugriūti kniūpščia. Priešingai, apeliantės nuomone, teismo medicinos specialistės paaiškinimai, kad sužalojimai nukentėjusiajai padaryti jai griūnant kniūpščiai, faktiškai patvirtina ne kaltinamojo, o nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji netikėtai buvo pastumta iš nugaros, dėl ko krito ir buvo sužalota. Taigi, iš nukentėjusiosios parodymų ir specialistės paaiškinimų, kurie patvirtino nukentėjusiosios nurodytą jai sužalojimų padarymo mechanizmą, akivaizdu, kad J. G. tyčia pastūmė nukentėjusiąją, tačiau pasekmių atžvilgiu, jo tyčia galėjo būti neapibrėžta. Be to, pats kaltinamasis pripažino, jog įvykio metu buvo įsikarščiavęs, įsiutęs.

Teismo posėdyje išteisintasis, jo gynėja ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino J. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išteisindamas J. G., apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad G. G. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais kaltinamojo J. G. veiksmais. Atsižvelgadamas į tai, teismas konstatvo, jog J. G. veikoje nėra nustatyta jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių visumos, kas reiškia, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su šia apylinkės teismo išvada ir mano, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino J. G.. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiais teiginiais ir konstatuoja, kad aplinkybių, kuriomis nuosprendyje grindžiamas J. G. išteisinimas, išnagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų bei pastarųjų neįvertinimas bendrame bylos kontekste, galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas. Todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje artimam giminaičiui ar šeimos nariui sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, jog jis mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Išteisintasis apylinkės teisme parodė, kad kategoriškai neneigia, ką sako nukentėjusioji, nes pats buvo streso būklėje ir ne viską atsimena. Jis pripažino, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios buvo, kad jis galėjo suduoti smūgius, nukentėjusiosios apylinkės teisme jis atsiprašė bei nurodė, kad jiedu jau susitaikė. Nukentėjusioji G. G., tyrimo metu paaiškinusi, jog buvo sumušta J. G., tačiau, naudodamasi BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, pirmosios instancijos teisme atsisakiusi duoti parodymus prieš savo sutuoktinį, apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo užrašyti teisingai, kad išteisintasis tyčia ją stipriai pastūmė, dėl ko ji nukrito ir susižalojo. Tuo pat metu ji patvirtino, jog su išteisintuoju susitaikė, toliau gyvena kartu ir jokių pretenzijų jam neturi. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į G. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Netikėti pačios nukentėjusios duotais parodymais, kad fizinis smurtas G. G. atžvilgiu buvo pavartotas ir to pasėkoje jai nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes LR BPK 276 str. 4d. suteikia teismui teisę byloje esantiems įrodymams patikrinti, garsinti atsisakiusio duoti parodymus teisme nukentėjusiojo parodymus. Kadangi ir pats nuteistasis iš esmės neneigė nukentėjusios apklausoje bei kaltinime nurodytos aplinkybės, kad jis tyčia panaudojo smurtą prie sutuoktinę, be to, šią aplinkybę patvirtino ir kiti teisme ištirti duomenys, tai visiškai pagrįsti prokurorės teiginiai, jog J. G. kaltė nežymiai sutrikdant nukentėjusiosios sveikatą, baudžiamosios bylos duomenimis yra visiški įrodyta.

BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad J. G. iš esmės prisipažino kaltinime nurodytas aplinkybes - kad pastūmė savo sutuoktinę G. G. ir ir neneigė sudavęs jai smūgius kumščiais(nurodydamas, kad jis buvo streso būklėje ir visų veiksmų nepamena). Tai laikytina aplinkybe, leidžiančia taikyti LR BK 38 str. nuostatas. Nukentėjusiosios G. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, jog su kaltinamuoju toliau gyvena, kartu prižiūri kaltinamojo motiną U. G., kuriai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, kad su J. G. susitaikė ir nepageidauja, jog jis būtų nuteistas(b. l. 147), leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji su kaltinamuoju susitaikė ir neturi jam jokių pretenzijų.

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes bei tai, jog J. G. neteistas (ankstesnis teistumas išnykęs, b. l. 56), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 57-67), priklausomybės ligų centre neužregistruotas (b. l. 80), Psichiatrijos klinikose nesigydė, ambulatoriškai neislankė (b. l. 82, 85), galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis J. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja visos LR BK 38 straipsnio numatytos sąlygos kaltinamąjį J. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-3976 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. G., išlaidas iki 2014 m. lapkričio 5 d. sudaro 120 Lt (b. l. 144).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą J. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį, kuriuo J. G. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Taikyti J. G. LR BK 38 str. 1d. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK BK 140 straipsnio 2 dalį, susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

J. G. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.

Daiktinius įrodymus – du tamponus, saugomus Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK-sunaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.