Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-251-64/2010

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.3.; 1.2.4.7.; 2.1.2.11.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.15.3.3.3.; 2.1.14.; 2.4.6.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. rugsėjo 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai J. J. ir jos atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, kurią jis privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš A. Š. J. J. 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1400 Lt atstovavimo išlaidų.

Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 24 d. apie 18 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo J. J., o būtent: sugriebęs ją už šonų gyvenamojo namo viduje, išnešęs į kiemą, pastatydamas ant žemės, pastūmė ją, ko pasekoje ji pargriuvo ir, atsitrenkusi į lentas, sudėtas prie gyvenamojo namo sienos, nesunkiai susižalojo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji ir privati kaltintoja ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, nes skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 329 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl A. Š. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. Pastebėtina, kad visos byloje esančios, apylinkės teismo nustatytos abejonės buvo vertinamos ne kaltinto asmens – A. Š., o nukentėjusiosios J. J. naudai.

Įvertinus byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad 2008-08-23 A. Š. jo tėvų gyvenamojo namo kieme šiam išnešus J. J. iš namų, ko pasėkoje, ji nugriuvusi ant lentų ir nesunkiai susižalojusi, kad pagal byloje esančią specialisto išvadą J. J. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekyla abejonių. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. Š. pastūmė nukentėjusiąją, ko pasėkoje, griūdama nukentėjusioji susižalojo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais buvo grindžiama nuteistojo A. Š. kaltė. Apylinkės teismas, atmesdamas nuteistojo A. Š. bei jo motinos A. Š. parodymus, nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios J. J. bei liudytojų B. T., M. Š. bei nukentėjusiosios sūnaus A. J. parodymais. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymai kelia tam tikrų abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo. Kaip pati nukentėjusioji teigė, ji pas Š. nuėjo susinervinusi dėl blogai atliktų stogo darbų, buvo susijaudinusi, reikalavo vykti pas ją į namus ir sutvarkyti stogą. Pirmosios instancijos teisme J. J. teigė, kad A. Š. ją tyčia metė į prie sienos sudėtas lentas, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad A. Š. nukentėjusiosios nestūmė, kaip pirmosios instancijos teismas nustatė, bet tyčia siekė sužaloti nukentėjusiąją ir ne tik suprato savo veiksmų pavojingumą, bet ir siekė padarinių. Taigi, pagal nukentėjusiosios tvirtinimą, kad kaltinamasis ją tyčia metė ant lentų, būtų galima daryti išvadą, kad A. Š. veikė tiesiogine tyčia, o ne dėl neatsargumo.

Analizuojant nukentėjusiosios parodymus kaip įrodymų šaltinį, matyti, kad nukentėjusioji patvirtino, jog į Š. namą pateko pralindusi pro sustatytus kieme automobilius ir šunį, kuris jai, einant prie pat sienos ir sudėtų lentų, jos nepasiekė.

Nukentėjusioji bylos tyrimo metu buvo apklausiama ir davė paaiškinimus daug kartų, tačiau kaskart skirtingai nurodydavo esmines aplinkybes. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad A. Š. ją sugriebęs rankomis už šonų trenkė į lentas, skausmo nejutusi, buvo išsigandusi ir sutrikusi (b.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 21-23, 26-27), tačiau 2009-02-27 posėdžio metu nukentėjusioji teigė, kad ją ne tik trenkė į lentas, bet ir daužė, išmetė iš kiemo (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 21-23, t. 1), o 2009-05-21 posėdžio metu duodama parodymus jau teigė, kad ją ant lentų kaltinamasis trenkė ne vieną kartą (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 76-83, t. 1). To paties posėdžio metu nukentėjusioji teigė, jog neprisimena kiek kartų kėlėsi. Nors nukentėjusioji tvirtino, kad A. Š. jai nesudavė smūgių kumščiais, jos nespardė, tačiau nurodė, kad ją sumušė tyčia (b.l. 76-83, t. 1). Posėdžių metu nukentėjusioji teigė, kad ją kaltinamasis, paėmęs ne už šonų, o už pažastų iš nugaros trenkė ant lentų. Byloje nustatyta, kad lentos sudėtos prie namo sienos kairėje pusėje, esančioje išėjus pro duris į lauką, taip pat nustatyta, jog nukentėjusiajai buvo specialisto išvadoje konstatuoti nubrozdinimai sėdmenų dešinėje ir dešinio kelio sąnaryje ir tai leidžia padaryti išvadą, kad A. Š. nustatytomis aplinkybėmis negalėjo paėmęs iš nugaros, tik išnešęs pro duris į lauką, kaip nurodo nukentėjusioji, tyčia mesti ar pastumti ją ant lentų, nes tokiomis aplinkybėmis jai būtų sužalota kairė kūno puse. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir nukentėjusiosios sužalojimai galėjo atsirasti tik tokiu atveju, kai kaltinamasis išnešęs nukentėjusiąją į lauką pats apsisuktų taip, kad lentos tiek kaltinamajam, tiek ir nukentėjusiajai būtų po dešine ranka. Tačiau tokių duomenų byloje nėra ir nebuvo nustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad kaltinamasis būtų pilnai išėjęs iš namo ir kieme dar nešinas nukentėjusiąja būtų apsisukęs taip, kad nukentėjusiajai nukritus ant lentų, ji susižalotų dešinį šoną. Taigi, atsižvelgus į visus nukentėjusiosios duotus parodymus ir paaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad jos parodymai skiriasi esminėse aplinkybėse ir todėl kelia abejonių.

Nors atliekant įvykio vietos apžiūrą, fotonuotraukose neužfiksuoti automobiliai, kurie įvykio metu stovėjo kieme, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo fotonuotraukų matyti palikti automobilio pėdsakai, kurie patvirtina, kad praėjimas į Š. namą esant sustatytiems automobiliams tikrai būtų siauras (b.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 17-20). Ši aplinkybė patvirtina liudytojos M. Š. ir kaltinamojo parodymus, jog jis vienas išlydėjo nukentėjusiąją iš kiemo ir verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kad ją už parankių išvedė kaltinamasis ir jo motina.

Be to, apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad liudytojų B. T. ir M. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl jos sužalojimo. Pastebėtina, kad liudytoja B. T. paties įvykio nematė, jai nukentėjusioji pasakė, kad pas Š. ją stūmė. Taigi, ši liudytoja nieko neparodė apie įvykio aplinkybes ir tik iš pačios nukentėjusiosios žodžių atpasakojo, kad nukentėjusiąją pas Š. kažkas stūmė, tačiau liudytoja nežino kas stūmė. Taip pat nežino, kokius sužalojimus J. J. padarė, nes ji nematė ant nukentėjusiosios jokių sužalojimo žymių, nematė, ar jos rūbai buvo švarūs (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 31-37, t. 2, b.l. 76-83, t. 1). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. T. parodė, jog nukentėjusioji jai sakiusi, kad ją stūmė Š. (B.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 55-56). Taigi, įvertinus šios liudytojos duotus visus parodymus akivaizdu, kad pati nukentėjusioji konkrečiai neįvardino kuris Š. jos atžvilgiu ir kokius konkrečius veiksmus atliko, kadangi stūmimas gali būti atliktas įvairiais veiksmais – pvz. tyčia stumiant ar dėl neatsargumo pastūmus ir pan. Aptariant liudytojos M. T. parodymus, matyti, kad ši liudytoja nematė įvykio, nežino kas konkrečiai įvyko pas Š., todėl jos parodymais remtis kaltinant A. Š. nėra teisinio pagrindo.

Liudytoja M. Š. patvirtino mačiusi, kad A. Š. buvo apglėbęs moteriškę ir kad ant jų abiejų puolė šuo, po ko matė abiejų asmenų virtimą, be to, liudytoja parodė girdėjusi garsiai kalbant, o A. Š. sakant „nelaužyk gėlių“ (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 104-110, t. 1, b.l. 31-37, t. 2). Atsakydama į jai posėdžio metu užduodamus klausimus liudytoja paaiškino, jog matė, kad šuo puolė ir A. Š. su moterimi griuvo tarp sienos ir durų, ji suprato, kad A. Š. puolė gelbėti moterį nuo šuns. Taip pat liudytoja parodė, kad ji matė kaip nukentėjusioji J. J. dėjo vieną žingsnį atgal, kad tada matė puolant šunį. Mano, kad tada šuo juos palietė (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 31-37, t. 2). Iš liudytojos M. Š. parodymų seka, kad nukentėjusioji ir kaltinamasis abu griuvo tada, kai šuo puolė ant nukentėjusiosios, o kaltinamojo apkabinimą moteris suprato kaip jos gelbėjimą nuo šuns. Taigi, negalima teigti, kad liudytojos M. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog ją kaltinamasis sužalojo. Priešingai, šios liudytojos parodymai patvirtina A. Š. parodymus, jog jam iškėlus nukentėjusiąją iš namo į kiemą, J. J. šaukė, mosikavo rankoje turėtų skėčiu, įsikibo už kabojusios ant jo kaklo grandinėlės, todėl ginant šeimininką, šuo šoko link J. J., letenomis atsitrenkė į ją, o J. J. neišlaikė pusiausviros, krito ant sudėtų prie namo sienos lentų ir patraukė link savęs ir jį, todėl jis suklupo priešais ją. Bandydama stotis J. J. vėl griuvo, todėl supratęs, kad ji savarankiškai neatsistos, A. Š. pakėlė ją ir liepė išeiti iš jų namų.

Liudytojas A. J. paties įvykio nematė, tik patvirtino tai, ką jam pasakojo jo motina J. J. dėl jos patirto sužalojimo. Taigi, šio liudytojo parodymai gali patvirtinti tik faktą, kad nukentėjusioji patyrė sužalojimą, tačiau nepatvirtina, kad tą sužalojimą dėl neatsargumo padarė būtent kaltinamasis A. Š.

Atsižvelgiant į šių liudytojų parodymus, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad liudytojų B. T., M. Š. ir A. J. parodymai patvirtina nukentėjusiosios J. J. parodymus, jog būtent A. Š. ją sužalojo.

Apylinkės teismas nesirėmė liudytojos A. Š. parodymais, juos atmetė kaip neobjektyvius ir šališkus, ir laikė kaip mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors ši liudytoja yra kaltinamojo A. Š. motina, kas leistų manyti, kad ji siekia padėti sūnui, tačiau ši liudytoja parodė, kad nukentėjusioji, atėjusi į svetimus namus, elgėsi kaip šeimininkė, nepakluso Š. reikalavimui išeiti. Taip pat liudytoja A. Š. parodė, kad sūnus pakėlęs nukentėjusiąją už pažastų išnešė per durų slenkstį į lauką, pastatė ant žemės, ir kai šuo puolė ant nukentėjusiosios, o jai traukiantis, J. J. pargriuvo ant prie namo sienos sudėtų lentų (b.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 52-54). Aplinkybes, jog nukentėjusioji virto pastumta ne A. Š., o šuns, liudytoja A. Š. patvirtino apklausta teismo posėdžiuose (b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 104-110, t. 1, b.l. 31-37, t. 2). Liudytoja A. Š. taip pat parodė, jog nuo šuns smūgio tiek nukentėjusioji, tiek jos sūnus sviro ant lentų, kadangi abu buvo susikabinę, ir nukentėjusioji traukėsi atbula tempdama ir jos sūnų. Mano, kad nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros, kai žengusi žingsnį atgal ją pasiekė per grandinės ilgį šuo, kuris puolė ant jos. Be to, byloje užfiksuota, kad A. Š. nukentėjusiajai sakė nedaužyti gėlių vazonų. Kad taip buvo pasakyta, patvirtino liudytoja M. Š., kuri teismo posėdžio metu patvirtino girdėjusi A. Š. sakant „nelaužyk gėlių“. Taigi, sugretinus liudytojos M. Š. parodymus, jog ji matė puolant šunį, virstant tiek A. Š. ir moterį, bei A. Š. sakant „nelaužyk gėlių“, su liudytojos A. Š. duotais parodymai, kolegija daro išvadą, kad šių liudytojų parodymai vieni kitus papildo ir patvirtina, todėl liudytojos A. Š. parodymų negalima vertinti šališkai, kaip siekį padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

A. Š. nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad jis nukentėjusiosios nemetė ant lentų tyčia, kad ji nugriuvo pastumta šuns. A. Š. parodė, kad jis nukentėjusiąją paėmęs iš priekio už pažastų išnešė per slenkstį į lauką, pastatė ant žemės, kai pastaroji pasakė, jog „širdį spaudžia“, o nukentėjusiajai žengus žingsnį atgal bei užsimojus dešinėje rankoje laikytu skėčiu kaltinamajam, kaire ranka įsikibus į kaltinamojo grandinėlę, šuo puolė ant nukentėjusiosios iš šono, po ko tiek jis, tiek ir nukentėjusioji griuvo. Griūdamas jis bandė prilaikyti nukentėjusiąją, tačiau kai nukentėjusioji paleido jo grandinėlę, ji atsitrenkė į lentas, o bandydama atsikelti, dar griuvo, todėl matydamas tokią situaciją, A. Š. ją pakėlė ir išlydėjo iš kiemo, saugodamas, kad šuo nepultų (b.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 58-59, b.b. Nr. 1-35-3-00016-2009, b.l. 21-23, 76-83, t. 1, b.l. 5-8, 31-37, t. 2). Taip pat A. Š. kategoriškai tvirtino nukentėjusiajai nesudavęs nei vieno tyčinio smūgio. Be to, savo parodymus A. Š. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei ne vieną kartą apie įvykio aplinkybes apklausiamas teisme. Taigi, vertinant kaltinamojo A. Š. parodymus, kaip vieną iš įrodymų šaltinį, kolegija daro išvadą, kad kaltinamojo parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs.

Byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados patvirtina tik aplinkybę dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, tačiau neįrodo kaltinamojo A. Š. kaltės. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad galvos ir krūtinės ląstos sumušimas, kraujosruvos blauzdose, abiejuose šlaunyse, sėdmenų dešinėje, nubrozdinimas dešiniame kelio sąnaryje davė pagrindą išvadai, kad J. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl krūtinės sumušimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (b.b. Nr. 81-2-47-08, b.l. 31-33). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. J. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo ne mažiau 1 smūginio kontakto į dešinę blauzdą, 1 – į kairę blauzdą, 7 – į kairę šlaunį, 4 – į dešinę šlaunį, 2 – į dešinę sėdmenų pusę ir 1 – į krūtinės ląstą, šių sužalojimų visuma griuviminei traumai nebūdinga, nes sužalojimai lokalizuoti skirtinguose kūno paviršiuose (b.l. 39). O specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad krūtinės ląstos sumušimas galėjo gautis nukentėjusiajai J. J. griūnant ant užduotyje nurodytos lentų krūvos, sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir pobūdį galėjo gautis tiek tiesioginio smūgio poveikyje, tiek griūnant ir krūtinės ląsta kontaktuojant su kietais bukais daiktais poveikyje; krūtinės ląstos sumušimas ir kiti sužalojimai J. J. kūne padaryti vienu metu (b.l. 43). Iš šių specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusiajai padaryto sužalojimo sunkumą lėmė krūtinės ląstos sumušimas, padarytas vieno smūginio kontakto poveikyje, t.y. nuo tiesioginio smūgio ar griūnant ir krūtinės ląsta kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas A.J.Kerežis parodė, kad krūtinės ląstos sumušimas, kaip ir galvos sumušimas galėjo būti netyčiniai, galėjo būti padaryti asmeniui krentant. Bylos tyrimo metu nukentėjusioji patvirtino, jog A. Š. jai nesudavė nei vieno smūgio, taip pat ir į krūtinę. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „skausminga krūtinės dešinėje, ties vidurio pažastine linija, vidurinėje dalyje, išorinių sužalojimo žymių nėra“. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad krūtinės ląstos sumušimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas jai griūnant ant lentų po šuns pastūmimo, nes visais ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. Š., kaip parodė pati nukentėjusioji, nesudavė jai nei vieno smūgio, jos nestūmė nei tyčia, nei dėl neatsargumo.

Įvertinus byloje apklaustų asmenų parodymus, kitą byloje surinktą rašytinę medžiagą, juos sugretinus, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigta abejonė, jog nukentėjusioji griuvo ant lentų pastumta šuns. Aptartų liudytojų parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog būtent A. Š. ją sužalojo ir byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus. Pagal BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiosios parodymais, be to, esant abejonėms, jos vertinamos kaltinamo asmens naudai.

Taigi, remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje esamų įrodymų visuma nepatvirtina, kad nukentėjusioji buvo sužalota nugriuvus ant lentų, kai ją pastūmė A. Š.

Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų. Šis straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo atvejais veikos atžvilgiu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių atžvilgiu tik neatsargumas – nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas. Pagal teismų praktiką nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai kaltininkas numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, bet turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo atveju tokių padarinių bus išvengta, tačiau tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti. Nenumatymas, kad gali atsirasti padariniai, apibūdina intelektualųjį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo daro veiką, neatsižvelgdamas į visuotinai priimtinas atsargaus elgesio taisykles ar specialius reikalavimus.

Byloje nėra duomenų, jog kaltinamasis A. Š. galėjo ar turėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų – nukentėjusiosios paėmimo už pažastų ir išnešimo į lauką - gali būti nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, nes pagal buvusią situaciją jis negalėjo numatyti, kad nukentėjusioji žengs žingsnį atgal, taip patekdama į šuns pasiekiamą zoną, kad ją šuo galės pasiekti puldamas, o ji išsigandusi ir praradusi pusiausvyrą bei pastumta šuns, grius ant prie namo sienos sudėtų lentų. Pagal teismų praktiką, jeigu asmuo padarė veiką, nenumatydamas bei negalėdamas ar neturėdamas numatyti padarinių, šių konkrečių atveju pačios nukentėjusiosios veiksmų, tokia veika laikoma kazusu (įvykiu) ir asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., priėmus išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, J. J. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Dėl to iš A. Š. nepriteistinos ir J. J. patirtos atstovavimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.