- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-19
- Bylos Nr.
- N-63-4097-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nutarimo D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė D. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, už tai, kad jis 2009 m. gruodžio 1 d., 16 val. 45 min., kelyje Šiauliai-Palanga, vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 2,44 promilės girtumas), nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies, taip buvo apgadintas automobilis ir kelio šlaitas.
Žemesnės instancijos teismas
Kretingos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2010 m. vasario 4 d. nutarimu D. M. pripažino kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, padarymo bei skyrė administracinę nuobaudą – 5000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkeriems metams. Teismas konstatavo, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas įrodytas liudytojų parodymais, eismo įvykio schema, alkotesterio parodymais. Teismas vadovavosi šių asmenų parodymais: J. K., paaiškinusios, kad jai privažiavus prie automobilio, šio automobilio variklis veikė, D. M. išlipo iš vairuotojo vietos, matė, kaip buvo bandoma automobiliu išvažiuoti nuo kelio šlaito, policijos pareigūno E. L. ir D. A., nurodžiusių, kad atvykę į eismo įvykio vietą rado ant kelio šlaito kabantį automobilį Audi 100, kuris buvo nuvažiavęs nuo kelio, pervažiavęs griovį, skiriantį kelią nuo šalikelėje esančios aikštelės, ir pakibęs ant kelio šlaito, automobilis savo ratais buvo išardęs kelio šlaitą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, nes jie nuoseklūs, logiški, tai patvirtina ir kiti parodymai, o D. M. parodymus vertino kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad padarytos žalos faktas įrodytas eismo įvykio schema, nuotraukomis. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas nustatė D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pakartotinai per vienerius metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį jam yra paskirta administracinė nuobauda), D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis ankščiau administracine tvarka baustas už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus, nedirba.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. M. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai nustatė teisės pažeidimo buvimo faktą, nes administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė – automobilį vairavo ne jis, o naujas draugas vardu Deivydas, kuris išėjo ieškoti pagalbos, o jis liko prie automobilio, tada atvažiavo policijos pareigūnė, kuri iškvietė eismo priežiūros pareigūnus. Teigia, kad teismas pažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas, nepagrįstai atmetė jo versiją ir vadovavosi policijos pareigūnės J. K. parodymais, kurie yra nenuoseklūs. Teigė, kad ji, važiuodama į priekį, negalėjo matyti, jog jis sėdėjo už vairo. Apeliantas pripažįsta, kad suklaidino policijos pareigūnus, nurodydamas ne tą asmenį, kuris vairavo automobilį, tačiau teigia, kad šis paaiškinimas negalėjo būti vertinamas, nes buvo duotas jam esant girtam, t. y. jis tuo metu negalėjo sąmoningai ir adekvačiai vertinti situacijos. Anot D. M., abejonę jo kaltumu kelia tas faktas, kad policijos pareigūnai nepaėmė iš jo vairuotojo pažymėjimo. Teigia, kad įvykio schema negalioja, nes nėra jo parašo, nenustatytas automobilį vairavęs asmuo Deivydas. Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, susijusiais su eismo įvykio metu padaryta žala. Automobilis yra registruotas E. B. vardu, tačiau jis neįtrauktas į bylą nukentėjusiuoju, todėl nesant galimam nukentėjusiajam, teismas negalėjo daryti išvados, kad automobilis buvo apgadintas. Be to, teismui pateiktos nuotraukos patvirtina, kad automobilio priekinė apatinė bamperio dalis nėra apgadinta, automobilis yra pakankamai senas, jo kėbulas ir sudedamosios dalys jau yra susidėvėjusios. Anot apelianto, nepagrįstai konstatuota, kad apgadintas ir kelio šlaitas – dėl jo niekas pretenzijų nepareiškė, šis faktas niekur neužfiksuotas, nuotraukos nepadarytos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmetamas.
D. M. buvo pripažintas kaltu dėl ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Minėtoje normoje įtvirtinta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimai, nulėmę kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), padaryti neblaivaus (girto) asmens, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Taigi, norint D. M. veiką kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, reikia nustatyti, jog: 1) asmuo, vairuodamas transporto priemonę, padarė eismo įvykį, už kurį kyla atsakomybė pagal ATPK 127 straipsnio 1 arba 2 dalį, t. y. padarė KET pažeidimus, nulėmusius kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą) ar nežymų kito asmens sveikatos sutrikdymą, bei 2) eismo įvykį padarė būdamas neblaivus.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai įrodyta, kad D. M. eismo įvykio metu buvo neblaivus, šis faktas nustatytas specialiu matavimo prietaisu – alkotesteriu Lion alcolmeter 500 (b. l. 14), apeliantas su jo parodymais sutiko. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad automobilį vairavo būtent D. M. ir kad eismo įvykio metu buvo padarytas eismo įvykis, sukėlęs žalą, teigiama, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai aiškino faktines bylos aplinkybes.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė D. M. paaiškinimus bei apklausė įvykyje buvusius liudytojus, argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – policijos pareigūnės J. K. parodymai (b. l. 30-31). Ji patvirtino, kad pamatė ant šlaito kabantį automobilį ir vairuotoją bandantį atbuline eiga išvažiuoti iš griovio, vairuoto neįsižiūrėjo, bet automobilio nepaleido iš akių, pavažiavusi apsisuko ir grįžusi prie automobilio užblokavo jam išvažiavimą, prie automobilio stovėjo D. M., kitų asmenų nebuvo. Minėti parodymai iš esmės atitinka jos tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes (b. l. 6). Apelianto nurodyti netikslumai yra neesminiai, pašalinti pareigūnei, duodant parodymus teismo posėdžio metu, jai prisiekus, todėl nesudaro pagrindo kelti jos parodymų objektyvumo klausimą. Apelianto argumentas, kad pareigūnė, važiuodama į priekį, negalėjo matyti, kas vyksta už jos, yra nepagrįstas, nes galinis vaizdas gali būti stebimas per veidrodėlius. Pažymėtina, kad byloje duomenų, kurie rodytų pareigūnės suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nenustatyta.
Be to, įvertinamas D. M. elgesys pažeidimo padarymo bei viso bylos nagrinėjimo metu. Policijos pareigūnai patvirtino, o ir pats D. M. neneigė, kad iš pat pradžių jis klaidingai nurodė ne tą asmenį, galimai vairavusį automobilį. Apeliantas teigia, kad melavo, nes buvo neblaivus. Teisėjų kolegija laiko, kad tai nėra pakankamai svarbi priežastis, pateisinanti jo elgesį. Įvertinus tai, kad D. M. sugebėjo pateikti policijos pareigūnams savo įvykio versiją, nurodė ne tik galimai vairavusio automobilio asmens vardą, bet ir jo telefono numerį, pripažintina, kad apeliantas įvykio situaciją vertino adekvačiai ir sąmoningai pateikė klaidinančią informaciją. Abejonę D. M. paaiškinimų patikimumu kelia ir tas faktas, kad apie galimai automobilį vairavusį jau kitą asmenį, vardu Deivydas, jis nurodė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Administracinio teisės pažeidimo protokole, kuris buvo surašytas po kelių dienų (D. M. jau esant blaiviam), pasiaiškinti jis atsisakė, kas asmeniui, nevairavusiam automobilio, yra nenaudingas ir logiškai nepaaiškinamas elgesys. Abejotina ir tai, kad D. M. negalėjo nurodyti jokių asmens, vardu Deivydas, kontaktų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. M. iškeltą versiją, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo asmuo vardu Deivydas, laikė jo pasirinkta gynybine pozicija ir ja nesivadovavo.
Apeliantas teigia, jog iš jo nebuvo paimtas vairuotojo pažymėjimas, kas, anot jo, rodo, kad policijos pareigūnai nebuvo įsitikinę jo kaltumu. Šis argumentas atmetamas kaip prieštaraujantis faktinei padėčiai. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad vairuotojo pažymėjimas iš jo paimtas, išduodant laikiną leidimą vairuoti, kaip tai numatyta ATPK 269 straipsnio 4 dalyje.
Nors apeliantas teigia, kad eismo įvykio metu žala nepadaryta, tai prieštarauja byloje nustatytų įrodymų visumai. Žalos padarymo faktas užfiksuotas eismo įvykio schemoje (b. l. 10), transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte (b. l. 17), policijos pareigūnų ir paties apelianto pateiktose nuotraukose (b. l. 28, 35-36). Iš jų matyti, kad buvo apgadintas automobilio priekinis bamperis bei kelio šlaitas. Tai patvirtino teismo posėdžio metu policijos pareigūnai E. L. ir D. A., fiksavę eismo įvykio aplinkybes (b. l. 40). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais jų parodymų vertinimo motyvais ir jų nebekartoja. Tas faktas, kad įvykio schema nepasirašyta vairuotojo, automatiškai nepaneigia joje užfiksuotų duomenų teisingumo, ji patvirtinta policijos pareigūno parašu, o D. M. eismo įvykio vietoje ginčijus, kad transporto priemonės nevairavo, laikytina, kad jo parašo įvykio schemoje nebuvimas nesudaro pagrindo kelti jos kaip įrodymo leistinumo klausimą. Taip pat atmetami apelianto argumentai, kad nesant byloje pareikštoms pretenzijoms, negali būti daroma išvada, kad žala padaryta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad norinti konstatuoti ATPK 127 straipsnio 2 dalyje padarytą pažeidimą, užtenka paties fakto, jog kitam asmeniui priklausantis turtas buvo apgadintas, šis faktas nustatomas, remiantis objektyviais įrodymais, o nukentėjusiojo asmens subjektyvus jam padarytos žalos ar jos dydžio vertinimas, taigi ir pretenzijos atsakingam asmeniui nepareiškimas, jokios esminės teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tų aplinkybių, ar D. M. yra teisėtas apgadinto automobilio valdytojas – byloje yra duomenų, kad jis šį automobilį faktiškai yra nupirkęs, tik įstatymo nustatyta tvarka neįregistravęs. Pasitvirtinus minėtoms aplinkybėms, automobiliui padaryta žala negalėtų būti traktuojama kaip kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimas. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, kad žala padaryta – sugadintas kelio šlaitas, todėl vien šis faktas yra pakankamas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėčiai konstatuoti, kas atitinkamai suponuoja galimybę D. M. veiką kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, paminėtas trūkumas nelaikytinas esminiu ir neturi jokios įtakos galutinio procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad byloje surinktais duomenimis įrodyta, kad D. M. veikoje yra visi jo veikai pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti reikalingi požymiai, todėl jo veika pagal minėtą ATPK straipsnį kvalifikuota pagrįstai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Kretingos rajono apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o D. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
n utaria:
D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.