Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Joanai Runelienei, ieškovui R. Š., ieškovo atstovams advokatei Kristinai Pralgauskaitei, Artūrui Vitkui, atsakovės atstovei Severijai Verpečinskienei, vertėjai Danutei Kontarienei, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei UAB „Birių krovinių terminalas“, dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažininimo neteisėtu ir piniginių lėšų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas yra susidaręs nuomonę, jog jo atleidimas iš darbo akivaizdžiai buvo neteisėtas, kadangi 2015-10-27 prašymą atleisti iš darbo savo noru (jų iš viso buvo surašyta 14 vnt.) surašė ne savo valia, bet K. Š. reikalavimu, panaudojus prieš ieškovą psichologinę prievartą ir grasinant, kad priešingu atveju bus rasta būdų kaip ieškovą atleisti iš darbo. Ieškovas pažymi, kad jis, turėdamas vidurinį išsilavinimą, dirbdamas pas atsakovę ir gaudamas pakankamai didelį darbo užmokestį, augindamas nepilnametį vaiką bei turėdamas finansinius įsipareigojimus bankams, nebuvo suinteresuotas nutraukti darbo santykių su atsakove ir išeiti iš darbo savo noro. Be to, ieškovas nebuvo gavęs kito darbo pasiūlymo ir šiuo metu yra bedarbis.

Gautas prašymas atleisti ieškovą iš darbo atsakovei nebuvo labai netikėtas, nes darbdavys ne kartą, atsižvelgdamas į ieškovo galimybę apsispręsti ir pasirinkti fizines jėgas ir poreikius atitinkančias pareigas, tenkindavo ieškovo prašymus perkelti jį iš sunkesnių ir geriau apmokamų dokininko-mechanizatoriaus pareigų į fiziškai lengvesnes ir atitinkamai mažiau apmokamas krovėjo pareigas ir atvirkščiai, be to, ieškovas paskutinius metus dažnai sirgo. Atsakovė neturėjo jokių motyvų ir interesų savo iniciatyva ar apgaule atleisti darbuotoją, nes įmonės finansinė padėtis ir rezultatai nuolat auga, darbuotojų (darbininkų) skaičius palaipsniui taip pat didėja.

Atsakovės nuomone, ieškovo pateikti skoliniai įsipareigojimai turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi nėra aiškus kreditorinių įsipareigojimų dydis, grąžinimo tvarka, be to, abejotinas ir prisiimtų įsipareigojimų su didelėmis palūkanomis tikslingumas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti.

Liudytojas K. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad konfliktinių situacijų su R. Š. neturėjo. 2015-09-02 pamainos viršininkas A. D. pranešė, kad iš darbo vietos nepranešęs pasišalino ieškovas. Kadangi vėliau buvo pateiktas nedarbingumo pažymėjimas, tai tyrimo dėl to nebuvo. Pagal vidaus taisykles, apie išėjimą iš darbo turi būti informuotas pamainos viršininkas.

Liudytojas S. N. (S. N.) teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonėje dirbdamas krovos darbų viršininku, konfliktų su ieškovu neturėjo, juos sieja tik darbiniai santykiai. Nuo 2015-08-31 iki 2015-09-15 liudytojas atostogavo, o grįžus po atostogų jam pranešė, kad darbovietėje vyko planinis patikrinimas blaivumui nustatyti, tačiau ieškovas patikrinime nedalyvavo, nes išėjo namo. Ieškovui po atostogų grįžus į darbą, liudytojas kartu su K. Š. pasikvietė ieškovą pokalbiui ir paaiškino, kad prieš išeinant iš darbo, apie tai reikia pranešti pamainos viršininkui A. D.. Toliau ieškovas dirbo pagal savo grafiką. Apie tai, kad ieškovui buvo liepta pasirašyti 14 prašymų dėl atleidimo iš darbo, jis nėra girdėjęs.

Liudytojas A. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2015-09-02 darbovietėje jo pamainos metu vyko darbuotojų blaivumo patikrinimas, apie kurį darbuotojai nežinojo. Kai jis apie patikrinimą pranešė brigadai, visi atėjo pasitikrinti, tačiau ieškovo nebuvo, nors pastarasis savo darbo vietoje ryte dar buvo. Apie išėjimą anksčiau laiko iš darbo vietos darbuotojai turi jį (pamainos viršininką) informuoti, nes jis priima sprendimą, ar darbuotojas gali išeiti. Jis nieko nežino apie 14 pareiškimų rašymą dėl atleidimo iš darbo.

Dėl ieškovo valios aspekto pabaigti darbo santykius su atsakove ir įrodinėjimo naštos

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2009-11-09 ieškovas ir atsakovė sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 108, keletą kartų buvo redaguota, keičiant sutarties punktus dėl pareigų ir apmokėjimo sąlygų.

2015-10-02 atsakovė vykdė darbuotojų patikrinimą blaivumui nustatyti, tačiau ieškovo tuo metu nebuvo, kadandi ieškovas savavališkai pasišalino iš savo darbo vietos, dar nepasibaigus pamainai ir apie tai neinformavęs pamainos viršininko A. D.. Ieškovas nurodė, kad iš darbo jis išėjo dėl prastos sveikatos ir už praleistas darbo dienas nuo 2015-10-02 iki 2015-10-04 atsakovui pateikė nedarbingumo pažymėjimą. Nuo 2015-10-05 ieškovas išėjo kasmetinių atostogų ir sugrįžęs į darbovietę 2015-10-06 buvo iškviestas pasiaiškinti dėl praleistų darbo dienų.

2015-11-02 ieškovas buvo atleistas iš darbo, remiantis 2015-10-27 ieškovo prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru. 2015-10-28 atsakovė priėmė įsakymą „Dėl R. Š. atleidimo iš darbo“ Nr. V-10-28/15d/t.

Ieškovas nurodė, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės pasibaigti negalėjo, nes ieškovas nereiškė valios pasibaigti darbo santykiams, 2015-10-27 prašymą atleisti iš darbo savo noru surašė 2015 m. spalio 21-23 dienomis (tikslios datos nepamena) ne savo valia, o K. Š. reikalavimu, panaudojus prieš ieškovą psichologinę prievartą ir grasinant.

Atsakovė atsikerta, kad ieškovas 2015-10-27 savo valia, niekieno neverčiamas parašė prašymą atleisti jį iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į šį prašymą, 2015-10-28 atsakovės generalinis direktorius priėmė įsakymą Nr. V-10-28/15 d/t dėl R. Š. atleidimo iš darbo nuo 2015-11-02, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas. Be to, ieškovas, nereikšdamas jokių prieštaravimų, 2015-11-02 atėjęs pas administratorę pasirašė darbo sutartyje, nurodant atleidimo iš darbo pagrindą ir datą, bei atsakingam darbuotojui grąžino visas darbo priemones.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų.

Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-22 nutartis Nr. 3K-3-613/2006; 2007-10-01 nutartis Nr. 3K-3-358/2007; 2008-04-30 nutartis Nr. 3K-3-218/2008). Darbuotojui, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas buvo atleistas 2015-11-02 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, t.y. ieškovo 2015-10-27 prašymo atleisti jį iš einamų pareigų paties prašymu nuo 2015-10-27 pagrindu buvo priimtas įsakymas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo Nr. V-10-28/15d/t., darbo sutarties nutraukimas tinkamai įformintas darbo sutartyje.

Atsižvelgiant į tai, kad lemiamą reikšmę Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-17 nutartis Nr. 3K-3-493/2005). Svarstant dėl darbuotojo tinkamo valios išreiškimo nutraukti darbo sutartį, lemiamą reikšmę turi darbuotojo, o ne darbdavio valia. Ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-19 nutartis Nr. 3K-3-174/2013). Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovo atsakovei pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį atitiko įstatymo nustatytus formalius reikalavimus, faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-586/2004).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ieškovo 2015-10-27 pateiktas prašymas dėl atleidimo iš darbo yra paties ieškovo surašytas ranka, tvarkingu šriftu, be gramatinių klaidų, kas leidžia manyti esant paties ieškovo valią ir laisvą apsisprendimą nutraukti darbo santykius. Ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes ir teiginius teismo posėdžio metu, kad pareiškimą atleisti jį iš darbo pasirašė veikiamas darbdavio spaudimo, grasinimų su juo susidoroti dėl ieškovo neatsakingo elgesio 2015-09-02, paliekant darbo vietą, neinformavus apie tai pamainos viršininką, patvirtina tik jo paties paaiškinimai. Teismas kritiškai vertina ieškovo teiginius, jog atsakovės darbuotojas liepė ieškovui pasirašyti 14 prašymų nutraukti darbo sutartį savo noru už kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2015 metų lapkričio mėnesio iki 2016 metų gruodžio mėnesio, kuriuos vėliau reikėjo ir perrašyti, pakeičiant atleidimo datas. Tikėtina, kad asmuo, būdamas išsilavinęs (ieškovo turimas vidurinis išsilavinimas), dirbantis įmonėje atsakingą darbą, būdamas atsakingas už savo veiksmus, suvokdamas savo veiksmų pasekmes neturėtų sutikti pasirašyti tokį didelį kiekį, t.y. net 14 prašymų atleisti jį iš darbo. Todėl ši ieškovo nurodyta aplinkybė yra logiškai nepaaiškinama ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Vien ieškovo paaiškinimų apie atsakovės jam esą padarytą spaudimą nepakanka konstatuoti jo nurodomas aplinkybes.

Pastebėtina, jog teismo apklausti liudytojai K. Š., S. N., A. D. nei vienas nepatvirtino, jog ieškovui buvo daromas spaudimas, taip pat nepatvirtino, jog ką nors žinojo ar girdėjo apie minėtus 14 prašymų dėl atleidimo iš darbo. Pažymėtina ir tai, kad dėl 2015-09-02 ieškovo pasitraukimo iš darbo vietos drausminė nuobauda paskirta nebuvo. Teismo posėdžio metu liudytojas K. Š. neigė konfliktus su ieškovu. Liudytojas S. N. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas buvo pakviestas pokalbiui ir pastarajam buvo paaiškinta, kad prieš išeinant iš darbo, apie tai reikia pranešti pamainos viršininkui A. D.. Toliau ieškovas dirbo pagal savo grafiką ir jokių kitų veiksmų dėl ieškovo elgesio imtasi nebuvo. Pažymėtina, kad nuo minėto 2015-09-02 dienos incidento iki jo atleidimo iš darbo 2015-11-02 praėjo du mėnesiai, todėl manytina, kad minėtas įvykis neturi jokio priežastinio ryšio su ieškovo ir atsakovės darbo santykių pabaiga.

Pažymėtina, kad ieškovo laisvos valios išraišką patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2015-11-02 atleidimo iš darbo dieną ieškovas pats atvyko pas administratorę, pasirašė ir įsakyme, ir darbo sutartyje, o po to pats nuėjo pas kitą darbuotoją ir grąžino darbo priemones, pasirašydamas asmeninių apsaugos priemonių išdavimo ir grąžinimo kortelėje Nr. 31 K. Teismo nuomone, šie nuoseklūs ieškovo veiksmai patvirtina ieškovo tvirtą savanorišką apsisprendimą nutraukti darbo santykius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalimi, darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu. Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris darbo dienas atšaukti parašytą prašymą. Iš byloje esančių įrodymų neginčijamai nustatyta, kad ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo surašytas 2015-10-27, o pranešimas dėl prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimo atsakovui pateiktas 2015-11-06, t.y. praėjus 10 dienų nuo pareiškimo dėl sutarties nutraukimo pateikimo (kaip minėta, įstatymas numato 3 dienų terminą) ir net 4 dienoms po darbo sutarties nutraukimo ir visiško atsiskaitymo su ieškovu, t.y. pasibaigus darbo santykiams. Ieškovo paaiškinimai dėl praleisto termino pateikti prašymą atšaukti savo prašymą atleisti jį iš darbo grindžiami tuo, jog esą ieškovą ištiko psichologinis šokas, po ko ieškovas buvo pasimetęs ir suglumęs, todėl nesiėmė jokių veiksmų. Tokie ieškovo argumentai nėra logiškai paaiškinami, nes darbuotojas, norėdamas išsaugoti savo darbo vietą, žinodamas, kad konkrečioje situacijoje jis yra visiškai teisus ir norėdamas apginti savo pažeistas teises, turėtų imtis atitinkamų veiksmų ir gynybos priemonių kiek galima greičiau, nelaukdamas neigiamų savo neveikimo pasekmių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis minėto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalimi, darbuotojui, praleidus trijų dienų terminą atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu. Pažymėtina, kad darbdavys, būdamas suinteresuotas gero darbuotojo išsaugojimu, galėtų priimti sprendimą atšaukti prašymą ir praleidus įstatymo numatytą terminą, tačiau šioje situacijoje, atsakovei apsvarsčius ieškovo pareiškimą, buvo nuspręsta pareiškimo netenkinti. Manytina, kad ieškovo elgesys (tai išeiti iš darbo, tai vėl bandyti į jį grįžti, savavališkas pasišalinimas iš dabo, neinformavus pamainos viršininko), atsakovės pagrįstai vertintinas kaip neatsakingas, nesąžiningas ir nelojalus, be to pažymėtina ir tai, kad ieškovas neatsakingai pasielgė ir 2015-09-02 išėjęs iš darbo ir apie tai nepranešęs atsakingiems asmenims (nors už tokį elgesį ieškovui nebuvo skirta drausminė nuobauda ir atsakovas priekaištų dėl to neturi). Aatkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo nepastovumą, nuomonės keitimą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2012-04-27, 2014-06-12, 2015-02-18 R. Š. prašymai dėl darbo vietos pakeitimo ir 2012-04-28, 2014-06-17, 2015-02-18 atsakovės generalinio direktoriaus įsakymai dėl ieškovo perkėlimo į kitas pareigas. Manytina, kad toks nenuspėjamas ieškovo elgesys neprieštarauja ir ieškovo pasirinkimui nutraukti darbo santykius su atsakove. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad šiuo metu jis yra bedarbis, turi nepilnametį vaiką ir skolinių įsipareigojimų teismo vertintinos kritiškai, nes tokia jo finansinė padėtis yra paties ieškovo veiksmų pasekmė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas pats priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį.

Teismui nustačius ieškovo valią nutraukti su atsakove darbo sutartį, ieškovo reikalavimas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsnis).

Dėl kitų ieškovo reikalavimų, susijusių su neteisėtu atleidimu iš darbo

Minėta, ieškovas reikalauja priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismui netenkinus ieškovo reikalavimo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, atmestinas ieškovo prašymas priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi ieškovo ieškinys iš esmės atmestinas, jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė rašytiniais įrodymais pagrįstas 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovei iš ieškovo priteistina 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsni).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. Š. atsakovei UAB „Birių krovinių terminalas“ 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.