Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2008-10-27 · Civilinė byla Nr. 2A-673-159/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-27
Bylos Nr.
2A-673-159/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Eugenija Morkūnienė (pirm.), Algirdas Gailiūnas, Audrius Saulėnas
Ieškovas
R. C.
Atsakovas
S. N.
Advokatai
Galina Morozova, Arūnas Žlioba
Kategorijos
  • 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-673-159/2008

Teisėjas Ramūnas Girevičius Procesinio sprendimo kategorija18.2.2.;121.15; 121.21. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. spalio 27 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Algirdo Gailiūno, Audriaus Saulėno, sekretoriaujant Eglei Venckienei, dalyvaujant ieškovei R. C., jos atstovei advokatei Galinai Morozovai, atsakovės atstovui advokatui Arūnui Žliobai, viešame kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. N. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-441-740/2008 pagal ieškovės R. C. patikslintą ieškinį atsakovei S. N. individualiai įmonei dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir už uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju priteisimo, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei pagal atsakovės S. N. individualios įmonės priešieškinį ieškovei R. C. dėl 14 297,77 Lt materialinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė R. C. 2007-11-28 teismui pateikė ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo (t. 1, b. l. 3–4). 2008-01-28 pateikė patikslintą ieškinį, juo teismą:

I. Prašo pripažinti S. N. IĮ savininkės 2006-08-25, 2006-12-13, 2006-12-15, 2007-05-24 įsakymais Nr. 9, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 10 jai paskirtas drausmines nuobaudas neteisėtomis ir negaliojančiomis;

II. Prašo pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu;

III. Neprašo grąžinti į darbą, nes teismo sprendimu grąžinus į darbą, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jai iš atsakovės S. N. IĮ prašo priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 2400 Lt išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 30,50 Lt per dieną;

IV. Prašo jai iš atsakovės S. N. IĮ priteisti: 1) 100 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. balandžio, gegužės mėnesius, 2) 516,72 Lt darbo užmokesčio už darbą naktį, 3) 202,21 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 4) vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007-08-02 iki visiško atsiskaitymo, 5) 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 6) bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 2002-03-04 dirbo atsakovės S. N. IĮ pardavėja. Pagal darbo grafiką 2007-06-17 turėjo dirbti parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Dėl stuburo skausmo 2007-06-17 dirbti negalėjo, todėl už ją pagal susitarimą parduotuvėje dirbo kita pardavėja N. M. Telefonu su įmonės savininke S. N. susitarė dėl grafiko pakeitimo ir kad 2007-06-17 už ją dirbs N. . 2007-06-18 kreipėsi į gydytoją, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. 2007-06-18 įmonės savininkė S. N. telefonu jai pranešė, kad parduotuvėje bus atliekama revizija ir pareikalavo atvykti į parduotuvę. Įmonės savininkei S. N. pranešė, kad dėl ligos – skaudančios nugaros ir išduoto nedarbingumo pažymėjimo į darbą neateis. Buvo nedarbinga iki 2007-08-01. 2007-08-02 atvyko į parduotuvę ir ten buvusiai įmonės savininkei S. N. pateikė nedarbingumo pažymėjimą. S. N. užpildė nedarbingumo pažymėjimą, tačiau pranešė, kad ji, t. y. R. C., iš darbo atleista pasibaigus sutarčiai, tačiau atleidimą iš darbo patvirtinančio dokumento nepateikė, atsisakė su ja visiškai atsiskaityti dėl parduotuvėje nustatyto trūkumo, dėl to pateikė skundą Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui (toliau tekste VDI Klaipėdos skyrius). Jai buvo pranešta, kad skundas bus ištirtas per vieną mėnesį. Per vieną mėnesį iš VDI Klaipėdos skyriaus negavusi atsakymo, 2007 m. spalio mėnesį telefonu paskambino ir sužinojo, kad atsakymas jai išsiųstas paštu ir kad dėl atleidimo iš darbo gali kreiptis į teismą. 2007-10-17 advokatė O. Mačiulaitienė parašė raštą, kad S. N. IĮ per 10 dienų pateiktų visus reikalingus dokumentus. S. N. IĮ iki nustatyto termino advokatei nepateikus reikalautų dokumentų, vėl kreipėsi į VDI Klaipėdos skyrių, jai buvo įteikta išsiųsto atsakymo kopija, iš jos sužinojo, kad 2007-06-18 iš darbo atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. – už tai, kad vieną kartą šiurkščiai pažeidė darbo pareigas.

Ieškovės R. C. manymu, iš darbo buvo atleista neteisėtai, nes: 1) 2007-06-17 vietoje jos dirbo kita pardavėja N. M., darbo grafiko pakeitimas buvo suderintas su įmonės savininke; 2) atleista laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidus DK 131 str. 1 d. 1 p. bei pažeidus DK 240 str. nustatytą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Ieškovės grąžinimas į darbą neįmanomas, nes jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl, vadovaudamasi DK 297 str. 4 d. ir DK 140 str. 1 d., teismą prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti, jai iš atsakovės priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 2400 Lt išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 30,50 Lt per dieną.

Iš atsakovės prie atsiliepimo į ieškinį pridėtų įsakymų kopijų ieškovė R. C. sužinojo, kad individualios įmonės savininkės S. N. 2006-08-25, 2006-12-13, 2006-12-15, 2007-05-24 įsakymais Nr. 9, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 10 jai paskirtos drausmines nuobaudos už netinkamą pareigų vykdymą.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su atsakovės minėtais įsakymais paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, nes:

I. 1) 2006-08-23, pagal į bylą pateiktą 2006 m. rugpjūčio mėnesio darbo grafiką, parduotuvėje nedirbo, viešosios tvarkos pažeidimą padarė ne darbo vietoje ir ne darbo metu, 2) pardavėjos T. B. 2006-08-25 pasirašytas aktas, kad R. C. atsisakė susipažinti su įsakymu dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, yra suklastotas nes, pagal į bylą pateiktą 2006 m. rugpjūčio mėnesio darbo grafiką, 2006-08-25 pardavėja T. B. parduotuvėje nedirbo;

II. 1) parduotuvėje rastų patikrinimo metu prekių galiojimo terminas baigėsi anksčiau nei 2006-12-13, nes parduotuvėje 2006-12-10 dirbo N. M., 2006-12-11 – J. I., 2006-12-12 – T. B. Pamainą perėmė iš pagal darbo sutartį atsakingos už prekių priėmimą pardavėjos–kasininkės T. B., ji neperspėjo apie vitrinoje buvusių prekių pasibaigusį galiojimo terminą, 2) pardavėjos J. I. 2006-12-13 pasirašytas aktas, kad R. C. atsisakė susipažinti su įsakymu dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, yra suklastotas nes, pagal į bylą pateiktą 2006 m. gruodžio mėnesio darbo grafiką, 2006-12-13 pardavėja J. I. parduotuvėje nedirbo;

III. 1) 2006-12-15 atsakovės įsakymu Nr. 16 paskirta drausminė nuobauda – įspėjimas pagal DK 237 str. nėra drausminė nuobauda, 2) 2006-12-13 jokio pažeidimo nepadarė, nes vaikui neįspyrė, 3) pardavėjų T. B. ir J. I. 2006-12-16 pasirašytas aktas, kad R. C. atsisakė susipažinti su įsakymu dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, yra suklastotas, nes pagal į bylą pateiktą 2006 m. gruodžio mėnesio darbo grafiką, 2006-12-16 pardavėja J. I. parduotuvėje nedirbo, 2006-12-15 ir 2006-12-16 parduotuvėje nedirbo R. C.;

IV. 1) 2007-05-24, pagal į bylą pateiktą 2007 m. gegužės mėnesio darbo grafiką, parduotuvėje nedirbo, su batonu jokiam klientui per galvą netrenkė, 2) apie atsakovės 2007-05-24 įsakymu Nr. 10 jai paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą sužinojo tik gavusi atsakovės atsiliepimą į ieškinį.

Atsakovė S. N. IĮ savininkė įsakymais ieškovei drausmines nuobaudas visais atvejais paskyrė pažeidusi DK 240 str. 1 d., nes nepareikalavo iš R. C. pasiaiškinimo ir įsakymuose nenurodė, už kokius pažeidimus paskyrė R. C. drausmines nuobaudas.

Iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad per visą darbo laiką, t. y. 2006 m., 2007 m. atsakovė nemokėjo ieškovei už darbą naktį, nors ji parduotuvėje dirbo nuo 8.00 val. iki 24 val. Vadovaudamasi DK 154 str., 193 str., ieškovė prašo jai iš atsakovės priteisti už darbą naktį 516,72 Lt darbo užmokesčio, už laikotarpį nuo 2006-08-01 iki 2007-07-01 pagal darbo užmokesčio už darbą naktį skaičiavimą.

Atleidžiant R. C. iš darbo jai nebuvo išmokėta 202,21 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2007-03-04 iki 2007-06-18 (pagal kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimą). Taip pat ieškovei nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis už 2006 m. balandžio ir gegužės mėnesius, nes darbo užmokestis ieškovei už minimus mėnesius buvo apskaičiuotas pagal minimalią mėnesinę algą (MMA) –500 Lt, nors 2006-03-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 298 nuo 2006-04-01 buvo nustatyta 600 Lt MMA, todėl prašo priteisti 100 Lt (50 Lt x 2) darbo užmokesčio nedamoką. Pagal DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, todėl atsakovė privalo ieškovei sumokėti vidutinį darbo užmokestį nuo 2007-08-02 iki visiško atsiskaitymo.

Žemesnės instancijos teismas

R. C. iš darbo buvo neteisėtai atleista už pažeidimą, kurio nepadarė, ir tokiais atsakovės veiksmais ieškovei buvo sukeltas skausmas, sielvartas dėl neteisybės. Teismui atsakovė pateikė duomenis apie anksčiau jai skirtas drausmines nuobaudas, kurios paskirtos nebuvo. Taip buvo bandoma pažeminti ieškovę prieš teismą ir ją parodyti kaip didžiausią pažeidėją, nors nuo 2002 m. kovo mėnesio dirbo įmonėje ir jos savininkė jai pretenzijų neturėjo.

Vadovaudamasi DK 250 str. ir 6.250 str. prašo teismą jai iš atsakovės priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinę žalą patyrė dėl tokio darbdavio elgesio.

Nors ieškovė R. C. teismui pateikė ieškinį praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo atleidimo iš darbo dienos, DK 297 str. 1 d. nustatyto termino nepraleido, nes 2007-08-02 jai atvykus į darbą, pasibaigus laikinajam nedarbingumui, jai nebuvo įteiktas dokumentas apie atleidimą iš darbo (t. 1, b. l. 138–141).

Šalies argumentai

Atsakovė S. N. IĮ 2008-01-29 į bylą pateikė priešieškinį dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vadovaudamasi DK 246 str., 253 str., 255 str. 1 p., 257 str. 2 d. prašė teismą jai iš R. C. priteisti 14 297,77 Lt materialinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad į S. N. IĮ priklausančią parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), R. C.–pardavėja-kasininke-salės darbuotoja buvo perkelta dirbti nuo 2004-06-06. Nuo 2004-06-09 parduotuvėje pardavėja dirba T. B., nuo 2005-11-11 –pardavėja J. I. ir nuo 2006-08-01 – pardavėja N. M. R. C. parduotuvėje ėjo pareigas, tiesiogiai susijusias su materialinių vertybių priėmimu, saugojimu ir pardavimu. 2007-06-13 jai buvo pranešta, kad 2007-06-18 įmonėje bus atliekama revizija, kilus įtarimui, jog nepagrįstai dingsta prekės.

2007-06-18 S. N. IĮ parduotuvėje atliktos planinės revizijos metu nustatytas didelis prekių trūkumas ir darbdaviui padaryta 24 472,66 Lt materialinė žala. Atsakovė įsitikino, kad yra priežastinis ryšis tarp materialinės žalos atsiradimo ir R. C. netinkamai atliktų darbo funkcijų, nes nutraukus darbo sutartį su R. C., 2007-09-01 ir 2007-12-04 parduotuvėje atliktų patikrinimų metu prekių trūkumas nustatytas nebuvo.

Atsakovė atlygintinos žalos dydį nustatė jai padarytą 24 472,66 Lt žalą padalijusi keturiems darbuotojams, proporcingai jų dirbtam laikui ir priskaičiuotam darbo užmokesčiui. Su darbuotojais nebuvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, tačiau visi parduotuvėje dirbę darbuotojai yra materialiai atsakingi už kilusią žalą, nes jų pareigos buvo tiesiogiai susijusios su materialinių vertybių priėmimu, saugojimu ir pardavimu. 2007-06-18 revizijos metu buvo rastas R. C. ranka surašytas raštelis dėl prekių išdavimo į skolą. R. C. pasinaudojo tuo, kad parduotuvėje jai buvo suteikta galimybė priimti, saugoti ir parduoti materialines vertybes, ji tuo piktnaudžiavo. Jos tyčia pasireiškė tuo, kad prekes pirkėjams teikė skolon, neįtraukdavo į elektroninio kasos aparato apskaitą pinigų ir šiuos veiksmus atliko sąmoningai – tyčia. R. C. parduotuvėje dirbo 1103 dienas, N. M. – 348 dienas, todėl R. C. privalo atsakovei atlyginti 68,5 proc. likusią žalą, iš 24 472,66 Lt išminusavus 3600 Lt, t. y. trijų vidutinių T. B. ir J. I. darbo užmokesčių sumą, jų vidutinis mėnesio atlyginimas –600 Lt (t. 1, b. l. 145–148).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008-04-22 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

1. Panaikino atsakovės S. N. IĮ savininkės 2006-08-25 įsakymu Nr. 09, 2006-12-13 įsakymu Nr. 15 skirtas drausmines nuobaudas – papeikimus bei 2006-12-15 įsakymu Nr. 16 ir 2007-05-24 įsakymu Nr. 10 skirtas drausmines nuobaudas – pastabas;

2. Pripažino R. C. 2007-06-29 atleidimą iš darbo S. N. IĮ pagal LR darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu;

3. Iš atsakovės S. N. IĮ priteisė ieškovei R. C.: keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt, vidutinį 600 Lt mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007-08-02 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 385,72 Lt nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį, 202,21 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį mėnesinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelsiamą atsiskaityti su ieškove laiką nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško atsiskaitymo dienos ir 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

4. Ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir priešieškinį atmetė.

5. Iš atsakovės S. N. IĮ priteisė 461 Lt žyminį mokestį valstybei.

Nurodė, kad darbuotoja R. C. atleista iš darbo S. N. IĮ nuo 2007-06-29 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, tačiau nurodyta teisės norma nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, tačiau su objektyviuoju kriterijumi –atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 str. 1 d. apibrėžia jo pradžią (DK 26 str. 1d.), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimo iš darbo) patvirtinantį dokumentą.

Teismas nesutiko su atsakovės atstovų argumentais, jog R. C. tinkamai buvo informuota apie atleidimo iš darbo laiką ir pagrindus, 2007-09-06 darbdaviui surašius ir R. C. įteikus darbo biržai skirtą pažymą apie darbą įmonėje, nes DK 237 str. 1 d. 3 p. numato, jog atleidimas iš darbo DK 136 str. 3 d. pagrindu yra drausminė nuobauda. Pagal DK 240 str. 3 d. drausminė nuobauda turi būti skiriama darbdavio įsakymu (nurodymu) ir darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai, todėl pažymos darbo biržai išdavimas negali prilygti pasirašytinam informavimui apie drausminės nuobaudos skyrimą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog priėmus įsakymą dėl darbuotojos R. C. atleidimo iš darbo, ji 2007-06-29 atsisakė susipažinti su drausmine nuobauda, o tokį atsisakymą patvirtino savo parašu darbuotoja T. B., nes 2007-06-29 R. C. nedirbo dėl ligos, pagal darbo grafiką T. B. 2007-06-29 nedirbo, darbo grafiko pakeitimas nenurodytas, darbo laiko apskaita įmonėje nevedama. Teismas, įvertinęs 2007-09-10 VDI paruoštą atsakymą ieškovei, remdamasis kitais rašytiniais įrodymais nustatė, kad ieškovė realiai su atleidimo iš darbo pagrindais buvo supažindinta 2007-10-29, gavusi atsakymą iš VDI Klaipėdos skyriaus, todėl šį atsakymą laikė tinkamu pranešimu, nors ir nepasirašytu, apie atleidimo iš darbo faktą. Bylos duomenimis nustatė, kad apie darbo sutarties nutraukimą ieškovei tinkamai nebuvo pranešta, konstatavo, kad ji DK 297 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido, darbdavys neįteikė R. C. dokumentų, kuriuose aiškiai būtų nurodyta atleidimo iš darbo data ir teisinis pagrindas.

Teismas įvertinęs, kad R. C. darbo pamaina buvo numatyta 2007-06-17, kad ji pasikeitė darbo pamainomis su kita darbuotoja, kad 2007-06-17 už ją dirbo N. M., kad apie darbo grafiko pasikeitimą R. C. žodžiu informavo darbdavį ir gavo sutikimą, kad 2007-06-18 nedirbo dėl ligos ir šį faktą patvirtino nedarbingumo pažymėjimas, kad atsakovės atstovė pripažino, kad galimi darbo grafiko pakeitimai, kad pakeitimai buvo daromi žodiniu darbdavio ir darbuotojo susitarimu, kad atsakovės atstovė S. N. patvirtino, jog 2007-06-17 parduotuvėje dirbo N. M. – pagal darbo grafiko pakeitimą, padarė išvadą, kad įmonėje nebuvo darbo vidaus taisyklių (DK 230 str.), kad nebuvo vedama darbo laiko apskaita (DK 147 str. 6 d.), todėl darbuotoja R. C. teisėtai ir pagrįstai 2007-06-17 neatvyko į darbą, jai nepagrįstai ir neteisėtai skirta drausminė nuobauda už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Pagal DK 239 str. už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad už tą patį 2007-06-17 tariamą neteisėtą neatvykimą į darbą darbdavys R. C. paskyrė drausmines nuobaudas – ir įspėjimą, ir atleidimą iš darbo.

Pagal DK 133 str. 2 d. nuostatas darbdavys negalėjo R. C. atleisti iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2007-06-18 iki 2007-08-01. Vadovaudamasis darbdavio 2007-06-28 įspėjimu dėl atsisakymo teikti informaciją, teismas nustatė, kad apie darbuotojo nedarbingumą darbdavys žinojo, todėl darbdavio priimtas įsakymas atleisti R. C. iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. numatytu pagrindu jos nedarbingumo laikotarpiu yra neteisėtas. Atsižvelgęs į R. C. atleidimo iš darbo aplinkybes, į bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusius šalių tarpusavio santykius, į šalių pasisakymus, į R. C. skirtas drausmines nuobaudas, teismas padarė išvadą, jog R. C. grąžinus į darbą S. N. įmonėje, jai gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos (DK 297 str. 4 d.), jai iš atsakovės priteisė DK 140 str. 1 d. 4 p. nustatyto dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt (600 Lt x 4 mėn. = 2400 Lt) ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Remdamasis atsakovės į bylą pateiktais darbo grafikais ir kitais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2007-06-30 ieškovė darbdavio parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), pardavėja-kasininke dirbo pagal sudarytus grafikus nuo 8.00 val. iki 24 val., atskirais mėnesiais – 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais – iki 23.00 val., tačiau darbdavys už darbą naktį nemokėjo. Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais bei nustatęs, kad 2006 m. gegužės mėnesį ir 2007 m. vasario mėnesį ieškovė R. C. atostogavo, 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais dirbo tik po vieną naktinio darbo valandą, 2007 m. birželio mėnesį dirbo keturias darbo dienas, iš dalies patenkino R. C. ieškinio reikalavimą dėl 516,72 Lt darbo užmokesčio už darbą naktį iš atsakovės priteisimo, iš atsakovės ieškovei priteisė 385,72 Lt darbo užmokestį už darbą naktį, nes darbdavys ieškovei mokėjo LR Vyriausybės nustatytą MMA ir mažesnio darbo užmokesčio apskaičiuoti neturėjo teisinio pagrindo. Pagal DK 193 str. už darbą naktį turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos).

Teismas nustatė, kad R. C. kasmetinės apmokamos atostogos už darbą atsakovės įmonėje už laikotarpį nuo 2006-03-04 iki 2007-03-04 buvo suteiktos 2007 m. vasario mėnesį. Remdamasis 2007 m. sausio–kovo mėnesių darbo grafikais teismas atmetė atsakovės paaiškinimus, kad ieškovei už minimą laikotarpį atostogos buvo suteiktos su ankstesnėmis atostogomis, t. y. buvo suteikta ne po 28, bet po 30 kalendorinių dienų, kaip nepagrįstus, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 202,21 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2007-03-04 iki 2007-06-18, nes nutraukus sutartį minima kompensacija išmokėta nebuvo (DK 177 str.).

Teismas, nustatęs, jog 2007-06-28 įsakymu R. C. atleidimas iš darbo nuo 2007-06-29 yra neteisėtas, pripažino R. C. darbo teisinių santykių su S. N. IĮ pabaigą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo, iš atsakovės ieškovei priteisė vidutinį mėnesinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelsiamą atsiskaityti su ieškove laiką nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško atsiskaitymo dienos (DK 141 str. 3 d.).

Iš bylos įrodymų visumos teismas nustatė, jos R. C. apie jai paskirtas drausmines nuobaudas sužinojo tik iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, jį ieškovės atstovė gavo 2007-12-29. Drausminių nuobaudų teisėtumą ieškovė ginčijo 2008-01-28 teismui pateiktame patikslintame ieškinyje, todėl nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino (DK 242 str. 1 d., 295 str. 2 d. 5 p.).

Teismas pripažinęs neteisėtomis ir panaikinęs atsakovės S. N. IĮ savininkės ieškovei R. C. 2006-08-25 įsakymu Nr. 09, 2006-12-13 įsakymu Nr. 15 paskirtas drausmines nuobaudas – papeikimus, 2006-12-15 įsakymu Nr. 16 ir 2007-05-24 įsakymu Nr. 10 paskirtas drausmines nuobaudas – pastabas, padarė išvadą, kad visais atvejais, prieš skirdamas drausmines nuobaudas, darbdavys nepareikalavo raštiško darbuotojo pasiaiškinimo, jo pasirašytinai apie skirtas drausmines nuobaudas neinformavo, tuo pažeidė DK 240 str. 1 d. ir 3 d. reikalavimus. 2006-08-25, 2006-12-13, 2006-12-16 ir 2007-05-26 darbdavio surašytus aktus apie tai, kad darbuotoja R. C. atsisakė susipažinti su jai paskirtomis nuobaudomis, laikė neobjektyviais, nes 2006-12-13 aktą pasirašiusi T. B. tą dieną nedirbo, 2006-12-16 aktą pasirašiusi J. I. nedirbo, 2006-12-15 ir 2006-12-16 nedirbo ieškovė R. C. 2006-08-23 pažeidimą R. C. padarė ne darbo vietoje ir ne darbo metu, nes jos ir darbdavio darbo teisiniai santykiai nesiejo, darbuotoja jokių darbdavio pavestų darbo funkcijų neatliko. Jos veiksmai lėmė ne darbo drausmės pažeidimą, bet administracinį teisės pažeidimą, už ką R. C. buvo paskirta nuobauda. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimų metu nustatė daug teisės aktų pažeidimų, juos nulėmė ne darbuotojų, o iš esmės darbdavio, neužtikrinusio tinkamo darbo organizavimo, veiksmai (neveikimas), todėl padarė išvadą, kad 2006-12-13 atsakovės įsakymu Nr. 15 už maisto produktų laikymo higienos normų pažeidimą R. C. neteisėtai paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės neleistiną elgesį 2006-12-16 su lankytojais, darbdavio daromą išvadą, kad dėl R. C. neteisėtų veiksmų buvo išdaužtas parduotuvės langas, teismas šiuos teiginius prilygino spėjimui. Iš rašytinių įrodymų ir atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad 2007-05-24 darbdavio įsakymu Nr. 10 R. C. skirta drausminė nuobauda – pastaba už netinkamą elgesį su klientais ne darbo metu, tačiau darbo vietoje. Ne darbo metu R. C. darbo pareigų nevykdė, todėl jos veiksmai su trečiaisiais asmenimis turėjo būti įvertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, tarp jų ir ieškovės paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai buvo padaryta 5000 Lt neturtinė žala, šį ieškinio reikalavimą atmetė, nes nei darbo teisės, nei civilinės teisės normos nėra nustačiusios prezumpcijos, kad visais atvejais dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojui yra padaroma neturtinė žala.

Teismas sutiko su ieškovės išdėstytais argumentais, kad 2007-06-18 atsakovės atlikta planinė revizija neatitiko LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių nuostatų, nes šių taisyklių 10 punkte nurodyta, kad inventorizacija atliekama remiantis įmonės administracijos vadovo arba savininko įsakymu arba potvarkiu, jame nurodomi inventorizacijos pirmininko ir narių vardai, pavardės, pareigos, jai pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę, nurodomas inventorizacijos pradžios bei užbaigimo laikas, įpareigojama šį faktą įforminti dokumentais. Atsakovė minėtų inventorizacijos taisyklių nuostatų nesilaikė, N. M. inventorizacijos akto nepasirašė, nebuvo paneigti ieškovės paaiškinimai, kad 2007-06-18 ir ankstesnių inventorizacijų metu darbuotojos nežinojo apie prekių likutį inventorizacijos pradžioje, nes tik skaičiuodavo parduotuvėje esančias prekes, kad inventorizacijos rezultatus suvesdavo įmonės savininkė, rezultatų darbuotojai savo parašais netvirtino. Atsižvelgęs į ištirtas aplinkybes bei atsakovei nepateikus iki 2007-06-18 atliktų inventorizacijų duomenų, nepateikus įmonės pelno-nuostolio ataskaitos ir nesant duomenų apie atsakovės kitus veiksmus siekiant objektyviai nustatyti galimų nuostolių kilimo aplinkybes, teismas nustatė, kad atsakovė jai galbūt padarytos žalos objektyviais ir neabejotinais įrodymais neįrodė (DK 246 str. 1 p.). Žalos įrodymu negali būti laikomas ir pateiktas ieškovės ranka surašytas raštelis su vardais ir sumomis, nes buvo rasti ne tik ieškovės rašyti skolos rašteliai (t. 2, b. l. 88–99).

Šalies argumentai

Atsakovė S. N. IĮ 2008-05-22 pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo:

1. Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip paduotą praleidus DK 297 str. l d. nustatytą ieškinio senaties terminą;

2. Priteisti iš R. C. visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas;

3. Atmesti ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, sprendime konstatavęs, kad R. C. nebuvo tinkamai pranešta apie darbo sutarties nutraukimą ir kad ieškovė DK 297 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido, neatsižvelgė į R. C. paaiškinimus teismo posėdžio metu. Ji teigė, jog manė, kad yra atleista neteisėtai, nes sirgo. 2007-11-26 ieškinyje R. C. nurodė, kad tik praėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo momento sužinojo, kad yra atleista už pravaikštas ir kitus darbo drausmės pažeidimus ir kad atleidimo metu turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir todėl manė, kad nedarbingumo metu negalėjo būti atleista. Bylą nagrinėjęs teismas, sprendime konstatavęs, jog atsakymas ieškovei iš VDI Klaipėdos skyriaus buvo paruoštas 2007-09-10, tačiau vadovaudamasis kitais rašytiniais įrodymais nustatęs, kad R. C. su VDI Klaipėdos skyriaus atsakymu susipažino tik 2007-10-29, neatsižvelgė į kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ji apie savo atleidimo pagrindą sužinojo 2007-09-06. S. N. IĮ 2007-09-06 R. C. išduotoje pažymoje Valstybinei darbo biržai buvo nurodytas atleidimo pagrindas – DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1 d. 1, 7, 8, 9 p. Ieškovė apie savo atleidimo pagrindą buvo informuota jau 2007-09-06, tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės. Teismas neatsižvelgė į pačios R. C. elgesį praleidus ieškinio senaties terminą, į tai, kad jos teisės pažeidimas buvo skundžiamas Valstybinei darbo inspekcijai, pažeidimas buvo akivaizdus ieškovei, nes privertė ją imtis aktyvių veiksmų, tačiau tie veiksmai nenutraukė ieškinio senaties termino eigos. Ieškovės R. C. paaiškinimai dėl jos tikslios atleidimo iš darbo datos yra prieštaringi. Kreipdamasi į VDI Klaipėdos skyrių R. C. žinojo, kad atleidimas iš darbo gali būti neteisėtas, šis faktas įrodo, jog ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo anksčiau, nei gavo atsakymą iš VDI Klaipėdos skyriaus. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad ieškovė neprivalėjo kreiptis į VDI Klaipėdos skyrių dėl pažeistų teisių gynimo, nes kreipimasis į šią instituciją nesustabdo ieškinio senaties termino eigos, tačiau aiškiai parodo, kad ji nesutiko su atleidimu iš darbo (DK 297 str. 1 d.). CK 1.130 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, tačiau jokių veiksmų, liudijančių kad, pripažįsta prievolę, S. N. IĮ neatliko. Bylos aplinkybės patvirtina, kad apie atleidimą iš darbo R. C. žinojo jau 2007-08-13, pateikusi prašymą VDI Klaipėdos skyriui atlikti patikrinimą S. N. IĮ. Ieškovė R. C. neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl įrodymų neturėjimas negalėjo būti įvertintas nustatant ieškinio senaties pradžią. Teismas neįvertino aplinkybės, jog kreipimosi į VDI Klaipėdos skyrių momentas, o ne atsakymo gavimo iš šios institucijos momentas aiškiai parodo sąmoningą ieškovės nesutikimo su atleidimu iš darbo laiką jau 2007-08-13, tai reiškia ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškovė R. C. 2008-01-28 patikslintame ieškinyje nurodė, kad po to, kai gavo iš VDI Klaipėdos skyriaus atsakymo kopiją ir advokatė iš įmonės gavo reikalingus dokumentus, iš įmonės išsinešdama sukauptą makulatūrą ją peržiūrėjo ir netyčia rado 2007-09-10 VDI Klaipėdos skyriaus laišką. Teismas šios aplinkybės nevertino bei netaikė ieškovei apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijaus, nustatant ieškinio senaties terminą, nes ji nesirūpino gaunama korespondencija, ši aplinkybė negali būti laikoma pateisinama ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Nesilaikant ieškinio senaties termino ir nepagrįstai ilgai delsiant pateikti ieškinį, nepagrįstai gali nukentėti darbdavio interesai, t. y. padidėti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantės manymu, ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašo jį taikyti ir šiuo pagrindu panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti dėl praleisto DK 297 str. 1 d. nustatyto ieškinio senaties termino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, sprendime konstatavęs, kad R. C. 2007-06-17 nedirbo dėl ligos ir kad šį faktą patvirtina 2007-06-18 išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių, nes nedarbingumo pažymėjimas jai buvo išduotas 2007-06-18, todėl jis negaliojo 2007-06-17 ir negalėjo pateisinti neatvykimo į darbą. DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatyta, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) yra laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Darbdavys pagrįstai konstatavo pravaikštas bei taikė darbuotojui drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo. Teismas nepagrįstai įvertino R. C. neatvykimą į darbą kaip teisėtą ir pagrįstą, nors byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ji informavo darbdavį apie neatvykimą į darbą, priešingai, atsakovė nuosekliai teigė, kad tokio susitarimo nebuvo. R. C. susitarimas su N. M. iš esmės pažeidė darbdavio interesus. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog darbdavys neįrodė, kad prieštaravo darbo grafiko pakeitimui, yra nepagrįsta, nes darbdavys neturėjo galimybės prieštarauti darbo grafiko pakeitimams, nes nežinojo. Darbdavys dėl tokio N. M. elgesio patyrė nepatogumų, nes kitą dieną, 2007-06-18 revizijos metu, N. M. buvo pavargusi ir baigė darbą anksčiau, nepasirašė revizijos aktų, apsunkino kitų joje dalyvavusių asmenų darbą, kurie už ją turėjo tikrinti prekes.

Šalies argumentai

Apeliantė nesutinka su teismo sprendime esančiu įvertinimu, jog už tariamą neatvykimą į darbą 2007-06-17 darbdavys R. C. skyrė drausminę nuobaudą – įspėjimą. Drausmines nuobaudas skirdavo S. N., ji teismo posėdžio metu paaiškino, kad įspėjimas nėra drausminė nuobauda. Teismas, padaręs išvadą, jog darbdavys skyrė drausminę nuobaudą – pastabą, per klaidą įvardijo ją įspėjimu, todėl už vieną pažeidimą paskyrė kelias drausmines nuobaudas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarime Nr. 45 išaiškinta, kad darbuotojui už darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriamos tik įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose nustatytos drausminės nuobaudos. Jeigu darbuotojui paskirta kitokia drausminė nuobauda, tai ji vertintina kaip neteisėta ir nesukelianti teisinių padarinių. Darbdavys pagrįstai konstatavo pravaikštas bei taikė darbuotojui drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo, teisės aktų nepažeidė ir laikėsi įstatymų nustatytos tvarkos.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovė nenuginčijo reikalavimo priteisti 385,72 Lt darbo užmokestį už darbą naktį už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2007-06-30. Tas faktas, kad darbdavys mokėjo MMA ir neturėjo pagrindo skaičiuoti mažesnio darbo užmokesčio, nereiškia, kad darbdaviui atsirado pagrindas mokėti už darbo laiką, sulygtą darbo sutartimi, jei po darbo sutarties sudarymo dirbamų valandų skaičius naktį nepadidėjo. Darbo užmokestis už darbą naktį buvo įskaitytas į bendrą užmokestį, nes darbas naktį buvo dirbamas nuo darbo sutarties sudarymo.

Teismas sprendime nepagrįstai nevertino atsakovės paaiškinimų, kad už laikotarpį nuo 2007-03-04 iki 2007-06-18 atostogos ieškovei R. C. buvo suteiktos su ankstesnėmis atostogomis, suteikiant atostogas ne po 28, bet po 30 kalendorinių dienų, taip pat nepagrįstai atmetė atsakovės paaiškinimus remdamasis 2007 m. sausio–kovo mėnesių darbo grafikuose esančia informacija, jog R. C. buvo suteiktos 28 kalendorinių dienų atostogos. Iš pridėtos prie apeliacinio skundo 2008-05-20 buhalterinės pažymos matyti, kad R. C. per visą darbo laikotarpį buvo suteiktos 151 kalendorinės dienos atostogų, nors apskaičiuota pagal išdirbtą darbo laiko trukmę yra 149 atostogų dienos, todėl jai mokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbdavys neturėjo jokio pagrindo.

Atsakovė įvykdė DK 141 str. l d. nustatytą pareigą ir visiškai atsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, tai įrodo pačios ieškovės parašas darbo užmokesčio žiniaraštyje. DK 141 str. 3 d. numatytos pasekmės darbdaviui atsiranda tik pažeidus šią pareigą, atsakovė pareigos atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną nepažeidė, todėl teismas 2008-04-22 sprendimu nepagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė vidutinį mėnesinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, keturių mėnesių dydžio – 2400 Lt išeitinę išmoką, 385,72 Lt darbo užmokestį už darbą naktį ir 202,21 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime vertindamas paskirtų drausminių nuobaudų pagrįstumą neišnagrinėjo ir neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, kad 2006-08-23 pažeidimą R. C. padarė ne darbo vietoje ir ne darbo metu. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 197 konstatuota, kad 2006-08-23 R. C. garsiai kalbėjo, triukšmavo viešoje vietoje prie (duomenys neskelbtini) namo, trikdė viešąją rimtį, tai įrodo, kad ji netinkamai elgėsi darbo vietoje, todėl darbdavys, skirdamas drausminę nuobaudą, vykdė savo pareigą užtikrinti darbo drausmę darbo vietoje.

Teismas sprendime nepagrįstai įvertino 2006-12-13 darbdavio įsakymu Nr. 15 darbuotojai paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą kaip neteisėtą ir naikintiną. Teismas nepagrįstai teigė, kad valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimo metu aptiko ne vieną, o daugybę teisės aktų pažeidimų, kuriuos lėmė ne darbuotojų, o iš esmės darbdavio, neužtikrinusio tinkamo darbo organizavimo, veiksmai (neveikimas), neįvertino aplinkybės, kad po minėto patikrinimo R. C. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, už nustatytus pažeidimus pardavėja R. C. buvo nubausta 50 Lt bauda. Dirbdama pardavėja nuo 2002 m. R. C. ne kartą buvo instruktuota darbo vietoje, todėl mokėjo atlikti darbus, tai įrodo ir jos darbo stažas.

Teismas, sprendime vertindamas R. C. skirtų drausminių nuobaudų pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, kad darbo grafikas nustato tik vieno asmens darbo dieną, darbdavys neturėjo galimybės prašyti pasirašyti darbuotojus, kurie dirbo tuo metu, kai būdavo padaromas darbo drausmės pažeidimas, bei buvo priverstas nepaisyti darbo grafiko ir prašyti pasirašytinai patvirtinti atsisakymo susipažinti su drausminės nuobaudos skyrimu darbuotojus, kurie nors ir nedirbo tą dieną, tačiau galėjo paliudyti akte nurodomas aplinkybes. Reikalavimas, jog po aktu pasirašytų darbuotojas, tuo metu dirbęs parduotuvėje, labai apsunkintų darbdavio teisės skirti drausmines nuobaudas įgyvendinimą.

Nesutinka su teismo sprendime esančiu vertinimu, jog 2007-05-24 darbdavio įsakymu Nr. 10 už 2007-05-24 incidentą su klientu R. C. skirta drausminė nuobauda – pastaba, nesant jos veiksmuose darbo drausmės pažeidimo požymių. Teismas konstatavo, jog darbo drausmės pažeidimą galima padaryti tik darbuotojui atliekant darbo pareigas, tačiau nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nes teismų praktikoje šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra laikomas ir dalyvavimas nedarbinėje arba darbinėje veikloje, taip pažeidžiant įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus apribojimus. R. C. nusižengimą padarė darbo vietoje ne darbo metu – trenkė batonu per galvą klientui R. Masilioniui. Tuo buvo padaryta žala darbdavio reputacijai, nes klientas R. Masilionis kreipėsi į darbdavį, siedamas jį pažeminusį asmenį su darbo vieta.

Nei su vienu iš darbuotojų nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau vadovaujantis DK 255 str. l p. bei DK 257 str. 2 d. yra privaloma atlyginti visą žalą, jeigu žala yra padaryta tyčia. Atlygintinos žalos dydį sudaro šiuo atveju tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Atliekant 2007-06-18 d. reviziją buvo rastas R. C. ranka surašytas raštelis, iš kurio aišku, kad ji teikdavo prekes pirkėjams skolon, neįtraukdavo į kasos apskaitą, tačiau išduodavo prekes, todėl akivaizdu, kad dėl netinkamo pareigų vykdymo atsirado turtinė žala. Joks darbdavio leidimas ar sutikimas negali būti laikomas darbuotojo atleidimo nuo pareigos laikytis įstatymų priežastimi (t. 2, b. l. 104–111).

Atsiliepimas

Ieškovės R. C. atstovė advokatė G. Morozova 2008-06-19 pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovė R. C. neginčija fakto, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį jai buvo žinoma apie atleidimą iš darbo, tačiau tik 2007 m. gautos iš VDI Klaipėdos skyriaus atsakymo į skundą kopijos sužinojo, jog iš darbo atleista už pravaikštą. 2007-08-02 ieškovei atvykus į darbą po ligos, jai nebuvo įteiktas dokumentas apie atleidimą iš darbo, tik buvo žodžiu pranešta, kad ji atleista iš darbo pasibaigus darbo sutarties terminui. Ieškovė nebūtų skundusi atleidimo iš darbo pagal DK 126 str., nes atleidimas iš darbo minimu pagrindu, nors ir būtų neteisėtas, nebūtų turėjęs neigiamų pasekmių.

Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė apie atleidimo iš darbo pagrindą sužinojo 2007-09-06, nes pati pateikė Valstybinei darbo biržai 2007-09-06 darbdavio išrašytą pažymą, joje buvo nurodyta, kad ji iš darbo atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (235 str. 1 d. 1, 7, 8, 9 p.). Nors pažymoje ir buvo nurodyta 2007-09-06 data, tačiau šią dieną ieškovei pažyma įteikta nebuvo.

Minimą pažymą ieškovė gavo tik 2007 m. lapkričio mėnesį, t. y. kai dokumentus apie ieškovės atleidimą iš darbo gavo advokatė. Darbuotojui turėjo būti pranešta, už kokį konkretų pažeidimą jis atleistas iš darbo.

Nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde ieškovei pareikštais kaltinimais, kad ji buvo nerūpestinga, piktnaudžiavo savo teisėmis, nes delsė pateikti teismui ieškinį ir siekė nepagrįstai padidinti išmokas už priverstinės pravaikštos laiką, mano, kad nerūpestingai ir nesąžiningai elgėsi atsakovė, nes jai niekas netrukdė 2007-08-02 ieškovei, grįžusiai į darbą po ligos, įteikti įsakymą apie atleidimą iš darbo. Daro prielaidą, kad atsakovė tuo metu dar neturėjo minimo įsakymo ir kitų su ieškovės atleidimu iš darbo susijusių dokumentų arba turėjo tikslą nuo jos nuslėpti tikrąjį atleidimo iš darbo pagrindą, nes nebuvo įsitikinusi ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumu ir taip siekė išvengti teisminių ginčų. Sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovei apie darbo sutarties nutraukimą tinkamai nebuvo pranešta ir ji nepraleido DK 297 str. 1 d. nustatyto ieškinio senaties termino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime teisingai konstatavo, kad atleidimas iš darbo už pažeidimą yra drausminė nuobauda, kuri pagal DK 240 str. 3 d. turi būti skiriama įsakymu ir darbuotojui apie tai turi būti pranešta pasirašytinai. Darbdavys šių įstatymo reikalavimų nesilaikė. Atleisdama ieškovę R. C. iš darbo atsakovė pažeidė DK 131 str. 1 d. 1 p., draudžiantį atleisti darbuotoją iš darbo ligos metu, taip pat pažeidė DK 240 str. nustatytą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką.

Atsakovė neginčijo ir neneigė paties ieškovės darbo naktį fakto. Įrodymų, kad ieškovei buvo mokamas darbo užmokestis už darbą naktį, nepateikė. Jos teiginį, kad darbo užmokestis už darbą naktį ieškovei buvo įskaičiuotas į bendrą atlyginimą, vertina kaip nepagrįstą ir kritiškai, nes DK 187 str. nustato, kad darbuotojo mėnesinė alga negali būti mažesnė už LR Vyriausybės nustatytą MMA. Būtent MMA buvo mokama ieškovei ir tai patvirtino atsakovės pateikti duomenys apie darbo užmokesčio ieškovei mokėjimą. Pagal DK 193 str., 154 str. už naktines valandas (nuo 22.00 val. iki 6.00 val.) ieškovei turi būti mokamas 1,5 karto didesnis darbo užmokestis, todėl 385,72 Lt sumos darbo užmokestis už darbą naktį ieškovei priteistas teisėtai.

Mano, kad teismas teisingai ir pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės jai nesumokėtą, atleidžiant iš darbo, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nes atsakovė neįrodė, kad ieškovei dirbant įmonėje buvo suteiktos visos jai priklausančios kasmetinės atostogos, ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas ieškovei mokėti neprivalo. 2008-05-20 atsakovės su apeliaciniu skundu pateikta buhalterinė pažyma negali būti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovei dirbant įmonėje buvo suteiktos visos jai priklausančios atostogos.

Byloje įrodyta, kad atsakovė su ieškove atleisdama ją iš darbo visiškai neatsiskaitė, todėl teismas, vadovaudamasis DK 141 str. 1 d. ir 3 d., teisingai iš atsakovės ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką.

Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas drausminių nuobaudų paskyrimo pagrįstumą, neatsižvelgė ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Mano, kad nėra jokio pagrindo abejoti dėl šios dalies teismo sprendimo teisėtumo, nes skiriant ieškovei drausmines nuobaudas visais atvejais buvo pažeista DK 240 str. 1 d. nustatyta drausminių nuobaudų skyrimo tvarka.

Nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad ieškovė turi atlyginti 14 297,77 Lt dydžio žalą, nes dirbo pardavėja ir pagal pareigų pavadinimą yra materialiai atsakingas asmuo, kuris, vadovaujantis DK 255 str. ir 257 str., turi atlyginti visą žalą. Nors ieškovė ir dirbo pardavėja, tačiau nebuvo materialiai atsakinga už visas prekes parduotuvėje, su ja nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaip tai numatyta DK 255 str. 3 p. ir 256 str. Parduotuvėje dirbo dar trys pardavėjos, jos taip pat priimdavo ir parduodavo prekes, tačiau parduotuvėje prekės pardavėjoms perduodamos nebuvo, todėl ieškovė neturėjo galimybės užtikrinti visų parduotuvėje esančių materialinių vertybių saugumo. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2007-06-18 parduotuvėje buvo atlikta revizija LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 10 ir 51 punktais nustatyta tvarka.

Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apskirtai atsakovei buvo padaryta žala ir kad žala buvo padaryta dėl nusikalstamos veikos arba tyčia (t. 2, b. l. 120–125).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo (DK 297 str. 1 d.)

Apeliantė S. N. IĮ apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, sprendime konstatavęs, kad R. C. nebuvo tinkamai pranešta apie darbo sutarties nutraukimą ir kad ieškovė DK 297 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido, neatsižvelgė kad: 1) R. C. paaiškinimai dėl jos tikslios atleidimo iš darbo datos yra prieštaringi, t. y. teismo posėdžio metu ji teigė, kad yra atleista neteisėtai, nes sirgo; 2) 2007-11-26 ieškinyje R. C. nurodė, kad tik praėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo iš darbo momento sužinojo, kad yra atleista už pravaikštas ir kitus darbo drausmės pažeidimus ir kad atleidimo metu turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir todėl manė, kad nedarbingumo metu negalėjo būti atleista; 3) 2008-01-28 patikslintame ieškinyje nurodė, kad po to, kai 2007-10-29 gavo iš VDI Klaipėdos skyriaus atsakymo kopiją ir advokatė iš įmonės gavo reikalingus dokumentus, iš įmonės išsinešdama sukauptą makulatūrą ją peržiūrėjo ir netyčia rado 2007-09-10 VDI Klaipėdos skyriaus laišką; 4) R. C. apie atleidimo iš darbo pagrindą sužinojo 2007-09-06, nes S. N. IĮ 2007-09-06 jai išduotoje pažymoje Valstybinei darbo biržai buvo nurodytas atleidimo pagrindas – DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1 d. 1, 7, 8, 9; 5) ieškovė neprivalėjo kreiptis į VDI Klaipėdos skyrių dėl pažeistų teisių gynimo, nes kreipimasis į šią instituciją nesustabdė ieškinio senaties termino eigos, tačiau aiškiai parodė, kad ji nesutiko su atleidimu iš darbo; 6) apie atleidimą iš darbo R. C. žinojo jau 2007-08-13, pateikusi prašymą VDI Klaipėdos skyriui atlikti patikrinimą S. N. IĮ, taigi teismas neįvertino aplinkybių: 1) jog kreipimosi į VDI Klaipėdos skyrių momentas, o ne atsakymo gavimo iš šios institucijos momentas aiškiai parodė sąmoningą ieškovės nesutikimą su atleidimu iš darbo jau 2007-08-13, 2) 2008-01-28 patikslintame ieškinyje nurodė, kad po to, kai gavo iš VDI Klaipėdos skyriaus atsakymo kopiją ir advokatė iš įmonės gavo reikalingus dokumentus, iš įmonės išsinešdama sukauptą makulatūrą ją peržiūrėjo ir netyčia rado 2007-09-10 VDI Klaipėdos skyriaus laišką; 3) teismas netaikė ieškovei apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijaus, nes ji nesirūpino gaunama korespondencija, ši aplinkybė negali būti laikoma pateisinama ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi.

Atsiliepime į apeliacinį skundą R. C. neginčija fakto, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį jai buvo žinoma apie atleidimą iš darbo, tačiau tik 2007-10-29 gautos iš VDI Klaipėdos skyriaus atsakymo į skundą kopijos sužinojo, jog iš darbo atleista už pravaikštą, 2007-08-02 atvykus į darbą po ligos, ieškovei nebuvo įteiktas dokumentas apie atleidimą iš darbo, tik buvo žodžiu pranešta, kad ji atleista iš darbo pasibaigus darbo sutarties terminui.

Atsižvelgusi į apeliantės S. N. IĮ apeliaciniame skunde nurodytus skirtingus faktus dėl R. C. sužinojimo apie jos atleidimo iš darbo pagrindą bei konkrečią atleidimo iš darbo datą bei apeliantei apeliaciniame skunde pripažinus, kad R. C. nebuvo apskritai įteiktas įsakymas apie jos atleidimą iš darbo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kad nurodytoje teisės normoje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, tačiau su objektyviuoju kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena, kad darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 str. 1 d. apibrėžia jo pradžią (DK 26 str. 1 d.), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimo iš darbo) patvirtinantį dokumentą, ir kad ieškovė DK 297 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus: 1) 2007-09-06 S. N. IĮ parašytą pažymą apie R. C. darbą įmonėje (t. 1, b. l. 8), 2) 2007-09-10 VDI Klaipėdos skyriaus paruoštą atsakymą ieškovei; 3) minimos institucijos 2007-10-29 ieškovei įteikto 2007-09-10 atsakymo kopiją (t. 1, b. l. 9, t. 2, b. l. 22–23, 63), ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė R. C. realiai su atleidimo iš darbo pagrindais buvo supažindinta 2007-10-29, gavusi atsakymą iš VDI Klaipėdos skyriaus, todėl šį atsakymą laikė tinkamu pranešimu, nors ir nepasirašytu, apie atleidimo iš darbo faktą, nes DK 297 str. 1 d. imperatyviai nurodo, kad jei darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atstovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu teiginiu, kad atsakovei niekas netrukdė 2007-08-02 ieškovei, grįžusiai į darbą po ligos, įteikti įsakymą apie atleidimą iš darbo, nes, kaip jau anksčiau nutartyje buvo minėta, atsakovė apskritai ieškovei neįteikė įsakymo apie 2007-06-28 R. C. atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 p. 2 d. (t. 1, b. l. 30). Darbo sutartyje Nr. 018 nėra R. C. parašo apie 2007-06-29 minimos sutarties nutraukimą pagal DK 136 str. 3 p. 2 d. (remiantis 235 str. 1 p. 1, 7, 8, 9 d.) (t. 2, b. l. 25).

Bylą nagrinėjęs teismas sprendime teisingai konstatavo, kad atleidimas iš darbo už pažeidimą yra drausminė nuobauda, pagal DK 240 str. 1 d., prieš ją skirdamas darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, o pagal DK 240 str. 3 d., ji turi būti skiriama įsakymu ir darbuotojui apie tai turi būti pranešta pasirašytinai, tačiau darbdavys minimų įstatymo reikalavimų nesilaikė.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (DK 136 str. 3 d. 2 p)

Nustatyta, kad atsakovė individualios įmonės savininkė S. N. 2007-06-28 R. C. už 2007-06-17 be pateisinamų priežasčių neišėjimą į darbą paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pažeidus DKĮ 235 str. 2.9 (taip parašyta dokumente), ir individualios įmonės savininkė S. N. 2007-06-28 įsakymu atleido R. C. iš darbo, nuo 2007-06-29 pagal DK 136 str. 3 p. 2 d. (t. 1, b. l. 30–31).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad R. C. 2007-06-17 nedirbo dėl ligos ir kad šį faktą patvirtina 2007-06-18 išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių: 1) kad nedarbingumo pažymėjimas R. C. buvo išduotas 2007-06-18, todėl jis negaliojo 2007-06-17 ir negalėjo pateisinti neatvykimo į darbą, 2) kad nepagrįstai įvertino R. C. neatvykimą į darbą kaip teisėtą ir pagrįstą, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog darbdavys buvo informuotas apie neatvykimą į darbą, 3) kad R. C. susitarimas su N. M. iš esmės pažeidė darbdavio interesus, nes minimas teismas sprendime teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes: 1) R. C. susitarimą su kita pardavėja – N. M., kad ji dirbs 2007-06-17 vietoj R. C., o R. C. – 2007-06-18, 2) apie darbo grafiko pakeitimą R. C. žodžiu informavo darbdavį ir gavo jo sutikimą, tačiau nedirbo dėl ligos, 2007-06-18 jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (t. 2, b. l. 28–29), 3) kad darbo laiko apskaita įmonėje nebuvo vedama (t. 2, b. l. 49–50), 4) kad pagal darbo grafikuose esančius įrašus galimi jų pakeitimai, 5) kad atsakovė neįrodė, jog prieštaravo darbo grafiko pakeitimui, 6) kad S. N. teismo posėdyje pripažino, kad darbo grafiko pakeitimai galimi, ir patvirtino, kad darbo grafiko pakeitimai buvo atliekami žodiniu darbdavio ir darbuotojų susitarimu, 7) kad atsakovė neįrodė, jog prieštaravo darbo grafiko pakeitimui. Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė iš esmės pripažino buvusį pardavėjų R. C. ir N. M. žodinį susitarimą, tačiau dėl tokio susitarimo patyrė tam tikrų nepatogumų, 2007-06-18 revizijos metu N. M. buvo pavargusi ir baigė darbą anksčiau, nepasirašė revizijos aktų, apsunkino kitų joje dalyvavusių asmenų darbą, kurie už ją turėjo tikrinti prekes.

Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pagal DK 133 str. 2 d. nuostatas darbdavys negalėjo R. C. atleisti iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2007-06-18 iki 2007-08-01 (t. 2, b. l. 28–29.), nes iš 2007-06-28 rašto nustatė, kad apie darbuotojo nedarbingumą darbdavys žinojo (t. 2, b. l. 31), todėl pagrįstai konstatavo, kad darbuotoja R. C. teisėtai ir pagrįstai 2007-06-17 neatvyko į darbą, jai skirta drausminė nuobauda už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną yra nepagrįsta ir neteisėta, kad darbdavio priimtas įsakymas atleisti R. C. iš darbo pagal DK 136 str. 3d. 2 p. jos nedarbingumo laikotarpiu yra neteisėtas.

Pagal DK 297 str. 4 d. nuostatas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju konstatuojama, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės R. C. atleidimo iš darbo aplinkybes, į bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusius šalių tarpusavio santykius, į šalių pasisakymus, į R. C. paskirtas drausmines nuobaudas, padarė pagrįstą išvadą, jog R. C. grąžinus į darbą S. N. įmonėje, jai gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos, ir pagrįstai jai iš atsakovės priteisė DK 140 str. 1 d. 4 p. nustatyto dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt (600 Lt x 4 mėn. = 2400 Lt) ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (t. 1, b. l. 58) (DK 297 str. 3–4 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisingai nurodė, kad šiuo atveju pripažįstama, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, tačiau į sprendimo rezoliucinę dalį to neparašė, todėl sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju – DK 141 str.

Remdamasis atsakovės į bylą pateiktais darbo grafikais, rašytiniais šalių bei kitų asmenų paaiškinimas pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2007-06-30 ieškovė R. C. darbdavio parduotuvėje pardavėja-kasininke dirbo pagal sudarytus grafikus nuo 8.00 val. iki 24 val., atskirais mėnesiais iki 23.00 val. (2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais), tačiau darbdavys už darbą naktį R. C. nemokėjo (t. 1, b. l. 60–67, 127, 129, 130, t. 2, 48–50). Iš pažymos matyti, kad S. N. IĮ R. C. kas mėnesį mokėjo LR Vyriausybės nutarimu nustatytą 600 Lt MMA, tačiau darbo užmokesčio už darbą naktį nemokėjo (t. 1, b. l. 58). Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės neginčijo ir neneigė ieškovės darbo naktį fakto, tik apeliaciniame skunde teigė, kad darbo užmokestis už darbą naktį R. C. buvo įskaitytas į bendrą užmokestį, nes naktį buvo dirbama nuo darbo sutarties sudarymo. Bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais bei nustatęs, kad atsakovė nevedė darbuotojų darbo laiko apskaitos, kad ieškovė 2006 m. gegužės mėnesį ir 2007 m. vasario mėnesį atostogavo, 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais dirbo tik po vieną valandą naktį, 2007 m. birželio mėnesį dirbo keturias darbo dienas (t. 1, b. l. 64–66, 143), pagrįstai iš atsakovės ieškovei 385,72 Lt priteisė kaip darbo užmokestį už nakties darbą (DK 154 str.), nes pagal DK 193 str. nuostatas, už nakties darbą turėjo būti mokamas 1,5 karto didesnis darbo užmokestis.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad R. C. kasmetinės mokamos atostogos už darbą atsakovės įmonėje už laikotarpį nuo 2006-03-04 iki 2007-03-04 buvo suteiktos 2007 m. vasario mėnesį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas remdamasis 2007 m. sausio–kovo mėnesių darbo grafikais bei atmetęs atsakovės paaiškinimus, kad ieškovei už minimą laikotarpį atostogos buvo suteiktos su ankstesnėmis atostogomis, t. y. buvo suteikta ne po 28, bet po 30 kalendorinių dienų, kaip nepagrįstus pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė 202,21 Lt už laikotarpį nuo 2007-03-04 iki 2007-06-18, nes nutraukus darbo sutartį minima kompensacija išmokėta nebuvo (DK 177 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos manymu, atsakovė S. N. IĮ prie apeliacinio skundo pridėta 2008-05-20 buhalterinė pažyma, nepateikus kitų buhalterinės atskaitomybės dokumentų, kurių pagrindu ši pažyma buvo sudaryta, negali paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių (t. 2, b. l. 113–114).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovė visiškai neatsiskaitė su atleidžiama iš darbo R. C., nes, kaip jau anksčiau nutartyje buvo minėta, neišmokėjo jai kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir nakties darbą, todėl pirmosios instancijos teismas tesėtai ir pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė vidutinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su ieškove laiką nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško atsiskaitymo dienos (DK 141 str. 3 d.).

Dėl drausminių nuobaudų

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs neteisėtomis ir panaikinęs atsakovės S. N. IĮ savininkės ieškovei R. C. 2006-08-25 įsakymu Nr. 09, 2006-12-13 įsakymu Nr. 15 paskirtas drausmines nuobaudas – papeikimus, 2006-12-15 įsakymu Nr. 16 ir 2007-05-24 įsakymu Nr. 10 paskirtas drausmines nuobaudas – pastabas, sprendime padarė teisingą išvadą, kad visais atvejais prieš skirdamas drausmines nuobaudas, darbdavys nepareikalavo raštu, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl drausmės pažeidimų, darbuotojo pasirašytinai apie skirtas drausmines nuobaudas neinformavo, tuo pažeidė DK 240 str. 1 d. ir 3 d. reikalavimus. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai 2006-08-25, 2006-12-13, 2006-12-16 ir 2007-05-26 darbdavio surašytus aktus apie tai, kad darbuotoja R. C. atsisakė susipažinti su jai paskirtomis nuobaudomis, laikė neobjektyviais, nes 2006-12-13 aktą pasirašiusi T. B. tą dieną nedirbo, 2006-12-16 aktą pasirašiusi J. I. nedirbo, 2006-12-15 ir 2006-12-16 nedirbo ieškovė R. C. (t. 1, b. l. 45, 42, 37, 36).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad 2006-08-23 pažeidimą R. C. padarė ne darbo vietoje ir ne darbo metu, nes jos ir darbdavio darbo teisiniai santykiai nesiejo, darbuotoja jokių darbdavio pavestų darbo funkcijų neatliko, kad jos veiksmais buvo padarytas ne darbo drausmės pažeidimas, bet administracinės teisės pažeidimas, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimų metu nustatė daug teisės aktų pažeidimų, juos lėmė ne darbuotojų, o iš esmės darbdavio, neužtikrinusio tinkamo darbo organizavimo, veiksmai (neveikimas), kad į bylą apskritai nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės R. C. neleistiną elgesį 2006-12-16 su lankytojais ir dėl parduotuvės lango išdaužimo, kad 2007-05-24 darbdavio įsakymu Nr. 10 R. C. skirta drausminė nuobauda – pastaba už netinkamą elgesį su klientais ne darbo metu, tačiau darbo vietoje, nes darbo metu R. C. darbo pareigų nevykdė, ir kad jos veiksmai su trečiaisiais asmenimis turėjo būti įvertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nustatė, jog R. C. apie jai paskirtas drausmines nuobaudas sužinojo tik iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, jį ieškovės atstovė gavo 2007-12-29 (t. 1, b. l. 102). Drausminių nuobaudų teisėtumą ieškovė ginčijo 2008-01-28 teismui pateiktame patikslintame ieškinyje (t. 1, b. l. 138–141), todėl nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino (DK 242 str. 1 d., 295 str. 2 d. 5 p.). Minimo nustatyto teismo sprendime fakto atsakovė nepaneigė.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad skirdama visas nuobaudas atsakovė pažeidė DK 240 str. l d. ir 3 d. nustatytą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką – iš ieškovės raštu nepareikalavo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimų ir apie paskirtas drausmines nuobaudas pasirašytinai darbuotojui nepranešė, minimų teisės normų pažeidimas buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui pripažinti ieškovei paskirtas nuobaudas neteisėtomis.

Dėl R. C. 14 297,77 Lt materialinės žalos atlyginimo

Iš bylos duomenų matyti, kad žalą atsakovė S. N. IĮ įrodinėja pateiktais planinės revizijos aktais (t. 1, b. l. 150–161). 2007-06-18 planinės revizijos akte nurodoma, jog prekių trūksta už 24 472,66 Lt ( t. 1, b. l. 152a).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, kad: 1) 2007-06-18 atsakovės atlikta planinė revizija neatitiko LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių nuostatų 10 punkto reikalavimų, 2) kad inventorizacijos akto N. M. nepasirašė, 3) kad nepaneigti ieškovės paaiškinimai, jog 2007-06-18 ir ankstesnių inventorizacijų metų darbuotojos nežinojo, koks yra prekių likutis inventorizacijos pradžioje, o tik skaičiuodavo parduotuvėje esančias prekes, 4) kad inventorizacijos rezultatus suvesdavo įmonės savininkė ir inventorizacijos rezultatų darbuotojai savo parašais netvirtino, 5) kad atsakovė nepateikė iki 2007-06-18 atliktų inventorizacijų duomenų, įmonės pelno-nuostolio ataskaitų, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad minimos nustatytos aplinkybės įrodo atsakovės inventorizacijos duomenų galimą neobjektyvumą ir kad jos rezultatai tiesiogiai priklauso nuo įmonės savininkės vedamos apskaitos. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktą revizijos metu rastą ieškovės R. C. ranka surašytą raštelį, nes konstatavo, kad revizijos metu buvo rasti ne tik ieškovės rašyti rašteliai (t. 1, b. l. 163). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į ištirtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nustatė, kad atsakovė jai galbūt padarytos žalos objektyviais ir neabejotinais įrodymais neįrodė (DK 246 str.1 p.).

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–180, 185 str., nepažeidė, iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo teiginiais ir argumentais nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 330 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteistina 600 Lt sumokėti už advokatės suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 139)(CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

2. Patikslinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-04-22 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir nustatyti, kad R. C. darbo sutartis su S. N. IĮ yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

3. Priteisti iš S. N. individualios įmonės, įmonės kodas 141318114, R. C., a. k. (duomenys neskelbtini), 600 Lt sumokėti už advokatės suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Eugenija MorkūnienėKolegijos teisėjai Algirdas GailiūnasAudrius Saulėnas