- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-201-458/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00171-2008-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Linas Pauliukėnas
- Kaltinamasis
- A. M.
- Civilinis ieškovas
- A. S.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius, Jurijus Koreckis, Vytautas Griškevičius
Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-458/2015
Teisėjas Jonas Špelveris Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00171-2008-5
2015 m. spalio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, žinodamas, kad yra pasirašęs su AB banku „Hansabankas“ 2006 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteikta 496 800 Lt paskola pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nutylėjo esmines aplinkybes, kad neturi galimybių atsiskaityti su banku. 2007 m. gegužės 11 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure su A. S. sudarė buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. M. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą A. S. už 360 000 Lt, ir įsipareigojo padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankui „Hansabankas“ bei išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, liko AB bankui „Hansabankas“ skolingas 70 095,43 Lt, taip apgaule savo naudai išvengė 70 095,43 Lt piniginės prievolės kreditorei AB bankui „Hansabankas“, kurią įvykdė A. S., siekdamas išvengti įsigyto buto pardavimo iš varžytynių. Šiais savo veiksmais A. M. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės.
Šalies argumentai
A. S. pateikė civilinį ieškinį dėl 70 093,66 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir dėl 2 950 Lt advokato išlaidų atlyginimo (t. III, b. l. 10–11).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę. Civilinį ieškinį byloje atmetė.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. nutartimi atmetė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą patenkintino, panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir taip padarė BPK 320 str. 3 d., 332 str. 3 d. ir 5 d. pažeidimus, kurie yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 str. 3 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovas advokatas Henrikas Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį A. M., civilinį ieškinį patenkinti. Nurodo, kad apylinkės teismas nenustatęs iš anksto apgalvotos tyčios, padarė nepagrįstas išvadas, kad kaltinamojo veika nelaikytina padaryta tiesiogine tyčia, nors kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką galėjo susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Teismas kaltės turinį nustatinėjo remdamasis tik kaltinamojo parodymais, tačiau nevertino aplinkybės, kad kaltinamasis suvokė, jog prievolė hipotekos kreditoriui nebus įvykdyta ir ją įvykdyti bus priverstas nukentėjusysis. Teismas, konstatuodamas tiesioginės tyčios nebuvimą, nepagrįstai rėmėsi išteisintojo parodymais apie ketinimą likusią paskolos sumą refinansuoti vartojamuoju kreditu arba padengti užsienyje uždirbtomis lėšomis, kadangi nėra jokių duomenų, kad A. M. būtų kreipęsis dėl vartojimo kredito suteikimo, be to, pradėta išieškojimo procedūra dėl A. M. 2006 m. gegužės 4 d. suteiktos, tačiau negrąžintos vartojamosios paskolos. Byloje nėra duomenų apie A. M. darbo santykius užsienyje ir jo galimybes iš gaunamų lėšų padengti įsiskolinimą. Apeliantas kelia klausimą, kodėl, pasak išteisintojo, uždirbdamas iki 10 000 Lt per mėnesį, jis iki šiol negrąžino net nedidelės skolos dalies nukentėjusiajam. Dėl nurodytų aplinkybių apylinkės teismo teiginiai, kad išteisintasis pagrįstai tikėjosi, jog paskolą padengs gavęs vartojamąją paskolą ar savo uždirbtomis lėšomis, yra nepagrįsti, deklaratyvūs ir neabejotinai patvirtina A. M. veikoje esant tiesioginę tyčią. Teismas neatsižvelgė į liudytojų G. B. ir I. G. parodymus, kurie patvirtina, kad A. M. buvo nemokus, todėl negalėjo gauti vartojimo kredito padengti likusią būsto paskolos dalį. Apeliantas pažymi, kad kaltinamasis žinodamas, kad atsiskaityti su banku jam trūksta net 62 721,96 Lt, apie tai neinformavo nei nukentėjusiojo, nei sandorį tvirtinančio notaro, ir taip nutylėdamas esmines aplinkybes įtikino nukentėjusįjį sudaryti sandorį. Kaltinamasis neinformavo nukentėjusiojo apie skolos nemokėjimą ir net nemėgino padengti įsiskolinimo. Mano, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis veikė tiesiogine iš anksto apgalvota tyčia. Apelianto teigimu, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog baudžiamoji atsakomybė netaikytina tarp šalių susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams. Aplinkybė, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius, kai žalos atlyginimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis tampa problematiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą. Apylinkės teismas nerinko duomenų apie A. M. turtinę padėtį. Apeliantas mano, kad išrašas iš Nekilnojamojo turto registro, kad A. M. neturi jokio nekilnojamojo turto, patvirtina, kad išteisintasis yra tapęs nemokus. A. M. bylos nagrinėjimo metu pasislėpė nuo teismo, neatvyko į teismo posėdžius, 2010 m. spalio 21 d. jam skirtas suėmimas, kuris 2011 m. sausio 7 d. nutartimi pakeistas pasižadėjimu neišvykti, tačiau į teismo posėdį vėl neatvyko ir į teismą pristatytas tik 2013 m. pabaigoje, teismui išdavus Europos arešto orderį. Šiais savo veiksmais aktyviai vengė padengti įsiskolinimą ir iki šiol negrąžino net nedidelės skolos dalies nukentėjusiajam, todėl šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstami. Apelianto teigimu, A. M. skolos neginčija tik deklaratyviai, tačiau grąžinti jos neketina. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas taisyklę, kad visi neaiškumai ir prieštaravimai vertinami kaltinamojo naudai, taikė deklaratyviai ir visiškai neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų turinį, neįvardijo, kokie prieštaravimai byloje nustatyti, nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Priimant procesinį sprendimą turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, padarytos nešališkos išvados, tuo tarpu teismas vadovavosi tik A. M. parodymais ir nevertino byloje surinktų įrodymų visumos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu išteisintojo A. M. gynėjas advokatas Vytautas Griškevičius prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, sandoriai nėra nuginčyti, išteisintojo veikoje nebuvo apgaulės, nenustatyta tiesioginė tyčia, nebuvo išnaudotos visos teisinės priemonės apginti pažeistas teises, o vien tik turtinės prievolės nevykdymas nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. S. ir jo atstovas advokatas Henrikas Mackevičius ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų nepakanka padaryti išvadą, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendis dėl A. M. išteisinimo yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis A. M. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles, reglamentuojančias, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai A. M. parodymams suteikė didesnę reikšmę, neatsižvelgdamas į jų prieštaringumą kitiems byloje surinktiems ir pirmosios instancijos teisme ištirtiems įrodymams. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką jo išvadai dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Išteisintasis A. M. posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad neturėjo tikslo apgaulės būdu parduoti turto, nežinojo, kad negrąžinus visos paskolos bankas nukreips išieškojimą į parduotą turtą. Buto pardavimo metu dirbo užsienio kompanijoje, gaudavo nemažas pajamas. Mano, kad turėjo galimybę gauti paskolą ir per 30 dienų padengti visą skolą tik padedant bankui, tačiau bankas atsisakė suteikti kreditą. Rašytinio prašymo bankui suteikti kreditą į bylą pateikti negali. Nuo baudžiamojo proceso pasislėpęs nebuvo, dirbo užsienyje ir nebuvo tinkamai informuotas, kad yra ieškomas. Apie tai, kad A. S. yra sumokėjęs jo įsiskolinimą bankui, sužinojo, kai vyko teisminis procesas Apylinkės teisme. Skolą nukentėjusiajam pripažįsta, tačiau jokių veiksmų, kad atlygintų padarytą žalą nesiėmė, kadangi neturi nuolatinio darbo. Nurodo, kad net dalies skolos negrąžino dėl kardomosiomis priemonėmis suvaržytų galimybių užsidirbti. Skolą žada atiduoti artimiausiu metu, patvirtino, kad nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi, Lietuvoje nedirba. Nuolatinį darbą Vokietijoje turi daugiau nei metus, uždirba 1250 Eur per mėnesį, šiuo metu taupo pinigus skolai grąžinti.
Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos G. B. parodymų matyti, kad jau sudarant buto pirkimo–pardavimo sandorį A. M. netinkamai vykdė savo įsipareigojimus bankui, kadangi jo byla jau buvo perduota probleminių paskolų skyriui, o tai daroma, kai paskolos gavėjas du mėnesius nemoka paskolos įmokų. Nemokiems asmenims bankas jokių kreditų nesuteikia, todėl A. M. būdamas nemokus neturėjo jokios galimybės gauti vartojimo kreditą (t. IV, b. l. 28).
Teisiamajame posėdyje liudytoja I. G. parodė, kad kartu su A. M. 2007 m. buvo paėmusi vartojimo kreditą. Ji savo paskolos dalį išmokėjo, tačiau išteisintasis savo prievolės dalies nevykdė, skola augo (t. IV, b. l. 28).
Liudytoja V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. M. per jų agentūrą sudarinėjo ne pirmą sandorį. A. M. žadėjo atsiskaityti su banku ir niekam nekilo minčių, kad jis neatsiskaitys. Visi kuo greičiau atsiskaito, 30 dienų terminas yra pakankamas (t. IV, b. l. 29).
Liudytojas E. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. gegužės 11 d. Pirkėjui buvo išaiškinta, kad butas yra įkeistas bankui, koks skolos dydis ir kokia suma turėtų būti sumokėta, kad hipoteka būtų panaikinta. Pačioje sutartyje yra paryškinta, kad butas įkeistas. Taip pat yra numatyta, kad pirkėjas žino, kad hipoteka seka paskui turtą. Viskas buvo išaiškinta pirkėjui. Pardavėjas ir pirkėjas susitarė dėl termino tarpusavyje, kad pardavėjas atsiskaitys bankui savo įsiskolinimą. Taip pat pirkėjui buvo numatytas analogiškas 30 dienų terminas atsiskaityti. Nebuvo jokio pareiškimo, kad šalys negalės sumokėti bankui per nustatytą terminą (t. IV, b. l. 27).
Iš AB banko „Hansabankas“ ir A. M. 2006 m. gegužės 25 d. būsto paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. M. suteikta 496 0800 Lt paskola su 3,860 procentų dydžio palūkanomis butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti (t. II, b. l. 7–21).
Iš 2006 m. gegužės 4 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. M. ir I. G. gavo 62 000 Lt vartojimo kreditą iš AB banko „Hansabankas“ (t. II, b. l. 22–24). Kaip nurodė bankas 2009 m. balandžio 16 d. rašte, paskola buvo dengiama I. G. (t. II, b. l. 5–6).
Iš 2007 m. gegužės 11 d. sudarytos buto pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad A. M. pardavė A. S. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), už 360 000 Lt ir įsipareigojo per 30 dienų padengti visą įsiskolinimą bankui. Sutartyje išryškinta, kad įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, hipoteka seka paskui turtą (t. I, b. l. 74–76).
Iš AB banko ,,Hansabankas“ 2007 m. balandžio 5 d. rašto Dėl bankui įkeisto turto pardavimo (kuris skirtas A. M. ir kitoms suinteresuotoms šalims) nustatyta, kad pardavus hipoteka įkeistą turtą turėjo būti įvykdyta A. M. 497 721,96 Lt dydžio prievolė bankui (t. I, b. l. 98).
Iš 2008 m. sausio 4 d. įspėjimo A. S. nustatyta, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių (t. II, b. l. 32).
Iš 2008 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. S. sumokėjo 70 095,66 Lt A. M. paskolai ir palūkanoms pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dengti (t. I, b. l. 35).
Iš AB banko „Swedbank“ 2009 m. balandžio 16 d. rašto matyti, kad už A. M. A. S. sumokėti 70 095,66 Lt skirti: 65 397,57 Lt paskolos dengimui, 4 099,41 Lt palūkanų dengimui, 481,98 Lt delspinigių už nesumokėtas palūkanas dengimui, 114,70 Lt žyminio mokesčio padengimui. Vartojimo paskola pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo dengiama I. G. (t. II, b. l. 5–6).
Iš Klaipėdos apskrities VPK Asmens faktinio sulaikymo akto nustatyta, kad A. M. 2013 m. lapkričio 26 d. sulaikytas (t. III, b. l. 155)
Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir papildomai apklaususi išteisintąjį A. M., konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą pirmosios instancijos teismo padarytai, jog A. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad A. M. skirtumą tarp mokėtinos paskolos sumos ir parduodamo būsto kainos iš dalies padengė savo santaupomis, t. y. iš savo asmeninių lėšų sumokėjo 75 000 Lt, ketino gauti vartojimo kreditą likusiai paskolos daliai padengti ir šios aplinkybės rodo išteisintojo veikoje nesant tiesioginės tyčios. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šia padaryta išvada nesutinka.
Apylinkės teismas nustatė, kad A. M. sandorio sudarymo metu suvokė, kad butą parduoda už mažesnę kainą ir jam lieka skola bankui. Jis taip pat parodė, kad žinojo sutarties sąlygą, kad per 30 dienų jis turi padengti visą skolą bankui ir žadėjo šią skolą sumokėti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė neteisingą išvadą, kad sudarydamas sandorį A. M. neturėjo tyčios nevykdyti savo prievolės bankui, t. y. išvengti didelės turtinės prievolės. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad A. M. pagrįstai tikėjosi, jog skolą bankui padengs gavęs vartojimo paskolą arba užsidirbęs užsienyje. Išteisintasis nurodė, kad kreipėsi į banką dėl paskolos išdavimo, tačiau šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai į bylą pateikti nebuvo. Iš aptartų liudytojų I. G., G. B. parodymų matyti, kad A. M. neturėjo galimybės gauti vartojimo paskolą iš banko, kadangi nevykdė savo anksčiau prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Nepaisant to, kad A. M. mažiausiai du mėnesius nemokėjo paskolos įmokų, nedengė kartu su I. G. bendrai imto vartojimo kredito, jis, neturėdamas galimybės vykdyti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus, perleido hipoteka įkeistą turtą ir prisiėmė prievolę – padengti visą paskolos sumą.
Apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai konstatavo, kad A. M. pagrįstai tikėjosi padengti trūkstamą būsto paskolos dalį iš užsienyje gaunamų pajamų. Nors išteisintasis posėdžio metu nurodė, kad sandorio sudarymo metu gavo nemažas pajamas, tačiau šie A. M. parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis vėlavo mokėti būsto paskolos įmokas ir bankas atsisakė išduoti jam vartojimo kreditą. Rašytinių įrodymų apie A. M. gautas pajamas ir jų dydį į bylą pateikta nebuvo.
Išteisintojo argumentą, kad jis nežinojo to, jog negrąžinus visos paskolos sumos, bankas nukreips išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą, paneigia 2007 m. gegužės 11 d. šalių sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, kad hipoteka seka paskui daiktą. Ši sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, iš kurių vienas paliktas Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure, o kiti perduoti šalims (t. I, b. l. 76), taigi ne tik pirkėjas buvo informuotas apie hipotekos perėjimą kartu su parduodamu turtu, tačiau tai buvo išaiškinta ir pardavėjui.
Pagal BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 str. numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.
Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. M. nuo nukentėjusiojo nenuslėpė, kiek pinigų buvo pasiskolinęs iš banko, kokią skolos dalį grynaisiais pinigais sugrąžino, kaip ketino atsiskaityti už likusią jos dalį, ir nenaudojo prieš nukentėjusįjį apgaulės. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Apgaulė išteisintojo veikoje pasireiškė tuo, kad A. M. žinojo, jog yra skolingas bankui 497 721,96 Lt ir iš nukentėjusiojo gautų 360 000 Lt už parduotą butą bei turėtų savų lėšų 75 000 Lt (kurie buvo pervesti bankui) nepakaks visai skolai (su palūkanomis) padengti, tačiau nutylėjo šias aplinkybes nuo nukentėjusiojo, raštu įsipareigojo sumokėti visą paskolos sumą ir panaikinti hipoteką, nors žinojo, kad neturi galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo manymu, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų išreikštas nukentėjusiojo suklaidinimas, pasunkinantis jo interesus patenkinti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Teismų praktikoje sukčiavimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt.). Nustatyta, kad A. M. perleisdamas butą, esantį (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam nuslėpė esminę informaciją apie tai, kad negalės įvykdyti sutarties sąlygų ir taip panaudodamas apgaulę suklaidino nukentėjusįjį, kas leidžia nustatyti, kad kilę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti.
Nepaisant to, kad A. M. žadėjo artimiausiu metu grąžinti skolą nukentėjusiajam, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad A. S. įvykdė A. M. prievolę AB bankui ,,Hansabankas“ 2008 m. sausio 16 d. (t. I, b. l. 35), tačiau 2015 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, išteisintasis patvirtino, kad nėra grąžinęs net nedidelės skolos dalies. A. M. jokio registruotino turto Lietuvoje neturi, šiuo metu dirba užsienyje. Aplinkybė, kad daugiau nei per septynerius metus išteisintasis nesiėmė jokių veiksmų prievolei įvykdyti, nors kaip pats nurodė, daugiau nei metus stabiliai dirba vienoje Vokietijos kompanijoje ir gauna 1250 Eur kasmėnesinį darbo užmokestį, patvirtina, kad A. M. vengia vykdyti savo prievolę nukentėjusiajam.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus duomenis nustato, kad A. M., turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, žinodamas, kad yra pasirašęs su AB banku „Hansabankas“ 2006 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteikta 496 800 Lt paskola pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nutylėjo esmines aplinkybes dėl turto perleidimo, kad neturi galimybių atsiskaityti su banku. 2007 m. gegužės 11 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure su A. S. sudarė buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. M. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą A. S. už 360 000 Lt ir įsipareigojo padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankui „Hansabankas“ bei išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, liko AB bankui „Hansabankas“ skolingas 70 095,43 Lt, taip apgaule savo naudai išvengė 70 095,43 Lt (20 300,53 Eur) piniginės prievolės kreditorei AB bankui „Hansabankas“, ją įvykdė A. S., siekdamas išvengti įsigyto buto pardavimo iš varžytynių. Šiais savo veiksmais A. M. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.
Sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 str. 2 d., yra didelės vertės svetimo turto, turtinės teisės įgijimas ar prievolės išvengimas. Turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 str. pateiktu išaiškinimu, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (9 500 Eur) dydžio sumą, todėl siekis neteisėtai išvengti 70 095,43 Lt (20 300,53 Eur) dydžio turtinės prievolės kvalifikuotinas pagal BK 182 str. 2 d.
Bausmės skyrimas yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų. BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 str. 1 d. ir 2 d. nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
A. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Jis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), už kurį sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų (BK 182 str. 2 d.). Pažymėtina, kad A. M. teisiamas pirmą kartą, po jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip 7 metai, naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, yra išsituokęs, vidurinio išsilavinimo. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai būtų įgyvendinti A. M. skyrus mažesnę negu sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.
BK 75 str. 1 d. numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, numatytas BK 75 str. 2 d. Kadangi baudžiamosios bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, remiantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, A. M. įpareigojant per vienerių metų laikotarpį atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą (BK 67 str. 2 d. 4 p.).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad A. S., vengdamas jam priklausančio turto pardavimo iš varžytynių, 2008 m. sausio 15 d. pervedė bankui 70 0093,66 Lt A. M. paskolos Nr. (duomenys neskelbtini) ir palūkanų dengimui ir taip patyrė 70 093,66 Lt (20 300,53 Eur) turtinę žalą (t. II, b. l. 5–6).
CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
Nors A. S. padarytas nusikaltimas nesmurtinis, tačiau teismas sutinka, jog šiais priešingais įstatymui kaltinamojo veiksmais, nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala. CK nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK6.250 str. 2 d.). Teismas taip pat turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininkų interesus, t. y. į kaltininkų turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. Teismo priedermė yra teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006).
Nukentėjusysis savo patirtą neturtinę žalą įvertino 5 000 Lt (1 448,10 Eur). A. S. buvo padaryta 70 093,66 Lt (20 300,53 Eur) turtinė žala – jokia šios žalos dalis neatlyginta, dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, stresą ir įtampą – turėjo rūpintis, kaip įvykdyti A. M. prievolę, kad įsigytas butas nebūtų parduotas iš varžytynių. Taip pat nukentėjusysis turėjo važinėti į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir teismus, baudžiamasis procesas užsitęsė ilgiau nei septynerius metus. Teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės sukėlė nukentėjusiajam neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos turi atlyginti kaltas asmuo, todėl civilinio ieškinio reikalavimas dėl 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas.
Civiliniu ieškiniu prašomos priteisti A. S. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 2950 Lt (854,38 Eur) (t. III, b. l. 10–11), tačiau su civiliniu ieškiniu nėra pateikta šias išlaidas bei jų dydį patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl prašymas paliktinas nenagrinėtas.
Byloje gautas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą A. M. apeliacinės instancijos teisme, juo prašoma valstybės naudai priteisti 57,90 Eur (t. IV, b. l. 181–182).
BPK 322 str. 1 d. numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia būtiną gynėjo dalyvavimą apeliaciniame procese. BPK 106 str. 1 d. nuostatos nustato, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio BK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kadangi, įgyvendinant nuteistojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas ir nepriklauso nuo nuteistojo valios, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė priteisti 3 827 Lt (1 108,37 Eur) išlaidų, susijusių su A. M. ekstradicija. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 str. ir 104 str. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų – baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, dėl kurio vykdomas baudžiamasis procesas. Iš bylos duomenų matyti, jog buvo paskelbta išteisintojo A. M. paieška ir 2013 m. balandžio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė priteisti iš išteisintojo A. M. 3 827 Lt (1 108,37 Eur) (t. IV, b. l. 6–11). Apygardos teismas atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, į tai, kad asmens iš užsienio konvojavimas į Lietuvos Respubliką yra viena iš policijos funkcijų, kurią finansuoti privalo valstybė iš savo biudžeto, konstatuoja, kad išlaidos, susijusios su ekstradicija, iš išteisintojo A. M. nepriteistinos. Esant tokioms aplinkybėms Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas dėl 3 827 Lt (1 108,37 Eur) ekstradicijos išlaidų priteisimo iš išteisintojo A. M. atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 326 str. 2 d. 2 p.,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., ir paskirti jam bausmę – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. sausio 23 d.
Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. M. per 1 (vienerių) metų laikotarpį atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą.
A. S. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš A. M. A. S. 20 300,53 Eur turtinės žalos atlyginimo, 1 448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
A. S. civilinio ieškinio reikalavimą dėl 854,38 Eur advokato išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš A. M. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurios sudaro 57,90 Eur, atmesti.
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl 1 108,37 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo iš A. M. atmesti.