Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-08-18 · Administracinė byla Nr. I-7533-244/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-18
Bylos Nr.
I-7533-244/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02031-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Liudmila Zaborovska (pran.), Rūta Miliuvienė, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7533-244/2014(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2014-6)Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. G. skunde (b. l. 20–25) prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-2318; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-17959; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-17-32204; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 6 275,59 Lt neišmokėtą laikotarpyje nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 senatvės pensijos dalį, susidariusią pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau -Laikinasis įstatymas) 6 straipsniu. Kadangi nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jo senatvės pensijai buvo pritaikytas papildomas pensijos mažinimo koeficientas, pagal kurį paskirtoji senatvės pensija sumažėjo antrą kartą. Mano, kad jam pensija sumažinta nepagrįstai, kadangi Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis jam buvo perskaičiuota senatvės pensija, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nukeldamas 2011-02-06 priimto nutarimo paskelbimo datą suteikė laiko Lietuvos Respublikos Vyriausybei perskirstyti finansinius išteklius, kad būtų galima perskaičiuoti sumažintą pensiją ir ją išmokėti. Tačiau iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo tai nebuvo padaryta, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą, nes iki šiol nėra nustatytos sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos ir jo teisėti lūkesčiai yra pažeisti. VSDFV neturėjo pagrindo, motyvuodama formaliai nesančia tvarka, atsisakyti išmokėti neteisėtai sumažintą jo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą ginant konstitucines teises ir laisves, ir teismas gali jį apginti nuo valstybės neveikimo ir atkurti pažeistas teises.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 52-56) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011-12-31, todėl nuo 2012-01-01 pareiškėjui yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012-09-21, todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui buvo mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija, t. y. nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. VSDFV Vilniaus skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010 - 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 53,54).

Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2013-01-16 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies (b. l. 59-60). Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 6 punkto prasme tai buvo prašymas pensijos mokėjimo klausimu. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-117959 ne tik paaiškino pareiškėjui jo gaunamos pensijos apskaičiavimo tvarką, bet ir atsisakė išmokėti pareiškėjo pensijos nepriemoką, tuo išreikšdamas viešojo administravimo subjekto valią netenkinti pareiškėjo prašymo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2013 m. vasario 27 d. su prašymu kreipėsi į Valdybą, kuri 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1990 informavo, kad praleistas 3 metų skundo padavimo terminas, todėl prašymą dėl skyriaus sprendimo atsisakė nagrinėti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valdybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1990, įpareigojo Valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 27 d. skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795. Teismas paliko nenagrinėtą skundą dalyje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795 panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti P. G. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba skundžiamu 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-2318 (b. l. 64-66) panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo (rašto) Nr. (10.1-02)3-17959 dalį, kurią atsisakyta išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl įpareigojimo Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėjas nepraleido termino skundu kreiptis į VSDFV, tai konstatuota LVAT 2014-02-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-228/2014 (b. l. 13-16).

VSDFV 2014-03-12 skundžiamame sprendime Nr. (6.5)I-2318 netenkino pareiškėjo prašymo dėl įpareigojimo Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014-03-12 sprendimo Nr. (6.5)I-2318 gavimo dienos.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 6 275,59 Lt. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-2318 „Dėl 2013-01-16 prašymo ir 2013-02-27 skundo“ dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui P. G. negautą senatvės pensijos dalį, naikintina.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba skundžiamu 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-2318 (b. l. 64-66) panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo (rašto) Nr. (10.1-02)3-17959 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį, todėl teismas atmeta pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimą (raštą) Nr. (10.1-02)3-17959, nes kita sprendimo dalis yra informacinio pobūdžio.

Pareiškėjas prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-17-32204. Pareiškėjo ginčijamame 2014-03-17 rašte Nr. (10.1-02)3-17-32204 pateikta informacija, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-2318 (b. l. 64-66) panaikino skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo (rašto) Nr. (10.1-02)3-17959 dalį. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame, be informacijos apie panaikinta 2013-02-12 sprendimą pateikimo, jokie kiti veiksmai, kurie galėtų turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nėra atlikti, todėl 2014 m. kovo 17 d. raštas Nr. (6.5) 1-2318 vertinamas kaip informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui realių teisinių pasekmių, taigi bylos dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 17 d. sprendimo (rašto) Nr. (10.1-02)3-17-32204 nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 101 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo P. G. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-2318 „Dėl 2013-01-16 prašymo ir 2013-02-27 skundo“ dalį, kurią atsisakyta išmokėti pareiškėjui P. G. negautą senatvės pensijos dalį.

Priteisti pareiškėjui P. G. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 6 275,59 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-17-32204 nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėMargarita StambrauskaitėLiudmila Zaborovska