Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and Go“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas 2011-07-04 pateikė prieštaravimą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. preliminaraus sprendimo, prašydamas preliminarų sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pagal 2009-03-17 tarp šalių sudarytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2 p. atsakovas draudimo įmokas turėjo sumokėti iki 2009-03-19 ir iki 2009-09-19. Faktiškai draudimo įmokos buvo sumokėtos 2010-04-12. Atsakovas pripažįsta, kad terminą praleido, tačiau pažymi, kad savo prievolę pagal sutartį įvykdė, nors ir pavėluotai. Ieškovas, laiku negavęs įmokų, nereiškė pretenzijų, nesikreipė dėl praleisto termino ir nenutraukė sutarties, todėl atsakovas laikė, kad ieškovas nelaiko įmokos sumokėjimo esmine sutarties sąlyga. Priešingu atveju, ieškovas galėjo nutraukti sutartį ir išvengti atsakomybės draudiminio įvykio momentu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nuo 2009-03-19 00.00 val. iki 2010-03-18 00.00 val. atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų. Atsakovas buvo sumokėjęs pusę draudimo įmokos pagal šalių sudarytą sutartį: 2009-03-19 mokėtina 3500 Lt draudimo įmoka ieškovui buvo sumokėta 2009-04-15 mokėjimo pavedimu Nr.3427, likusi 3500 Lt draudimo įmoka sumokėta 2010-04-12. Gavęs draudimo įmokas ir nesuteikęs už ją draudimo apsaugos atsakovui, ieškovas siekia nepagrįstai visą riziką, atsiradusią iš draudimo sutarties, perkelti atsakovui.Jei draudėjas, praleidęs įmokos mokėjimo terminą, po eismo įvykio sumoka visą pagal draudimo sutartį priklausančią mokėti draudimo įmoką, tai po draudimo įmokos sumokėjimo teisinės pasekmės neturi pasikeisti ir priimta draudimo įmoka turi užtikrinti draudėjui draudimo apsaugą. Ieškovas, priėmęs pavėluotai atsakovo sumokėtą draudimo įmoką, prarado teisę teisme reikšti atsakovui reikalavimą dėl trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Kai draudikas priima po eismo įvykio sumokėtą draudimo įmoką ir jos negrąžina, ir vėliau pareiškia reikalavimą dėl draudimo išmokos susigrąžinimo iš draudėjo, tokie draudiko veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys CK 1.5 str. įtvirtintą civilinių teisinių santykių subjektų pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Draudiko pažeistą teisę teismas gali ginti tik tada, kai draudėjas draudimo įmokos nesumokėtų visai, arba pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką per protingą laiką draudikas grąžintų. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. norma neturi būti suprantama, kaip suteikianti teisę draudikui reikalauti sumokėti draudimo įmoką ir išsireikalauti išmokėtą draudimo įmoką iš draudėjo. Nei TPVCAPDĮ, nei CK nesuteikia ieškovui teisės iš atsakovo gavus draudimo įmoką pagal draudimo sutartį, reikšti atsakovui regreso reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Ieškovas reiškia nepagrįstus ieškinius, sąmoningai nuslepia jam žinomas faktines aplinkybes, todėl jam turi būti paskirta bauda.

Draudimo apsauga pagal sudarytą draudimo sutartį atsakovui galiojo nuo 2009-03-19 iki 2010-03-18. Net jei atsakovas ir būtų sumokėjęs pirmą draudimo įmoką, ji sumokėta tik už draudimo apsaugą per laikotarpį nuo 2009-03-19 iki 2009-09-19, nes antrosios draudimo įmokos draudimo sutarties galiojimo metu atsakovas sumokėjęs nebuvo ir už laikotarpį, kuomet 2010-02-24 įvyko eismo įvykis, draudimo įmoka nebuvo sumokėta. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti atsakovo naujai pateikiamų įrodymų, nes jis neįrodė, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau: atsakovas turėjo visas galimybes pateikti įrodymus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Be to, pateiktų sąskaitų išrašų tikrumas kelia pagrįstų abejonių – nėra patvirtintas banko darbuotojo parašu ar antspaudu, nėra aišku, ar tai tikrai atsakovo sąskaitos išrašas.CK 6.996 str. 3 d. numato draudimą šalims susitarti dėl jau įvykusių draudimo įvykių, nebent šalys apie juos nežinojo.Net ir laikant, kad draudėjas sumokėjo visą draudimo įmoką po įvykusio eismo įvykio ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, tai nepanaikintų draudiko regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. Paneigus TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintą regreso teisę būtų faktiškai paneigtas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo mechanizmas ir sistema, skirta apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų interesams.Regreso teisės atsiradimas priklauso ne nuo to, ar po eismo įvykio draudėjas sumokėjo draudimo įmoką pagal draudimo sutartį, o nuo to, ar draudėjas sutartyje nustatytu laiku buvo sumokėjęs draudimo įmokas eismo įvykio metu. Teismo precedentai, kuriais byloje rėmėsi atsakovas, buvo priimti faktinėmis aplinkybėmis skirtingose bylose. Nurodoma praktika nėra nei vieningai, nei visuotinai taikoma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatą ir ar pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovui šio išmokėtą draudimo išmoką nuketėjusiam asmeniui dėl to, kad atsakovas pavėluotai sumokėjo draudimo įmoką.

Bylos duomenys patvirtina, kad šalys 2009-03-17 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr.AYAS01 7181968, kuria ieškovas (draudikas) apdraudė automobilio „DAF FT XF105.460“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo (atsakovo) civilinę atsakomybę (b.l. 28). TPVCAPDĮ 9 str. 1 d. nustato, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos, draudimo sutarties 5.2 p. nustatė, kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, jei draudimo sutartyje nėra numatyta kita įmokų mokėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad šalys sutarties 1.2 p. susitarė, jog draudimo sutartis įsigaliojo 2009-03-19 ir galiojo iki 2010-03-18, o sutarties 1.5.2 p. šalys susitarė atidėti draudimo įmokų sumokėjimą – 3500 Lt iki 2009-03-19 ir 3500 Lt iki 2009-09-19. Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad per visą sutarties galiojimo terminą atsakovas nesumokėjo draudimo įmokų, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pripažino, kad draudimo įmokų per sutarties galiojimo terminą nesumokėjo, o sumokėjo 2010-04-12, t.y. jau pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, pripažino šį faktą įrodytu.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis 3500 Lt draudimo įmoką sumokėjo 2009-04-15 mokėjimo nurodymu Nr.3427, pateikė apeliacinės instancijos teismui sąskaitos išrašą šiam faktui įrodyti ir prašo priimti naują įrodymą byloje. CKP 314 str. nustato tam tikrus ribojimus apeliacinės instancijos teisme šalims pateikti naujus įrodymus, t.y. apeliacinės instancijos teismas gali priimti tik tokius naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, arba kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip matyti iš atsakovo prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo, jis pripažino ieškovo nurodytą aplinkybę, kad draudimo įmoką sumokėjo po draudimo sutarties termino pasibaigimo, neįrodinėjo esant kitaip. Vadovaujantis CPK įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principas (CPK 12-13 str.), taip pat CPK 178 str. nuostatomis, priešingai nei teigia apeliantas, būtent jam kilo pareiga įrodyti, kad draudimo įmoką jis sumokėjo anksčiau nei nurodė ieškovas. Atsakovas sąskaitos išrašą dėl sumokėtos draudimo įmokos galėjo ir privalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, būtinybė tokį pateikti pagal bylos aplinkybes taip pat egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą sąskaitos išrašą (b.l.137). Papildomai pažymėtina, kad iš šio išrašo neatsispindi, kad tai būtent atsakovo sąskaitos išrašas, kad draudimo įmoka buvo sumokėta būtent pagal ginčo draudimo sutartį, nes mokėta suma neproporcinga nurodytų sutarčių mokėjimo nurodyme kiekiui. Be to, CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, atsakovas šios minėtos aplinkybės nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2010-02-24 Prancūzijoje, Henin-Beaumont mieste įvykusio eismo įvykio metu buvo nutraukti laidai (b.l.8), šio eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovo vairuotojas. Dėl įvykusio eismo įvykio ieškovas 2010-10-27 nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 2 380,71 Lt draudimo išmoką (b.l.14-15). Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal ginčo draudimo sutartį draudimo įmoką sumokėjo 2010-04-12, tačiau byloje esantys įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad sumokėjo visą draudimo įmoką pagal minėtą sutartį, nes mokėjimo nurodyme nurodyti draudimo liudijimų numeriai ir bendra mokėtina suma, o nesant mokėjimus detalizuojančių įrodymų, pats savaime šis mokėjimo nurodymas neleidžia konkretizuoti pagal ginčo sutartį sumokėtos įmokos (b.l. 60).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Tačiau minėtoje normoje nurodytos išimtys taikomos, kai draudimo įmokos yra sumokėtos draudimo sutartyse nustatytais terminais, bet transporto priemonių valdytojai iš esmės pažeidžia įstatymuose nurodytas transporto priemonių eksploatavimo sąlygas ar kelių eismo taisykles. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostata, kad dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, kai per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikui nustatyta teisė regreso tvarka išreikalauti iš draudėjo sumokėtą draudimo išmoką taip pat priskirtina prie tokių išimčių, bet kitu pagrindu. Šios normos paskirtis yra drausmingi draudėjus ir užtikrinti tinkamą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas per visą draudimo sutarties laikotarpį nebuvo sumokėjęs nei vienos draudimo įmokos, draudiminė apsauga galiojo ir ieškovas dėl to patyrė žalą, sumokėdamas draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, bet negaudamas draudimo įmokos. Kaip matyti iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei bylos duomenų, atsakovas yra transporto veiklą vykdantis verslo subjektas, atsakovas sudarinėjo daugybę draudimo sutarčių su ieškovu ir sistemingai nemokėjo pagal jas priklausančių draudimo įmokų, sumokėdamas tokias tik po draudiminių įvykių įvykimo, tokiu būdu piktnaudžiaudamas savo pareigomis ir apsunkindamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sistemos tinkamą funkcionavimą. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovo atleidimas nuo atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. vien dėl to, kad jis jau po draudiminio įvykio fakto ir draudimo sutarties pasibaigimo galimai sumokėjo visą draudimo įmoką, sudarytų atsakovui prielaidą piktnaudžiauti savo pareigomis ir teisėmis ir ateityje bei pažeistų ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes ieškovas negavęs sutartyje nustatytu terminu draudimo įmokų, negali gautų lėšų investuoti įstatymų nustatyta tvarka, negali perdrausti prisiimtos draudimo rizikos. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo su ieškovu susitaręs pakeisti draudimo įmokų mokėjimo terminus, o tokios sumokėjimas po draudimo sutarties termino pasibaigimo nepanaikina ieškovo teisės pasinaudoti TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta teise. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo atsakovo procesiniuose dokumentuose minimose Vilniaus apygardos nutartyse nustatytų faktinių bylų aplinkybių, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo per visą draudimo sutarties galiojimą nei vienos draudimo įmokos ar jos dalies, atsakovas sistemingai pažeidinėja savo pareigas, kas atsispindi iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų. Be to, apygardos teismų, nagrinėjančių tokio pobūdžio bylas apeliacine instancija, praktika iki šiol nėra vienoda, o kiekvienoje byloje turi būti atsižvelgiama į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui jo prašomas sumas iš atsakovo.

Atsižvelgdamas į aukščiau minėtus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir TPVCAPDĮ nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisiamos ieškovo patirtos 865,15 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ 865,15 Lt bylinėjimosi išlaidų.