Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-05-03 · Administracinė byla Nr. A-32-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-03
Bylos Nr.
A-32-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03781-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
M. D., L. R., M. V.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Finansų ministerija Klaipėdos miesto apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-32-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03781-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. D., L. R. ir M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai M. D., L. R. ir M. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo: 1) L. R. laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 31 249,98 Lt; 2) M. V. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 40 915,82 Lt; 3) M. D. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 49 224,62 Lt; 4) 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais buvo paskirti Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjais. Pirmą kartą apylinkių teismų teisėjų atlyginimas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažintas 3 procentais, antrą kartą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 12 procentų, o trečią kartą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – dar 12 procentų. Be to, sumažinus teisėjams atlyginimą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis valstybės sektoriuje 2009 metais mažėjo 2,1 procento, o 2010 metais – 4,5 procento. Pareiškėjų manymu, esant sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai atlyginimai gali būti mažinami, tačiau jie turi būti mažinami proporcingai visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims vienodu procentiniu punktu. Šiuo atveju teisėjų atlyginimas buvo sumažintas 27 procentais, todėl, pareiškėjų teigimu, buvo pažeistas proporcingumo principas, taip pat teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas. Pareiškėjai pabrėžė, kad jokiame teisės akte nėra nustatytas teisėjų pareiginės algos koeficiento mažinimas. Pareiškėjų nuomone, valstybė, skirdama itin didelę dalį biudžeto lėšų tam tikroms sritims ir tuo pačiu metu gerokai mažindama teisėjų atlyginimus, elgėsi neproporcingai ir neteisingai. Pareiškėjai nurodė, kad, pasibaigus ekonomikos sunkmečiui, teisėjų atlyginimų dydis turėjo būti atstatytas. Teisėjo teisė gauti pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą nustatyto dydžio atlyginimą, kuris buvo mokamas nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. sausio 1 d., turi būti apginta, kadangi atsakovo veiksmai, kuriais teisėjams ir toliau mokamas neteisėtai sumažintas atlyginimas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų. Savo reikalavimus pareiškėjai grindė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pareiškėjai nurodė, kad, negaudami didelės dalies atlyginimo, patyrė nuostolių dėl negautų pajamų ir prašė priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriame pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, privalo būti vykdomas, todėl atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą be nepagrįsto delsimo nustatyti kompensavimo tvarką. Atsakovo manymu, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovas daliai pareiškėjų reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų reikalavimai pažeidžia Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatą, kurioje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, prašė sustabdyti bylą, kol bus atlikta ekspertizė dėl finansinės, ekonominės valstybės padėties 2009–2012 metais nustatymo Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 2-20105-905/2013 ir Nr. 2-20412-905/2013.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad šiuo metu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų kompensacijos neturi (negali) būti mokamos, nes jos galės būti mokamos tik įstatymų leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą (tvarką). Prašė apsvarstyti galimybę sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir Nr. A-1403/2014, kuriose turėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl galimybės teismams šiuo metu priteisti darbo užmokesčio nepriemoką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui M. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 49 224,62 Lt, priteisė pareiškėjai L. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 31 249,98 Lt. Priteisė pareiškėjai M. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 40 915,82 Lt. Teismas nurodė, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitą skundo dalį atmetė.

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos prašymo apsvarstyti galimybę sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimai administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014, teismas, išanalizavęs nurodytų administracinių bylų faktines aplinkybes, darė išvadą, kad nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtų sprendimų, kuriais buvo išspręstos nurodytos bylos, priėmimo yra praėję pakankamai daug laiko ir tai lemia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamos ir aplinkybės, susijusios su įstatymų leidėjo ir kitų valstybės valdžios institucijų veiksmais nustatant kompensavimo mechanizmą laikotarpiu, kuris tęsiasi iki šiol. Teismo nuomone, nėra pagrindo stabdyti šią administracinę bylą, kadangi jų faktinės aplinkybės skiriasi.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 2, 3 dalimis, Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio redakcijomis, galiojusiomis nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuo 2013 m. spalio 1 d., nustatė, kad pareiškėjai neginčija taikyto pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, tačiau nesutinka su pareiginės algos koeficiento mažinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Teismas nurodė, kad atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs ir pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pažeistų teisių gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, teisėjo pareiginės algos koeficientas 14,2.

Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjai prašo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, neviršija Darbo kodekso 301 straipsnio nustatyto trejų metų termino. Pareiškėjai į teismą kreipėsi nepraleidę reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytino trejų metų ieškinio senaties termino (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir Darbo kodekso 301 straipsnio pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus, o skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką tenkino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo M. D. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (49 224,62 Lt), tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo parengta pažyma patvirtina, jog dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui M. D. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m rugsėjo 30 d. susidarė 49 224,92 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui M. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistinas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidaręs jo prašomas teisėjo atlyginimo nepriemokos dydis (49 224,62 Lt), kuris neviršija pažymoje nurodytos teisėjo atlyginimo nepriemokos sumos. L. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 31 249,98 Lt. M. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 40 915,82 Lt. Priteistina neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio procesines palūkanas, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-69/2010, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti 5 procentų metines (procesines) palūkanas.

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas nurodė, kad valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Be to, valstybė nuolat susiduria su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, nes dėl sunkios valstybės ekonominės bei finansinės situacijos, įvertinus gaunamas pajamas, valstybėje laikinai sumažintos valstybės išlaidos. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 85¹ straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo įvykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjai skunde suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl išlaidų atlyginimo klausimo priimant sprendimą teismas nesprendė ir išaiškino pareiškėjams teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą raštu dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad jį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžia, kad šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, o įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą laiką finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 iki 527 mln. Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį teisėjams vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, todėl neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Pareiškėjai M. D., L. R. ir M. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, laiko nepagrįstais apelianto teiginius dėl to, kad Vyriausybė įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, ir pažymi, kad atsakovas nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmo. Tokį Vyriausybės neveikimą pareiškėjai laiko Konstitucinio Teismo sprendimo nepagrįstu nevykdymu. Pareiškėjai daro išvadą, kad įstatymų leidėjas bei atsakovas, kuriam buvo pavesta parengti ir pateikti įstatymo projektą, nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjai turi pagrindą savo pažeistas teises ginti teismine tvarka. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodė, jog įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pareiškėjai savo pažeistas teises gali ginti teisme. Pareiškėjai pabrėžia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog yra kokių nors aplinkybių, leidžiančių atidėti kompensavimo mechanizmo priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjai - kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2010 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už 2010 – 2013 metus

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų M. D., L. R. ir M. V. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Klaipėdos miesto apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija pareiškėjų buvo nurodyta atsakovu, vėliau teismo iniciatyva tapo trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui M. D. priteista neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 49 224,62 Lt; pareiškėjai L. R. priteista neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 31 249,98 Lt ; pareiškėjai M. V. priteista neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., – 40 915,82 Lt., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų M. D., L. R. ir M. V. skundą atmesti .

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisVeslava Ruskan