Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 4 d. laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. birželio 4 d. laikas.

Iš A. R. ir J. S. (J. S.), o jiems neturint lėšų, iš jų įstatyminių atstovų A. S. (A. S.) ir I. R. , priteista solidariai nukentėjusiajai J. M., atstovaujamai D. M., 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskustas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad kartu su J. S. , laikotarpyje nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d., tiksliai tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe kartu su A. I., gim. (duomenys neskelbtini), M. P., gim. (duomenys neskelbtini), A.J. (A.J.), gim.(duomenys neskelbtini), J. J. (J. J.), gim. (duomenys neskelbtini), kuriems 2006 m. rugsėjo 1 d. nebuvo suėję 14 metų, nuo kurių jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, rūsyje, esančiame po sandėliukais, netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), žinodami, kad J. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė ir pasinaudodami jos bejėgiška padėtimi dėl mažametystės, J. S. atsisėdus nukentėjusiajai ant kojų ir jas laikant, o A. I. užlaužus J. M. rankas už nugaros bei sudavus pastarajai į veidą bei kitas kūno vietas rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių, A. R. J. M. nurengė, po to, praskėtęs jos kojas, įkišo savo varpą nukentėjusiajai į makštį ir prieš jos valią atliko su ja lytinį aktą, po to, J. S., pasinaudodamas palaužta nukentėjusiosios valia, praskėtęs jos kojas, įkišo savo varpą J. M. į makštį ir prieš jos valią taip pat atliko su ja lytinį aktą, tokiu būdu išžagino mažametę J. M. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. R. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 4 d., padarymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl A. R. kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio nepaneigia.

Apygardos teismo nuosprendis ginčijamas dėl apelianto nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 4 d., kvalifikacijos bei paskirtos bausmės rūšies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 4 d., kvalifikacijos

Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tačiau teigia, kad tai įvyko jos noru, nenaudojant jokios prievartos. Be to, jis nežinojo nukentėjusiosios amžiaus.

BK 149 str. 4 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio asmens būkle.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš lytiškai santykiaujančių asmenų. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas tai turi suvokti. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie nenorą lytiškai santykiauti, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti skausmą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas ar kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 p.).

Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu. Veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 4 d., jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Taip pat, teismų praktikoje išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 str. 4 d. ir tuo atveju, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis, tačiau kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo.

Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo apklaustas nuteistasis A. R. parodė, kad įvykio metu jis su nukentėjusiąja, kuri buvo apsvaigusi nuo klijų, atliko lytinį aktą du kartus. Kitiems jaunuoliams – A.I. , J. S. , A. J. ir J. J. – lytiškai su ja santykiaujant, J. M. verkė, rėkė, prašė paleisti, kažkuris iš jaunuolių ją nurengė, A. I. sudavė keletą kartų per veidą, uždengė ranka burną, užlaužė jai rankas. Taip pat jis parodė, kad antrą kartą su nukentėjusiąja santykiavo po to, kai su ja lytiškai santykiavo J. S. ir prieš tai, kai su ja lytiškai santykiavo J. J.. Šiuos parodymus nuteistasis patvirtino pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 74-78; t. 3, b. l. 101-102).

Nors nuteistasis A. R. neigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja mažamete J. M. prieš jos valią, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui davė vienodus ir esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Ji nurodė, kad įvykio metu rūsyje kartu su A.R., J. S. , J. J. , A. I. , M. P. , A. J. ir dar trejomis mergaitėmis uostė klijus. Mergaitėms pabėgus iš rūsio, ji liko viena. Jaunuoliai jos neišleido, A. R. pasiūlė atlikti lytinius santykius, ji atsisakė. Tada A. I. užlaužė jai rankas, A. J. ir A. R. laikė už kojų, ją nurengė, po to pastarasis ją išžagino. Po to ją išžagino ir kiti jaunuoliai – J.S. ir A.I.. M.P. ir A.J. taip pat bandė ją išžaginti, tačiau jiems nepavyko atlikti lytinį aktą. Ji šaukė, verkė, A. I. sudavė koja ir ranka smūgius į veidą, galvą, šonus, todėl ji nebesipriešino ir nebešaukė. Šiuos parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 32-35, 38-47, 66-72).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 3129/07 (01) nurodyta, kad J. M. nustatytas senas mergystės plėvės plyšimas, ji yra mažametė, lytiškai nesubrendusi (t. 1, b. l. 74). Kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-310 išvadose nurodyta, kad J. M. įvykio metu negalėjo visapusiškai teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės (dalinai suprato tik jų pobūdį). Dėl nepakankamo situacijos, įtariamųjų veiksmų esmės supratimo, apsvaigimo būsenos bei jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto negalėjo aktyviai bei konstruktyviai priešintis įtariamųjų veiksmams. Jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti (t. 1, b. l. 107-105). Šios išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir kolegijai jokių abejokių nekeliančios.

Tai, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, be pastarosios parodymų, patvirtino liudytojas A. I. , kurio parodymai iš esmės sutampa su nuteistojo J. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 23-24). Nuteistojo J. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai A. R. kaltės nei nepatvirtina, nei nepaneigia.

Liudytojas A. I. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiąją žagino A. R., J. S. ir J. J.. Įvykio metu jis matė ant prašančios nelįsti ir verkiančios nukentėjusiosios gulintį A. R. , tuo metu jos rankas laikė J. S. , o kojas – A. J. ir J. J. . Prieš tai jis, A. I. , nukentėjusiąją nurengė. Jis taip pat bandė lytiškai santykiauti su ja, tačiau dėl jo būklės jam nepavyko atlikti lytinį aktą. Nukentėjusioji J. M. nesutiko santykiauti, ji verkė ir priešinosi (t. 1, b. l. 169-169; t. 3, b. l. 106-107).

Kolegija netiki ir todėl atmeta liudytojų J. J. , M. P. ir A. J. parodymus, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti tik su vienu A. R., o kiti asmenys ją žagino. Tokie paminėtų liudytojų parodymai bei tokia įvykio situacija yra negyvenimiška, todėl neįtikėtina. Ją paneigia skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai.

Pažymėtina ir tai, kad geranoriško sutikimo lytiškai santykiauti atveju (nors tai byloje yra paneigta), toks sutikimas (duotas dešimties metų vaiko) jokiu būdu negali būti laikomas sąmoningu, t. y. duotu suvokiant daromų veiksmų pobūdį ir esmę.

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas, veikdamas tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe išžagino mažametę J. M.. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jis suprato, jog nukentėjusioji aiškiais veiksmais (verkė, šaukėsi pagalbos, prašė jos neliesti ir paleisti) išreiškė savo nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistuoju. Tai, kad nukentėjusioji J. M. dėl savo mažametystės, socialinės brandos ir įvykio metu susiklosčiusių aplinkybių (viena liko rūsyje su devyniais jaunuoliais, buvo apsvaigusi nuo klijų) negalėjo aktyviai priešintis žagintojams, jų atsakomybės nepašalina ir net neleidžia įtarti, kad nuteistasis paminėtus nukentėjusiosios veiksmus galėjo suvokti kaip sąmoningą sutikimą lytiškai santykiauti. Todėl apelianto argumentai apie geranoriškus lytinius santykius atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad su nukentėjusiąja apeliantas mokėsi toje pačioje mokykloje. Pastarasis joje mokėsi nuo pirmos klasės bei nusikaltimo padarymo metu. Todėl jis neabejotinai žinojo, jog J.M. mokėsi antroje klasėje, t. y. kad įvykio metu jai buvo tik 10 metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis žinojo nukentėjusiosios amžių.

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad laikotarpis, per kurį buvo pranešta apie padarytą nusikalstamą veiką, jei nėra suėję BK XII skyriuje nurodyti terminai, nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės dėl jo padarytų veiksmų.

Kartu kolegija pažymi, kad mažametės mergaitės, augančios šeimoje, kuri įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nenoras viešinti tokių faktų yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas.

Dėl BK 54 str. nuostatų taikymo

Apeliantas nuosprendį ginčija ir dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės, prašydamas ją sušvelninti t. y. pakeisti jos rūšį.

Tenkinti šį prašymą pagrindo nėra.

Įstatymų leidėjas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 4 d., padarymą nustatė vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. R. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, paminėto įstatymo bei BK 41, 54, 61 ir 91 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nedirba, nesimoko, baustas administracine tvarka, po šios nusikalstamos veikos padarymo įsiteisėjusiais nuosprendžiais pripažintas kaltu ir nuteistas, atidedant bausmės vykdymą), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė bendrininkų grupe) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam A. R. paskirta bausmė, kurios dydis yra labai artimas sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti ar paskirti kitą jos rūšį, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas bei laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos vidaus tvarkos taisyklės. Nuteistasis A. R. jam paskirtą bausmę atlieka nepilnamečių pataisos namuose. Dėl vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų ar kitų nuteistųjų netinkamo elgesio apelianto atžvilgiu pastarasis turi teisę kreiptis į paminėtos įstaigos administraciją.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.