- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-20
- Bylos Nr.
- 2K-143/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Prapiestis (pirm.), Vytautas Masiokas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Masioko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. (D. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l, 3 dalimis paskirtoji bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 15 d., apie 13.05 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą – pargriaudamas nukentėjusiąją M. K. ant šaligatvio ir taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“ su 30 Lt vertės SIM kortele.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisingą nuosprendį.
Teigia, kad jo kaltė nuosprendyje grindžiama nukentėjusiosios M. K. subjektyvia nuomone, kad būtent jis pargriovė ją ant šaligatvio ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Tyrimo metu nukentėjusioji jį atpažino iš pateiktų nuotraukų, vėliau – ir tarp kitų asmenų, tačiau, kaip teigia kasatorius, atpažinimai buvo atliekami pažeidžiant BPK 194 straipsnio 2, 3 dalių ir 191 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Prieš parodymą atpažinti nukentėjusioji nebuvo apklausta apie ją užpuolusio asmens žymes ir ypatybes, pagal kurias ji gali jį atpažinti, parodymo atpažinti eiga nebuvo vizualiai fiksuojama. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji pagal nuotrauką negalėjo identifikuoti užpuoliko, nes joje buvo atvaizduotas tik jo veidas. Pareiškime bei apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad užpuolimas įvyko staiga – nepažįstamas vaikinas pribėgo iš nugaros ir ją pastūmė, jai nugriuvus, pagriebė telefoną ir pabėgo, kad užpuolikas buvo su tamsiais akiniais nuo saulės, dėl to, kasatoriaus nuomone, ji negalėjo matyti jo veido dalies ir akių.
Prieš atpažinimą, parodant jį drauge su kitais asmenimis, nukentėjusioji taip pat nebuvo apklausta, pagal kokis žymes ir ypatybes ji gali atpažinti užpuoliką. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji nurodė atpažįstanti jį tik todėl, kad prieš tai iš policijoje esančios kartotekos buvo pasirinkusi jo nuotrauką. Nukentėjusioji konkrečius, išskirtinius jo požymius – pailgą veidą, prispaustas ausis, nosį su kuprele, apie kuriuos anksčiau nebuvo užsiminusi, nurodė jau po atpažinimo veiksmo. Jis bei kiti asmenys nukentėjusiajai buvo parodyti be tamsių akinių, t. y. visai kitokios išvaizdos, nei ji matė užpuoliką nusikaltimo metu.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atpažinimai negalėjo būti laikomi įrodymais, tinkamais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytojų, t. y. jo motinos A. M., sesers Ž. M., I. P., N. L. parodymai patvirtina, kad įvykio dieną buvo švenčiamas jo gimtadienis, kad jis visą dieną buvo su artimaisiais. Šių asmenų parodymai iš esmės sutampa. Kasatoriaus nuomone, neesminiai skirtumai negalėjo būti vertinami kaip parodymų nesutapimas, nes nuo įvykio dienos buvo praėję daug laiko.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Dėl duomenų, gautų atliekant BPK 192 ir 194 straipsniuose numatytus veiksmus, pripažinimo įrodymais
Kasatorius teigia, kad parodymai atpažinti atlikti pažeidžiant BPK 191, 194 straipsnių reikalavimus, todėl negali būti laikomi įrodymais.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
BPK 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos. Pagal šio straipsnio 2 dalį parodymo atpažinti iš kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji M. K. buvo apklausta 2005 m. liepos 15 d. Apklausos metu ji davė parodymus apie aplinkybes, kuriomis ji įsidėmėjo ją užpuolusį asmenį, teigė galinti jį atpažinti ir nurodė žymes, pagal kurias tai galinti padaryti – amžių, ūgį, kūno sudėjimą, plaukus, aprangos detales. Parodymas atpažinti iš ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų kartotekos buvo atliekamas 2005 m. liepos 19 d., t. y. po M. K. apklausos. Liudytojo ar nukentėjusiojo apklausa, atlikta iki parodymo atpažinti pradžios, yra sudedamoji šio procesinio veiksmo dalis, todėl kasatoriaus teiginys, kad BPK 194 straipsnio 2 dalies reikalavimai buvo pažeisti, atmestinas. Tai, kad byloje nėra procesinį veiksmą fiksuojančių nuotraukų (BPK 194 straipsnio 3 dalis), nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jo metu gauti duomenys yra praradę įrodomąją reikšmę.
Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos protokole užfiksuota, kad M. K. atpažino ją apiplėšusį asmenį ir paaiškino, kad atpažįsta pagal veido bruožus ir plaukus.
Tokiu būdu nustačius nežinomą įtariamąjį ir jį sulaikius, liudytojui ar nukentėjusiajam toks įtariamasis paprastai turi būti parodomas atpažinti BPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka, tai šioje byloje ir buvo padaryta. 2005 m. liepos 30 d. M. K. D. M. buvo parodytas drauge su kitais asmenimis ir buvo atpažintas. Iš šio procesinio veiksmo protokolo matyti, kad M. K. nurodė požymius, pagal kuriuos atpažino D. M. Apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, todėl vien tai, kad M. K., pamačiusi D. M., nurodė, kad atpažįsta jį pagal tokius požymius, kurių nebuvo minėjusi apklausoje (ausų ir nosies ypatybių), nėra pagrindas abejoti šio procesinio veiksmo teisėtumu. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo D. M. gynėjas, jokių pastabų ar prašymų dėl asmens parodymo atpažinti tvarkos nebuvo pareikšta. Parodymo atpažinti metu buvo fotografuojama, nuotraukos byloje yra.
Dėl to, kas pasakyta, pripažinti, kad duomenys, užfiksuoti atpažinimo protokoluose, gauti neteisėtais būdais, nėra pagrindo. Gautų duomenų patikimumas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patikrintas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrintus duomenis pripažindamas įrodymais teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Tie patys argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje į visus apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.