Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-23 · Administracinė byla Nr. A-556-1280-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-23
Bylos Nr.
A-556-1280-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01308-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
L. Z.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, V. G.
Advokatai
Rimgaudas Černius
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 1280/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01308-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2.; 9.8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Rimgaudui Černiui,atsakovo atstovei Rūtai Kazlauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, V. G. – S. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L. Z. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą (b. l. 1–5) prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. S-110(7-65/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-15 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-296 patvirtinti 2010-09-10 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-54 dalį įpareigojimų - sumokėti 19 278 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7 312 Lt GPM delspinigių, 3 856 Lt GPM baudą dėl šio mokesčio nesumokėjimo.

Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamais sprendimais buvo padaryta išvada, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas) A. ir L. Z. 2007-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 450 000 Lt ir gavo tokių pajamų. Mokesčių administratorius laikė, kad tikroji pardavimo kaina yra ta, kuri šalių nustatyta 2007-05-12 preliminarioje sutartyje, sudarytoje tarp A. Z. ir L. Z. bei V. G. – S., o pajamų gavimo faktą patvirtina pirkėjos V. G. – S. vykdyti mokėjimai 442 000 Lt sumai: keli 38 000 Lt pervedimai į L. Z. banko sąskaitą; 2007-06-19 atliktas 206 000 Lt pervedimas į A. Z. banko sąskaitą; 2007-07-16 - 198 000 Lt mokėjimas A. Z. grynaisiais pinigais pagal 2007-07-16 paskolos sutartį dėl 236 000 Lt paskolos. 450 000 Lt suma buvo padalinta pusiau - po 225 000 Lt, o nustatant apmokestinamųjų pajamų dydį, iš šios sumos atimtos turto įsigijimo išlaidos, laikant, kad nekilnojamasis turtas parduotas, neišlaikius jo nuosavybėje 3 metus. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius pajamų gavimo faktą nustatė vertindamas situaciją pagal prielaidas, kad asmenys konkrečioje situacijoje turėjo elgtis, jo manymu, labiausiai pagrįstu ekonominiu požiūriu, ir pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 6.3.5 punktą (lėšų bankų sąskaitose metodą). Vėliau paaiškėjo, kad mokesčių administratorius taikė ir kitus metodus (palyginamąjį, analogijos, ekonominio modelio). Tuo tarpu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPMĮ) numato, kad mokesčio objektu yra ne galimas geriausias mokesčio mokėtojo ekonominis rezultatas, o jo gauta ekonominė nauda. Be to, mokesčių administratorius minėtus metodus taikė neobjektyviai ir šališkai (dirbtinai didindamas apmokestinamąsias pajamas), visiškai neatsižvelgė į pareiškėjai palankias aplinkybes, joms nustatyti netaikė jokių metodų (tiesioginių ar netiesioginių), padarė ir kitus teisės aktų pažeidimus. Mokesčių administratorius vien pirkėjos V. G. – S. paaiškinimų pagrindu nutarė vertinti pinigus pagal 2007-07-16 paskolos sutartį ne kaip paskolą, o kaip parduoto Buto kainos dalies, jo teigimu, neparodytos pirkimo-pardavimo sutartyje, sumokėjimą. Bet mokestinio ginčo byloje nėra jokių svarių įrodymų, paneigiančių, kad paskola buvo suteikta, ji buvo grąžinta, esantys dokumentai nėra nuginčyti. Skundžiamų sprendimų argumentus paneigia tai, kad preliminarioje sutartyje įvardyta buto kaina (450 000 Lt) skiriasi tiek nuo pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautų sumų (244 000 Lt), tiek ir nuo sumų, gautų pareiškėjos sutuoktinio (198 000 Lt pagal paskolos sutartį). Nei viename vertinime nėra nurodyta vertė didesnė kaip 400 000 Lt. Be to, pareiškėja ir jos sutuoktinis išsamiai paaiškino, kodėl buvo priimtas sprendimas parduoti Butą už 214 000 Lt kainą ir kad pagal susiklosčiusias aplinkybes tai buvo visiškai logiškas ekonominis sprendimas: pareiškėjai ir jos sutuoktiniui reikėjo pinigų atsiskaityti už kitą numatytą įsigyti butą adresu (duomenys neskelbtini), todėl buvo imtasi priemonių gauti reikiamą pinigų sumą iš alternatyvių šaltinių. Pirkėja V. G. –S., žinodama pareiškėjos ir jos vyro padėtį, juos spaudė, elgėsi ne pagal preliminarius susitarimus, o jie savo ruožtu norėjo kuo greičiau užbaigti sandorį tiek visų interesais, tiek nematydami galimybės greitai surasti kitą pirkėją ar nebūti apkaltinti pakenkę pirkėjos sveikatai (ji derybų metu laukėsi kūdikio ir matėsi, kad neadekvačiai vertina aplinkybes (pavyzdžiui, 206 000 Lt sumą 2007-06-19 pervedė nepasirašius jokių dokumentų ir nesusitarus dėl tokios sumos pervedimo, vien tam, kad juos priversti sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį už 214 000 Lt kainą)), dėl ko jie nusprendė sutikti su suderėtomis sąlygomis, t. y. Butą parduoti už 214 000 Lt kainą su sąlyga, kad jie iš parduodamo Buto išsiveš pagerinimus (vonios įrengimus, virtuvės įrengimus ir pan.), o ji paskolina 236 000 Lt (ji šią sąlygą nevisiškai išpildė) ir įsipareigoja iš pareiškėjos vyro įsigyti paslaugas naujam Buto įrengimui (kas ir buvo padaryta). Deja, neišsaugojus čekių, nėra galimybės jų pagrįsti pirkimo dokumentais, tačiau banko paskola šiems tikslams, mokesčių administratoriaus ir pirkėjos patvirtinimai, kad Butas buvo visiškai sutvarkytas, įrengtas, Buto vertinimai (konkrečiai kainos dydis) patvirtina jų buvimo faktą. Pareiškėjos manymu, nėra pagrindo preliminarią sutartį vertinti kaip galutinai kainą nustatančią sutartį, nes yra daug priežasčių, dėl ko gali pasikeisti pagrindinė sutartis, kas ir įvyko nagrinėjamu atveju. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius pripažįsta pagerinimo išlaidų faktą, tad jis turi įvertinti tais pačiais metodais ir jų mastą. Ši aplinkybė buvo keliama mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, tačiau tik Mokestinių ginčų komisijos buvo galutinai pripažintas pagerinimų faktas. Nepaisant to, mokesčių administratorių sprendimai nebuvo panaikinti, nebuvo pavesta atlikti tyrimą iš naujo, teigiant, kad būtent pareiškėja turėjo pateikti įrodymus dėl minėtų aplinkybių, kai tuo tarpu ji mokesčių administratoriaus nebuvo informuota nei apie tyrimo eigą, nei apie keliamus ar galimus kilti klausimus. Mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnyje ir Taisyklėse nurodytus metodus, turi įvertinti visas svarbias aplinkybes (Taisyklių 6.4 p.) ir taip, kad mokestis būtų ne kuo didesnis, bet kuo tikslesnis. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius jai nėra pranešęs apie atliekamo tyrimo pobūdį ar galimybę skaičiuoti „pagerinimo“ išlaidas, tuo labiau jai ir jos sutuoktiniui priimtina gimta rusų kalba (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 32 str.). GPMĮ 19 straipsnis numato, kad gali būti atimamos visos išlaidos, padarytos daiktui pagaminti, rekonstruoti ar kapitaliniam remontui. Mokesčių administratorius, teigdamas, kad pareiškėja su sutuoktiniu Butą pagerino, t. y. baigė statyti, iš pradžių šį faktą pripažino tik kaip aplinkybę, paneigiančią jų paaiškinimus (netiksliai užrašytus), o pripažinus faktą, joks papildomas tyrimas nebuvo atliktas. Vien dėl šios priežasties skundžiami sprendimai naikintini ir priimtinas sprendimas pagal MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą perduoti skundą nagrinėti mokesčių administratoriui iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 2 p.). Jei mokesčių administratorius teigia, kad Butas buvo parduotas su visais pagerinimais, tai pagerinimai turėjo būti įvertinti taikant tuos pačius netiesioginius metodus arba pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus. Tokių dokumentų pareiškėja specialiai nekaupė, jie neišliko (didžioji dalis jų padaryti grynais pinigais). Pagerinimų apimtį galima nustatyti tiek pagal ekspertų išvadas, tiek pagal kredito šiems darbams faktą, todėl, pareiškėjos manymu, byloje skirtinas ekspertas mokesčių administratoriaus nurodytiems pagerinimams įvertinti. Pareiškėja preliminariai sudarė sąmatą Buto įrengimui, įskaitant ir įrengimus/daiktus, kuriuos po Buto pardavimo išsinešė. Pareiškėjos teigimu, ji dokumentuose nurodė, kad pradinė Buto kaina buvo nustatyta preliminarioje sutartyje 450 000 Lt, nes pirkėja pageidavo viso įrengimo (preliminarios sutarties 7.2.3 p.), tačiau vėliau ji persigalvojo dėl kainos ir Buto tinkamumo (galimai pasikonsultavusi su vertintojais ar pamačiusi vertinimą iš Buto teisinių dokumentų - Hipotekos registro duomenų), supratusi, kad preliminarioje sutartyje nurodyta kaina pagal tuo metu buvusias rinkoje buvo nustatyta ypač palanki pardavėjams - pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad Butas garantuotai galėjo būti parduotas už 450 000 Lt kainą, o pagal esamus turto vertinimus matyti, jog tokia kaina buvo galima tik ypač sėkmingo pardavimo atveju, kai pirkėjo interesas perdėtas arba su Butu pirkėjas gauna kitą naudą (turtą) kaip įsigyjamo buto priklausinį. Pareiškėjos teigimu, šalys vedė derybas ir pasiekė kompromisą. Mokesčių administratorius nei pareiškėjos, nei jos vyro, nei pirkėjos neklausė, kokia buvo Buto būklė derybų metu. 2007-07-16 pirkimo - pardavimo sutartyje nėra užsimenama, kad Butas parduodamas su baldais ir buitine technika, priešingai, negu preliminarios sutarties sąlygose. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, nebuvo įvertintos visos išlaidos ne tik Butui įrengti, bet ir įsigyti, parduoti ir išlaikyti - išlaidos jo įrengimui, išlaidos dėl kredito suteikimo (banko mokesčiai dėl kredito suteikimo - 650 Lt, išlaidos hipotekai - 361 Lt, 549,50 Lt notaro išlaidos ir pan.), nors jas patvirtinančius dokumentus mokesčių administratorius turėjo. Taigi mokesčių administratorius neįvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtų išlaidų Butui įrengti ir jų suma nemažino jo nustatytų apmokestinamųjų pajamų. Pareiškėjos manymu, negalima sutikti su Mokestinių ginčų komisijos argumentu, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pateikta 2007-05-30 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) visiškai neaktuali. Mokesčių administratorius visą laiką kėlė klausimą, kad pareiškėja ir jos vyras, kaip sutuoktiniai, negalėjo turėti pinigų atsiskaitymams ir iš kur nors gautus pinigus turėjo iš karto naudoti savo išlaidoms, o jeigu jų nepanaudojo, vadinasi tų išlaidų neturėjo (kaip nurodyta dėl pinigų, gautų iš Buto pirkėjos). Pareiškėjos teigimu, ji nemoka lietuvių kalbos ir jai turėjo būti užtikrintas tinkamas vertimas, kas nebuvo padaryta viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, įskaitant ir nagrinėjimą Mokestinių ginčų komisijoje. Taip buvo grubiai pažeisti MAĮ 126 bei VAĮ 32 straipsnių reikalavimai ir tuo sąmoningai pasinaudojo mokesčių administratorius. Pareiškėjas niekada nepatvirtino raštu užfiksuotų paaiškinimų teisingumo (ko reikalauja forma), neatsisakė vertimo, o faktas, kad ant kai kurių paaiškinimų pasirašė, jog jai išversta į rusų kalbą, nereiškia, kad jai buvo užtikrinta teisė į vertimą. Paties mokesčių administratoriaus paaiškinimai patvirtina buvus pažeidimus: pareiškėjai nebuvo užtikrintas tinkamas vertimas ir jis net nebuvo siūlomas. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalį (2007-07-01 redakcija), pajamomis pripažįstamos pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Pareiškėjos teigimu, ginčijamais sprendimais nėra nustatyta kokia nors jos gauta nauda.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 45-48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčas tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus kilo dėl įrodymų vertinimo, t. y. dėl parduotojo Buto kainos. Kadangi pareiškėja su sutuoktiniu minėtą turtą įsigijo 2006-07-11, o pardavė - 2007-07-16, minėto buto pardavimo pajamos apmokestinamos GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu 15 procentų GPM tarifu, taikomu ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms. Kadangi pareiškėja neginčija mokėtino GPM už pajamas gautas iš buto (duomenys neskelbtini) pardavimo, atsakovas dėl to nepasisakė. Atsižvelgus į GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuojant pareiškėjos mokėtiną GPM iš nustatytų pareiškėjos realiai gautų iš Buto pardavimo pajamų atimtos Buto įsigijimo ir su įsigijimu susijusios notaro išlaidos, taip pat atsižvelgta į kitas aplinkybes, turinčias įtakos tikrinamojo laikotarpio apmokestinamųjų pajamų dydžiui. Inspekcija, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir konstatavusi, kad realiai Butas buvo parduotas ne už kainą, nurodytą 2007-07-16 Buto pirkimo-pardavimo sutartyje (214 000 Lt), o už kainą nurodytą 2007-05-12 preliminariojoje Buto pirkimo-pardavimo sutartyje (450 000 Lt), konstatavo, jog tikroji pardavimo kaina buvo slepiama, siekiant mokestinės naudos, ir taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių nuostatas. Taisyklių 4.1 punkte nustatytas sąrašas atvejų įvertinimui atlikti nėra baigtinis. Ir kitais, neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas, nes, paprastai, nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Vienas iš tokio įvertinimo kriterijų - mokesčių administratoriui atsiradusios kliūtys nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Skunde teismui pareiškėja nurodo naują aplinkybę, jog V. G. –S. dėl savo būklės (pirkėja laukėsi) elgėsi neadekvačiai, todėl iš pradžių pervedinėjo pinigų sumas nenurodydama aiškios paskirties. Šis motyvas centriniam mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai nebuvo pateiktas, tačiau, atsakovo nuomone, tokią pareiškėjos poziciją paneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės. Be to, MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007-09-19 nutartyje Nr. A17-573/2007 nurodė, jog MAĮ 153 straipsnio 3 dalies, 155 straipsnio 6 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo santykių metu) analizė lemia išvadą, kad mokesčių mokėtojo teisė teikti papildomus įrodymus dėl mokestinio ginčo nėra absoliuti. Tokios teisės naikinamasis terminas siejamas su skundu centriniam mokesčių administratoriui dėl teritorinio mokesčio administratoriaus sprendimo. Skunde teismui pareiškėja papildomai pateikia naują aplinkybę - kad Buto pirkėja V. G. – S. darė spaudimą, žinodama apie pareiškėjai iškilusią būtinybę atsiskaityti su banku. Ši aplinkybė skunde kitoms institucijoms, o taip pat Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu nebuvo nurodyta. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateikti paaiškinimai, susiję su tam tikromis aplinkybėmis, skiriasi tarpusavyje, be to, nėra vieningos pozicijos dėl kai kurių faktų egzistavimo skirtinguose pareiškėjos paaiškinimuose. Kaip yra nurodęs LVAT, pirminiai paaiškinimai yra nepaveikti laiko, todėl laikomi patikimesniais, kadangi jais nesiekiama sudaryti teisėtų veiksmų regimybės, paaiškinimai nėra koreguojami atsižvelgiant į nustatytus mokesčių pažeidimus (administracinė byla Nr. A556-695/2009). Nurodė, kad bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Butas buvo įrengiamas tuo metu, kai nuosavybės teise priklausė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Atsakovo manymu, pagrįstai konstatuota, kad Buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina buvo mažesnė už turto vertintojų nustatytą Buto rinkos vertę, nustatytą nevertinant Bute esančių baldų ir buitinės technikos. Inspekcija pareiškėjos išlaidas apskaičiavo tik pagal pateiktas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos patirtas turto remonto išlaidas, pareiškėja nei Inspekcijai, nei centriniam mokesčių administratoriui nepateikė, todėl vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Buto įsigijimo kainai šios išlaidos nepriskiriamos. Be to, Buto įrengimo klausimu pareiškėjos pozicija buvo nepastovi ir nuolat kito. Dėl motyvo, jog Inspekcija turėjo dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidas, susijusias su banko kredito sutartimi ir hipotekos registravimu, atsakovas paaiškino, jog šių dokumentų bylos medžiagoje nėra, mokesčių administratoriui jie nebuvo pateikti. Pažymėjo, kad pirkėjos suteikta didesnė, nei perkamo Buto vertė, beprocentė paskola pareiškėjos vyrui negali būti paaiškinama ekonomine logika - toks paskolos suteikimas pirkėjai yra nenaudingas ekonomiškai ir nuostolingas palūkanų už V. G. – S. pasiskolintas iš banko lėšas dalimi. Be to, atsižvelgiant į paskolos dydį, paskolos grąžinimo dalimis nefiksavimas taip pat laikytinas prieštaraujančiu rūpestingumo ir apdairumo principams dėl požiūrio į finansų tvarkymą. Pareiškėjos sutuoktinis kitų, nei V. G. – S. lakoniškas prierašas prie paskolos sutarties, dokumentų patvirtinančių paskolos grąžinimą (t. y. tikslių duomenų apie grąžintas sumas ir jų grąžinimo laiką), nepateikė, todėl darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog minėta paskolos sutartis buvo formalus dokumentas, neatspindintis tikrųjų pinigų perdavimo aplinkybių. Pareiškėja dėl sumažintos Buto kainos nurodė, jog jai ir jos sutuoktiniui reikėjo kuo skubiau parduoti Butą ir įvykdyti savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus dėl kito buto pirkimo, t. y. būtų prarastas UAB „Būsto industrijos grupė“ sumokėtas 65 903 Lt avansas. Atsakovo manymu, tokie veiksmai prieštarautų ekonominei logikai, kadangi, neva sumažinus kainą nuo 450 000 Lt iki 214 000 Lt, būtų prarasta žymiai didesnė suma – 236 000 Lt. Skunde pareiškėja nurodo, kad Buto kaina 450 000 Lt buvo galima tik tuo atveju, kai pirkėjo interesas perdėtas arba su butu pirkėjas gauna kitą (papildomą) naudą. Patikrinimo metu tokių duomenų nenustatyta. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.165 straipsnio 1 dalies, 6.163 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsakovas padarė išvadą, kad preliminarioji sutartis sudaroma turint tikslą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį iš anksto sutartomis sąlygomis. Todėl motyvas, jog pareiškėja su Buto pirkėja sudarė preliminariąją Buto pirkimo-pardavimo sutartį, nesitikėdama gauti joje nustatytą kainą, prieštarautų sąžiningumo reikalavimui ikisutartiniuose santykiuose. Atsakydama į pareiškėjos 2010-05-28 paaiškinime pateiktą motyvą, jog preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta, kadangi buvo planuojama butą V. G. – S. parduoti per kuo trumpesnį terminą, atsakovas pažymėjo, jog pirkėjos Inspekcijai pateiktoje 2007-05-12 preliminariojoje buto pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pardavėjai nurodomi abu sutuoktiniai, sutartį pasirašė V. G. – S. ir pareiškėja su sutuoktiniu: sutarties 3 puslapyje pirkėjos ir pareiškėjos vardai ir pavardės parašyti ranka ir pasirašyta, pareiškėjos vardu uždėtas spaudas „L. Z.“ ir šalia parašas su įskaitomais L. Z. inicialais, vizualiai panašus į jos parašą ant kitų mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų. L. Z. 2010-05-21 ir 2010-06-01 surašytus paaiškinimus pasirašė ir rusų kalba nurodė, kad perskaityta išverčiant į jai suprantamą rusų kalbą. Pageidavimas papildyti paaiškinimus neišreikštas. Žemiau padarytas įrašas ranka „į rusų kalbą išverčiau“ arba „Išverčiau“ ir pareiškėjos sutuoktinio vardas, pavardė, parašas. Taigi minėtų paaiškinimų turinys pareiškėjai buvo verčiamas jos vyro, t. y. vertimu L. Z. turėjo pagrindą pasitikėti. Be to, Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu pareiškėja prašymo bendrauti per vertėją nepateikė, į komisijos klausimus atsakinėjo pati arba per savo advokatą. Taigi pareiškėjos skunde nurodyti motyvai yra prieštaringi ir nepaneigia mokestinių sumų apskaičiavimo pagrįstumo. Atsakovas teisingai taikė teisės normas ir pagrįstai pareiškėjai paskaičiavo mokėtinas GPM sumas. Pareiškėjos prašymas dėl statybos techninės ekspertizės skyrimo yra atmestinas, kadangi ekspertizės metu nebūtų nustatyta, kada atlikti turto pagerinimai ar kitos bylai reikšmingos aplinkybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą palaikydama atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. – S. patvirtino savo aiškinimus, duotus teisme nagrinėjant analogišką pareiškėjos sutuoktinio A. Z. bylą, teigė, kad jokia paskolos sutartis tarp jos ir Z. nebuvo sudaryta, tiesiog tokiu būdu buvo įformintas pradinis mokėjimas už parduodamą butą. Butas buvo su pilna apdaila, ji su Z. sutarė, kad į buto kainą įeis ir parduodama įranga, kai kurie baldai, tačiau atskirai šios įrangos ir baldų kainos jie neaptarinėjo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (b. l. 74-88) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. S-110(7-65/2011), VMI prie FM 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-15 ir Inspekcijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-296 ir įpareigojo atsakovą VMI prie FM atlikti papildomą mokestinį patikrinimą.

Teismas nustatė, kad šios bylos dalykas yra pareiškėjos pardavus nekilnojamąjį turtą – butą – gautų ir apmokestintų gyventojų pajamų mokesčiu pajamų dydžio klausimas. Teismas, pasisakydamas dėl sutarties (sandorio) kainos, vadovavosi 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ Nr. IX-1007 2 straipsnio 14 dalimi (redakcija, aktuali nuo 2010-04-10 iki 2010-10-22). Turto, inter alia nekilnojamojo, pardavimo kaina, paprastai, yra nustatoma tokio turto perleidimo sutartimi. Teismas, ištyręs įrodymų (inter alia sandorio šalių pirminius ir kitus paaiškinimus, turto vertintojų išvadas, piniginių lėšų judėjimą Z. banko sąskaitose) visumą, vertino, jog sandorio suma yra suma, nurodyta 2007-05-12 sudarytoje Buto preliminarioje pirkimo -pardavimo sutartyje, t. y. 450 000 Lt. Kolegija rėmėsi ir V. G. – S. teismo posėdyje išreikšta tvirta pozicija, kad ji jokios neprocentinės paskolos Z. nesuteikė, tai buvo tam tikras jos grynais pinigais sumokėtų Z. sumų (avanso) už perkamą butą įforminimas, be to, byloje yra duomenų, kad tokiu būdu patys Z., pirkdami šį butą iš (duomenys neskelbtini), dalį buto kainos (75 000 Lt) įformino kaip paskolą. Teismas, pasisakydamas dėl buto kainos ir gautosios naudos, nurodė, kad pagal įstatyme duotą pajamų definiciją ir įvertinus kitas GPMĮ nuostatas (GPMĮ 16, 19 straipsnius) apmokestinamos ne bet kokios gyventojo gautos pajamos, o tam tikra tvarka apskaičiuota jo nauda, gauta pardavus turtą. Teismas vadovavosi GPMĮ 16 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 19 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2008-12-29) komentaru, kuriame išaiškinta, kad apskaičiuojant ir deklaruojant 2008 metų ir ankstesnių mokestinių laikotarpių pajamas (šiuo atveju pajamos buvo gautos 2007 metais – įterpta teismo) taikytina GPMĮ 19 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2008-12-29. Teismas taip pat vadovavosi GPMĮ 19 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2008-12-29), GPMĮ 19 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2008-12-29), GPMĮ 19 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2008-12-29) komentaru, kuriame išaiškinta, kad tais atvejais, kai gyventojai įsigyja patalpas (neįrengtus butus daugiabučiuose namuose, neužbaigtus neįrengtus namus ar kitas neįrengtas patalpas) ir tokių įsigytų patalpų užbaigimui, t. y. apdailos darbams, papildomai yra patiriamos išlaidos, tai, apskaičiuojant tokių patalpų įsigijimo kainą, prie įsigyto neužbaigto turto įsigijimo kainos yra pridedama apdailos darbams faktiškai patirtų ir dokumentais pagrįstų išlaidų suma (GPMĮ 19 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2008-12-29) komentaro 32 punktas). Kas yra priskiriama apdailos darbams, nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakyme Nr. D1-387 (GPMĮ 19 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2008-12-29) komentaro 32 punktas papildytas pagal VMI prie FM 2006-03-02 raštą Nr. (18.17-31-1)-R-1735). LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1 priedo 1.1.2 punkte (2004-07-14 įsakymo Nr. D1-387 redakcija) numatyta, kad apdailos darbai yra priskiriami bendriesiems statybos darbams. Pagal šį punktą, apdailos darbai - tai baigiamųjų statybos darbų rūšys: grindų įrengimas, galutinis grindų dangų įrengimas (šlifavimas, lakavimas, kiliminių ir kt. grindų dangų klojimas), langų ir durų blokų montavimas, tinkavimas, dažymas, apmušalų klijavimas, paviršių apdaila plytelėmis, fasadų, pertvarų, lubų, grindų įrengimas iš plokščių, atitvarų apšiltinimas, technologinių vamzdynų ir įrenginių dažymas; kitos panašaus profilio baigiamųjų statybos darbų rūšys. Tais atvejais, kai gyventojas parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn įsigytą turtą, kurio rekonstrukcijai jis pats arba jo sutuoktinis buvo pasiėmęs paskolą ir dar jos negrąžino, tai tokio turto įsigijimo kaina apskaičiuojama sudedant: faktiškai patirtas turto įsigijimo išlaidas; gyventojo (arba jo sutuoktinio) nuosavomis lėšomis patirtas turto rekonstravimo išlaidas; gyventojo (ar jo sutuoktinio) rekonstrukcijai paimtos ir panaudotos paskolos dalį, kuri buvo grąžinta turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn dieną. Įsigijimo kainą sudarančios įsigijimo ir rekonstravimo išlaidos turi būti pagrįstos atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais (GPMĮ 19 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2008-12-29) komentaro 22 punktas). GPMĮ 19 straipsnio (nuo 2008-12-30 pakeisto 2008-12-23 įstatymu Nr. XI-111) komentare taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai gyventojai įsigyja patalpas (neįrengtus butus daugiabučiuose namuose, neužbaigtus neįrengtus namus ar kitas neįrengtas patalpas) ir tokių įsigytų patalpų užbaigimui, t. y. apdailos darbams, papildomai yra patiriamos išlaidos, tai, apskaičiuojant tokių patalpų įsigijimo kainą, prie įsigyto neužbaigto turto įsigijimo kainos yra pridedama apdailos darbams faktiškai patirtų ir dokumentais pagrįstų išlaidų suma. Kas yra priskiriama apdailos darbams, nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakyme Nr. D1-387 (Žin., 2004, Nr. 116-4349) (GPMĮ 19 straipsnio komentaro 10 punktas). Kaip matyti iš į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos, 2006-07-11 pirkimo pardavimo sutarties, J. Z. pardavė neužbaigtos statybos (baigtumas 71 procentų) butą. Iš šių dokumentų bei ginčo Buto rinkos vertės nustatymo, atlikto UAB „Faulana“, 2007-01-25 ataskaitos matyti, kad iki galutinio įrengimo (t. y. parduodant (duomenys neskelbtini)) bute buvo tik dvi patalpos – gyvenamoji patalpa (53,13 kv.m) ir san. mazgo patalpa (4,79 kv.m), tuo tarpu po įrengimo (apdailos), įrengus pertvaras, atsirado koridoriaus zona, virtuvė-svetainė, miegamasis, dalis patalpų grindų išklotos akmens masės plytelėmis, dalis – parketlente, sienos - glaistytos dažytos arba išklijuotos keraminėmis plytelėmis, įrengtos pakabinamos lubos su halogenais, įstatytos vidinės durys ir t. t. Kolegijos nuomone, teritorinis mokesčių administratorius dar atliekant pirminį patikrinimą turėjo duomenų ir iš esmės pripažino, kad Z. Butą pirko be apdailos ir ją atliko savo ir skolintomis lėšomis. Todėl, remiantis jau cituotomis teisės normomis bei oficialiu jų aiškinimu, buto užbaigimo išlaidos yra įskaitytinos į buto pirkimo išlaidas. Teismas nurodė, kad iš į bylą surinktų įrodymų taip pat matyti, jog parduotojo Buto kaina (450 000 Lt) tarsi susidėjo iš dviejų dalių – iš paties Buto kainos ir baldų bei įrangos, kuri liko pirkėjai (ir ji to neneigia), kainos, todėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtos išlaidos įsigyjant baldus, buitinę techniką negali būti įskaičiuotos į Buto kainą ir laikomos pareiškėjos ir jos sutuoktinio gauta nauda GPMĮ prasme. Kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai (t. y. dar mokestinio tikrinimo metu paaiškėjus šioms aplinkybėms), pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta pateikti įrodymus, pagrindžiančius Buto užbaigimo (apdailos) išlaidų buvimą bei jų dydį, taip pat įrodymus apie išlaidas perleistų V. G. – S. baldų, buitinės technikos įsigijimui. Be to, kolegijos nuomone, teritorinis mokesčių administratorius privalėjo išsiaiškinti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su kredito šiam Butui galutinai įrengti panaudojimu. Kaip matyti iš skundžiamų VMI prie FM bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimų, šios mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos irgi pripažino Buto pagerinimo (galutinio įrengimo) išlaidų bei buto pardavimo kartu su baldais ir buitine įranga faktą, tačiau teritorinio registratoriaus padarytų klaidų neištaisė. Kolegija pritarė pareiškėjos pozicijai, kad mokesčių administratorius turėtų vadovautis 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 66 straipsnio 2 dalimi. Teismas taip pat vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 4.1, 6.3.5 punktais. Nurodė, kad, siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti lėšų bankų sąskaitose vertinimo metodą. Kolegija taip pat vertino, kad mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos nepažeidė pareiškėjos teisės kalbėti gimtąja kalba ir turėti vertėją, nes pareiškėja (kaip ir jos sutuoktinis) apie būtinybę šią teisę realizuoti nei viename ginčo etape nepareiškė, atvirkščiai – L. Z. sutiko, kad tekstą verstų sutuoktinis A. Z., tačiau kolegija pripažįsta, kad tinkamo vertimo nebuvimas galėjo būti neatitikimų paaiškinimuose priežastimi. Teismas konstatavo, kad teritorinis bei centrinis mokesčių administratoriai bei Mokestinių ginčų komisija netinkamai aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, nepilnai ištyrė visas ginčo aplinkybes, tad skundas tenkintinas iš dalies, skundžiami sprendimai naikintini, bylą grąžintina atsakovui atlikti papildomą mokestinį patikrinimą.

III.

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 93-98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Inspekcija, remdamasi patikrinimo metu surinkta medžiaga, konstatavo, jog pareiškėja su sutuoktiniu Buto pagerinimus atliko. Su šia aplinkybe sutiko ir teismas skundžiamame sprendime. Mokestinių ginčų komisijos sprendime pagrįstai konstatuota, kad buto pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta kaina buvo mažesnė už turto vertintojų nustatytą buto rinkos vertę, nustatytą nevertinant bute esančių baldų ir buitinės technikos. Pareiškėjos vertinimu, atskaičius įrengimo išlaidas, turėtų būti mažintinas mokėtinas GPM. Teismo vertinimu, skirtingi pareiškėjo ir jo sutuoktinės pareiškimai dėl Buto įrengimo galėjo atsirasti dėl patikrinimo metu vartoto termino „remontas“, tuo tarpu remontas naujame bute nėra reikalingas. Atsakovo nuomone, remiantis Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu užfiksuotomis ir Mokestinių ginčų komisijos sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjos sutuoktinis teigė sumontavęs butaforines pertvaras buto vertei turto vertinimo metu pakelti, taip pat iš pareiškėjos paaiškinimų, jog butas parduotas tokios būklės, kokios įsigytas, bei nuodugniai vertinant kitus pareiškėjos ir jos sutuoktinio paaiškinimus bei procesinius dokumentus, daryti išvadą, jog pareiškėjos pozicija kito dėl lingvistinių netikslumų būtų nepagrįsta. Nurodo, kad Inspekcija, atsakovas, Mokestinių ginčų komisija ir teismas pagrįstai konstatavo, jog paskolos sutartis buvo formalus dokumentas, neatspindintis tikrųjų pinigų perdavimo aplinkybių. Pažymi, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos patirtas turto įrengimo išlaidas, pareiškėja nei Inspekcijai, nei centriniam mokesčių administratoriui nepateikė, todėl vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 2 ir 3 dalimis, buto įsigijimo kainai šios išlaidos nepriskirtos. Vienas iš teismo motyvų, kuriais remiantis teismas įpareigojo atsakovą atlikti pareiškėjos pakartotinį patikrinimą, buvo ta aplinkybė, kad pareiškėja su skundu pateikė papildomus dokumentus, pareiškėjos vertinimu, įrodančius pareiškėjos patirtas išlaidas. Išlaidos patirtos būsto įrengimui, remiantis GPMĮ, turi būti atskaitomos apskaičiuojant GPM bazę. Pažymi, kad buto įrengimo klausimu pareiškėjos ir jos sutuoktinio pozicija buvo nepastovi ir visose mokestinio ginčo stadijose keletą kartų iš esmės keitėsi. Dėl pareiškėjos pateikto motyvo, jog Inspekcija turėjo dokumentus pagrindžiančius pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidas susijusias su banko kredito sutartimi ir hipotekos registravimu, pažymėjo, jog šių dokumentų bylos medžiagoje nėra, Inspekcijai jie nebuvo pateikti, šių dokumentų pareiškėja nepateikė ir teismui. Tik su skundu teismui pareiškėja pateikė medžiagų sąmatą ir įrengimų, išvežtų iš buto po pardavimo, sąrašą. Aplinkybių, kodėl tokie duomenys nepateikti kitose ginčo stadijose, pareiškėja nenurodė. Minėti sąrašai yra platūs, į juos įtraukti skirtingos paskirties objektai - pradedant tinku, elektros laidais ir baigiant odiniais foteliais bei televizoriais. Atsakovo manymu, bet koks, kad ir mokesčių administratoriui pavedamas papildomai atlikti veiksmas (veiksmai) turi būti tikslingas ir prasmingas. Šiuo atveju, pareiškėjai pačiai pateikiant netikslią informaciją apie buto įrengimo išlaidas, t. y. nežinant, kokia tiksliai suma buvo panaudota ginčo buto įrengimui, mokesčių administratorius tuo labiau neturi galimybių objektyviai įvertinti, kokias konkrečiai išlaidas pareiškėja nagrinėjamu atveju patyrė. Pareiškėjai negalint tinkamai ir objektyviai nurodyti aplinkybių susijusių su patirtomis išlaidomis įrengiant ginčo butą, mokesčių administratorius atlikdamas pakartotinį patikrinimą savo iniciatyva neturės galimybių surinkti duomenis, jei pareiškėja tokių duomenų neišsaugojo (jeigu pareiškėja turėjo kokios nors ginčo aplinkybes papildančios informacijos, tokia informacija galėjo būti pateikta dar iki ginčo nagrinėjimo teisme stadijos, todėl laikytina, kad minėta medžiaga išsaugota nebuvo), o pareiškėjos teisme pateiktos informacijos duomenų patikimumo ir tikrumo nebus galimybės palyginti su kita informacija, siekiant nustatyti, ši ir naujai pateikiama informacija bei duomenys realiai atitinka faktiškai egzistavusias aplinkybes. Pažymi, jog mokesčių administratorius, atlikdamas tokio pobūdžio fizinių asmenų patikrinimus, negali nustatyti mokėtojų patirtų išlaidų, kurios nėra pagrįstos dokumentais. Pabrėžia, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų nei savo turiniu, nei forma. Pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai iš esmės grindžiami tik jos paaiškinimais (kuriuos iš dalies paneigė buto pirkėja), todėl jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog neapibrėžtomis išlaidomis gali būti mažinamos GPM apmokestinamosios pajamos iš buto pardavimo. Dėl teismo motyvo, jog MAĮ 70 straipsnis turėtų būti taikytinas tiek pareiškėjos gautoms pajamoms, tiek buto įrengimui patirtoms išlaidoms įvertinti, atsakytina, jog įstatymo leidėjas pasirinko griežtą mokesčių mokėtojų patirtų išlaidų pripažinimo sąnaudoms tvarką. Kaip jau minėta, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintos išlaidos, patirtos griežtai ginčo buto įrengimui. Be to, pati MAĮ 70 straipsnio normos dispozicijos konstrukcija (Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą) byloja, kad netiesioginio mokesčio bazės nustatymo metodai taikomi siekiant nustatyti tik tam tikro mokesčio bazę. Bendroji praktinio šių metodų taikymo nuostata yra ta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo gautos pajamos apskaičiuojamos taikant netiesioginio mokesčio bazės nustatymo metodus, tai sąnaudos (išlaidos), atsižvelgiant į mokesčių įstatymų nuostatas, pripažįstamos tik pagal juridinę galią turinčius dokumentus. Toks patirtų išlaidų pripažinimo sąnaudoms mechanizmas pasirinktas siekiant užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimo teise atvejams. Teismo motyvas, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija raštiškai pareiškėjos neinformavo apie patirtų išlaidų atskaitymą, todėl pareiškėja laiku nepateikė papildomų dokumentų dėl nežinojimo, atsakovo vertinimu, laikytinas nepagrįstu. Remiantis tuo, kad atskaitytos pareiškėjos išlaidos už turto perleidimo registravimo paslaugas, be to, pareiškėja proceso metu neigė apskritai investavusi į įsigytų patalpų užbaigimą, natūralu, jog Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgusi į pareiškėjos poziciją, raštiškai nedėstė pasiūlymo atskaityti patirtas išlaidas, tik nurodė tokią galimybę žodžiu posėdžio metu. Nepaisant to, pareigos privalomai raštiškai išdėstyti mokesčių mokėtojui nuostatas, nesusijusias su mokesčių mokėtojo pozicija mokestiniame ginče, nei mokesčių administratoriui, nei Mokestinių ginčų komisijai GPMĮ ar kiti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymi, jog pareiškėja mokestiniame ginče, ne vėliau kaip nuo 2011-04-07 (prie pareiškėjos skundo teismui pridėta teisinio atstovavimo sutartis), yra atstovaujama profesionalaus atstovo procesiniuose teisiniuose santykiuose - advokato, kuris turi pareigą ne tik formuoti pareiškėjos gynybinę poziciją, bet ir konsultuoti pareiškėją su nagrinėjama byla susijusiais klausimais, todėl minėti dokumentai galėjo būti pateikti ir Mokestinių ginčų komisijos posėdžio (2011-03-22) metu, tačiau, kaip minėta, pareiškėja komisijos posėdyje dar laikėsi pozicijos, kad butą pardavė neįrengtą. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis aukščiau pateiktais ABTĮ nuostatose įtvirtintais įrodymų vertinimo kriterijais, privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės bei šiais įrodymais grindžiamų išvadų teisinės kvalifikacijos; t. y. išnagrinėti mokestinį ginčą iš esmės (LVAT 2010-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2495/2010). Pareiškėja teismui naujai pateikė dokumentus, kuriuos pateikti ankstesnėse ginčo nagrinėjimo stadijose nebuvo pagrįstų kliūčių. Atsakovo manymu, skundžiamame sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kokios teisiškai reikšmingos aplinkybės kliudė išnagrinėti mokestinį ginčą iš esmės, teismas ginčijamame sprendime nepateikė savo pozicijos dėl pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų kaip įrodymų liečiamumo ir leistinumo. Be to, mokesčių administratorius gali būti įpareigojamas atlikti pakartotinį patikrinimą tik ypatingomis aplinkybėmis (LVAT 2009-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-563/2009, 2009-05-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-596/2009, 2010-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2495/2010). Atsakovo vertinimu, teismas priėmė pagrįstą sprendimą bylos dalyje dėl tikrosios buto pardavimo kainos nustatymo, tačiau neatliko ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, 81 straipsnyje, 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pareigų tinkamai vertinti teismui pateiktus duomenis, pasisakyti dėl jų kaip įrodymų leistinumo ir liečiamumo, be to, klaidingai interpretavo MAĮ 70 straipsnio nuostatas dėl netiesioginio mokesčių bazės nustatymo. Be to, ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja MAĮ 25 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 20 punkto ir 150 straipsnio nuostatoms dėl centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijos. Pažymi, kad teismui priėmus sprendimą panaikinti vietos mokesčių administratoriaus (Inspekcijos) sprendimą, kuriuo mokėtojui suformuota mokestinė prievolė, baigiasi centrinio mokesčių administratoriaus įgaliojimai mokestiniame ginče, t. y. nebelieka mokestinio ginčo objekto, todėl centrinis mokesčių administratorius nebegali imtis nei MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nei kituose šios normos punktuose numatytų veiksmų dėl nagrinėjamo atvejo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atlikti pakartotinį patikrinimą, remiantis MAĮ nuostatomis, turėtų būti įpareigojamas tas mokesčių administratorius (vietos ar centrinis), kurio panaikinamas sprendimas yra priimtas pirmiau.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104-106) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas atmestinas, kadangi jis grindžiamas ne faktais ir įrodymais, o mokesčių administratoriaus prielaidomis, kurioms patikrinti neatlikti visi galimi atlikti veiksmai, tų prielaidų paneigimo pareiga nepagrįstai bandyta perkelti mokesčių mokėtojui. Pažymi, kad, tik tinkamai mokesčių administratoriui nustačius mokestinio ginčo ribas, jis turi teisę argumentuoti savo poziciją, jog mokesčių mokėtojas nepateikė dokumentų, kuriuos jis galėjo ar turėjo galėti pateikti (LVAT 2011-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-966/2011). Teismas teisingai konstatavo, kad mokesčių administratorius netinkamai atliko savo pareigas. Pažymėtina ir tai, kad pats mokesčių administratorius taip pat šį faktą netiesiogiai pripažino, teigdamas, kad ginčo buto pagerinimo/remonto apimties klausimas/faktas iškilo jau mokestinio ginčo nagrinėjimo metu - po patikrinimo akto surašymo ir patvirtinimo, tačiau, jo nuomone, tai nėra priežastis pripažinti patį aktą nepagrįstu. Tik tada, kai mokesčių administratorius tinkamai įvykdo savo pareigas ir pagrindžia mokesčių mokėtojui jo apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, atsiranda mokesčio mokėtojo pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, t. y. pateikti ir savo įrodymus dėl tokio skaičiavimo (LVAT 2011-09-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2502/2011). Teismas teisingai nurodė, kad pateikti skaičiavimai nėra teisingi ir išsamūs, todėl yra tikslintini. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai ir dėl įpareigojimo Valstybinei mokesčių inspekcijai teisėtumo bei pagrįstumo. Teismo nurodymas bendrai Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip mokesčių administratoriui atlikti tam tikrus veiksmus nepanaikina jos vadovaujančiam padaliniui teisės nurodymo vykdymą pavesti žemesnės grandies padaliniui, t. y. tvarkytis pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus viešojo administravimo subjekto viduje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102) prašo apeliacinį skundą patenkinti nurodydama, kad palaiko atsakovo VMI prie FM skunde išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjos L. Z. ir jos sutuoktinio A. Z. parduoto nekilnojamojo turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) realios pardavimo kainos nustatymo bei apmokestinamųjų pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto pardavimo, dydžio.

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą atlikti papildomą mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjos patirtų išlaidų atskaitymo iš pajamų, gautų pardavus ne individualios veiklos turtą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo Buto pirkimo – pardavimo sandorio ir su juo susijusių aplinkybių vertinimu bei padaryta išvada, jog reali Buto pardavimo kaina laikytina suma, nurodyta 2007 m. gegužės 12 d. sudarytoje Buto preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje, t. y. 450 000 Lt, todėl neatkartoja pirmosios instancijos teismo motyvų ir skundą nagrinėja apeliacinio skundo reikalavimų ribose.

Iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio (Parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su tuo turto pardavimu ar kitokiu perleidimu susijusios išlaidos) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 29 d.) 1, 2, 3 dalių teisės normų matyti, kad mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą (pasigaminimo, rekonstravimo išlaidas) ir su turto pardavimu (kitokiu perleidimu) susijusias išlaidas, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos, 2) jas mokesčių mokėtojas gali pagrįsti atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamųjų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1752/2010). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011).

Nagrinėjamoje byloje aktualu, kokios išlaidos laikytinos įsigyto turto rekonstravimo išlaidomis ir tokiu pagrindu priskirtinos turto įsigijimo kainai GMPĮ 19 straipsnio 2 dalies prasme. Šiam ginčui aktualioje GPMĮ 19 straipsnio 2 dalies redakcijoje nebuvo numatyta, jog atlikto turto rekonstravimo išlaidos turėtų būti suprantamos taip, kaip turto rekonstravimas apibrėžiamas Statybos įstatyme. Teisėjų kolegijos manymu, Statybos įstatymas, kaip teisės aktas, detaliai reglamentuojantis nagrinėjamai bylai aktualias sąvokas, laikytinas turto rekonstravimo sąvokos aiškinimo šaltiniu. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis apibrėžia, kas yra statinio rekonstravimas, o 2 straipsnio 20 dalis - statinio kapitalinį remontą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog įsigyto neužbaigto Buto daugiabučiame name ar neįrengto namo įsigijimo kainai taip pat turėtų būti priskiriamos išlaidos, patirtos ne tik atliktiems rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbams (kaip tai apibrėžiama Statybos įstatyme), kurie iš esmės siejami su jau įrengto buto ar namo renovacijos (rekonstrukcijos) darbais, bet ir išlaidos, skirtos neįrengto buto ar namo visiškam įrengimui ir pritaikymui gyventi. Darytina išvada, jog asmenys, perleidę nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, turi teisę iš gautų pardavimo pajamų atimti sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto pardavimu bei tokio turto įsigijimo išlaidas, kurias inter alia sudaro turto rekonstravimo, kapitalinio remonto ir nebaigto įrengti (statyti) buto ar namo visiško įrengimo darbų išlaidos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Inspekcija, apskaičiuodama pareiškėjos apmokestinamųjų pajamų sumą, atsižvelgė inter alia į nekilnojamojo turto įsigijimo kainą, su turto pardavimu susijusias išlaidas (išlaidos notarui), už kredito palūkanas patirtas išlaidas. Mokesčių administratorius kitų pareiškėjos patirtų išlaidų, priskirtų Buto įsigijimo išlaidoms, nevertino ir atitinkamai pareiškėjos apmokestinamųjų pajamų sumos, gautos pardavus Butą, nesumažino.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. ir I. J. A. ir L. Z. 2006 m. liepos 11 d. pardavė neužbaigtos statybos (baigtumas 71 proc.) Butą. Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui įsigyjant Butą, jame buvo tik dvi patalpos – gyvenamoji patalpa (53,13 kv.m) ir sanitarinio mazgo plotas (4,79 kv.m), Buto būklė buvo apibūdinta kaip „nebaigtas statyti“. Iš Buto rinkos vertės nustatymo ataskaitos, pateiktos 2007 m. sausio 25 d. UAB „Faulana“, teisėjų kolegija nustatė, kad ataskaitos teikimo metu, t. y. 2007 m. sausio 25 d., Buto būklė apibūdinta kaip „gera“; įrengus pertvaras, atsirado koridoriaus, virtuvės – svetainės zona, miegamasis, dalis patalpų grindų buvo išklotos akmens masės plytelėmis, dalis – parketlente, sienos – glaistytos, dažytos arba išklijuotos keraminėmis plytelėmis, įrengtos pakabinamos lubos su halogenais, įstatytos vidinės durys ir t. t.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą ir surašydamas Patikrinimo aktą, nevertino pareiškėjos patirtų išlaidų Buto rekonstravimo, kapitalinio remonto ir Buto įrengimo darbams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčių administratorius taip pat neatsižvelgė į faktą, jog pareiškėjos sutuoktiniui AB „DnB NORD bankas“ be paskolos Buto įsigijimui taip pat suteikė 25 300 Lt paskolą Butui įrengti, nors tokia informacija Patikrinimo akto surašymo metu mokesčių administratorius disponavo. Iš 2010 m. gegužės 14 d. mokesčių administratoriui pateikto pareiškėjos sutuoktinio paaiškinimo matyti, kad mokesčių administratorius buvo informuotas, jog Bute ūkio būdu buvo atliktas remontas (Mokestinių ginčų komisijos byla, T 2, b. l. 50). Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į pareiškėjos patirtas Buto įsigijimo ir jam priskirtinas išlaidas bei, jas išanalizavęs ir įvertinęs, jų suma sumažinti pareiškėjos gautas apmokestinamąsias Buto pardavimo pajamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog, vadovaujantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi bei 155 straipsnio 6 dalimi, neturi būti vertintini pareiškėjos pateikti įrodymai dėl jos patirtų Buto įsigijimo ir jam priskirtinų išlaidų. Kaip konstatuota LVAT praktikoje, MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas mokesčių mokėtojo teisės remtis dokumentais ir įrodymais, nepateiktais kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui, ribojimas yra taikomas tik ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. kai mokestinį ginčą nagrinėja centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo mėn. 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-999/2009). Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, mokesčių mokėtojas turi visas ABTĮ numatytas teises. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus. ABTĮ nenustato jokių proceso šalies teisės teikti įrodymus apribojimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ netgi įpareigoja proceso šalis pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus bei kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str. 1 d., 57 str. 4 d.). Plečiamasis MAĮ 153 straipsnio 3 dalies ir 155 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimas, taikant mokesčių mokėtojo teisės teikti įrodymus apribojimus ir teisminiam mokestinio ginčo nagrinėjimui, prieštarautų administracinių bylų proceso tyrimo principui, įtvirtintam ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje bei 81 straipsnyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog mokesčių administratorius privalėjo išanalizuoti ir įvertinti jam žinomas faktines aplinkybes, susijusias su kredito šiam Butui įrengti panaudojimu. Pažymėtina, jog iš byloje pateiktų pareiškėjos ir jos sutuoktinio bankų sąskaitų išrašų matyti, jog laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2007 m. gruodžio 5 d. sutuoktiniai patyrė išlaidų statybų ir remonto parduotuvėse. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius turi ištirti šias faktines aplinkybes, prireikus, iš atitinkamų ūkio subjektų išsireikalauti pareiškėjos ir jos sutuoktinio sandorius pagrindžiančius fiskalinius kvitus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 1 ir 4 punktais, įvertinimas, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) priklausančią mokėti mokesčio sumą, gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Vadovaujantis Taisyklėmis, mokesčių administratorius, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, parenka informacijos, duomenų šaltinį (-ius), reikalingus įvertinimui atlikti. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti įvairius vertinimo metodus, inter alia lėšų bankų sąskaitose metodą (Taisyklių 6 p.)

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. S-110(7-65/2011) bei VMI prie FM 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-15, kuriais nebuvo įvertintos visos pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtos išlaidos, priskirtinos Buto įsigijimo išlaidoms GMPĮ 19 straipsnio 2 dalies prasme.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas panaikino ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-296 bei įpareigojo atsakovą VMI prie FM atlikti papildomą mokestinį patikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad centrinis mokesčių administratorius, remiantis MAĮ 2 straipsnio 21 punktu, 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 150 straipsniu, nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Panaikinus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, centrinis mokesčių administratorius neturėtų teisinio pagrindo nagrinėti mokestinio ginčo, t. y. nebeliktų mokestinio ginčo objekto – vietos mokesčių administratoriaus sprendimo. Todėl pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas Inspekcijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-296 bei atsakovas VMI prie FM įpareigotas atlikti papildomą mokestinį patikrinimą, keistina, nurodant atsakovui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Atsakovas, iš naujo nagrinėdamas mokestinį ginčą bei siekdamas nustatyti pareiškėjos turėtas išlaidas Buto įsigijimui GPMĮ 19 straipsnio 2 dalies prasme, ir, tuo pagrindu, siekiant perskaičiuoti pareiškėjos apmokestinamąsias pajamas bei mokėtino GPM dydį, turėtų inter alia įvertinti būtinybę ir galimybę atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos L. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. S-110(7-65/2011) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-15 bei perduoti mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius