Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

pareiškėjų atstovui advokatui Sauliui Dambrauskui ir pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas” atstovui R. B.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Sofita” ir uždarosios akcinės bendrovės „Oltas” atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdami administracinę bylą pagal pareiškėjų visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas”, G. V., J. P., P. G., L. A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjų Visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas”, G. V., J. P., P. G., L. A. L. skundą ir patikslintus skundus atsakovams Pakruojo rajono savivaldybei, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Sofita“, uždaroji akcinė bendrovė „Oltas“, R. P., R. G., Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai ­– Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88, kuriuo patvirtintas Pakruojo rajono, Palašmenio kaimo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų, statybos ir teritorijos tvarkymo reglamentų nustatymo (4 000 vietų kiaulių kompleksui su 10 000 m³ talpos srutų rezervuaru – lagūna ir kitais statiniais pastatyti) detalusis planas (dėl UAB „Oltas“), paruoštas 2005 m. UAB „Pakruojo projektavimo biuro“;

2) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T-118, kuriuo patvirtintas Pakruojo rajono, Palašmenio kaimo žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų, statybos ir teritorijos tvarkymo reglamentų nustatymo (4 000 vietų kiaulių kompleksui su 10 000 m³ talpos srutų rezervuaru – lagūna ir kitais statiniais pastatyti) detalusis planas (UAB „Sofita“), paruoštas 2006 m. UAB „Pakruojo projektavimo biuro“.

II.

– atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų skundą dėl reikalavimų: 1) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-70 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-389 „Dėl kiaulių kompleksų Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. bei Rozalimo sen., Dulkiškių k. detaliųjų planų atlikimo“ dalinio pakeitimo“; 2) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. T-107 „Dėl kiaulininkystės kompleksų statybos Pakruojo rajone“; 3) panaikinti Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2005 m. gegužės 12 d. aktą Nr. 1115 „Dėl sanitarinės apsaugos zonos (SAZ) nustatymo“; 4) panaikinti Šiaulių RAAD 2005 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 05-48-2044 dalį, kuria Šiaulių RAAD pritarė UAB „Sofita“ planuojamai ūkinei veiklai – kiaulių komplekso statybai Palašmenės kaime, Klovainių seniūnijoje, Pakruojo rajone, ir 2005 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 05-48-2043 dalį, kuria Šiaulių RAAD pritarė UAB „Oltas“ planuojamai ūkinei veiklai – kiaulių komplekso statybai Siečių kaime, Klovainių seniūnijoje, Pakruojo rajone; 5) įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą (atsakovą Pakruojo rajono savivaldybę) vykdant Specialiųjų sąlygų 73 punktą, nustatyti Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. planuojamiems statyti kiaulių kompleksams bendrą 1 500 m SAZ; 6) įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą (atsakovę Pakruojo rajono savivaldybę) vykdyti Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo 3.4 ir 7.1 punktus ir nustatyti, kad Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. planuojamiems statyti kiaulių kompleksams privalo būti atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas; 7) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88, kuriuo patvirtintas Pakruojo rajono, Palašmenio kaimo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų, statybos ir teritorijos tvarkymo reglamentų nustatymo (4 000 vietų kiaulių kompleksui su 10 000 m³ talpos srutų rezervuaru – lagūna ir kitais statiniais pastatyti) detalusis planas (dėl UAB „Oltas“), paruoštas 2005 m. UAB „Pakruojo projektavimo biuro“; 8) panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T-118, kuriuo patvirtintas Pakruojo rajono, Palašmenio kaimo žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų, statybos ir teritorijos tvarkymo reglamentų nustatymo (4 000 vietų kiaulių kompleksui su 10 000 m³ talpos srutų rezervuaru – lagūna ir kitais statiniais pastatyti) detalusis planas (UAB „Sofita“), paruoštas 2006 m. UAB „Pakruojo projektavimo biuro“.

Dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-70, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai šį savo reikalavimą iš esmės motyvuoja tuo, jog Pakruojo rajono savivaldybės taryba neturėjo teisės priimti skundžiamo sprendimo, būti detaliųjų planų organizatoriumi. Teismas, atsižvelgęs į prašomo panaikinti teisės akto priėmimo datą (2006 m. vasario 23 d.), lex retro non agit teisės principą, nutarė taikyti 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), įsigaliojusio nuo 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės), įsigaliojusių nuo 2006 m. spalio 27 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas), įsigaliojusio nuo 2004 m. gegužės 29 d., nuostatas. Teismas, atsižvelgęs į Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16 ir 17 punktų nuostatas ir nustatytas faktines aplinkybes padarė išvadą, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba, priimdama 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-70, tinkamai įgyvendino teisės aktų nuostatas, veikė pagal savo kompetenciją. Teismas rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 22 punktu ir nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu bendrasis Pakruojo rajono planas nebuvo parengtas. Nurodė, jog 2006 m. vasario 23 d. Pakruojo rajono savivaldybės sprendimas Nr. T-70 savo turiniu atitinka aukštesnės galios bei kitus teisės aktus. Pažymėjo, kad juo nustatytas UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planavimo tikslas – žemės sklypų ribų, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas 4 000 vietų kiaulių kompleksams su 10 000 m³ talpos srutų rezervuarais – lagūnomis ir kitais statiniais pastatyti atitinka Detaliojo teritorijų planavimo uždavinius (Detaliųjų planų rengimo taisyklių atitinkamos redakcijos 6.3 p.). Teismas konstatavo, kad savivaldybės administracijos direktorius teisėtai ir pagrįstai paskirtas planavimo organizatoriumi. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių 12 punktu. Aiškindamas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu numatyta galimybė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas visiškai nereiškia viešojo administravimo subjekto teisės rinktis, ar sudaryti tokio pobūdžio sutartį, ar ne. Žemės sklypų valdytojo ar naudotojo prašymas bei teisės aktuose įtvirtintos sąlygos, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms perduoti sukuria savivaldybės administracijos direktoriui pareigą sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju toks detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų žemės sklypų valdytojui ar naudotojui perdavimas būtų buvęs neteisėtas, kadangi būtų neatitikęs teisės aktuose įtvirtintų sąlygų, tai yra prieštaravęs Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo II skyriaus 7 punktui. Atsižvelgęs į visą tai, teismas nutarė pareiškėjų reikalavimą panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-70 atmesti kaip nepagrįstą.

III.

1. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-389 panaikinimo, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis pareiškėjų skundžiamas sprendimas yra panaikintas ir negaliojantis, todėl negali būti bylos nagrinėjimo teismine tvarka dalykas. Paaiškina, kad buvo panaikinti tik kai kurie Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-389 punktai, o likę – išdėstyti nauja redakcija Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-70. Pažymi, kad panaikinus pastarąjį administracinį aktą liktų galioti anksčiau priimtas, ankstesnės redakcijos administracinis aktas, todėl šie abu administraciniai aktai tiesiogiai tarpusavyje susiję ir vienas be kito negalioja.

IV.

2. Ar nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, kiekvienu konkrečiu atveju nenustatant galimo pasekmių reikšmingumo aplinkai, neatliekamas nedideliuose plotuose vietiniu lygiu taikomų teritorijų planavimo dokumentų, kokie yra nagrinėjamu atveju, strateginis pasekmių aplinkai vertinimas vien tuo pagrindu, kad juose numatytas vienas ūkinės veiklos objektas, yra suderinamos su Direktyvos 2001/42 3 straipsnio 2 dalies a punkto, 3 ir 5 dalių reikalavimais?

3. Ar Direktyvos 2001/42 nuostatos inter alia jos 11 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos kaip reiškiančios, jog tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai atliekamas poveikio aplinkai vertinimas pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo reikalavimus, Direktyvos 2001/42 reikalavimai nėra taikytini?

4. Ar Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 2 dalies taikymo sritis apima Direktyvą 85/337?

5. Teigiamai atsakius į ketvirtąjį klausimą, ar tai, kad buvo atliktas vertinimas pagal Direktyvą 85/337, reikalavimas atlikti pasekmių aplinkai vertinimą pagal Direktyvos 2001/42 reikalavimus tokioje situacijoje, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, būtų laikoma dvigubu vertinimu Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 2 dalies prasme?

6. Teigiamai atsakius į penktąjį klausimą, ar Direktyva 2001/42 inter alia jos 11 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybes nares nacionalinėje teisėje numatyti bendras ar suderintas vertinimo, atliekamo pagal Direktyvos 2001/42 ir Direktyvos 85/337 reikalavimus, procedūras, siekiant išvengti dvigubo vertinimo?

V.

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš galutinio patikslinto skundo pateikto pirmosios instancijos teismui (III t., b. l. 49–56), pareiškėjai visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“, J. P., P. G., L. A. L., G. V. į administracinį teismą kreipėsi prašydami panaikinti šiuos administracinius aktus:

1) Pakruojo rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2005 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. T‑107 „Dėl kiaulininkystės kompleksų statybos Pakruojo rajone“ (III t., b. l. 13);

2) Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2005 m. gegužės 12 d. aktą Nr. 1115 „Dėl sanitarinės apsaugos zonos (SAZ) nustatymo“ (III t., b. l. 20);

3) Tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88 bei 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T-118;

4) Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48-2044 ir 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48‑2043 dalyse, kuriomis pritarta atitinkamai UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planuojamai ūkinei veiklai;

VII.

Tarybos 2005 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. T‑107 iš esmės buvo: pritarta UAB „Saerimner“ pasiūlymui statyti iki 11 kiaulių kompleksų (1 p.); nuspręsta kiekvieno komplekso detalųjį planą svarstyti individualiai priimant dėl jų atskirus sprendimus (2 p.); leista iki 2007 metų planuoti po 3–4 pastarąsias statybas (3 p.); nustatyti bendri ribojimai laikomam gyvulių skaičiui bei įpareigojimas eksploatuojant kompleksus laikytis įstatymų reikalavimų (4 p,); meras įpareigotas pasirašyti susitarimą su minėta bendrove dėl gyventojų ir ūkio subjektų dalyvavimo šios įmonės veikloje bei įsipareigojimų sprendžiant rajono bendruomenės klausimus (5 p.); nuspręsta apie šio sprendimo vykdymo eigą reguliariai informuoti visuomenę (6 p.).

Analizuojant šio administracinio akto turinį, akivaizdu, jog jame nustatytos bendros (programinio pobūdžio) nuostatos bei sprendžiami tam tikri vidaus administravimo klausimai. Šis aktas nėra jokios konkrečios administracinės procedūros dalis, t. y. toks sprendimas, skirtingai nei teigia pareiškėjai, pats savaime nesukelia (ir negali sukelti) jokių konkrečių teisinių pasekmių bei nelemia kitų, nei minėtos bendrovės, asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šis aktas pats savaime nesudaro savarankiškų prielaidų jame nurodytai ūkinei veiklai vykdyti. Nagrinėjamu Tarybos sprendimu iš esmės yra išreikšta politinė valia (pritarimas) dėl ketinamos vykdyti veiklai, o ne tam tikras administracinis sprendimas, kuris savarankiškai galėtų paveikti pareiškėjų teisinę padėtį. Minėto akto panaikinimas pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso iš esmės apginti negalėtų, jų siekiamų materialinių teisinių padarinių nesukeltų. Vadinasi, pareiškėjai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti šį aktą ir reikalauti jo panaikinimo. Remdamasi anksčiau paminėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas aptariamus pareiškėjų reikalavimus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas, o proceso šalių argumentai šiuo klausimu paliktini nenagrinėtais.

VIII.

Sprendime nurodoma, jog jis priimtas išnagrinėjus UAB „Sofita“ planuojamo kiaulių penėjimo komplekso poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą bei remiantis dviem teisiniais tokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nustatymo pagrindais – sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586, kuriuo patvirtintos Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės (toliau – ir SAZ taisyklės), ir Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintomis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis. Konkrečios taikomos šių teisės aktų normos neįvardijamos.

Anksčiau paminėtos aplinkybės neleidžia teismui aptariamo akto pripažinti pareiškėjų nurodomas teises ir pareigas (jų apimtį) keičiančiu administraciniu aktu, šis aktas pats savaime niekaip negali daryti įtakos nei pareiškėjų teisėtiems interesams, nei viešajam interesui. Be to, pareiškėjai, kuriems, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 ir 52 straipsniais priklauso teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, kurie apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pasirinktos gynybos būdą, jokių kitų argumentų, kaip ginčijamas aktas pažeidžia jų konkrečias teises ir pareigas ar viešąjį interesą nenurodo (nepateikia), jų nenustatė ir teisėjų kolegija. Juolab kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, atitinkamos pareiškėjus netenkinančios sanitarinės apsaugos zonos yra (turėjo būti) iš esmės nustatytos jų ginčijamuose detaliuosiuose planuose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad aptariamo akto panaikinimas niekaip pareiškėjų teisių ar įstatymo saugomų interesų nagrinėjamu atveju neapgintų, jų siekiamų teisinių padarinių nesukeltų. Minėtas aktas savarankiškos teises ir pareigas apibrėžiančios reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo prašyti panaikinti ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2005 m. gegužės 12 d. aktą Nr. 1115 „Dėl sanitarinės apsaugos zonos (SAZ) nustatymo“. Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesdamas pareiškėjų skundą dėl Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2005 m. gegužės 12 d. akto panaikinimo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat netenkintinas.

Pasisakydama dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę nustatyti Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių kaimuose planuojamiems statyti kiaulių kompleksams bendrą 1500 m SAZ, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš šios zonos nustatymą reguliuojančių teisės aktų nuostatų, SAZ ribų nustatymas yra išsamiai reglamentuota administracinė procedūra. Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Vadinasi, nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į tai, koks yra galutinis teismo sprendimas šioje byloje, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Atitinkamai pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje yra netenkintinas ir papildomai nenagrinėtinas.

IX.

Ginčydami minėtus Tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88 bei 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T-118 pareiškėjai iš esmės siekia šiais administraciniais aktais patvirtintus detaliuosius planus pripažinti neteisėtais, pastarąjį reikalavimą, be kita ko, grįsdami aplinkybe, jog nebuvo atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas dėl šių dokumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog rengiant UAB „Oltas“ ir UAB „Sofita“ valdomų žemės sklypų ribų, statybos ir reglamentų nustatymo (4000 vietų kiaulių kompleksui su 10 000 m³ talpos srutų rezervuaru-lagūna ir kitiems statiniams pastatyti) detaliuosius planus, atitinkamai patvirtintus pastaraisiais Tarybos sprendimais, strateginis pasekmių aplinkai vertinimas nebuvo atliktas.

Ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) kaip vieną iš detaliojo teritorijų planavimo proceso dalių numatė sprendinių pasekmių vertinimo etapą, kuris „reikalingas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikiui Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti“ (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 4 d. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija). Šio įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX‑1962 redakcija) taip pat nustatė, kad „rengiant detalųjį planą strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas atliekamas tik tuo atveju, kai tai numato įstatymai ir kiti teisės aktai“.

Aplinkos apsaugos įstatymo 27 straipsnio (2004 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. IX‑2032 redakcija) 1 dalis nustatė, kad „planai ir programos, kurių įgyvendinimo pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, rengiami ir įgyvendinami remiantis šiuo ir kitais įstatymais bei teisės aktais, reglamentuojančiais strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, teritorijų planavimą bei aplinkos stebėseną“, o šio straipsnio 2 dalis numatė, kad planų ir programų, kuriems priskiriami ir ginčo detalieji planai (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 18 p. (2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X-147 redakcija), strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Vyriausybė, vykdydama pastarąjį pavedimą, 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 (toliau – ir Nutarimas) patvirtino Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), reglamentuojantį planų ir programų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir šio proceso dalyvių tarpusavio santykius. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio minėto Nutarimo 3.4 punktas įtvirtino, kad pastarasis Tvarkos aprašas netaikomas rengiant ir tvirtinant „teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose numatomas tik vienas ūkinės veiklos objektas“. Pastarąja nuostata remiasi ir atsakovai bei tretieji suinteresuoti asmenys neigdami pareiškėjų argumentus dėl ginčo teritorijų planavimo dokumentų neteisėtumo šioje dalyje.

Iš tiesų, kaip jau buvo pažymėta šioje byloje priimtoje Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje, pastaroji nacionalinės teisės nuostata eliminavo kompetentingų subjektų pareigą atlikti ginčo detaliųjų planų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą. Tačiau pagal šioje byloje apeliacinės instancijos teismo pateiktą prašymą priimtame 2011 m. rugsėjo 22 d. prejudiciniame sprendime byloje Valčiukienė ir kt. (C‑295/10), Teisingumo Teismas konstatavo, kad „2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 3 straipsnio 5 dalį, skaitomą kartu su jos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad šiuo straipsniu draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip [Nutarimo 3.4 punktas], kurioje bendrai ir neišnagrinėjus kiekvieno atvejo numatyta, kad vertinimas pagal minėtą direktyvą neatliekamas, kai planų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, sprendiniuose numatytas tik vienas ūkinės veiklos objektas“.

Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz‑Bauer, C‑187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C‑314/08, 81 p.). Todėl, atsižvelgusi į pastarąją Teisingumo Teismo praktiką bei remdamasi minėtame prejudiciniame sprendime byloje Valčiukienė ir kt. pateiktu aiškiu ir besąlygišku Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams Nutarimo 3.4 punktas negali būti taikomas.

Paneigus Nutarimo 3.4 punkte numatytos išimties taikymą nagrinėjamai situacijai, būtina nustatyti, ar pagal kitas aktualiu laikotarpiu galiojusias norminių teisės aktų nuostatas turėjo būti atliktas ginčo planavimo strateginis pasekmių aplinkai vertinimas.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Tvarkos aprašo 7.1 punktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 967 redakcija) nustatė, kad aptariamą „vertinimą privaloma atlikti, kai <...> planai ir programos skirti pramonės, energetikos, transporto, telekomunikacijų, turizmo, žemės ūkio, miškų ūkio, žuvininkystės, vandens ūkio plėtrai, atliekų tvarkymui, žemės naudojimui (paskirčiai) nustatyti ar teritorijoms planuoti ir lemia ūkinės veiklos projektų, įrašytų į <...> Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo <...> 1 ar 2 priedėlius, plėtros pagrindus“. Vadovaujantis šio norminio akto 7.4 punktu, pastarąjį vertinimą taip pat privaloma atlikti, kai „per atranką strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti nusprendžiama, kad privaloma atlikti konkretaus plano ar programos strateginį pasekmių aplinkai vertinimą“. Pastarojoje nuostatoje minimos atrankos objektas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 11.1 punktu, be kita ko, yra „šio Aprašo 7.1 <...> [punkte] nurodyti planai ir programos, skirti nedideliems plotams tam tikroje vietovėje, taip pat neesminiai tokių planų ir programų pakeitimai“.

Iš pacituotų Tvarkos aprašo nuostatų sisteminės analizės yra matyti, kad tais atvejais, kai šio poįstatyminio teisės akto 7.1 punkte numatyti planai ir programos yra skirti nedideliems plotams tam tikroje vietovėje, teisėkūros subjektas reikalauja atlikti strateginį pasekmių aplinkai vertinimą tik kai per atranką šiam vertinimui atlikti nusprendžiama, kad toks vertinimas yra privalomas. Pastaroji atranka yra privaloma visiems planams ir programoms, patenkantiems į Tvarkos aprašo 11 punkte nustatytą šios atrankos objektų sąrašą.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ginčo detalieji planai numato Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 priedo 1.1 punkte (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-258 redakcija) numatytos ūkinės veiklos – kiaulininkystės (900 ir daugiau paršavedžių; 3 000 ir daugiau kitų kiaulių), kurios poveikis aplinkai turi būti vertinamas, plėtros pagrindus nedidelėje teritorijoje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju dėl ginčo teritorijų planavimo dokumentų pirmiausia privalėjo būti atliekama atranka strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atranka nebuvo atlikta. Paminėtina ir tai, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo 12 punktu, „teritorijų planavimo dokumentų atranka atliekama per teritorijų planavimo proceso parengiamąjį etapą“.

Vertinant pastarojo pažeidimo įtaką ginčo detaliųjų planų teisėtumui, pirmiausia būtina pažymėti, kad strateginis pasekmių aplinkai vertinimas Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 17 punkte (2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X-147 redakcija) buvo apibrėžiamas, kaip „tam tikrų planų ir programų įgyvendinimo galimų pasekmių aplinkai nustatymo, apibūdinimo ir vertinimo procesas, kurio metu rengiami strateginio pasekmių aplinkai vertinimo dokumentai, teikiamos konsultacijos, atsižvelgiama į vertinimo bei konsultacijų rezultatus prieš priimant ir (arba) tvirtinant planą ar programą, teikiama informacija, susijusi su sprendimu dėl plano ar programos priėmimo ir (arba) tvirtinimo“. Pats vertinimas, kaip minėta, turėjo būti atliekamas teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etape, t. y. prieš baigiamąjį aptariamų dokumentų rengimo etapą, kurio metu detalieji planai (viešai) svarstomi, derinami, tikrinami, tvirtinami bei registruojami (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 4 d. (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija). Jis (vertinimas) atliekamas rengiant planus ir programas prieš juos priimant ir (arba) tvirtinant, taip pat pasirenkant tinkamiausią plano ar programos sprendinių alternatyvą (Tvarkos aprašo 2 p. (Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 967 redakcija), o šio vertinimo tikslai yra apibrėžti Tvarkos aprašo 5 punkte ir apima siekius: nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimas reikšmingas planų ir programų įgyvendinimo pasekmes aplinkai (5.1 p.); užtikrinti, kad bus konsultuojamasi su tam tikromis valstybės ir savivaldybių institucijomis, visuomene, atsižvelgiama į šių konsultacijų ir kitų viešumą užtikrinančių procedūrų rezultatus (5.2 p.); užtikrinti, kad planų ir programų rengimo organizatoriai turės išsamią ir patikimą informaciją apie galimas reikšmingas planų ir programų įgyvendinimo pasekmes aplinkai ir atsižvelgs į ją (5.3 p.).

Anksčiau paminėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog neatlikus strateginio pasekmių aplinkai vertinimo, kai šis vertinimas yra privalomas, nebūtų užtikrinama, kad bus įvertintos ir bus atsižvelgta į visas poveikį aplinkai galinčias daryti aplinkybes rengiant, svarstant (įskaitant viešą svarstymą su visuomene), derinant bei tvirtinant planus ir programas (nagrinėjamu atveju – detaliuosius planus). Pastarieji reikalavimai nebūtų įgyvendinami ir tuo atveju, kai neatliekama (privaloma) atranka strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti, nes tik atlikus tokią atranką, galima spręsti apie galimų plano ar programos pasekmių aplinkai reikšmingumą.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien tai, kad ginčo detalieji planai buvo patvirtinti norminių teisės aktų nustatyta tvarka neatlikus atrankos strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti, sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą šiuos teritorijų planavimo dokumentus pripažinti neteisėtais ir panaikinti, kaip priimtus pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Pastarosios išvados negali paneigti aplinkybė, jog buvo atliktas ginčo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad Teisingumo Teismas minėtu prejudiciniu sprendimu byloje Valčiukienė ir kt. nusprendė, kad „<...> atlikus aplinkosauginį vertinimą pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistą 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB, neatleidžiama nuo pareigos atlikti tokį vertinimą pagal Direktyvą 2001/42. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje atliktas vertinimas pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 85/337 gali būti laikomas suderintos arba bendros procedūros išraiška ir ar jis apima visus Direktyvos 2001/42 reikalavimus. Jeigu taip yra, nebetaikoma pareiga atlikti naują vertinimą pagal pastarąją direktyvą“.

Vadinasi, siekiant paneigti pareigą atlikti rengiamų ginčo planavimo dokumentų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą (atranką šiam vertinimui atlikti), būtina nustatyti, kad nagrinėjamu atveju atliktas UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ ginčo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas gali būti laikomas suderintos arba bendros procedūros, kurios metu iš esmės atliekamas tiek planų ir programų strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, tiek planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, rezultatas, kuris apima visus strateginio pasekmių aplinkai vertinimo reikalavimus.

Vertinant šiuos aspektus, pirmiausia pažymėtina, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinoje nacionalinėje teisėje planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas ir planų ir programų strateginis pasekmių aplinkai vertinimas yra numatyti kaip savarankiškos (atskiros) procedūros, t. y. nacionaliniai teisėkūros subjektai nepasinaudojo Europos Sąjungos teisės aktuose numatyta galimybe nustatyti suderintą arba bendrą procedūrą šiems vertinimams.

Toliau pastebėtina, kad remiantis 2005 m. birželio 21 d. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X‑258 2 straipsniu, „poveikio aplinkai vertinimo procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal tuo metu galiojusias teisės normas“. Kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros buvo pradėtos 2004 metais, vertinant, ar atliktas poveikio aplinkai vertinimas apima visus strateginio pasekmių aplinkai vertinimo aspektus, būtina vadovautis iki 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-258 galiojusiu Poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (t. y. 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1636 redakcija; toliau – ir PAV įstatymas).

Šio įstatymo 4 straipsnis numatė šiuos poveikio aplinkai vertinimo tikslus: nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį žmonėms, gyvūnijai ir augalijai; dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei; materialinėms vertybėms ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai (1 p.); sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį žmonėms ir kitiems šio straipsnio 1 punkte išvardytiems aplinkos komponentams ar šio poveikio išvengti (2 p.); nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai leistina pasirinktoje vietoje (3 p.). Pats poveikio aplinkai vertinimas buvo apibrėžiamas, kaip „ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai nustatymo, apibūdinimo ir vertinimo procesas“ (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 10 p. (2004 m. vasario 19 d. įstatymo Nr. IX-2032 ir 2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X‑147 redakcijos).

Tuo tarpu, kaip minėta, strateginis pasekmių aplinkai vertinimas suprantamas, kaip „tam tikrų planų ir programų įgyvendinimo galimų pasekmių aplinkai nustatymo, apibūdinimo ir vertinimo procesas, kurio metu rengiami strateginio pasekmių aplinkai vertinimo dokumentai, teikiamos konsultacijos, atsižvelgiama į vertinimo bei konsultacijų rezultatus prieš priimant ir (arba) tvirtinant planą ar programą, teikiama informacija, susijusi su sprendimu dėl plano ar programos priėmimo ir (arba) tvirtinimo“ (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 17 p. (2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X‑147 redakcija). Tais atvejais, kai šis vertinimas atliekamas detaliojo teritorijų planavimo metu, teritorijų planavimo dokumento koncepcijos nustatymo stadijoje pirmiausia parengiamas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių vertinimo apimties nustatymo dokumentas (Tvarkos aprašo 19 p.), kuris nustato strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos turinį, joje nagrinėtinus klausimus, pateiktinos informacijos apimtį ir išsamumą (Tvarkos aprašo 4 p.). Šiame dokumente, be kita ko, nurodoma koncepcijos krypčių ir jų alternatyvų aprašymas, pagrindiniai tikslai ir sąsaja su kitais planais ir programomis (Tvarkos aprašo 21.1 p.), informacija apie tai, kokie aplinkos komponentai ir kokios pasekmės bus nagrinėjamos atliekant vertinimą (Tvarkos aprašo 21.3 p.). Atlikus vertinimą, parengiama vertinimo ataskaita, kurioje aprašomos ir įvertinamos plano ar programos, o jeigu vertinami teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai – koncepcijos krypčių ir jų alternatyvų įgyvendinimo galimos reikšmingos pasekmės aplinkai, išsamiai išnagrinėjami visi vertinimo apimties nustatymo dokumente numatyti klausimai ir pateikiama informacija, nurodyta Tvarkos aprašo 2 priede. Reikalaujamos informacijos apimtis ir išsamumas priklauso nuo plano ar programos tikslų, geografinės aprėpties, plano ar programos turinio ir išsamumo, su planu ar programa susijusių sprendimų priėmimo ir planavimo lygmens (Tvarkos aprašo 25 p.).

Iš apžvelgto teisinio reguliavimo yra aiškiai matyti, kad skiriasi ne tik šių poveikio aplinkai ir strateginio pasekmių aplinkai vertinimų objektai, bet ir šių vertinimų apimtis bei atskirų aspektų išsamumas. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tikslas iš esmės yra įvertinti, ar tokia ūkinė veikla yra galima pasirinktoje teritorijoje, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčo detaliųjų planų strateginių pasekmių aplinkai vertinimas apimtų jau konkrečių (sudarančių prielaidas minėtos ūkinės veiklos plėtrai) koncepcijos krypčių ir jų alternatyvų (galimų detaliojo plano sprendinių) įgyvendinimo galimų reikšmingų pasekmių aplinkai vertinimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiomis UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitomis ir kitais šio vertinimo dokumentais, sprendžia, kad ginčo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas negali būti pripažintas, kaip aprėpiantis visus strateginio pasekmių aplinkai vertinimo aspektus, kiek tai susiję su ginčo detaliųjų planų sprendinių reikšmingų pasekmių aplinkai vertinimu.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti ir pareiškėjų reikalavimą panaikinti Šiaulių RAAD 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48‑2044 ir 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48‑2043, t. y. atsakingos institucijos sprendimus dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo pasirinktoje vietoje PAV įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1636 redakcija) prasme.

Apibendrinant pareiškėjų argumentus dėl pastarųjų administracinių aktų teisėtumo, matyti, jog kaip vienas iš šių sprendimų negaliojimo pagrindų iš esmės nurodoma aplinkybė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planuoja statyti aptariamus ūkinės veiklos objektus mažesniu nei 500 metrų atstumu vienas nuo kito.

Šiuo klausimu teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip teisingai nurodo pareiškėjai, pastaroji aplinkybė, be kita ko, reikšminga atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, kuris nagrinėjamu atveju buvo ginčo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso dalis (UAB „Sofita“ planuojamo kiaulių penėjimo komplekso Palašmenio k., Klovainių sen., Pakruojo raj., poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos 4.8 p.; UAB „Oltas“ planuojamo kiaulių penėjimo komplekso Siečių k., Klovainių sen., Pakruojo raj., poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos 4.8 p.). Tačiau, kaip matyti iš UAB „Rachelė“ parengtų UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planuojamų kiaulių penėjimo kompleksų poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitų, kuriomis remiantis, be kita ko, nustatomos SAZ ribos (SAZ taisyklių 6.1 p.), tai, jog nedideliu atstumu vienas nuo kito buvo planuojami du taršos šaltiniai, galintys daryti reikšmingą poveikį aplinkai (taip pat žmonių sveikatai), nebuvo konkrečiai vertinama, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, planuojamos ūkinės veiklos organizatoriams (užsakovams), vertinimo dokumentų rengėjams bei poveikio aplinkai vertinimo subjektams ši aplinkybė buvo žinoma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog nebuvo atsižvelgta į pastarąsias aplinkybes (taršos objektų koncentraciją) bei nebuvo įvertintas jų reikšmingumas ir galimas poveikis aplinkai, neleidžia pripažinti, kad buvo tinkamai ir visapusiškai nustatytas, apibūdintas ir įvertintas fizikinių, cheminių, biologinių, mutageninių, teratogeninių ir psichoemocinių, ergonominių ir kitų veiksnių galimas tiesioginis ir netiesioginis poveikis žmonėms, visuomenės sveikatai bei kitiems aplinkos elementams, visapusiškai įvertintos galimybės sumažinti šios veiklos neigiamą poveikį (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 38 str. (2002 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. IX-886 redakcija); PAV įstatymo 4 str. 1 ir 2 p. (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1636). Atitinkamai atsakinga institucija, priimdama ginčijamus sprendimus dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo pasirinktoje vietoje, nagrinėjamu atveju privalėjo atsižvelgti ir įvertinti pastarąją aplinkybę, tačiau tai nebuvo padaryta – iš skundžiamų sprendimų nematyti, kad jie buvo priimti atsižvelgiant į greta vienas kito planuojamus ūkinės veiklos objektus. Savo ruožtu, atsakovui Šiaulių RAAD buvo žinoma (negalėjo būti nežinoma) apie planuojamus nedideliu atstumu vienas kito statyti du taršos objektus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų Poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimo nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 262, priedėlio „Rekomenduojama planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos struktūra ir apimtis“ 4 dalies „Planuojamos ūkinės veiklos poveikio įvairiems aplinkos komponentams ir poveikį aplinkai mažinančios priemonės“, šioje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos dalyje turi būti „išnagrinėjamas bet koks (tiesioginis, netiesioginis, kompleksinis, nuolatinis, laikinas, negrįžtamas, grįžtamas, teigiamas ar neigiamas ir kt.) reikšmingas poveikis“. Be to, tik kompleksinis ir sisteminis vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, būtų galėjęs veiksmingai užtikrinti planuojamos ūkinės veiklos vertinimo tikslus, kylančius tiek iš Europos Sąjungos teisės, tiek iš ją įgyvendinančios nacionalinės teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų ginčijami Šiaulių RAAD 2005 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 05‑48‑2044 ir 2005 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 05‑48‑2043 negali būti pripažinti teisėtais ir yra naikintini, kaip priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog teritorijų planavimo dokumentai, numatantys ginčo ūkinę veiklą, kuriai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, galėjo būti derinami ir tvirtinami tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir priėmus sprendimą leisti vykdyti planuojamą ūkinę veiklą (PAV įstatymo 3 str. 4 d. (2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X‑258 redakcija), darytina išvada, kad ginčo sprendimų dėl ūkinės veiklos leistinumo pasirinktoje vietoje panaikinimas sudaro papildomą pagrindą pripažinti neteisėtais minėtus Tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88 bei 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T‑118, kuriais buvo patvirtinti ginčo detalieji planai.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų reikalavimus panaikinti Tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T-88 ir 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T‑118 bei Šiaulių RAAD 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48‑2044 ir 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05‑48‑2043, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, o pareiškėjų skundas šioje dalyje tenkintinas. Atitinkamai ši išvada eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus apeliacinio skundo argumentus dėl pastarųjų administracinių aktų teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tenkinus anksčiau minėtus reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę užtikrinti, jog būtų atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, kadangi toks reikalavimas yra priešlaikinis. Dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo turi būti ir nėra pagrindo manyti, kad nebus sprendžiama iš naujo pradėjus atitinkamas (administracines) procedūras (jei apskritai tai bus daroma) siekiant įgyvendinti trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ ūkinės veiklos planus. Juolab kad nagrinėjamu atveju minėto įpareigojimo nustatymas iš esmės reikštų teismo įsikišimą į administracines procedūras atliekant atranką strateginiam pasekmių aplinkai vertinimui atlikti, nors tokia atranka nebuvo atlikta. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų reikalavimą šioje dalyje, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

X.

Pareiškėjai taip pat ginčija Tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T‑389 „Dėl kiaulių kompleksų Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. bei Rozalimo sen., Dulkiškių k. detaliųjų planų atlikimo“ (I t., b. l. 53) bei 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T‑70 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T‑389 „Dėl kiaulių kompleksų Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. bei Rozalimo sen., Dulkiškių k. detaliųjų planų atlikimo“ dalinio pakeitimo“ (III t., b. l. 14).

Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad Tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-70 buvo pakeistos Tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T‑389 nuostatos, todėl pastarasis sprendimas, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, skundo padavimo metu buvo galiojantis – pareiškėjų reikalavimas panaikinti abu sprendimus iš esmės vertintinas kaip reikalavimas panaikinti Tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T‑389, iš dalies pakeistą Tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-70 (toliau – ir Sprendimas).

Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta: leisti UAB „Sofita“ užsakyti kiaulių komplekso statybai detalųjį planą Pakruojo r., Klovainių sen., Palašmenio k. sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr(duomenys neskelbtini) (1 p.); leisti UAB „Oltas“ užsakyti kiaulių komplekso statybai detalųjį planą Pakruojo r., Klovainių sen., Palašmenio k. sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (2 p.); nustatyti, kad UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“ planavimo tikslas – žemės sklypų ribų, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas 4 000 vietų kiaulių kompleksams su 10 000 m³ talpos srutų rezervuarais‑lagūnomis ir kitais statiniais pastatyti (3 p.); paskirti planavimo organizatoriumi savivaldybės administracijos direktorių (4 p.); atlikti planavimą trimis etapais (5 p.); atlikti viešą svarstymą su visuomene bendrąja tvarka ir apie rengiamą planavimą skelbti rajoninėje spaudoje (6 p.); pateikti paruoštą planą tvirtinti rajono savivaldybės tarybai (7 p.).

Analizuojant aptariamo dokumento turinį yra matyti, kad tai iš esmės yra sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų (Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 27.1 p.), t. y. vienas iš dokumentų, kuriuo pradedamos detaliojo planavimo procedūros. Tačiau toks sprendimas niekaip nelemia pareiškėjų ar kitų, nei sprendime nurodytų, asmenų materialinių teisių ir pareigų, šis sprendimas tėra tik viena iš prielaidų pradėti detaliojo planavimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 5 d. 2 p. (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija). Taigi akivaizdu, jog ginčijamas Sprendimas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl šio Sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks Sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (žr., pagal analogiją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjai šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje.

Kaip matyti iš pareiškėjų skundų pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamu atveju, nors ir kvestionuodami galutinius sprendimus, kuriais buvo patvirtinti ginčo detalieji planai, pareiškėjai iš esmės kelią ir savarankišką (atskirą) reikalavimą dėl aptariamo Sprendimo panaikinimo. Tačiau remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, šis Sprendimas negalėjo būti savarankišku skundo administraciniam teismui dalyku. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl Tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T‑389 panaikinimo. Be to, teismas taip pat neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl Tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T‑70. Taigi byla šioje dalyje turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 101 str. 1 p.).

XI.

Pareiškėjai teismo taip pat prašo pripažinti negaliojančiomis R. P. ir UAB „Oltas“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 56,2 ha žemės naudojimo bei R. P. ir UAB „Sofita“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 47,0 ha žemės naudojimo skysto mėšlo laistymui.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nė vienas iš šios bylos pareiškėjų nėra 2005 m. balandžio 15 d. tarp UAB „Sofita“ ir R. P. sudarytos skysto mėšlo laistymo sutarties šalis, taip pat nėra savininkai 318,73 ha žemės, kuri pagal šią sutartį suteikta skystam mėšlui laistyti, bei pažymėjęs, kad pareiškėjai, nebūdami sandorio šalimis, teismui pateikdami reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, nepateikė aplinkybių, nurodančių, jog buvo pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, pareiškėjų skundą šioje dalyje paliko nenagrinėtu, pripažinęs, kad jį (skundą) suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas bylą vesti asmuo. Analogiškai Šiaulių apygardos administracinis teismas vertino pareiškėjų reikalavimą dėl tarp R. P. ir UAB „Oltas“ sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl aplinkybės, jog pastarąja skysto mėšlo laistymo sutartimi buvo leista naudotis ir vienam iš pareiškėjų – A. L. L. – nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kurį jis nuomos sutartimi išnuomojo R. P., nurodė, kad šis pareiškėjas dėl pastarosios nuomos sutarties jokių reikalavimų teismui nepareiškė, dėl ko šią aplinkybę iš esmės pripažino nereikšminga.

Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai prašymą panaikinti pastarąsias sutartis pateikė savo, o ne žemės sklypų savininkų ar kitų asmenų vardu, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo procesinis sprendimas skundą šioje dalyje palikti nenagrinėtą Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punkto pagrindu pripažintinas nepagrįstu (žr., pagal analogiją, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-535/2009). Be to, aplinkybė, kad asmuo neįrodė savo teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo yra pagrindas ne palikti reikalavimą nenagrinėtu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punktą, bet jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (III t., b. l. 49–56), taip pat apeliacinio skundo, pareiškėjai reikalavimą dėl dalinio ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis iš esmės grindžia aplinkybe, jog R. P., nuomodamasis žemę iš savininkų, neturėjo teisės subnuomuoti šią žemę, t. y. perduoti dalį naudojimo teisės UAB „Sofita“ ir UAB „Oltas“. Be to, pareiškėjai akcentuoja, kad atitinkamų žemės sklypų savininkai nesutinka dėl jiems priklausančių (išnuomotų R. P.) sklypų naudojimo aptariamu būdu (III t., b. l. 60–73).

Teisėjų kolegija pažymi, kad norėdamas, jog jo skundas (reikalavimas) būtų patenkintas, į administracinį teismą kreipęsis asmuo turi įrodyti savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2488/2011). Minėta, kad pareiškėjai ginčijamų sutarčių negaliojimą pirmiausia iš esmės grindžia aplinkybe, kad R. P. neturėjo teisės subnuomoti žemės. Tačiau iš Civilinio kodekso normų (CK 6.553 str.) matyti, kad teisė spręsti, ar leisti subnuomuoti žemę priklauso žemės nuomotojui. Nė vienas iš pareiškėjų (išskyrus A. L. L.) nėra ginčui aktualios žemės nuomotojas. Vadinasi, ne jiems (išskyrus A. L. L.) priklauso teisė leisti subnuomuoti (leisti naudoti) žemę, todėl ne jiems (išskyrus A. L. L.) priklauso ir teisė spręsti, ar imtis priemonių šiai teisei ginti bei ją teismine tvarka ginti. Aplinkybė, kad dalis žemės nuomotojų nebesutinka, kad žemė būtų laistoma mėšlu, neturi esminės reikšmės, kadangi jie nėra pareiškėjai (išskyrus A. L. L.) šioje byloje, t. y. individualių ir savarankiškų reikalavimų ginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių jie nepareiškė. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad pareiškėjai (išskyrus A. L. L.), reikšdami reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, remiasi ne jiems, o kitiems asmenims priklausančių teisių tikru arba tariamu pažeidimu. Tai suponuoja, kad ginčijami sandoriai tuo pagrindu, kuriuo juos negaliojančiais siekia pripažinti pareiškėjai (išskyrus A. L. L.), jų teisių ir įstatymų saugomų interesų nepažeidžia. Kitų pakankamų ir įtikinamų pagrindų pripažinti aptariamus sandorius negaliojančiais pareiškėjai nenurodė. Tenkinti pareiškėjų (išskyrus A. L. L.) reikalavimus šioje dalyje nėra pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad jai nekyla abejonių, jog žemės nuomotojas turi teisę reikalauti pripažinti žemės subnuomos sutartį negaliojančia, jei subnuomos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas (CK 1.80 str., 6.227 str. 3 d., 6.553 str.). A. L. L. nuomojo žemę R. P.. Taigi jis gali siekti, kad jo kaip nuomotojo tikrai ar tariamai pažeistos teisės būtų įstatymų nustatyta tvarka ginamos. Pastebėtina, kad byloje esančioje žemės nuomos sutartyje (UAB „Oltas“ poveikio aplinkai vertinimo segtuvas, l. 173) kaip žemės nuomotojai nurodomi A. L. L., V. L. ir T. K., tačiau nei V. L., nei T. K. į procesą nėra įtraukti (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo įžanginę dalį), nors byloje reikalinga išsiaiškinti, kokia yra pastarųjų asmenų nuomonė dėl nagrinėjamų klausimų, taip pat – kokiais būdais (bendru sutarimu ar kt.) minėti asmenys gali disponuoti ir ginti iš minėtos nuomos sutarties kylančias teises, taip pat ir teisę reikalauti, kad sudarant nuomojamos žemės subnuomos sutartį būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Be to, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu, sandorio šalys turi dalyvauti bylos šalimi, o ne trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Savo ruožtu ginčijamos skysto mėšlo laistymo sutarties šalys UAB „Oltas“ ir R. P. byloje dalyvauja tik trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo įžanginę dalį). Dėl šių priežasčių išspręsti aptariamą reikalavimą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybių. Šioje dalyje byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. V., J. P., visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas”, P. G., L. A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą dalyje, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05-48-2044 „Dėl UAB „Sofita“ planuojamo statyti kiaulių penėjimo komplekso Palašmenio km., Klovainių sen., Pakruojo raj. savivaldybės teritorijoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05-48-2043 „Dėl UAB „Oltas“ planuojamo statyti kiaulių penėjimo komplekso Siečių km., Klovainių sen., Pakruojo raj. savivaldybės teritorijoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“, Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T‑88 „Dėl Pakruojo rajono Palašmenio kaimo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano patvirtinimo“ ir Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T-118 „Dėl Pakruojo rajono Palašmenio kaimo žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano patvirtinimo“, panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje. Tenkinti pareiškėjų skundą ir panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05-48-2044 „Dėl UAB „Sofita“ planuojamo statyti kiaulių penėjimo komplekso Palašmenio km., Klovainių sen., Pakruojo raj. savivaldybės teritorijoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 05-48-2043 „Dėl UAB „Oltas“ planuojamo statyti kiaulių penėjimo komplekso Siečių km., Klovainių sen., Pakruojo raj. savivaldybės teritorijoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“, Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T‑88 „Dėl Pakruojo rajono Palašmenio kaimo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano patvirtinimo“ ir Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. T‑118 „Dėl Pakruojo rajono Palašmenio kaimo žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano patvirtinimo“.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą dalyje, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T‑70 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr.T-389 „Dėl kiaulių kompleksų Klovainių sen., Palašmenio ir Siečių k. bei Rozalimo sen., Dulkiškių k. detaliųjų planų atlikimo“ dalinio pakeitimo“, panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta palikti nenagrinėtais pareiškėjų reikalavimą pripažinti negaliojančiomis R. P. ir UAB „Oltas“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 56,2 ha žemės naudojimo skysto mėšlo laistymui bei R. P. ir UAB „Sofita“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 47,0 ha žemės naudojimo skysto mėšlo laistymui, panaikinti. Bylos dalį dėl A. L. L. reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitų pareiškėjų reikalavimą pripažinti negaliojančiomis R. P. ir UAB „Oltas“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 56,2 ha žemės naudojimo skysto mėšlo laistymui bei R. P. ir UAB „Sofita“ 2005 m. balandžio 15 d. sudarytą skysto mėšlo laistymo sutartį dalyje dėl 47,0 ha žemės naudojimo skysto mėšlo laistymui atmesti kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.