Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. T. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. T. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 232 str., ir jai paskirta bausmė – 4 mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 str., A. K. T. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 63 str., ši bausmė sudėta su 2011 m. lapkričio 11 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2012 m. balandžio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pakeista bausme, galutinė bausmė paskirta 4 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir 10 MGL (1 300 Lt) bauda. Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. T. nuteista už tai, kad ji, siekdama paniekinti, pažeminti teisėją M. D. dėl jo veiklos, t. y. dėl civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), būdama G. M. prekybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktore, 2010-12-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam adresu S. Daukanto g. 8, Klaipėda, pateikė 2010-11-29 atskirąjį skundą (reg. 20R-2115), kuriame nurodė teisėją M. D. įžeidžiančius žodžius: „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“. Tokiu būdu A. K. T. viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėją M. D..

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. K. T. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-04-11 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, jog nesutinka su priimtu nuosprendžiu dėl šiurkščių EŽTK pažeidimų, dėl to, kad teisėjas P. Kontrimas ją teisė be advokato, dėl to, kad teisėjas P. Kontrimas nuslėpė prokuroro G. ir D. nusikaltimus, neatliko savo pareigų, viršijo įgaliojimus naudojantis savo tarnybine padėtimi. Taip pat nurodo, kad ji jokių pažeidimų ir terminų nepažeidė, teisėjas P. Kontrimas meluoja. Teismo ekspertizė nustatė, kad jokio pažeidimo ji nepadarė, bet teisėjas netyrė, o slėpė padarytus teisėjo M. D. ir prokuroro G. nusikaltimus.

Teismo posėdyje nuteistoji prašė ją išteisinti, gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai A. K. T. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 232 str.

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. K. T. nuteista už nepagarbą teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog konstitucinė teismų, teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas vykdant teisingumą lemia ir atitinkamą teisėjo teisinį statusą. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo.

Pagal BK 232 str. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Objektyviąją šios nusikalstamos veikos sudėties pusę sudaro viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–7–385/2006).

Nors nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, jog ji jokio įžeidimo nepadarė, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Tai, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai buvo ištarti. Šiuo atveju iš A. K. T. atskirojo skundo matyti, jog ji apie teisėją M. D. rašė: „kerštaujantis, melagis, teisiškai neišprusęs, korumpuotas“ ir šie teiginiai yra akivaizdžiai užgaulūs, žeminantys, todėl apeliantės teiginiai, kad ji jokio įžeidimo nepadarė, atmestini.

Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad pažeminimas buvo viešas. Byloje nustatyta, jog civilinėje byloje, kurią nagrinėjo teisėjas M. D., A. K. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriame išsakė užgaulius, žeminančius žodžius apie teisėją. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje ir su A. K. T. atskiruoju skundu galėjo susipažinti ne tik proceso dalyviai ir bylą nagrinėjęs teisėjas, bet ir kiti teismo darbuotojai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisėjas viešai raštu buvo užgauliai pažemintas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog teisėjas apeliantę nuteisė be advokato, pažymėtina, jog nagrinėjant šią bylą gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas (BPK 51 str. 1 d.). Be to, teisiamajame posėdyje kaltinamajai A. K. T. buvo išaiškintos BPK 22 str. 3 d. numatytos teisės ir pareigos, ji savo teises suprato, tačiau prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nesant jos gynėjui nepareiškė.

Iš apeliacinio skundo taip pat matyti, jog, apeliantės manymu, teisėjas, priėmęs skundžiamą nuosprendį, nuslėpė nusikaltimus, neatliko savo pareigų, viršijo įgaliojimus naudodamasis savo tarnybine padėtimi. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismas peržiūri priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą ir nesprendžia klausimų, susijusių su teisėjo kompetencija. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, jeigu apeliantė manė, jog teisėjas yra šališkas ar pan., galėjo pasinaudoti nušalinimo teise.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti ar naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. K. T. apeliacinį skundą atmesti.