Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-126/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-11-06
Bylos Nr.: 1A-126/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Svajūnas Knizleris (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: V. U.
Nukentėjusysis: Ž. M., J. M.
Advokatai: Vytautas Blažaitis

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-126/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjas),teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,nuteistajam V. U. ,nukentėjusiesiems Ž. M. ir J. M. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų J. M. ir Ž. M. bei nuteistojo V. U. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., Šiaulių rajone, Pailių kaime, lauke netoli Šiaulių miesto apvažiavimo kelio, ginčo metu, iš asmeninių paskatų, tyčia 5 kartus šovė iš šaunamojo ginklo - pistoleto „IZH-71H” Nr. POM8351 į P. M. , gim. 1978 m. kovo 18 d., tuo padarydamas P. M. kaklo ir galvos kiauryminį šautinį sužalojimą su kaukolės pamato ir skliauto kaulų sužalojimu bei galvos smegenų pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su dešinio plaučio ir dešinės pusės 4,9 ir 10 šonkaulių pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su diafragmos, kepenų ir dešinės pusės 11 šonkaulio pažeidimais, juosmens kairio šono kiauryminį šautinį sužalojimą su blužnies, skrandžio, kepenų, diafragmos, dešinės pusės 9 šonkaulio sužalojimais, juosmens kairio šono ir pilvo kiauryminį šautinį sužalojimą su žarnų pasaito pažeidimais, dėl ko nuo patirtų sužalojimų P. M. įvykio vietoje mirė. Šiais savo veiksmais V. U. tyčia nužudė P. M. .

Šalies argumentai

Nukentėjusioji J. M. apeliaciniu skundu prašo 2008 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dalyje, kurioje V. U. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, pakeisti. Jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę. Nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai, tai yra priteisti iš V. U. 1 000 000 Lt (vieną milijoną litų) neturtinės žalos atlyginimui, o dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo priteisti 10 850 Lt iš už automobilį „VW Caravella", 10 000 litų už dingusią auksinę P. M. grandinėlę, 500 litų dingusių nužudymo metu ir 3500 litų V. U. negrąžintos skolos.

Apeliantė skunde nesutinka su teismo išvada, kad P. M. V. U. nužudė dėl asmeninių paskatų ginčo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pagal šį straipsnį V. U. ir buvo nuteistas. Tačiau nukentėjusioji mano, kad nuteistasis padarė kvalifikuotą nužudymą, t. y. jo padarytoje nusikalstamoje veikoje buvo BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo požymiai, todėl surinktų įrodymų pagrindu teismas turėjo padaryti išvadą, jog V. U. jos sūnų nužudė dėl savanaudiškų, o ne dėl asmeninių paskatų. Teismas nuosprendyje nustatė, kad V. U. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog nužudė P. M. ginčo tarp jo ir P. M. metu, kuris kilo dėl G. J. . Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, nes ji padaryta, ne remiantis objektyviais duomenimis ir liudytojų parodymais, o tik nuteistojo V. U. parodymais, kuris siekia sušvelninti savo padėtį ir išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Ši jo gynybinė pozicija paneigta teismo nuosprendyje minimų liudytojų parodymais. V. U. turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jo parodymai turėtų būti itin kruopščiai vertinami kitų surinktų įrodymų visete. Ginčas dėl merginos kilti negalėjo ir negalėjo būti priežastimi nužudyti P. M. , šioje vietoje teismas kaip tik daro prielaidą, išplaukiančią iš V. U. parodymų, o prielaidomis nuosprendis pagrįstas negali būti. V. U. versiją, kad jis nužudė kilus ginčui dėl merginos, paneigia visų pirma pačios G. J. parodymai, kuri buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jos parodymai buvo pagarsinti. G. J. , apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją kategoriškai nurodė, kad ji negalėjo būti nužudymo priežastis. Ji teigė, kad taip V. U. siekia išvengti bausmės. G. J. nurodė, kad jos manymu P. M. pavyduliauti neturėjo pagrindo, jie buvo seniai išsiskyrę, išsiskyrę taikiai ir be iliuzijų, kad galbūt kada nors vėl pradėtų draugauti. Po išsiskyrimo ji susirado draugą, o P. M. draugę. Apie tą aplinkybę, kad V. U. kartais susitinka su G. J. , kad buvo viešose vietose, kad ji yra nakvojusi V. U. namuose, žinojo visi P. M. draugai ir V. U. žmona, taip pat liudytojai, kurie buvo apklausti ir teismo posėdyje. Kaip tik iš liudytojų parodymų matyti, kad kalbas apie G. J. užvesdavo pats V. U. , taip siekdamas pasiteisinti prieš žmoną. Kalbos būdavo juokų forma, visiems žinomos, tame tarpe ir V. U. žmonai K. U. , ką ji patvirtino ir teisme. Girdėjo tas kalbas ir P. M. draugė V. K. , teisme į prokuroro klausimą apie konfliktus ji atsakė, kad tai buvo juokai ir niekada P. M. su V. U. dėl to susipykę nebuvo. V. U. teigė, kad P. M. jam grasino jog apie G. J. papasakos žmonai ir taip juos išskirs, dėl tos priežasties įvyko konfliktas bei nužudymas. K. U. teisme tvirtino, kad dėl G. J. negalėjo iširti jų šeima ir visos šios merginos bendravimo aplinkybės su jos vyru, jai buvo žinomos. Liudytojai L. Ž. , R. R. nurodė, kad P. M. su G. J. nebedraugavo jau keletą metų. R. R. teigė, kad po jos P. M. turėjo merginą iš Mažeikių, po to draugavo su V. K. . Pastaroji nurodė, kad santykiai buvo rimti, kad draugavo apie metus laiko. Jai buvo žinomos aplinkybės apie G. J. ir ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. U. pats pradėdavo kalbą apie G. J. , siekdamas parodyti, kad tos kalbos yra nepagrįstos. G. J. sesuo K. V. taip pat nurodė, kad P. M. buvo galima nušauti tik dėl skolų, o ne dėl jos sesers. Abu su P. M. jie draugavo su kitais asmenimis, be to jai V. K. pasakojo, kad visi juokavo dėl G. J. ir V. U. santykių.

Tokie liudytojų parodymai, apeliantės nuomone, paneigia V. U. versiją ir jo nurodytą nužudymo motyvą, todėl teismas iš esmės remdamasis dėl nužudymo motyvo tik V. U. parodymais ir nevertindamas paminėtų liudytojų parodymų ir nepagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip nužudymą dėl asmeninių paskatų. Apeliantė teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad duomenų, kurie vienareikšmiškai paneigtų V. U. nurodytą nužudymo motyvą ir leistų V. U. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų nėra. Nukentėjusiosios nuomone, išvada, kad P. M. nužudytas dėl asmeninių paskatų, padaryta remiantis prielaidomis. Nuteistojo V. U. parodymai tėra tik vienas iš įrodymų šaltinių, negali būti jiems suteikta išskirtinė galia, atsižvelgiant į jų prieštaringumą, nenuoseklumą nuteistojo parodymai turėtų vertinami kritiškai, o ne jais grindžiamas iš esmės visas nuosprendis. Nuosprendis turėtų būti grindžiamas būtent liudytojų, o ne nuteistojo parodymais, kuriuos ir pats teismas įvertino kaip nenuoširdžius.

Apeliantės nuomone, P. M. nužudymas, įvertinus bylos duomenis, liudytojų apklausas teisme turėjo būti kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Nusikaltimo motyvas, nors ir atspindi subjektyviąją nusikaltimo pusę, nuteistojo vidines paskatas, tačiau nėra nustatomas vien tik remiantis nuteistojo parodymais, jo parodymai turi būti vertinami su kitais įrodymais, nužudymo būdu, eiga. Iš byloje surinktų įrodymų nukentėjusioji daro išvadą, kad surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti kad padarytas kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d. 9 p.). Nukentėjusioji pastebi, kad V. U. nuolat keitė parodymus apie merginą, neva buvusią jų konflikto priežastimi. Tai nurodė tik tyrimui gerokai jau įsibėgėjus, po eilės jo apklausų, tai yra pasirengus ir užėmus gynybinę poziciją, siekiant palengvinti sau padėtį. Paskutinį kartą parodymus V. U. pakeitė teisme. Nukentėjusioji mano, kad jo parodymai dėl nužudymo motyvo yra visiškai paneigti liudytojų G. J. , V. K. , R. R. parodymais. Eilė liudytojų parodė, kad P. M. nuteistasis buvo skolingas. Liudytojai bendravę su P. M. prieš jo mirtį parodė, kad nužudytasis pas V. U. važiavo atsiimti skolos, kurios neatsiėmė ir buvo nužudytas. Iš byloje surinktų įrodymų apeliantė sprendžia, kad visi apklausti liudytojai byloje teigia, jog V. U. buvo skolingas P. M. , skiriasi tik įvardijamos sumos. Kad buvo skolingas neneigia ir pats nuteistasis. Nužudymo dieną bendravę su P. M. liudytojai Ž. A. ir A. P. taip pat teigia, jog P. M. važiavo atsiimti skolos, būtent po to jis susitiko su V. U. ir buvo nužudytas. Nuteistasis V. U. apklausų metų yra nurodęs, kad P. M. buvo skolingas 3000 litų ir nurodė, jog P. M. skambino ir klausė apie skolą. Tai buvo prieš paskutinį jų susitikimą. Šios aplinkybės, nukentėjusiosios nuomone, leidžia teigti, kad V. U. nužudydamas P. M. , išvengė skolos grąžinimo ir to siekė savo nusikalstamais veiksmais. Paskutinėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu V. U. teigė, kad buvo skolingas tik 3000 litų, tą patį tvirtino ir teisme, tačiau apeliantė nurodo, kad inkriminuojant savanaudiškas paskatas suma visiškai nesvarbi. Svarbu tai, kad nužudoma siekiant sau turtinės naudos, taip pat išlaikyti turtines vertybes bei išvengti skolos sumokėjimo. Apygardos teismas nuosprendyje nurodo, kad versija, jog V. U. galėjo nužudyti P. M. dėl pastarojo turimų pinigų nepagrįsta įrodymais, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kiek pinigų turėjo ir ar iš viso jų turėjo P. M. , susitikdamas su V. U. , ar V. U. buvo žinoma apie P. M. turimus pinigus. Pats V. U. neigia nužudęs dėl skolos ar dėl kitokių savanaudiškų tikslų. Tačiau apeliantė mano, kad ši teismo išvada nepaneigia savanaudiškų tikslų ir motyvų, kurie turėtų būti nustatomi liudytojų parodymais. Įrodinėjant savanaudiškumą visiškai nesvarbu, kiek pinigų turėjo, kokią tiksliai sumą kaltininkas buvo skolingas, svarbu nustatyti, kad kaltininkas buvo skolingas ir siekė išvengti skolos grąžinimo. Nors V. U. ir neigia šią aplinkybę ji yra įrodyta kitais įrodymais. Daugelis liudytojų teigė, kad P. M. važiavo atsiimti skolos iš V. U. , kurios taip ir neatsiėmė. Skolos grąžinimas buvo jų susitikimo tikslas, o ne šiaip betikslis pasivažinėjimas po laukus, kaip teigia V. U. . Žinodamas, kad P. M. atvažiuos skolos ir kaip iš liudytojo Ž. A. parodymų matyti, pasakydamas, kad jis tą skolą grąžins, V. U. akivaizdžiai melavo P. M. turėdamas tikslą įsivilioti jį į nuošalią vietą ir nužudyti. Liudytojas Ž. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai nurodė, kad P. M. paskutinį kartą matė 2007 m. rugsėjo16 d.. Buvo sekmadienis, kai P. M. grįžo iš Švedijos ir parsivežė tralą mašinoms vežti. Ž. A. jį pasitiko, Klaipėdoje prie kelto ir parvežė jį namo. Liudytojas Ž. A. nurodė, jog išvažiavus iš Klaipėdos Paulius iš karto paskambino V. U. , pasiteirauti kas geresnio ir užsiminė dėl pinigų ir šis pats pasiūlė rytoj atvažiuoti ir pažadėjo atiduoti pinigus. Ir jie susitarė dėl susitikimo. Liudytojas Ž. A. nurodė, kad P. M. sėdėjo šalia jo ir jis girdėjo, ką telefonu sakė V. U. . P. M. nesitikėjo, net nustebo, kad V. U. atiduos pinigus ir pralinksmėjo. Šie parodymai, nukentėjusiosios nuomone, patvirtina tą aplinkybę, kad V. U. žadėjo pats grąžinti P. M. pinigus, o iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad realiai jis pinigų neturėjo ir skolos grąžinti nesiruošė. Tai, kad jis apgavo ir melavo žadėdamas grąžinti pinigus, įrodo, kad jis tik tokiu pretekstu norėjo su nužudytuoju susitikti, susitikęs negrąžino P. M. skolos, o nužudydamas šios prievolės norėjo išvengti ir išvengė. Apeliantės nuomone, liudytojo Ž. A. parodymai, yra neginčijamas įrodymas, kad P. M. buvo nužudytas, siekiant išvengti skolos grąžinimo. Taigi, Ž. A. ir kitų liudytojų parodymai patvirtina, kad P. M. buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų. Be to, apeliantė nurodo, kad nuteistasis V. U. bet kokia kaina siekia nuslėpti tiesą, todėl po liudytojo Ž. A. apklausos teisme, jis šiam liudytojui pagrasino susidorojimu, dėl ko Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, duomenys apie tai yra byloje. Apeliantės teigimu, V. K. patvirtino, jog iš Ž. A. sužinojo, kad P. M. važiavo atsiimti skolos. V. U. kategoriškai neigė teisme, kad dieną prieš nužudymą kalbėjo su P. apie skolos grąžinimą, nurodė, kad Ž. A. meluoja ir sako netiesą, tačiau Ž. A. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu davė lygiai tokius pat parodymus, būdamas įspėtas dėl atsakomybės ir neturėdamas tikslo apšmeižti V. U. , V. U. pareigos sakyti tiesą neturi ir pasakoja tik tas aplinkybes, kurios naudingos jam. Be to, nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu pats V. U. neneigė tokios aplinkybės ir nurodė 2007-09-21 dienos liudytojo apklausoje, kad prieš keletą dienų, kai P. važiuodamas iš Klaipėdos jam (V. U. ) skambino, o jis (V. U. ) susitaręs dėl pinigų, t. y. P. paklausė ar jis turės grąžinti pinigus – 3000 litų. V. U. nurodė, jog atsakė kad pažiūrės. V. U. čia kalbėjo apie tą patį pokalbį apie kurį Ž. A. davė parodymus ir kategoriškai tvirtino, kad jis girdėjo kaip V. U. pažadėjo grąžinti skolą P. M. .

Žemesnės instancijos teismas

Be to, apeliantė teigia, kad teismas daro nuosprendyje klaidingą išvadą ir neteisingai interpretuoja A. P. ir P. S. teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuosprendyje nurodyta, kad A. P. pasakė, jog 2007 m. rugsėjo 17 d. prieš susitikimą su V. U. P. M. kalbėjo apie tai, kad reikėtų jam skolintis, galimai iš banko apie 20 000 Lt, norint susimokėti už autovežį ir nusipirkti mikroautobusą. Iš to teismas padarė išvadą, kad P. M. mirties dieną jokių didesnių santaupų neturėjo ir nusprendė, jog versija, kad V. U. galėjo nužudyti P. M. dėl pastarojo turimų pinigų, nepagrįsta įrodymais. Visų pirma, apeliantė pastebi, kad A. P. parodymų apie tai, kad P. M. būtų sakęs, jog važiuoja pinigų skolintis iš banko, nėra. Teismo posėdžio metu A. P. nurodė, kad būtų remtasi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismo posėdžio metu liudytojas parodė, kad P. M. jam sakė, jog važiuos pasiimti pinigų, nenugirdo tiksliai, lyg banką paminėjo, sakė, kad reikia važiuoti pasiimti pinigų apie 20 tūkstančių eurų, nes reikia susimokėti už tralą ir nusipirkti mikroautobusą. P. M. taip pat sakė, kad užsidirbo pinigų Švedijoje, kad gali nusipirkti butą ir nusipirkti mašiną, konkrečios sumos neįvardijo. Tokie šio liudytojo parodymai yra užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Paminėta aplinkybė, kuria teismas grindžia nuosprendį yra paties teismo interpretacija, o spėlionėmis nuosprendžio grįsti negalima. Be to, net jei taip ir būtų, veikos kvalifikavimui ši teismo nurodyta aplinkybė bei tai, kiek konkrečiai P. M. tą dieną turėjo santaupų, reikšmės neturi.

Taip pat apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad V. U. nesirengė ir neplanavo P. M. nužudyti. Tokią išvadą teismas daro, kadangi susitikimo iniciatoriumi buvo P. M. , o ne V. U. , nužudymas įvyko šviesiu paros metu, apie 16 val. pakankamai atviroje vietoje, P. M. nušautas netoli kelio, jo kūnas paliktas gulėti atvirai įvykio vietoje. Vakare V. U. atvažiavęs paslėpti įvykio padarinius, kurį laiką vežiojo P. M. kūną iš vienos vietos į kitą, planuodamas, kur jį paslėpti, dar vėliau, sustojęs judriame kelyje Šiauliai- Kelmė, tempė jį nuo kelio į šalikelę ir netoli kelio jau tamsiu paros metu nužudytojo kūną padegė, po to užkasė. Nukentėjusioji mano, kad tai tik nuosekliai perrašyti V. U. parodymai, tačiau kiti bylos duomenys, objektyvūs įrodymai, leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nužudymas buvo planuotas iš anksto apgalvotos visos detalės iki smulkmenų, net kur ir kaip kaltinamasis slėps nužudytojo kūną. Būtent dėl kruopščiai parengto nusikaltimo plano, detalių ir nusikaltimo pėdsakų slėpimo, nužudymas buvo aiškinamas ir atskleistas labai sunkiai. Iš bylos duomenų matyti, kad V. U. prieš nužudymą įsigijo šovinių, atvyko į susitikimą su draugu su užtaisytu ginklu, tai yra pasiruošęs. Nukentėjusysis palikęs automobilį įsėdo į žudiko automobilį ir V. U. yra nuvežamas į nuošalią vietą, kur būtent, pasak V. U. , prasideda automobilyje ginčas, kuris baigiasi P. M. mirtimi. Apeliantės nuomone, jei nužudymas nebūtų planuotas, o įvykęs spontaniškai, kaip teigia V. U. ir nustatė teismas, tuomet V. U. nebūtų kruopščiai sugebėjęs paslėpti nužudymo pėdsakų, iškasti tą patį vakarą duobę, grįžti namo, kur nė menkiausių pokyčių nepastebėjo nei jo žmona, nei draugas, atėjęs prisukti lubų. Tai nutiko todėl, kad V. U. buvo kruopščiai pasirengęs ir apgalvojęs ne tik nužudymo būdą, tačiau ir pėdsakų sunaikinimo bei lavono slėpimo vietą, beveik po tėvo namo langais. Tokią išvadą apeliantė daro, įvertinusi nusikaltimo mechanizmą, jo padarymo būdą, kaltininko elgesį po nužudymo padarymo. Be to, jei nužudymas būtų įvykęs staiga, pats V. U. būtų sukrėstas to, kas įvyko, neadekvačiai vertintų situaciją, nesugebėtų iki smulkmenų viską apgalvoti ir įvykdyti. Teismas nuosprendyje nurodo, kad P. M. buvo susitikimo iniciatorius, tačiau nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad nustatyta, jog diena prieš susitikimą V. U. su P. M. kalbėjosi telefonu ir susitarė susitikti dėl skolos grąžinimo, taigi V. U. turėjo laiko ir galėjo pasiruošti, žinodamas apie būsimą susitikimą. Šią aplinkybę, apeliantės nuomone, patvirtina tai, jog P. M. jis žadėjo grąžinti pinigus, tačiau iš paties V. U. vėlesnių apklausų akivaizdu, kad jis to daryti nesiruošė, nes pinigų neturėjo. Tai, kad jis melavo žadėdamas grąžinti P. M. pinigus patvirtina, jog jis pats siekė susitikti su P. M. , tačiau ne dėl pinigų grąžinimo, o norėdamas nužudyti ir išvengti skolos grąžinimo.

Be to, apeliantė nurodo, kad teismas pripažino, jog nukentėjusioji turi teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl auksinės grandinėlės, dingusios nuo nužudytojo kaklo ir kartu su savimi turėtų dingusių pinigų. Teismas nustatė, kad šių vertybių dingimas yra priežastiniame ryšyje su V. U. padaryta nusikalstama veika, tačiau negalima nustatyti jų vertės, todėl nepriteisė padarytos žalos. Nukentėjusiosios nuomone, kad nustačius, jog auksinės grandinėlės ir pinigų dingimas yra priežastiniame ryšyje su V. U. nusikalstamais veiksmais, tai tokie veiksmai taip pat turėtų būti atitinkamai kvalifikuojami ir inkriminuoti V. U. . Neužtenka nuteistajam pasakyti, kad grandinėlės ir pinigų nematė, lygiai kaip jis nežino, kur dingo mirusiojo kelnės, batai, kodėl jis užkastas pusiau nuogas diržu surištomis kojomis bei degintas. Apeliantė mano, kad šioje vietoje teismas taip pat turėjo remtis liudytojų, nukentėjusiųjų, P. M. draugų parodymais, kurie kategoriškai tvirtino, kad P. M. niekada grandinėlės nenusiimdavo. Nusiimdavo nuo rankos, kai remontuodavo mašinas, o ant kaklo nešiodavo visada. Visose nuotraukose, kurios buvo pateiktos teismui, P. M. buvo su auksine grandinėle ant kaklo. Taip pat apklausti liudytojai tvirtino, kad grandinėlę P. M. nešiojo visada ir jie matė tą grandinėlę ant kaklo. Iš bylos duomenų ir V. U. parodymų matyti, kad jis matė ir lietė nužudytojo rankinę, iš jos išėmė telefonus, kur ją padėjo nežino. Būtent po nužudymo dingo P. M. turėti dokumentai, rankinė ir pinigai. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai teigia, jog prieš nužudymą P. M. minėtus daiktus ir pinigus turėjo, o po nužudymo jie dingo ir paskutinį kontaktą su P. M. bei jo daiktais turėjo tik nuteistasis V. U. , apeliantė nesupranta, kokių dar reikia įrodymų, kad tokie veiksmai būtų kvalifikuojami kaip daiktų ir pinigų vagystė ir būtų priteista tiesioginė nusikaltimu padaryta žala.

Taip pat nukentėjusioji teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta eilė pažeidimų, kurie nebuvo ištaisyti ir pirmos instancijos teisme. Tyrimas buvo atliktas neišsamiai, apie kai kurias bylos esmines aplinkybes, tai yra dingusius nužudytojo daiktus buvo užsiminta ir pradėta klausinėti tik teisme. Nukentėjusieji ne kartą su prašymais kreipėsi į prokuratūrą atlikti papildomus veiksmus, tačiau byla buvo paskubomis perduota teismui, nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytos tvarkos ir apribojant nukentėjusiems pasinaudoti savo teisę apskųsti prokuratūros nutarimą baigti ikiteisminį tyrimą ir perduoti bylą į teismą, kur dar yra abejonių, juo labiau ir prokurorui žinant, ką teismas pažymėjo nuosprendyje, kad visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Keletas papildomų procesinių veiksmų tikriausiai būtų pašalinę bet kokias abejones, tačiau ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nematė pagrindo to daryti. Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, nukentėjusių atstovė pareiškė prašymą atlikti papildomus veiksmus kontroliuojančio prokuroro šis prašymas buvo atmestas. Nutarimas priimtas 2008 m. liepos 29 d., advokatei atsiųstas 2008 m. rugpjūčio 11 d. Šį nutarimą per septynias dienas nuo jo gavimo buvo galima apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas rašytas 2008 m. rugpjūčio 12 d., į šį skundą iš apygardos teismo atėjo atsakymas, kad byla jau 2008 m. rugpjūčio 4 d. perduota Šiaulių apygardos teismui, todėl skundas paliktas nenagrinėtu. Prokuroras net nebuvo įteikęs nutarimo, kuriuo atsisakė tenkinti prašymą atlikti papildomus veiksmus. Apeliantė teigia, kad perduodamas bylą į teismą 2008 m. rugpjūčio 4 d. prokuroras apribojo nukentėjusiųjų teisę apskųsti šį nutarimą. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai suabejoti prokuroro nešališkumu ir jo noru nustatyti byloje tiesą.

Šalies argumentai

Be to, apeliantė nurodo, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriame prašė nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Valstybinis kaltintojas prašė šį prašymą atmesti, net nesvarstyti jo, kadangi nėra, jo manymu, pagrindo ir motyvų keisti kaltinimą. Prokuroras išsakė kategorišką nuomonę, kad jo neįtakoja nei liudytojų apklausos, nei jau ištirti įrodymai byloje ir aplinkybės, ir jis nemato ir nematys pagrindo keisti kaltinimą. Apeliantės nuomone, prokuroras nesilaikė BPK 2 straipsnio reikalavimų, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų nustatytos visos reikšmingos aplinkybės byloje, surasti dingę nužudytojo daiktai ir nustatytas tikrasis nužudymo motyvas, analogiškai prokuroras elgėsi ir teisme nesiekdamas išsiaiškinti ir nustatyti visų reikšmingų aplinkybių, kad veika būtų kvalifikuota teisingai ir teisingai pritaikytas baudžiamas įstatymas. Teismas nusprendęs, kad atsisakymas pakeisti kaltinimą sunkesniu, nelaikytinas naujai paaiškėjusią aplinkybe, kuri būtų nušalinimo pagrindu, prokuroro nenušalino. Nukentėjusioji teigia, kad atsisakymas keisti kaltinimą tik sustiprino įtarimus dėl prokuroro šališkumo. Todėl apeliantė mano, kad buvo pažeistos BPK normos ir nukentėjusiųjų teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Nukentėjusioji J. M. taip pat nesutinka su jos atžvilgiu išspręstu civiliniu ieškiniu. Teismas jos prašomą turtinės žalos reikalavimą tenkino iš dalies, atmesdamas reikalavimą dėl automobilio „VW Caravelle“, auksinės grandinėlės ir pinigų, bei skolos. Neturtinę žalą sumažino iki 200 000 litų. Teismas paliko nagrinėti civilinio proceso tvarka dėl žalos, kurią nukentėjusioji patyrė dėl automobilio „VW Caravelle" dokumentų sunaikinimo, kurie dingo sūnaus nužudymo metu. Teismas nurodo, kad nukentėjusioji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių automobilio vertę, taip pat sumos, kurią būtų galima gauti pridavus automobilį į metalo laužą. Apeliantė teigia, kad dokumentų pateikti negalėjo, nes pirkimo pardavimo sutartis dingo sūnaus nužudymo metu, tik iš jos būtų matoma ta suma, už kurią sūnus automobilį nusipirko. Tuo tarpu ji ieškinyje nurodė vidutinę šio automobilio rinkos vertę ir nurodė kiek būtų gavusi, pridavus šį automobilį į metalo laužą. Tai, kad žalą patyrė ir be dokumentų negali įregistruoti šio automobilio pateikė pažymą iš VĮ „ Regitra". Dėl grandinėlės ir pinigų teismas taip pat paliko klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, tačiau apeliantė mano, kad reikalavimas buvo pagrįstas ir paaiškintas, o auksinės grandinėlės vertė nustatyta ir nurodyta. Niekas tiksliai iš liudytojų nežinojo už kiek P. M. šį dirbinį įsigijo, grandinėlės vertė buvo nustatyta atsižvelgiant į likusią rankos grandinėlę. Grandinėlės buvo analogiško pynimo ir storio. Pamatuota, jog aplink kaklą ji turėjo būti du kartus ilgesnė nei ant rankos, padaugintas rankos grandinėlės svoris iš dviejų, nes likusios rankos grandinėlės auksas sveria 48 gramus, dabartine rinkos verte dingusi grandinėlė būtų verta 10 000 litų. Ji yra reali, nustatyta ir atitinkanti tikrąją turėtos P. M. grandinėlės vertę. Todėl, apeliantė mano, kad šis reikalavimas turėjo būti patenkintas, juo labiau, kad teismas nustatė priežastinį ryšį tarp grandinėlės ir pinigų dingimo bei nuteistojo V. U. veiksmų. Taip pat, nukentėjusioji mano, kad turėtų būti patenkintas reikalavimas dėl 500 litų turtinės žalos atlyginimo, kurie dingo nužudymo metu. Liudytoja V. K. nurodė, kad P. M. tiek turėjo pinigų išeidamas iš namų. Ji taip pat nurodė, kad dar P. M. turėjo eurų (jų apeliantė neprašė priteisti, atsižvelgdama į tai, kad sūnus pirko detales). Taip pat nukentėjusioji mano, kad turėtų būti priteista ir 3500 litų V. U. skola P. M. , dėl kurios ir jis pats sutiko teismo posėdžio metu.

Apeliantės nuomone, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas sumažino be pagrindo. Nes ji patyrė didelį dvasinį skausmą, netekusi savo vienintelio sūnaus, ilgai gyveno nežinioje, nežinodama ar galės savo sūnų bent palaidoti. Nurodo, kad gyveno kartu su P. M. , o po jo mirties liko visiškai viena. Nukentėjusioji teigia, kad yra senyvo amžiaus, ligota, sūnus vežiojo pas gydytojus, prižiūrėjo, buvo sutarę, kad rūpinsis ir slaugys senatvėje. Dabar pasirūpinti apeliante nėra kam, kitas sūnus Ž. M. su šeima gyvena Pagėgiuose, todėl nuolat prižiūrėti negali. Sūnaus netektis sukėlė neapsakomą skausmą, palaužė ir taip silpną apeliantės sveikatą, gyvenimas neteko prasmės. Dėl jo nužudymo ji negalinti gyventi be raminamųjų vaistų, nemiega naktimis, kankina nerimas. Nukentėjusioji nurodo, kad P. M. buvo vienintelis jos ramstis senatvėje, todėl ji dvasiškai sugniuždyta, netekusi jo pajuto gyvenimo tuštumą ir prarado bet kokį norą gyventi. Po sūnaus nužudymo pablogėjo sveikata, teko kreiptis į medikus, tenka nuolat vartoti vaistus, dokumentai pateikti ir yra byloje. Patirtas dvasinis sukrėtimas ir kančios dėl sūnaus nužudymo sudaro neturtinę žalą, kurią apeliantė vertina 1000000 (vienu milijonu litų) ir tai, jos nuomone, nėra neprotingai didelė suma, kaip pažymi teismas, mažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, nes nuteistasis turi suvokti, kad materialinė atsakomybė, šiuo atveju turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra bendrosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusiojo asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Priteisiant neturtinę žalą, vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Šiuo atveju pasekmės yra negrįžtamos, apeliantė neteko savo vaiko, gyvenimo prasmės. Teismas taip pat nustatydamas neturtinės žalos dydį konstatavo, kad atsižvelgia į kaltinamojo turtinę padėtį, kuri nėra gera. Tačiau, apeliantė mano, kad tai tėra vienas iš kriterijų į kurį atsižvelgiama, ir ta padėtis, jos nuomone, nėra bloga. Tik šiuo metu žmona augina vaikus, o pats V. U. turėjo visada nuolatinį darbą, pragyvenimo šaltinį, profesiją, vadinasi turės galimybę atlyginti ir nusikalstama veika padarytą žalą. Nukentėjusioji mano, kad šiuo atveju pagrindiniai kriterijai žalos nustatymui turėtų būti kaltininko kaltė - jis veikė tyčia, padarytas nusikaltimas, jo sunkumas, nužudytas jaunas žmogus ir būtent pasekmės, sukeltos žiauraus ir beprasmio nusikaltimo. Todėl, apeliantė teigia, kad būtent šie kriterijai nebuvo pakankamai įvertinti ir neturtinė žala sumažinta be pagrindo.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis Ž. M. apeliaciniu skundu prašo 2008 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dalyje, kurioje V. U. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, pakeisti. Jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę. Nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai, tai yra priteisti iš V. U. 100 000 Lt (vieną šimtą tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimui, taip pat pripažinti turėtas advokato išlaidas proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo V. U. .

Nukentėjusiojo Ž. M. apeliacinis skundo dalis dėl nuteistojo V. U. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei jam paskirtos bausmės, taip pat dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų BPK pažeidimų grindžiama tokiais pat motyvais, kaip ir nukentėjusiosios J. M. apeliacinis skundas.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka ir su jo atžvilgiu išspręstu civiliniu ieškiniu. Jo nuomone, teismas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nepagrįstai sumažino iki 50 000 litų. Nukentėjusysis teigia, kad patyrė neapsakomą dvasinį skausmą, netekęs savo vienintelio brolio, ilgai su artimaisiais gyveno nežinioje, nežinodamas gyvas brolis ar miręs, ar iš viso sužinos, kur jis. Pats atpažino ir matė savo brolio kūną atkastą ir tiek mėnesių išgulėjusį žemėje, sušaudytą, savo mašina vežė jį namo, to jausmo ir išgyvenimų išliks visą gyvenimą. Apeliantas nurodo, kad nuteistasis turi suvokti, kad materialinė atsakomybė, šiuo atveju turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra bendrosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusiojo asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Priteisiant neturtinę žalą vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Šiuo atveju pasekmės yra negrįžtamos, apeliantas neteko vienintelio savo brolio, neteko gyvenimo pilnatvės, nuolat turi labai toli vykti prižiūrėti sergančią mamą, dėl to taip pat patiria nepatogumus. Nukentėjusiojo teigimu, jis mato tiesiog akyse gęstančią visiškai netekusią sveikatos ir palaužtą mamą. Teismas kaip motyvą mažinti neturtinės žalos dydį nurodo, kad jų su broliu santykiai nebuvo labai artimi ir atviri, matydavosi retai. Tačiau, apeliantas abejoja ar susitikimų skaičius gali apspręsti žmogaus dvasinį ryšį ir jo reikšmę kito gyvenime, jis gyveno kitame Lietuvos pakraštyje, brolis dažnai vykdavo padirbėti į užsienį, tačiau jie visada susitikdavo per šventes ir tuomet, kai apeliantas atvykdavo aplankyti mamos. Brolis noriai ir gražiai bendravo su nukentėjusiojo vaikais, kurie pasiilgsta dėdės. Be to, Ž. M. teigimu, jis vienintelis rūpinosi broliu ikiteisminio tyrimo metu, nes mama jau net fiziškai nepajėgė to daryti, kiek įmanoma aktyviau jame dalyvavo ir neskaičiuodamas laiko ir jėgų nuolat važiavo maršrutu Pagėgiai - Šiauliai - Žvirbloniai. Prisidėjo prie brolio laidotuvių, jo paminėjimų – tai, nukentėjusiojo manymu ir atspindi tarp jų buvusį artumą, dvasinį ryšį. Teismas taip pat nustatydamas neturtinės žalos dydį nustatė, kad atsižvelgia į kaltinamojo turtinę padėtį, kuri nėra gera. Tačiau, apeliantas mano, kad tai tėra vienas iš kriterijų į kurį atsižvelgiama, ir mano, kad ta padėtis nėra bloga. V. U. visada turėjo nuolatinį darbą, pragyvenimo šaltinį, profesiją, reiškia turės galimybę atlyginti ir nusikalstama veika padarytą žalą. Nukentėjusiojo nuomone šiuo atveju pagrindiniai kriterijai žalos nustatymui turėtų būti kaltininko kaltė - jis veikė tyčia, padarytas nusikaltimas, jo sunkumas, nužudytas jaunas žmogus ir būtent pasekmės, sukeltos žiauraus ir beprasmio nusikaltimo.

Nuteistasis V. U. apeliaciniu skundu prašo 2008 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio l dalies į BK 130 straipsnį, pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis nuoširdų gailėjimąsi ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, taip pat pripažinti, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusio provokuojantis elgesys ir atitinkamai sumažinti paskirtą bausmę. Taip pat nuteistasis prašo sumažinti J. M. ir Ž. M. priteistus ieškinius neturtinės žalos atlyginimui.

Apeliantas mano, kad nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir per griežtos bausmės paskyrimo. Nuteistojo nuomone, teismas byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais. Tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio l dalį. Atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 17 d. P. M. prašymu susitiko ir bendravo su juo, važinėjo ir važiuojant automobiliu įvyko konfliktas, nes P. M. pradėjo prikaišioti savo buvusią draugę G. J. . Sustojus ir išlipus iš automobilio P. M. pastūmė jį, o apeliantas P. M. , nuo to pastarasis pargriuvo. Nugriuvęs griebė akmenį ir šaukdamas užmušiu, iškėlė ranką su turimu akmeniu. Iš jo veido išraiškos bei agresyvios pozos, pakeltos rankos su akmeniu nuteistasis suprato, kad yra puolamas, kad puolimas prasidėjo ir kad tai tiesioginė pavojinga grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Jo teigimu, šie objektyvūs požymiai leido jam suvokti, kad P. M. kėsinimasis yra pavojingas, akivaizdus ir realus. P. M. veiksmai buvo aiškiai neteisėti ir jie ne tik išprovokavo nuteistojo atsakomuosius veiksmus, bet ir sukėlė didelį susijaudinimą, emocinį stresą, pritemdė sąmonę, susilpnino gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus. Todėl nuteistasis nurodo, kad pats nežino kaip staigiai griebė ginklą ir šovė ne vieną kartą. Jo teigimu, šiuos veiksmus jis atliko spontaniškai, būdamas fiziologinio afekto būsenoje.

Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jo parodymai patvirtina, jog nuteistasis nebuvo būtinosios ginties situacijoje bei fiziologinio afekto būsenoje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tiek savo nuoširdžiame prisipažinime, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose, jis nuosekliai aiškino, kad buvo susijaudinęs ir to pasėkoje panaudojo ginklą. Apie savo psichinį stovį aiškino nuo pat savo prisipažinimo, nurodė kaip suprato savo savijautą. Todėl, jo manymu, teismo teiginys, kad nuteistojo parodymai rodo priešingai, paprasčiausiai neteisingas. Atskirų apklausų metu užrašytų žodžių sąvokos jų prasmė nesiskiria ir nepatvirtina, kad nebuvo būtinosios ginties situacijos ir, kad jis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Priešingai, apeliantas teigia, kad visi jo aiškinimai atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir patvirtina, kad buvo šauta ginantis nuo aktyvių ir keliančių pavojų P. M. veiksmų. Nuteistojo teigimu, toks jo elgesys parodo, kad jis P. M. nušovė aiškiai nesuvokdamas savo elgesio bei jo pasekmių. Apelianto manymu, tai, kad jis buvo labai susijaudinęs parodo ir jo tolimesni veiksmai, kaip šovimas daugiau kaip vieną kartą, nuvažiavimas iš įvykio vietos, P. M. palikimas vietoje, važinėjimas po laukus. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad P. M. tyčia nenorėjo ir nesiruošė nužudyti, mano, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog šį nusikaltimą jis padarė netiesioginę tyčia.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių apeliantas mano, kad jo veiksmai atitinka BK 130 straipsnio dispoziciją.

Be to, nuteistasis teigia, kad BK 61 straipsnis įpareigoja teismą skiriant bausmes už nužudymus įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį. Atsižvelgiant į tai, motyvuotai parinkti skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį. Tačiau, apeliantas mano, kad šiuo atveju teismas šių įstatymo nuostatų nesilaikė.

Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai jo veikoje nenustatė BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte numatytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Byloje nustatyta, kad P. M. konflikto metu elgėsi agresyviai, griebęs nuo žemės akmenį, pakėlė rankoje ir šaukdamas užmušiu kėsinosi suduoti. Apeliantas mano, kad toks nukentėjusio elgesys turėtu būti pripažintas provokuojančiu, nes tai buvo motyvas padaryti nusikalstamą veiką. Toks nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštarauja ne tik moralės, bet ir teisinėms normoms, sukėlė nuteistajam emocinę įtampą ir didelį susijaudinimą. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad teismas ne tik, kad nevertino nukentėjusio asmens elgesio pobūdžio, neįsigilino į nužudymo padarymo aplinkybes, bet ir nepagristai nesvarstė klausimo dėl BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte numatytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas byloje nustatė, jog jis 2007 m. gruodžio 11 d. parašė nuoširdų prisipažinimą (t. 3, b. l. 85), kuriame nuoširdžiai parodė kaip ir kokiomis aplinkybėmis įvykdė nusikaltimą, kur užkasė nukentėjusįjį. Tačiau nepagristai šios aplinkybės nepripažino atsakomybę lengvinančią (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teismo išvada, kad jis prisipažino nužudęs P. M. tik priremtas įrodymų yra aiškiai neteisinga ir neatitinka faktinių aplinkybių. Apelianto nuomone, jokių jo kaltės įrodymų iki prisipažinimo nebuvo surinkta ir jei jis nebūtų prisipažinęs nusikaltimas nebūtu išaiškintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-201/2007 yra nurodęs, kad šios lengvinančios aplinkybės nustatymui yra reikalinga, kad kaltininkas pripažintų padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu būtu nustatytas bent vienas trijų alternatyvių momentų, t.y. kaltininko nuoširdus gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką arba padėjimas išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Todėl apelianto nuomone, teismas nepagristai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir neteisingai jo nuoširdų prisipažinimą ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, nepripažino lengvinančią aplinkybę.

Apeliantas mano, kad teismas skirdamas bausmę, bet nepripažindamas nustatytų byloje lengvinančių aplinkybių, nesilaikė BK 54 straipsnio reikalavimų ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai priteisė iš jo aiškiai per didelius civilinius ieškinius. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį privalėjo atsižvelgti ir jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. l, 2 dalys). Tačiau, priteisdamas civilinius ieškinius teismas neatsižvelgė į nukentėjusio P. M. netinkamą, neblaivaus asmens, provokuojantį elgesį, ką numato ir CK 6.253 straipsnio l ir 5 dalių nuostatos. Nepagristai teismas savo nuosprendyje nurodė, ir tai, kad Ž. M. patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją dėl brolio nužudymo. Byloje nustatyta, kad P. M. iš vis su broliu Ž. M. vengė bendrauti (liudytojos V. K. parodymai). Be to, priteistos J. M. ir Ž. M. neturtinės žalos sumos prieštarauja teismų priteisiamų sumų praktikai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nukentėjusysis prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. bei nukentėjusiųjų Ž. M. ir J. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo V. U. padarytos nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis bei nukentėjusieji.

Motyvai dėl nuteistojo V. U. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Žemesnės instancijos teismas

Visų pirma kolegija konstatuoja, kad iš byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų darytina neabejotina išvada, jog 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., V. U. penkiais pistoleto šūviais nužudė P. M. , ko neneigia ir pats nuteistasis. V. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose iš esmės nuosekliai parodė, kad jis 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., Šiaulių rajono Pailių kaime, lauke netoli Šiaulių miesto apvažiavimo kelio, susiginčijęs su P. M. dėl buvusios P. M. draugės G. J. , P. M. grasinant jį (V. U. ) užmušti ir akmeniu užsimojus jo pusėn, iš legaliai laikomo pistoleto „Baikal“ iššovė į P. M. keletą šūvių, dėl to P. M. nugriuvo ir liko gulėti įvykio vietoje. Tokias pačias įvykio aplinkybes V. U. nurodė nuoširdžiame prisipažinime, įtariamojo apklausų metu (t. 3, b. l. 85, 86 - 88, b. l. 94 - 96, 97 - 103, 105 - 106). Taigi akivaizdu, kad V. U. nuo 2007 m. gruodžio 11 d. visų apklausų metu pripažino faktą, jog jis 2007 m. rugsėjo 17 d., šaudamas iš legaliai laikomo ginklo – pistoleto „Baikal“ daugiau nei vieną šūvį, nužudė P. M. .

Tokius V. U. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš 2007 m. gruodžio 11 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad V. U. , 2007 m. gruodžio 11 d., dalyvaujant jo gynėjui, tyrėjui ir specialistams, parodė vietą prie Šiaulių viešbučio ir pramogų klubo „Martini“, esančių (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, kur aikštelėje 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 15 val., susitiko su P. M. , aikštelėje paliko stovėti P. M. automobilį „VW Caravelle“, ir P. M. įsėdus į V. U. vairuojamą automobilį „VW Golf“ abu nuvažiavo link Šiaulių miesto pietinio rajono. Po to Gytarių gatve už „Gytarių“ turgavietės nuvažiavo link Dainų kaimo, ir kirtę Šiaulių miesto aplinkkelį įvažiavo į Pailių kaimą bei apžiūrėjo apleistą fermą. Po to parodė vietą Pailių kaime, kur jiems išlipus iš automobilio įvyko apsistumdymas ir jis (V. U. ) koviniu ginklu „Baikal“ daugiau nei vieną kartą šovė į P. M. bei palikęs jo kūną nuvažiavo. Taip pat parodė vietą, kur tos pačios dienos vakare, kitu automobiliu „VW Passat“ nuvežė P. M. kūną į Lieporių kaimą, nutempė apie 70 metrų nuo kelio Šiauliai – Kelmė, iš namų atsinešęs kastuvą jam pačiam priklausančioje žemėje, apie 1 kilometro atstumu nuo savo namų, lauko pakraštyje iškasė duobę, P. M. kūną užpylė dyzelinu ir uždegė, tačiau greitai užgesino ir kūną užkasė žemėmis. Iš to paties protokolo matyti, kad atkasus duobę V. U. nurodytoje vietoje buvo rastas vyriškos lyties lavonas, kuris iškeltas ir išvežtas į Šiaulių teismo medicinos ekspertinį skyrių (t. 3, b. l. 89 - 90). Iš 2007 m. gruodžio 17 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad būtent šį vyriškos lyties lavoną Ž. M. atpažino kaip savo brolį P. M. , kuris dingo 2007 m. rugsėjo 17 d. (t. 3, b. l. 91 - 92).

Iš Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 923/07(04) matyti, kad P. M. buvo padaryti šie kūno sužalojimai: kaklo ir galvos kiauryminis šautinis sužalojimas su kaukolės pamato ir skliauto kaulų sužalojimu bei galvos smegenų pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminė šautinė žaizda su dešinio plaučio ir dešinės pusės 4, 9 ir 10 šonkaulių pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminė šautinė žaizda su diafragmos, kepenų ir dešinės pusės 11 šonkaulio pažeidimais, juosmens kairio šono kiauryminis šautinis sužalojimas su blužnies, skrandžio, kepenų, diafragmos, dešinės pusės 9 šonkaulio sužalojimais, juosmens kairio šono ir pilvo kiauryminis šautinis sužalojimas su žarnų pasaito pažeidimais. Šie sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką. P. M. kūnas po mirties buvo deginamas, tai patvirtina drabužiuose rasti medžiagos defektai su dalinai išsilydžiusiais pakraščiais ir mirusiojo kūno daugybiniai paviršiniai minkštųjų audinių defektai. P. M. kraujyje rasta 0,68 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 16 - 20).

2008 m. sausio 18 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus P. M. striukę, marškinėlius, puskojine ir diržą matyti, jog nailoninės pilkai mėlynos spalvos striukės kairioji rankovė ir kairė petinė dalis suplyšusi, striukės audinys minėtose dalyse iš dalies išsilydęs, nugarinė viršutinė striukės dalis suplyšusi, striukė purvina. Pilkai rudos spalvos marškinėlių dešinioji rankovė užpakaliniame paviršiuje suplyšusi, dešinė viršutinė dalis apdegusi, marškinėlių nugariniame paviršiuje, apatinėje dalyje – 7 ovalo formos skyliniai defektai nuo 0,5 cm x1,1 cm iki 1,3 cm x 1,7 cm, marškinėlių priekiniame paviršiuje dešiniame šone – ovalo formos skylinis defektas 1 cm x 1,6 cm, priekinio paviršiaus apatinėje dalyje – 2 skyliniai defektai 0,7 cm x 1 cm ir 2 cm x 1,5 cm, priekinio paviršiaus dešinėje pusėje 3 cm žemiau nuo apykaklės srities – skylinis defektas 0,4 cm x 0,9 cm, priekinio paviršiaus kairėje pusėje – 3 skyliniai defektai 8 cm x 11 cm, 1,5 cm x 1,4 cm ir 0,3 cm x 0,3 cm. Diržas – odinis, rudos spalvos, su metaline sagtimi, purvinas. Puskojinės – mėlynos spalvos, purvinos (t. 1, b. l. 25 - 30).

Iš 2007 m. lapkričio 10 d. kratos protokolo matyti, kad kratos, atliktos V. U. namuose, esančiuose Lieporių k., Šiaulių r., buvo rasta paimta: 2 dėklai ginklui, medžioklinis šautuvas „IŽ54“, Nr. KA8305, pistoletas „IZH -71H“, Nr. POM8351, 273 vnt. 9 mm kalibro šovinių, 6 medžiokliniai šoviniai, 2 šovinių dėtuvės, metalinis iešmas ginklui ardyti, 4 stiklainiai 0,5 l talpos su degalais iš įvairių talpų (t. 3, b. l. 25 - 26). Iš 2008 m. sausio 18 d. daiktų pateikimo protokolo matyti, kad TMI Šiaulių ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertas J. S. pateikė 4 kulkas, išimtas iš P. M. kūno (t. 3, b. l. 30 - 31). Minėti ginklai bei šaudmenys pateikti ištirti Šiaulių m. VPK Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybai. 2008 m. balandžio 17 d. Šiaulių m. VPK KP Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadoje Nr. 40-9-IS1-0427 konstatuota, kad tirti pateiktas pistoletas Nr. POM8351 yra pramoninės gamybos, graižtvinis, 380 kalibro, pusiau automatinis, B kategorijos, tinkamas šaudymui, IZH-71H šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 380ACP kalibro šoviniais. Tirti pateiktos kulkos yra pramoninės gamybos, 380ACP kalibro šovinių sudėtinės dalys. Tirti pateiktos kulkos, išimtos iš P. M. kūno, yra iššautos iš tirti pateikto pistoleto „IZH-71H“ Nr. POM8351 (t. 3, b. l. 33 - 36).

Be to, byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina ir kitas nuteistojo V. U. apklausų metu nurodytas aplinkybes apie 2007 m. rugsėjo 17 d. įvykių seką. V. U. parodymus, kad P. M. 2007 m. rugsėjo 17 d. į Šiaulius atvyko automobiliu „VW Caravelle“, valst. Nr. FL OF 81 ir automobilių stovėjimo aikštelėje prie Šiaulių mieste, Draugystės pr. 25, esančio klubo „Martini“ susitiko su nuteistuoju bei persėdo į V. U. automobilį, patvirtina įvykio vietos 2007 m. rugsėjo 20 d. apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelėje Šiauliuose, Draugystės pr. 25, prie klubo „Martini“ buvo rastas automobilis „VW Caravelle“, valst. Nr. FL OF 81 (t. 1, b. l. 83 - 88).

Nuteistojo V. U. parodymus, kad P. M. jis nužudė 2007 m. rugsėjo 17 d. apie 16 val. patvirtina nukentėjusiosios J. M. bei liudytojų V. K. , A. P. parodymai. Nukentėjusioji J. M. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos sūnus P. M. iš namų išvyko 2007 m. rugsėjo 17 d. apie pietus pirkti detalių remontuojamam automobiliui, žadėjo užsukti pas V. U. ir nebegrįžo (t. 4, b. l. 133 - 135). Liudytoja V. K. parodė, kad ji P. M. draugė, 2007 m. rugsėjo 17 d. su P. M. kontaktavo trumposiomis tekstinėmis žinutėmis, tačiau iš pastarojo žinučių nebegavo nuo 14.38 val., nors jam ir rašė (t. 4, b. l. 101 - 103). Liudytojas A. P. patvirtino, kad P. M. 2007 m. rugsėjo 17 d. atvažiavo pas jį į svečius lygiai 15 val., pabuvo apie 15 min. ir išvažiavo (t. 4, b. l. 96 - 97).

Iš 2008 m. vasario 1 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, kad automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu ant galinės sėdynės, apatinės sėdimosios kairės pusės dalies rasti rusvi sutepimai. Ant kilimėlio, padėto tarp galinės ir vairuotojo sėdynių, taip pat rasti rusvi sutepimai. Atlikus apžiūrą, iš automobilio paimtos dvi galinės sėdynės dalys ir grindų kilimėlis (t. 2, b. l. 126 - 132). Šie objektai pateikti tirti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialistams. Iš gautos šių specialistų išvados Nr. S 82/08 (01) matyti, kad ant pateiktos tirti automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės yra rastas žmogaus kraujas O(I) grupės, kuris gali priklausyti P. M. (t. 2, b. l. 138 - 139). Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši specialisto išvada patvirtina V. U. parodymų dalį apie tai, kad 2007 m. rugsėjo 17 d. vakare, nužudyto P. M. kūną jis paėmė iš įvykio vietos ir automobiliu „VW Passat“ nuvežė jį į lauką, esantį netoli savo namų, kur užkasė žemėmis.

Nuteistojo V. U. parodymus apie tai, kad jis po P. M. nužudymo sekančią naktį jo rankinę ir du telefonus nuvežė į Pakruojo rajoną ir išmetė prie upelio, iš dalies patvirtina liudytojų D. T. ir M. T. parodymai bei liudytojų M. T. ir P. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolai. Liudytojai D. T. ir M. T. teismo posėdyje patvirtino, kad 2007 m. rugsėjo 19 d., apie 8.30 val., Pakruojo rajono Degučių kaime, kelkraščio, esančio prie Kruojos upės, dešinėje pusėje, M. T. ir kartu su juo ėjęs P. G. rado du mobiliojo ryšio telefonus „Siemens“ ir „Sony Ericsson“. Telefonų baterijos buvo iškritusios, dangteliai nukritę, abu telefonai buvo sušlapę ir skleidė dyzelino kvapą. Telefonai vienas nuo kito buvo maždaug metro atstumu, baterijos, dangteliai - pusės metro nuo telefonų atstumu. SIM kortelės buvo iškritusios, jų buvo keturios ar penkios. Dvi kortelės buvo telefonuose. Telefonai buvo išjungti. Liudytojas M. T. parodė, kad jam tekusiame telefone „Siemens“ buvo likę daug neskaitytų žinučių, viena iš jų švediška, jos neskaitė, ištrynė. Kitas telefone buvusias žinutes jis nurodė tyrėjams (t. 4, b. l. 90-91). Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir P. G. (t. 1, b. l. 124 - 125). Šiuos savo parodymus M. T. ir P. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 126 - 128, 131-133). Liudytoja D. T. pateikė mobiliojo ryšio telefonus „Sony Ericsson“ ir „Siemens S65“ (t. 1, b. l. 114). Byloje nustatyta, kad abu telefonai priklausė P. M. .

Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad V. U. 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., penkiais pistoleto šūviais nužudė P. M. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Šią nusikalstamą veiką nuteistasis V. U. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. turėdamas šaudymo įgūdžių ir iš pistoleto iššaudamas 5 šūvius į nukentėjusįjį P. M. jis suvokė, kad gali nukentėjusįjį nužudyti ir to norėjo (BK 15 str. 2 d. 2 p.).

Iš nuteistojo V. U. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis pripažįsta atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau nesutinka, kad šiuos veiksmus jis atliko suvokdamas kilusias pasekmes, jas numatydamas bei jų siekdamas. Jo teigimu, šiuos veiksmus jis atliko gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus P. M. kėsinimosi, nes pastarasis puolė jį užsimojęs akmeniu. Patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė aplinkybes, rodančias, kad pavojingo kėsinimosi į nuteistąjį V. U. nebuvo, ir teisingai nustatė, jog nėra teisinio pagrindo vertinti nuteistojo veiksmus kaip būtinosios ginties situaciją ar būtinosios ginties ribų peržengimą.

BK 28 straipsnis įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Vadovaujantis šiuo BK straipsniu, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimas, nuo kurio tenka gintis būtinosios ginties atveju, turi būti realus bei akivaizdus.

Atsižvelgdama į šios baudžiamosios bylos nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad vien nuteistojo teiginiai, jog nukentėjusysis P. M. , užsimojo prieš jį akmeniu, negali būti vertinami kaip pagrindas šiuos veiksmus pripažinti kaip pavojingu kėsinimusi, nuo kurio reikėjo taip aktyviai gintis. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistojo V. U. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė iš P. M. pusės. Šiuo atveju sprendžiant klausimą ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, teismas iš esmės galėjo remtis tik nuteistojo parodymais apie įvykio aplinkybes. Kitų objektyvių įrodymų liudijančių, kad įvykio metu buvo atsiradusi būtinosios ginties situacija ar liudijančių priešingai, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Iš 2007 m. gruodžio 11 d. nuoširdaus nuteistojo V. U. prisipažinimo matyti, kad jo teigimu kovinį pistoletą „Baikal“ jis panaudojo „..gindamas savo sveikatą ir gyvybę“, t. y. todėl, kad įvykus konfliktui su P. M. , pastarasis elgėsi agresyviai, puolė jį, į raginimą nusiraminti nereagavo, šaukdamas „užmušiu“ griebė nuo žemės akmenį. Bijodamas, kad su tuo akmeniu jis gali jį stipriai sužaloti ar užmušti, iššovė į jo pusę daugiau negu vieną šūvį. Tuo metu buvo labai sumišęs, išsigandęs, realybę suvokė neadekvačiai ir elgėsi atsižvelgdamas į tai, kas tuo ekstremaliu metu susiformavo sąmonėje (t. 3, b. l. 85).

Apklausiamas 2007 m. gruodžio 11 d. V. U. parodė, kad važiuojant Pailių kaimo teritorija, P. M. pradėjo jam prikaišioti, neva miegojus su jo buvusia drauge G. J. . Jis bandė teisintis, bet P. M. nesiklausė. Jie ėmė vienas ant kito šaukti. Tada V. U. sustojo, o P. M. pasakė, kad jis viską pasakys jo žmonai ir taip išskirs jų šeimą. Abu išlipo iš automobilio ir vienas su kitu susistumdė, t. y. P. M. pastūmė jį, o jis atgal pastūmė P. M. , abu vienas ant kito šaukė. P. M. jį sunervino ir jis P. pastūmė stipriau, nuo to pastarasis pargriuvo. Nugriuvęs P. M. bandė paimti į ranką akmenį. Tada jis V. U. išsitraukė ginklą, užsitaisė ir iššovė į besistojantį Paulių, iššovė gal 5 šūvius, kiek pataikė negali pasakyti (t. 3, b. l. 86 - 87).

Apklausiamas 2008 m. sausio 16 d. V. U. parodė, kad važiuojant Šiaulių aplinkkeliu, P. agresyviai šaukdamas ir gestikuliuodamas vėl pradėjo jam priekaištauti dėl santykių su G.. Sakė, kad jis jį išskyrė su G., kad jie su G. norėjo gyventi kartu, turėjo daug planų, bet dėl V. U. viso to nebus. Tada jis (V. U. ) taip pat susijaudino, susinervino, bandė įtikinti P. M. , kad nieko tarp jo ir G. nebuvo. Ginčo metu V. U. pajutęs, kad dėl susijaudinimo nebegali vairuoti, todėl sustojo keliuke netoli apvažiavimo kelio, abu išlipo iš automobilio. P., greitai eidamas link jo, jį pastūmė rankomis, pagrasino, kad viską papasakos žmonai ir juos išskirs. Jis (V. U. ) bandė raminti P., liepė baigti ir taip jie aiškinosi gal 5 minutes. To ginčo metu abu apsistumdė. Paskutinį kartą V. U. pastūmus P. šis pargriuvo ant žemės, tada keldamasis jis pasigriebė nuo žemės akmenį bei šaukdamas „užmušiu“ atsistojo. Tarp jų buvo didesnis nei metro atstumas (t. 3, b. l. 94 - 96). Apklausiamas 2008 m. sausio 17 d. V. U. papildomai paaiškino, kad tuo metu kai P. M. atsikėlęs nuo žemės ir laikydamas rankoje akmenį šaukė „užmušiu“, jis (V. U. ) „..kažkaip spontaniškai, nieko negalvodamas“, ištraukė iš dėtuvės pistoletą bei nukreipęs pistoletą į P. M. iššovė. Kodėl išsitraukė pistoletą ir kodėl pradėjo šaudyti į P., negali paaiškinti. Labai susinervino, susijaudino ginčo su P. metu, o kai jis pradėjo grasinti, kad išskirs jį su žmona, kad išskirs jo šeimą bei kai akmeniu grasindamas užmušti šaukė ant jo, jis (V. U. ) nebesusivaldė ir panaudojo su savimi turėtą pistoletą. Kadangi per gyvenimą yra tekę patirti daug stresinių situacijų, smurtą iš kitų asmenų, todėl jam yra susiformavęs toks savigynos instinktas, kad nelaukti kol pats iš ko nors (gausi) į galvą, o siekiant to išvengti, „smogti pirmam“. Matomai šis instinktas „suveikė“ ir šiuo atveju - tik taip jis gali paaiškinti savo veiksmus P. M. atžvilgiu (t. 3, b. l. 97 - 103).

Aukščiau paminėtų nuteistojo V. U. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad šioje dalyje jie nėra visiškai nuoseklūs. Prisipažinime nuteistasis teigia, kad P. M. šaukdamas „užmušiu“ griebė nuo žemės akmenį, tuomet jis iššovė į pastarąjį. Vėliau V. U. teigė, kad P. M. bandė paimti akmenį, tuomet jis į nukentėjusįjį iššovė. Dar vėliau nuteistasis tvirtino, kad į nukentėjusįjį jis iššovė, kai šis pasigriebė nuo žemės akmenį bei šaukdamas „užmušiu“ atsistojo. Kolegija pastebi, kad nė vienuose parodymuose nuteistasis V. U. neparodė, jog nukentėjusysis P. M. būtų jį puolęs užsimojęs akmeniu. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo parodymus apie tai, kad ginčo metu jis buvo labai įpykęs, susinervinęs dėl grasinimo išskirti šeimą nesusivaldęs iššovė į nukentėjusįjį. Šios aplinkybės kolegijos nuomone rodo, kad nuteistajam iššaunant į nukentėjusįjį P. M. , pavojingas kėsinimasis dar nebuvo prasidėjęs, todėl nebuvo ir būtinosios ginties situacijos. Be to, iš liudytojo G. R. parodymų matyti, jog V. U. buvo stambaus sudėjimo, fiziškai stiprus, užsiiminėjo savigynos sportu, šioje srityje buvo ne naujokas (t. 4, b. l. 185-186). Tuo tarpu iš J. M. parodymų matyti, kad P. M. buvo 170 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 31-32). Kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad realiai V. U. P. M. nepuolė, netgi priešingai, fiziškai stipresnio ir atitinkamai treniruoto V. U. pastumtas ir pargriuvęs P. M. paimdamas į ranką akmenį, pats bandė gintis nuo V. U. . Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir 2008 m. sausio 17 d. duoti V. U. parodymai, kad jis dėl ankstesnės savo gyvenimo patirties buvo linkęs ne gintis, o pulti pirmas. Kolegija taip pat konstatuoja, kad nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Kolegija taip pat atmeta nuteistojo V. U. apeliacinio skundo argumentus, kad įvykio metu jis buvo labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo P. M. aktyvių ir keliančių pavojų veiksmų ir todėl pastarojo atžvilgiu panaudojo ginklą. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį, kaip nužudymas labai susijaudinus.

Vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktu, žmogaus nužudymas labai susijaudinus kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Kolegijos nuomone, vertinant šios baudžiamosios bylos aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis V. U. nukentėjusįjį P. M. nužudė staiga labai susijaudinęs. Iš nuteistojo V. U. parodymų matyti, kad P. M. priekaištai dėl nuteistojo ir G. J. santykių nebuvo netikėti, nes P. M. ne kartą dėl to jam priekaištavo (t. 4, b. l. 190). Liudytojai K. U. , L. Ž. , G. J. , K. V. , V. K. , R. R. patvirtino, kad P. M. ilgai draugavo su G. J. , o šiems išsiskyrus, V. U. kelis kartus buvo susitikęs su G. J. Šiauliuose, kartu lankėsi viešose vietose, G. J. nakvojo V. U. bute nesant pastarojo sutuoktinės K. U. . Iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad bendrų pažįstamų aplinkoje buvo kalbama, jog V. U. siūlė G. J. pirkti iš jo žemės sklypą ir kartu statytis namą. Liudytojai taip pat patvirtino, kad bent du kartus iki P. M. nužudymo, t. y. 2007 m. kovo mėn. švenčiant P. M. gimtadienį ir vėliau vasarą tarp P. M. ir V. U. buvo kilęs ginčas dėl pastarojo santykių su G. J. , t. y. kad P. M. priekaištavo V. U. dėl šių santykių. Dėl šių aplinkybių, kolegijos nuomone, nuteistajam nebuvo pagrindo dėl išsakytų priekaištų staiga labai susijaudinti, net ir tokiu atveju jei priekaištai buvo išsakyti agresyviai, šaukiant. Pastebėtina ir tai, kad iš V. U. parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog pokalbis tarp nuteistojo ir P. M. vyko gana ilgai. Kalbėdami apie tai jie važiavo apie vieną kilometrą, po to ne mažiau kaip penkias minutes ginčijosi išlipę iš automobilio, todėl kolegijos nuomone, nukentėjusiojo P. M. išsakyta žinia negalėjo būti staigi, netikėta ar gluminanti. Atkreiptinas dėmesys ir į V. U. parodymus, jog išsitraukęs ginklą, prieš iššaudamas jis spėjo jį dar ir užtaisyti. Kolegija konstatuoja, kad visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo teiginius apie ypatingą jo psichinę būklę, dėl kurios jis nužudė nukentėjusįjį P. M. .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvus, kuriais jie ginčija apygardos teismo nustatytą nuteistojo V. U. padarytos nusikalstamos veikos motyvą – asmenines paskatas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino kad P. M. nužudė dėl asmeninių paskatų, t. y. kilus ginčui tarp jo ir P. M. dėl V. U. santykių su buvusia P. M. drauge G. J. . Teisėjų kolegija byloje atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, kad tokie nuteistojo parodymai byloje surinktais įrodymais nepaneigti, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusieji.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo V. U. parodymus apie tai, kad nukentėjusysis P. M. jautė nuoskaudą ir jam priekaištaudavo dėl santykiu su buvusia nukentėjusiojo drauge G. J. patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja K. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad tarp švenčiant P. M. gimtadienį V. U. ir P. M. buvo kilusi konfliktinė situacija dėl G. J. , nes pastaroji buvo nakvojusi pas V. U. (t. 2, b. l. 140 - 143, t. 4, b. l. 94)). Tokius K. U. parodymus patvirtino ir liudytoja L. Ž. , kuri parodė, kad švenčiant minėtą gimtadienį K. U. jai sakiusi, jog P. M. vis primena V. U. dėl jo santykių su G. J. (t. 1, b. l. 186 - 187, t. 4, b. l. 98). Liudytoja V. K. patvirtino, kad per P. M. gimtadienį buvo pokalbis dėl G. J. . Be to ji parodė, kad sklandė kalbos, jog V. U. mėgino nuvilioti buvusią P. M. draugę G. J. , siūlė jai kartu statytis namą (t. 1, b. l. 172-173, t. 4, b. l. 101-103). Liudytoja K. V. taip pat patvirtino V. K. parodymus, kad švenčiant gimtadienį P. M. kalbėjo su V. U. dėl G. J. . Liudytoja G. J. , kurios parodymai perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad išties ji po išsiskyrimo su P. M. nekartą buvo susitikusi Šiauliuose su V. U. , taip pat nakvojo pas jį nesant jo sutuoktinės bei kalbėjo su juo apie žemės pirkimą bei namo statybą. Be to, mama jai sakė, kad sklinda kalbos, jog P. M. nuteistasis V. U. nužudė dėl to, kad P. M. pavyduliavo V. U. dėl jos, nors ji tuo ir netiki ir mano, kad pavyduliavimui nebuvo pagrindo (t. 1, b. l. 193 - 196). Kolegijos nuomone, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad išties tarp nuteistojo V. U. ir nukentėjusiojo P. M. tvyrojo tam tikra įtampa dėl nuteistojo santykių su G. J. . Tuo tarpu byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų paneigiančių tokią konflikto kilimo priežastį. Kolegijos manymu, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad draugų rate iš šios, tarp P. M. ir V. U. susiklosčiusios situacijos, buvo juokiamasi, neleidžia daryti neginčijamą išvadą, kad analogiškai manė ir jie patys. Be to, liudytojų bei pačios G. J. parodymai, kad P. M. jau senokai išsiskyręs su G. J. jų manymu dėl tokios priežasties konfliktas negalėjo kilti, vertintini kaip šių asmenų subjektyvūs samprotavimai. Tokia šių liudytojų nuomonė nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis P. M. jautė nuoskaudą dėl išsiskyrimo su buvusia drauge G. J. , juolab, kai jis iš aplinkinių žinojo, kad jai nemažai dėmesio rodo jo geras draugas.

Atmetamas nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentas, kad įvertinus faktines bylos aplinkybes bei liudytojų apklausas, nuteistojo V. U. padarytas P. M. nužudymas turėjo būti kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas nuteistojo V. U. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes padarė pagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais nepaneigtas nuteistojo V. U. nurodytas nukentėjusiojo nužudymo motyvas, t. y. kad nukentėjusįjį P. M. jis nužudė dėl asmeninių priežasčių, kilus ginčui tarp jo ir nukentėjusiojo P. M. dėl V. U. santykių su buvusia nukentėjusiojo drauge G. J. .

Vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Šiuo atveju nukentėjusieji Ž. M. ir J. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuteistasis V. U. nužudė nukentėjusįjį P. M. siekdamas išvengti skolos. Kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyta objektyvių įrodymų leidžiančių neabejotinai tvirtinti, kad V. U. nukentėjusįjį P. M. nužudė dėl savanaudiškų paskatų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad daugelis liudytojų bei nukentėjusieji teigė, jog nuteistasis V. U. buvo skolingas P. M. . Išties, byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina buvus nuteistojo skolą nukentėjusiajam, t. y. 3000 litų. Pastebėtina, kad pats nuteistasis V. U. šios skolos buvimo fakto neginčijo teigdamas, kad P. M. mirties dieną jis liko nukentėjusiajam skolingas 3000 litų. Tai matyti iš nuteistojo parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, kur jis iš esmės nuosekliai parodė, kad P. M. buvo skolingas 3000 litų, 2007 m. rugsėjo 17 d. prieš pietus kalbėjosi dėl skolos gražinimo, tačiau sutarė, kad skolą grąžins, kai parduos savo automobilį (t. 3, b. l. 57 - 58, 86 - 88, t. 4, b. l. 187 - 188). Aplinkybę, kad šios skolos nukentėjusysis neneigė patvirtina ir liudytojo R. R. parodymai, kuris parodė, kad netrukus po P. M. dingimo jis paklausė V. U. , ar jis grąžino P. pinigus, o V. U. pasakė, kad negražino (t. 4, b. l. 100 - 101).

Nukentėjusieji apeliaciniame skunde teigia, kad inkriminuojant savanaudiškas paskatas, skolos suma, kurios gražinimo išvengė kaltininkas, nesvarbi. Išties, tokiu atveju, kai bylos aplinkybės liudija, kad kaltininko daromos nusikalstamos veikos motyvas buvo tokios skolos išvengti, skolos dydis nesvarbus. Tačiau kolegija konstatuoja, kad vien skolos buvimo faktas negali būti vertinamas kaip pagrindas preziumuoti, jog nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Šiuo atveju skolos dydis yra vienas iš kriterijų leidžiančių įvertinti kaltininko nusikalstamo poelgio subjektyviąją pusę, t. y. paskatas lėmusias jo apsisprendimą padaryti nusikalstamą veiką. Tiek iš nuteistojo V. U. , tiek iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad nuteistasis nužudydamas P. M. nesiekė išvengti 3000 litų skolos, nes šią skolą pripažino ir žinojo, kad apie šią skolą žino ir kiti asmenys. Taigi akivaizdu, jog nuteistasis suvokė, kad net ir mirus P. M. šią skolą jis turės gražinti nukentėjusiojo artimiesiems. Be to, kolegija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę mano, kad šiuo atveju 3000 litų nėra tokio dydžio suma, kuri galėtų nulemti anksčiau nenusikaltusio, turinčio nuolatinį pragyvenimo šaltinį, V. U. apsisprendimą padaryti labai sunkų nusikaltimą. Pastebėtina ir tai, kad ši V. U. P. M. suteikta paskola nebuvo įforminta oficialiuose dokumentuose, apie ją žinojo tik keletas asmenų, kurie apie tai sužinojo iš paties P. M. . Taigi, kolegijos nuomone, V. U. nebuvo pagrindo nukentėjusįjį žudyti dėl skolos. Tokios skolos jis galėjo negražinti ir šiaip, nesulaukdamas jokių ypatingų pasekmių, nes nukentėjusysis iš esmės nebūtų turėjęs galimybės skolą susigražinti oficialiais ir teisėtais būdais, ar kitaip priversti nukentėjusįjį ją gražinti. Kartu kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginiai, jog daugelis liudytojų parodė, kad P. M. važiavo atsiimti skolos iš V. U. (toks buvo jų susitikimo tikslas), nepaneigia nuteistojo parodymų, kad jis su nukentėjusiuoju sutarė, jog pinigus atiduos pardavęs automobilį, o tikrasis padarytos nusikalstamos veikos motyvas buvo asmeninės paskatos, t. y. konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo dėl merginos.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių apie kitokias didesnes ar mažesnes nuteistojo V. U. skolas nukentėjusiajam byloje nėra. Nukentėjusiosios J. M. parodymai dalyje dėl jos sūnaus P. M. suteiktų paskolų nėra visiškai nuoseklūs. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad V. U. jos sūnui P. M. buvo skolingas ne vieną šimtą tūkstančių litų, tačiau konkrečiau apie paskolą ji nežinojo. Tokią išvadą padarė dėl to, kad Švedijoje jos sūnus daug uždirbo ir labai pasitikėjo V. U. (t. 4, b. l. 134). Tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, J. M. parodė, kad nesidomėjo P. M. piniginiais reikalais ir tik iš kitų asmenų sužinojo, kad Paulius skolindavo pinigus, o V. U. buvo paskolinęs 1000 eurų (t. 1, b. l. 33 - 34). Nukentėjusysis Ž. M. parodė, kad pirmą kartą apie brolio P. M. skolintus pinigus sužinojo lyg tai iš liudytojo Ž. A. ar iš kitų jo draugų, gerai nepamena. Suma nebuvo įvardinama, nes jis to neklausė, mama jam apie P. skolintus pinigus nepasakojo (t. 4, b. l. 136). Liudytoja K. V. parodė, kad 2007 m. žiemą klausė P. M. , kiek jis uždirbo Švedijoje, tai šis sakė, kad apie 30 000 eurų, kad V. U. paskolinęs 5000 eurų, dar 1000 eurų V. U. jam neatidavęs už automobilį BMW. Tačiau apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad liudytoja patvirtino, jog vėliau su P. M. nekalbėjo, todėl nežino ar V. U. atidavė skolas. Be to, išvadą, kad V. U. nušovė P. M. dėl skolų ji padarė todėl, kad nežino dėl ko daugiau galima nušauti savo draugą. Kolegijos nuomone, liudytojos K. V. parodymų patikimumas kelia abejonių ir dėl to, kad ši liudytoja teigia jau 10 metų jaučianti nuteistajam antipatiją, nes V. U. yra draugams sakęs, jog su ja susidoros dėl to, kad ji paleido šunį, kuris įkando V. U. (t. 4, b. l. 99 - 100). Liudytojas Ž. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog yra girdėjęs telefoninį pokalbį tarp P. M. ir V. U. po kurio P. M. jam pasakė, kad V. U. prašo palaukti skolos grąžinimo ir kad grąžindamas sumokės 400 eurų procentų. Taip pat Ž. A. parodė, kad dieną prieš nužudymą girdėjo P. M. pokalbį su V. U. , kurio metu P. M. V. U. užsiminė dėl pinigų, o pastarasis sutiko atiduoti pinigus. tačiau pastebėtina, kad liudytojas parodė, jog nežino apie kokią pinigų sumą jie kalbėjo, kur ir kaip jie žadėjo susitikti, nes P. M. su V. U. žadėjo susiskambinti (t. 4, b. l. 131 - 133). Liudytojas G. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad apie V. U. 5000 eurų skolą sužinojęs iš spaudos (t. 4, b. l. 186).

Nepagrįstas ir nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis V. U. nukentėjusįjį P. M. galėjo nužudyti dėl jo turimų pinigų. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų liudijančių apie tai, kiek pinigų turėjo ir ar iš viso jų turėjo P. M. susitikdamas su V. U. , taip pat ar V. U. buvo žinoma apie P. M. neva turimus pinigus. Apklausta liudytoja V. K. , nukentėjusieji J. M. ir Ž. M. parodė, kad P. M. jiems sakė, jog dirbdamas Švedijoje užsidirbo pinigų už kuriuos galėtų nusipirkti butą Šiauliuose arba statytis namą. Liudytoja K. V. parodė, kad P. M. Švedijoje užsidirbo apie 30 000 eurų (t. 4, b. l. 99). Nukentėjusiesiems buvo neaišku, kur P. M. investavo ar laikė šias santaupas, nes bankuose bei namuose jo mirties dieną jokių pinigų nerasta, todėl nukentėjusieji mano, kad P. M. galėjo būti nužudytas dėl turėtų pinigų. Kolegijos nuomone, vien liudytojų parodymai, kad nukentėjusysis Švedijoje buvo užsidirbęs pinigų, negali būti vertinami kaip pagrindas daryti išvadą, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu su savimi galėjo turėti stambią sumą pinigų ir būtent dėl jos buvo nužudytas. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Iš liudytojo Ž. A. parodymų matyti, kad prieš mirtį P. M. buvo įsigijęs automobilius „Peugeot“ ir „WV Caravelle“ už 8000 - 9000 eurų, dar apie 4000 eurų P. M. nebuvo gavęs iš nenustatyto vyriškio Kaune už parduotą automobilį. Be to, liudytojas parodė, kad tuo metu P. M. pirko autovežį ir jam trūko poros tūkstančių eurų, kuriuos P. M. prašė paskolinti (t. 4, b. l. 133). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. A. parodė, kad prieš mirtį už parsivarytą iš užsienio autovežį P. M. automobilio pardavėjui liko skolingas apie 7000 eurų (t. 1, b. l. 150 - 151). Tai iš dalies patvirtino ir liudytojas P. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 144, t. 4, b. l. 92). Liudytojas A. P. parodė, kad 2007 m. rugsėjo 17 d. prieš susitikimą su V. U. P. M. kalbėjo apie tai, kad reikėtų jam skolintis, galimai iš banko apie 20 000 eurų, kad susimokėti už autovežį ir nusipirkti mikroautobusą (t. 4, b. l. 96). Iš esmės tokius pat parodymus liudytojas A. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 176 - 177). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas R. R. parodė, jog P. M. 2007 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, rugsėjo pradžioje iš jo pasiskolino 7000 litų autovežiui pirkti, tačiau vėliau šiuos pinigus gražino. Kolegijos nuomone, apygardos teismas įvertinęs visus aukščiau aptartus liudytojų parodymus padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis P. M. mirties dieną jokių didesnių santaupų neturėjo. Kartu kolegija atmeta nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra liudytojo A. P. parodymų apie tai, kad P. M. būtų sakęs, jog važiuoja pinigų skolintis iš banko. Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia nukentėjusieji būtent tokie liudytojo parodymai užfiksuoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 176 - 177), tiek apklausiant liudytoją teisme (t. 4, b. l. 96). Tiesa, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas nekategoriškai parodė, kad P. M. jam sakė, jog važiuos pasiimti pinigų, nenugirdo tiksliai, lyg banką paminėjo, sakė, kad reikia važiuoti pasiimti pinigų. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. P. nurodė, kad būtų remiamasi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes nemažai laiko praėjo ir jis ne viską pamena (t. 4, b. l. 97). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. P. taip pat parodė, kad P. M. jam sakė, jog važiuoja nusiimti pinigų į banką bei patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi (t. 5, b. l. 96). Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras pateikė informaciją iš aštuonių bankų. Iš bankų pateiktų pažymų matyti, kad įvykio dieną nukentėjusysis P. M. sąskaitas turėjo AB SEB banke bei AB DnB NORD banke, tačiau laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d. jokių bankinių operacijų neatliko, šiose sąskaitos nenustatyta jokių didesnių piniginių sumų.

Nepagrįstas ir nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginys, kad teismui nustačius, jog nukentėjusiojo auksinės grandinėlės ir pinigų dingimas yra priežastiniame ryšyje su V. U. nusikalstamais veiksmais, tai tokie veiksmai taip pat turėtų būti atitinkamai kvalifikuojami ir inkriminuoti V. U. . Kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punktu, nustačius, kad sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas jį nužudė, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių, ir BK 178 straipsnį. Tačiau atkreiptina dėmesys, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis užvaldė nukentėjusiajam priklausančią auksinę grandinėlę, taip pat duomenų, kad nuteistasis siekė pagrobti nukentėjusiajam priklausančius telefonus bei rankinę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, 14 punkte nurodyta, kad vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Nagrinėjamu atveju nepaneigta nukentėjusiųjų versija, kad įvykio metu nukentėjusysis P. M. turėjo su savim auksinę grandinėlę. Tai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja G. P. , kuri parodė, kad įvykio dieną apie 15 val., t. y. prieš nukentėjusiajam susitinkant su V. U. ant nukentėjusiojo kaklo matė auksinę grandinėlę (t. 5, b. l. 109). Tačiau kolegija konstatuoja, kad vien objektyvių aplinkybių, kad nukentėjusysis įvykio metu turėjo šią grandinėlę ir kad po įvykio ji dingo negali būti vertinamos kaip pagrindas inkriminuoti nuteistajam BK 178 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ne mažiau svarbūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kaltė ir tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo V. U. kaltę pasisavinus nukentėjusiajam priklausiusią auksinę grandinėlę. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo kūnas iki jo paslėpimo keletą valandų gulėjo atviroje vietoje, todėl negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusiojo grandinėlę pasisavino ne nuteistasis V. U. , o kiti, byloje nenustatyti asmenys, taip pat ji galėjo būti pamesta slepiant nukentėjusiojo kūną. Be to, apie tyčios padaryti vagystę nebuvimą, liudija ir kitų įvykio metu dingusių daiktų - rankinės ir mobiliųjų telefonų likimas. Nuteistasis V. U. parodė, kad šiuos daiktus jis nenorėjo pasisavinti, šiuos daiktus nukentėjusysis kilus tarp jų konfliktui paliko automobilyje. Juos nuteistasis vėliau išmetė prie upės. Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojų M. T. bei D. T. parodymai, kurie parodė, kad prie upės rado mobiliuosius telefonus (t. 4, b. l. 90-91). Kolegija konstatuoja, kad šie įrodymai patvirtina, jog nuteistasis V. U. neturėjo tyčios pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą. Šios aplinkybės taip pat paneigia nukentėjusiųjų argumentus, kad P. M. nuteistasis nužudė dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas užvaldyti jam priklausančią auksinę grandinėlę, rankinę bei mobiliojo ryšio telefonus. Visgi, kolegija konstatuoja, kad šių daiktų praradimas sietinas su nuteistojo padaryta nusikalstama veika – P. M. nužudymu. Todėl apygardos teismas pagrįstai klausimą dėl patirtos žalos, susijusios su šių daiktų praradimu, išsprendė nagrinėdamas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pateiktus civilinius ieškinius.

Kolegija taip pat atmeta nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis V. U. iš anksto planavo nukentėjusiojo P. M. nužudymą ir tam pasiruošė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Pastebėtina, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo susitikimo iniciatoriumi buvo ne V. U. , o pats P. M. . Tai patvirtino ir liudytojas Ž. A. , kuris parodė, kad P. M. 2007 m. rugsėjo 16 d. išvažiavus iš Klaipėdos pats paskambino V. U. paklausti dėl pinigų, pokalbio metu jie susitarė susitikti dėl pinigų gražinimo. Kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent 2007 m. rugsėjo 16 d. buvo tariamasi dėl pinigų gražinimo. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas Ž. A. (kiti apie tai parodę liudytojai šią aplinkybę sužinojo iš Ž. A. ), tačiau šia aplinkybę neigia pats nuteistasis V. U. nurodydamas, kad P. M. dėl pinigų jam paskambino 2007 m. rugsėjo 17 d. apie pietus, o 2007 m rugsėjo 16 d. apie skolą kalbama nebuvo. Liudytojo Ž. A. parodymai šioje dalyje nėra visiškai nuoseklūs, apklausiamas pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė kad sėdėjo šalia P. M. , todėl girdėjo jo pokalbį, apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas papildomai parodė, kad pokalbį girdėjo, nes buvo įjungtas telefono garsiakalbis. Pastebėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo V. U. atžvilgiu liudytojas Ž. A. buvo parašęs pareiškimą, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Šis ikiteisminis tyrimas vėliau nutrauktas. Kolegijos nuomone, dėl šios aplinkybės liudytojo Ž. A. parodymų objektyvumas kelia abejonių. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir tokiu atveju, jei V. U. žinodamas apie būsimą susitikimą turėjo laiko pasiruošti nusikalstamos veikos padarymui, kiti bylos duomenys rodo, kad iš esmės jokių logiškai pagrįstų parengiamųjų veiksmų nuteistasis neatliko. Nukentėjusįjį V. U. nužudė šviesiu paros metu (apie 16 val.) pakankamai atviroje vietoje, netoli kelio. P. M. kūną paliko gulėti atvirai įvykio vietoje, po to, vakare atvažiavęs paslėpti nusikalstamos veikos padarinius ir pėdsakus, kurį laiką vežiojo P. M. kūną iš vienos vietos į kitą planuodamas kur jį paslėpti. Vėliau, sustojęs judriame kelyje Šiauliai – Kelmė, tempė kūną nuo kelio į šalikelę ir netoli kelio jau tamsiu paros metu padegė, ir tik po to užkasė. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog nusikalstama veika nebuvo suplanuota iš anksto patvirtina ir ta logiškai nepagrindžiama aplinkybė, kad nukentėjusysis nužudytas iš V. U. teisėtai laikomo ginklo, kas leistų greitai išsiaiškinti jo savininką. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis pirko šaudmenis, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes šie šaudmenys pirkti 2007 m. rugpjūčio 20 d., t. y. tuo metu kai dar nebuvo kalbos apie skolos gražinimą. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2007 m. gruodžio 11 d., kai nuteistasis pradėjo duoti parodymus, jis iš esmės visų apklausų metu nuosekliai nurodė įvykio eigą, laiką, nužudytojo kūno slėpimo aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių tokius jo parodymus.

Kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai dėl nusikalstamos veikos išankstinio planavimo bei argumentai, kuriais jie grindžia nuteistojo V. U. padarytos nusikalstamos veikos motyvą – savanaudiškas paskatas bei neigia apygardos teismo nustatytą motyvą – asmenines paskatas, vertintini kaip prielaidos, nes jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Kartu konstatuotina, kad nepagrįsti ir nukentėjusiųjų bei prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateikti prašymai, pakeisti nuteistajam V. U. pateiktame kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Šie prašymai iš esmės grindžiami prielaidomis bei objektyviais bylos duomenimis nepagrįstais samprotavimais. Visos šios aplinkybės buvo patikrintos pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme ir iš esmės nepasitvirtino, todėl, kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis V. U. nukentėjusįjį P. M. nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taip pat atmetamas nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentas, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atmetė nukentėjusiojo prašymą nušalinti prokurorą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. pirmajame teismo posėdyje proceso dalyviams buvo išaiškintos jų teisės bei suteikta galimybė pareikšti nušalinimus. Tačiau nei nukentėjusieji, nei kitos proceso šalys jokių nušalinimų nepareiškė. BPK 59 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje nušalinimą teisme, numatyta, kad nušalinimas turi būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji prokurorui nušalinimą pareiškė tik tuo metu, kai pastarasis nepalaikė jų prašymo pakeisti kaltinimą nuteistajam V. U. , inkriminuojant jam sunkesnę nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad iki šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apygardos teisme pradžios, t. y. 2008 m. rugsėjo 5 d., nukentėjusieji buvo susipažinę su baudžiamąja byla bei 2008 m. liepos 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu netenkinti nukentėjusiųjų atstovės prašymo, todėl žinojo prokuroro poziciją šiuo klausimu. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusieji, nesutikdami su prokuroro pozicija bylą perduoti teismui, nuteistajam V. U. inkriminuojant BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turėjo visas galimybes pareikšti nušalinimą prokurorui iki įrodymų tyrimo pradžios teisme, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl apygardos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiųjų prašymą nušalinti prokurorą, nurodydamas, kad prokuroro atsisakymas keisti kaltinimą sunkesniu, nelaikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe. Kolegija konstatuoja, kad teisėtas apygardos teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta nušalinti prokurorą, nelaikytinas pagrindu daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Motyvai dėl nuteistajam V. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. U. , negali būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, nes Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes ir laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis.

Apeliantas skunde įsitikinęs, jog apygardos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, tačiau kolegijos nuomone, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė byla Nr. 2K-201/2007). Nagrinėjamu atveju apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo, kodėl nenustatė šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Konkrečios nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. U. prisipažino ne savo iniciatyva, o dėl surinktų akivaizdžių įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. U. pripažino nužudęs P. M. tik 2007 m. gruodžio 11 d., t. y. kai buvo surinkti pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis įrodinėjama jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką. Tai yra po to, kai 2007 m. lapkričio 10 d. V. U. namuose buvo atlikta krata, kurios metu paimti ginklai, šaudmenys ir pavyzdžiai su įvairių rūšių degalais, kai 2007 m. lapkričio 11 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl P. M. nužudymo, kai 2007 m. lapkričio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje metu V. U. nepavyko parodyti, kaip jis ketino tariamai netyčia P. M. paliktus jo automobilyje telefonus nuvežti pastarojo draugei V. K. , kai 2007 m. gruodžio 7 d. buvo gauta specialisto poligrafologo išvada, kuri iš esmės patvirtino, kad V. U. nušovė P. M. (t. 3, b. l. 25 – 26, 56, 73, 75 - 84).

Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistojo V. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi, nes nuteistasis nebuvo nuoširdus atskleisdamas visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ilgą laiką klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus įvairiomis versijomis, kritiškai savo elgesio nevertino, kaltino P. M. jo užpuolimu bei grėsme jo gyvybei ir sveikatai. Kolegijos nuomone, atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes bei surinktus įrodymus, vien tai, kad nuteistasis parodė, kur paslėpė nukentėjusiojo kūną, negali būti vertinama, kaip savanoriškas prisipažinimas.

Taip pat, kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo ir pripažinti esant BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte numatytą, nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – provokuojantį ar rizikingą nukentėjusio asmens elgesį. Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, sprendžiant ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Šiuo atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje padarius išvadą, jog nukentėjusysis paėmė akmenį ne puolimo tikslu, o gindamasis nuo nuteistojo V. U. , nėra ir teisinio pagrindo tokius nukentėjusiojo veiksmus vertinti kaip pavojingus, prieštaraujančius moralės ir teisės normoms bei galinčius sukelti nuteistajam emocinę įtampą ir didelį susijaudinimą. Todėl nėra pagrindo pripažinti byloje esant BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. U. , atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, dėl menkaverčio motyvo. Teismas įvertino ir tai, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – šaunamojo ginklo panaudojimas (BK 60 str. 1 d. 10 p.) ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat atsižvelgta į nuteistojo asmenybę, V. U. iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka (t. 3, b.l. 42, 43), dirbo nuolatinį darbą, charakterizuojamas teigiamai.

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas, teisingai įvertino nuteistojo V. U. asmenybę, atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę didesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, t. y. V. U. nuteisė dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Tokia bausmė šiuo atveju nėra aiškiai per griežta, jos rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima paskirtą bausmę švelninti.

Motyvai dėl turtinės ir neturtinės žalos bei nukentėjusiųjų civilinių ieškinių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, ką nepagrįstai nuteistieji ginčija apeliaciniuose skunduose.

Atmetami nukentėjusiosios J. M. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos pateikto ieškinio dalies, kuria buvo prašoma atlyginti patirtą žalą dėl automobilio „VW Caravelle“, auksinės grandinėlės ir skolos ir šioje dalyje klausimą dėl ieškinio dydžio paliko nagrinėti civilinio proceso tvarka. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, o iškilus klausimams, kurių BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, nustatydamas žalą ir priimdamas sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turi vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. Nagrinėjant civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną. Atskirais atvejais, siekiant išvengti nepagrįsto nukentėjusiojo praturtėjimo ar nevisiško žalos atlyginimo, vadovaujamasi kainomis, galiojusiomis žalos padarymo metu ar pareiškiant ieškinį (CK 6.249 straipsnio 5 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių automobilio „VW Caravelle“ bei auksinės grandinėlės vertę. Pati nukentėjusioji nepateikė teismui dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių minėto automobilio vertę, ar bent sumą, kurią būtų galima gauti realizavus šį automobilį į metalo laužą, dėl to nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti ieškinio dydžio. Apeliantė teigia, kad automobilio vertę patvirtinančių dokumentų pateikti ji negalėjo, nes automobilio pirkimo pardavimo sutartis dingo sūnaus nužudymo metu, o ieškinyje ji nurodė vidutinę šio automobilio rinkos vertę ir nurodė kiek būtų gavusi, pridavus šį automobilį į metalo laužą. Tačiau nėra aišku kuo remiantis nukentėjusioji nustatė vidutinę automobilio kainą, nepateikta jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad būtent nukentėjusiosios reikalaujama priteisti suma atitiko tuo laikotarpiu buvusią šios markės automobilio kainą. Vien nukentėjusiosios subjektyvi nuomone, kad ieškinyje nurodytą sumą ji būtų gavusi pardavusi automobilį, negali būti vertinama, kaip pagrindas šioje dalyje tenkinti ieškinį. Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis Ž. M. pateikė duomenis, kad vis tik minėtą automobilį pavyko priregistruoti. Kartu konstatuotina, kad objektyviais duomenimis nepagrįsti ir nukentėjusiosios J. M. reikalavimai priteisti jai iš V. U. 10000 Lt už dingusią P. M. auksinę grandinėlę. Tiek Iš nukentėjusiosios J. M. , tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojo G. P. parodymų matyti, kad P. M. dingimo dieną ant kaklo segėjo auksinę grandinėlę. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų kuo remiantis ji nustatė minėtos grandinėlės vertę. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusioji teigė, jog grandinėlės vertė yra 5000 Lt. Nukentėjusysis Ž. M. teisme nurodė, kad juvelyrams parodžius likusią brolio P. M. grandinėlę ant rankos (47 g svorio), pastarieji teigė, kad ji gali kainuoti 5000 litų, todėl jie su mama padarė išvadą, kad grandinėlė ant kaklo buvo du kartus ilgesnė, dėl to galėjo kainuoti 10000 litų. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis nukentėjusysis aiškino, jog V. K. jam sakiusi, kad grandinėlė kainavo 5000 Lt. Liudytoja V. K. , apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. M. turėjo ant kaklo ir ant rankos vienodo pynimo grandinėles, kurių vertė 5000 litų. Taigi kolegijos nuomone, liudytojai grandinėlės vertę nurodo skirtingai, o kitų objektyvių įrodymų dėl grandinėlės vertės nepateikta. Pastebėtina, kad nukentėjusysis Ž. M. teigia, kad parodžius specialistams pas nukentėjusiuosius likusią apyrankę, specialistai nurodė, kad jos vertė 5000 litų, tačiau byloje toks įvertinimas net nepateiktas.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog P. M. nužudymo metu su savimi turėjo konkrečią, nukentėjusiosios J. M. ieškinyje nurodytą pinigų sumą – 500 Lt. Išties, byloje yra duomenų (V. K. , P. S. parodymai), kad išvykdamas iš namų 2007 m. rugsėjo 17 d. P. M. galėjo turėti apie 500 litų detalių pirkimui, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tam tikrą kiekį detalių P. M. jau buvo nupirkęs. Šios detalės pagal pakvitavimą 2008 m. liepos 17 d. buvo perduotos Ž. M. . Detalių kainos pakvitavime nenurodytos, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad nėra galimybės nustatyti, kiek pinigų P. M. galėjo likti po detalių įsigijimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas ne visiškai atmetė nukentėjusiosios ieškinį šioje dalyje, o vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi paliko ieškinį neišnagrinėtą, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat pagrįstai paliktas nenagrinėtu J. M. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 3500 Lt sumos, kurią sudaro V. U. negrąžinta skola P. M. . Kolegija pastebi, kad ši V. U. negražinta skola nesusijusi su padaryta nusikalstama veika, tai yra civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja ne baudžiamosios, o civilinės teisės normos.

Nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino jų reikalaujamą iš nuteistojo V. U. priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tačiau kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiųjų apeliacinių skundų teiginiai nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas atsižvelgė ir įvertino aplinkybes reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį ir pagrįstai sumažino nukentėjusiajam Ž. M. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 50 000 litų, o nukentėjusiajai J. M. iki 200 000 litų.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas spręsdamas neturtinės žalos priteisimo Ž. M. klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog dėl vienintelio brolio nužudymo, pastarasis patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, taip pat nepatogumus dėl nuolatinių kelionių iš savo gyvenamosios vietos į Šiaulius dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo bei kelionių pas vieną likusią motiną. Tačiau teismas įvertino ir į tai, jog nukentėjusiojo Ž. M. ir jo velionio brolio santykiai nebuvo labai atviri ir artimi, jie matydavosi retai, retai dalinosi vienas kito problemomis. Skyrėsi jų požiūris į gyvenimą, santykiai buvo labiau formalūs, ką teisme patvirtino pats Ž. M. (t. 4, b. l. 137). Liudytoja V. K. taip pat patvirtino, kad P. M. su broliu vengė bendrauti, nesutardavo nuo mažų dienų (t. 4, b. l. 103). Kolegijos nuomone, nėra esminiai nukentėjusiojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentai, kad jis vienintelis rūpinosi ikiteisminiu tyrimu ir aktyviai jame dalyvavo. Šiuo atveju esminę įtaką turi nukentėjusiojo Ž. M. santykiai su nužudytuoju iki pastarojo mirties.

Spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą nukentėjusiajai J. M. teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai nuteistojo V. U. tyčiniai nusikalstami veiksmai – jos sūnaus nužudymas – sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, ji neteko artimiausio žmogaus – sūnaus, kuris gyveno kartu su ja, ja rūpinosi, buvo pažadėjęs rūpintis ir slaugyti senatvėje, be to, ne vieną mėnesį, iki kol buvo rastas sūnaus kūnas, ji gyveno visiškoje nežinioje, kas kėlė jai didžiulį nerimą ir skausmą. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad po sūnaus mirties labai pablogėjo ir taip silpna jos fizinė sveikata, dėl ko ji buvo priversta kreiptis į gydytojus, iki šiol pastoviai vartoja medikamentus (t. 4, b. l. 52 - 58).

Atkreiptinas dėmesys, kad vertindamas prašomus priteisti neturtinės žalos dydžius, teismas atsižvelgė ir į nuteistojo V. U. turtinę padėtį, t. y. į tai, kad jo materialinė padėtis nėra labai gera: išskyrus vieną jam priklausantį žemės sklypą Lieporių kaime, kito nekilnojamojo turto neturi, su žmona, kuri gauna apie 600 litų motinystės pašalpą, augina du mažamečius vaikus, turi skolinių įsipareigojimų bankui. Nukentėjusieji mano, kad turtinė nuteistojo padėtis tėra vienas iš kriterijų į kurį atsižvelgiama, ir ta padėtis, jų nuomone, nėra bloga, o šiuo atveju pagrindiniai kriterijai žalos nustatymui turėtų būti kaltė, tyčia, nusikalstama veika, jos sunkumas ir pasekmės. Kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos dydis nustatomas vertinant bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad prioriteto negali būti suteikiama vienam ar keliems neturtinės žalos kriterijams. Jie turi būti išnagrinėti įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Kolegijos nuomone, šiuo atveju nukentėjusiosios J. M. prašoma priteisti milijono litų suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, neatitinkanti Lietuvos Respublikos ekonominės situacijos ir žmonių gyvenimo lygio, tokio dydžio neturtinės žalos priteisimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai nukentėjusiosios J. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 200 000 litų, o Ž. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 50 000 litų. Tokie dydžiai šiuo atveju nėra aiškiai per maži, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius.

Kartu atmetami ir nuteistojo V. U. apeliacinio skundo argumentai, kad iš jo nukentėjusiesiems priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai per dideli. Apygardos teismas nuosprendyje įvertino visas aplinkybes, kuriomis nuteistasis grindžia apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą sumažinti iš jo priteistus neturtinės žalos dydžius. Jokių naujų aplinkybių, kurios leistų dar labiau mažinti priteistas sumas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Nuteistasis nurodo, kad iš jo priteista suma mažintina dėl nukentėjusiojo P. M. provokuojančio elgesio nusikalstamos veikos padarymo metu. Tačiau, jau anksčiau konstatavus, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo provokuojantis ar rizikingas, nėra teisinio pagrindo remiantis šia aplinkybe mažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiųjų J. M. ir Ž. M. bei nuteistojo V. U. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Valdimaras BavėjanasAloyzas Kruopys