Panevėžio apylinkės teismo įsakymas

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjas Ignas Totilas, išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokurorės Linos Lomonienės pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, kurioje:

L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta Ispanija, išsiskyręs, pagrindinio išsilavinimo, bedarbis, neteistas (teistumas išnykęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. 2022 m. balandžio 24 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini)kaimo miške, žiauriai elgėsi su gyvūnu: tyčia užnėręs virvę ant kaklo A. B. priklausančiam šuniui, jį pakabino ant medžio šakos ir virvei, užspaudus (užveržus) kaklo kraujagysles ir trachėją sutriko šuns kraujo apytaka, aprūpinanti galvos smegenis krauju ir kvėpavimo funkcija, dėl to įvyko šuns mirtis.

Kaltinamasis L. B. visiškai prisipažino kaltu ir parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini). Pažįsta A. B., kuris gyvena (duomenys neskelbtini). Jiedu yra draugai, susitinka maždaug į mėnesį kartą, du, išgeria. Prisipažįsta, kad pakorė A. B. šunį. Tai buvo kalė, kviesdavo „Ryža“, nežino ar jos toks buvo tikras vardas, ar ne, nežino kokios veislės buvo šuo, greičiausiai mišrūnas. Šuniui buvo, apie 14-15 m., jis sunkiai sirgo, kažkas buvo su vidaus organais, nes kokius kelis paskutinius mėnesius nuo šuns sklido labai nemalonus kvapas, tarsi pūvančios mėsos. Nelabai gali pasakyti, kas šuniui buvo, nes pats neapžiūrinėjo, jam tik įstrigo kvapas. Be to, pats A. užsiminė, kad šuo sunkiai serga, kad neturi pinigų jo nuvežti pas veterinarijos gydytoją, taip pat neturėjo pinigų gydytojo išsikviesti. A. turi neįgalumą, jis vos pragyvena iš invalidumo pašalpos. A. šunį mylėjo, laikė kambaryje, negalėjo žiūrėti, kaip šuo kankinasi, kelis kartus jo paprašė, kad jis nudaigotų šunį, kad šis nebesikankintų. Sakė, kad pats per daug jį myli ir yra prisirišęs, kad pats to negalėtų padaryti, todėl vis paprašydavo jo. Kelis kartus atsisakė tai padaryti, bet 2022 m. balandžio mėn., tikslios dienos neprisimena, buvo sekantis savaitgalis po Velykų, tai galėjo būti balandžio 23 arba 24 dieną, A. vėl jo paprašė nudaigoti šunį. Jis buvo pas jį, kartu gėrė, buvo jau girtas, atsimena, kad gėrė alų, kokį ir kiek jo išgėrė, neprisimena. Matyt dėl to, kad buvo girtas, sutiko šuniui „padaryti galą“. Kiek kartų A. prieš tai jo prašė, jis nesutikdavo, tačiau tada buvo gan girtas, matyt todėl ir sutiko. Po pietų, apie 15.00 val., jis pasiėmė šunį ir išėjo į mišką. Kodėl išėjo į mišką ir kodėl tokiu būdu sugalvojo „nudaigoti šunį“, dabar blaiviu protu negali paaiškinti. Tai padarė dėl to, kad buvo girtas. Blaivus to nebūtų daręs. Kiek atsimena, jo mintis buvo šunį „nudaigoti“, kadangi šis buvo didelis, sugalvojo užsmaugti ir tada užkasti. A. sakė, kad užkastų miške, namų teritorijoje nenori. Su A. lygtais nesitarė, kaip jis pribaigs šunį, arba to neatsimena. Jis neatsimena, ar pats rado pas A. virvę, ar jis jam padavė ir tada išėjo su šunimi į netoliese esantį mišką. Kadangi šuo jį pažįsta, paklusniai ėjo su juo. A. liko namuose, jis taip pat buvo girtas. Miške užnėrė šuniui ant kaklo virvę, kitą virvės galą užmetė ant medžio šakos ir tada traukė virvės galą žemyn, kad šuo pasikeltų. Taip šunį ir pakorė. Neprisimena, ar šis kankinosi kariamas, ar cypė, neprisimena dėl girtumo, be to, pats jautėsi blogai, kad taip daro, tai nuėjo iš karto nuo šuns tolyn, išėjo namo. Pamanė, kad vėliau ateis ir užkas į žemę, tačiau pamiršo. Jis pamiršo apie šį įvykį, A. jo apie šunį nieko neklausinėjo, tai ir neprisiminė. Dabar net išsigando, kad šuns nepakasė. Nuoširdžiai gailisi, kad taip gavosi. Supranta, kad padarė nusikaltimą, bet šuo labai kankinosi prieš tai ilgą laiką, nes sirgo, o A. neturėjo kaip pagydyti. A. jam yra minėjęs, kad skambino į kelias prieglaudas, jog šunį paimtų, tačiau jam atsakydavo, kad sergančio šuns jiems nereikia.

Papildomai apklaustas įtariamasis L. B. parodė, kad prisipažįsta padaręs šį nusikaltimą. Apie šio įvykio aplinkybes jau yra davęs parodymus, juos tvirtina ir toliau jų laikosi. Papildomai nieko neturi ką pasakyti, nebent tai, kad labai gailisi, jog taip pasielgė.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo visiško prisipažinimo, jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta ir kitais byloje esančiais įrodymais.

Liudytojo A. B. apklausos protokolu, iš kurio matyti, kad gyvena (duomenys neskelbtini), gyvena vienas. L. B. yra jo draugas, kuris kartais jį aplanko jo namuose. Pats yra neįgalus, sunkiai vaikšto, turi problemų su stuburu, niekur nedirba, gyvena iš invalidumo pašalpos. Gegužės mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini) miške rastas pakartas šuo yra jo. Tai buvo kalytė, vardu „Ryža“, ji buvo rudos spalvos, jai buvo apie 12-15 m. Šunį įsigijo prieš 5 m., ji tiesiog atklydo į jo kiemą. Jis ją prisijaukino, ji yra mišrūnė, nei kilmės, nei kitokių šuns dokumentų neturi. Šuns nėra gydęs jokiose veterinarijos įstaigose, taip pat nebuvo kvietęs veterinarijos gydytojų, skiepytas taip pat nebuvo. Šuo dėl amžiaus jau kuris laikas sirgo, kas jam buvo, tiksliai negali pasakyti, bet nuo jo sklido jau labai nemalonus kvapas, mano, kad kažkas buvo negerai su vidaus organais. Kadangi pats neturi iš ko šunį nuvežti pas veterinarijos gydytoją, ar gydytoją iškviesti, šuns negydė, leido jam gaišti pačiam. Tačiau pastaruoju metu matė, kad šuo labai kankinasi – nebeėsdavo maisto, inkšdavo ir pan. Šunį laikė namo viduje. Prisimena, kad balandžio 24 d., pas jį buvo atėjęs L. B., su kuriuo dviese nuo pat ryto gėrė alų. Abu prisigėrė, paprašė L., kad jam padėtų dėl šuns. Tiksliai negali pasakyti, kokiais žodžiais pasakė, bet paprašė, kad šis pribaigtų šunį, kad šuo nebesikankintų ir miške jį užkastų. Šalia jo namų yra miškas. Jis pats labai mylėjo šunį, buvo prie jo prisirišęs, kadangi gyvena vienas, šuo visada būdavo su juo, buvo jo kompanionas. Tačiau taip besikankinančio šuns nebegalėjo matyti. Atsimena, kad L. ne iš karto sutiko šunį pribaigti. Tačiau ir šis matė, kad šuo kankinasi, tai maždaug po pietų, tiksliai laiko nepasakys, galėjo būti apie 15.00 val., L. išsivedė iš namų šunį ir nuėjo link miško. Pats kartu nėjo. Ką šuniui daryti nesitarė, nes jam per daug buvo skaudu, todėl nežinojo kaip L. jį pribaigs, neklausinėjo, nes buvo skaudu dėl šuns. Taip darė, kad šuo nebesikankintų. Jis iki tol, kol pareigūnai jam pranešė, kad rado miške pakartą ant medžio šakos jo šunį, nežinojo, kad šis pakartas. L. virvės nedavė, nežino iš kur jis ją gavo. Taip su L. tikrai nesitarė, sakė, kad šunį užkastų, tik nesakė kokiu būdu pribaigti, nes jam buvo skaudu dėl šuns. Po to, kai sužinojo apie pakartą savo šunį, jis susitikęs paklausė L. kodėl jis paliko šunį kabėti ant medžio šakos. L. atsakė, kad pats negali paaiškinti, kad buvo toks girtas, jog neprisimena ką darė. Nežino ar tikėti jo žodžiais, bet yra kaip yra. Dėl šuns pakorimo pretenzijų neturi, nes pats prašė šunį pribaigti. Žinoma, tokiu būdu nebūtų leidęs šunį pribaigti, bet dabar jau nieko negali pakeisti. Dėl šio įvykio jis nenukentėjo, civilinio ieškinio nereiškia. Skambino į kelias šunų prieglaudas, kad šunį paimtų iš jo, tačiau visur pasakė, kad sergančio ir mirštančio šuns nereikia. Pats nesijaučia esantis bendrininku, nes nematė kitos galimybės kaip šuniui palengvinti gyvenimo pabaigą, nes pinigų gydyti ar atlikti eutanaziją neturi. Tikrai šuns atžvilgiu nesielgė žiauriai, kaip tik mano, kad palengvino jam dalią.

Liudytojos R. R. apklausos protokolu, iš kurio matyti, kad iš kaimo žmonių kalbų sužinojo, jog netoli kaimo esančiame miškelyje yra pakartas šuo. 2022 m. gegužės 2 d., apie pietus, nuėjo į minėtą miškelį pažiūrėti, ar tikrai yra pakartas šuo. Įėjusi į mišką ir eidama takeliu, apie 150 m, pamatė ant medžio kabantį rudos spalvos šunį. Apie tai pranešė policijai. Šuo gali būti tame pačiame kaime gyvenančio A., gyv. (duomenys neskelbtini), arba S., kurį vadina B., gyv. (duomenys neskelbtini), name. Kiek žino, jie laiko daug šunų, kurie yra neprižiūrėti ir bėgioja po visą kaimą. Šie vyriškiai gyvena vieni, ir kiek žino, tarpusavyje nesutaria. Kas galėjo pakabinti miške šunį, nežino, nematė.

Liudytojo S. B. apklausos protokolu, iš kurio matyti, kad miške rastas šuo yra jo kaimyno A. B.. Šuo sunkiai sirgo, duso, buvo leisgyvis, todėl A. paprašė pažįstamo L. B., gyv. (duomenys neskelbtini), kad šunį užkastų, nes pats A. sunkiai vaikšto. Kai jis A. paklausė, kur dingo šuo, A. atsakė, kad šuo nudvėsė, o kartu buvęs L. pasakė, kad šunį užkasė miške. Tai buvo kažkur prieš tris savaites.

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK VS vyr. tyrėjos O. T. 2022 m. gegužės 9 d. tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, kad 2022 m. gegužės 2 d., 16.47 val., (duomenys neskelbtini) miške, ant medžio šakos, virvės kilpoje rastas pakartas rudos spalvos šuo, priklausantis A. B.. 2022 m. gegužės 6 d. patologinio anatominio tyrimo akto Nr. 2-22/5270 P1, 8 p. nurodyta, kad šuns mirtis įvyko iš karto, virve užspaudus kaklo kraujagysles ir trachėją, dėl ko sutriko kraujo apytaka, aprūpinanti galvos smegenis krauju ir kvėpavimo funkcija.

2022 m. gegužės 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini). Važiuojant žvyruotu keliuku (duomenys neskelbtini), dešinėje kelio pusėje yra sodyba, kurios numeris (duomenys neskelbtini). Šios sodybos kairėje pusėje yra tvora, ant tvoros stulpelių yra uždėta viela. Važiuojant palei šią tvorą privažiuojamas miško masyvas, prie kurio krašto yra griovys. Perlipus šį griovį, dešiniau, yra miško keliukas, vedantis į miško gilumą. Keliuku nuo miško pakraščio nuėjus 160 metrų, keliuko dešinėje pusėje, ant medžio yra matyti kabantis negyvas šuo, kurio galva yra 140 cm aukštyje, likusi kūno dalis kaba žemyn galūnėmis, galūnės nesiekia žemės. Ant šuns kaklo yra užnerta baltos spalvos virvė, kuri permesta per šaką ir pririšta prie greta augančio medžio. Šuo yra rudos spalvos, galva tamsios spalvos. Aplinkui šią vietą yra miško paklotė, prikritę lapų, šakų, apžiūrint jokių pėdsakų nerasta.

2022 m. gegužės 2 d. vyresniosios tyrėjos M. J. tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, kad 2022 m. gegužės 2 d., dirbant policijos ekipaže, buvo gautas nurodymas nuvykti į (duomenys neskelbtini), kur miške buvo rastas pakartas šuo. Nuvykus į įvykio vietą buvo rastas pakabintas ant šakos rudos spalvos šuo. Išsiaiškinta, kad šuo priklauso A. B., gyv. (duomenys neskelbtini). A. B. nurodė, kad šuo buvo senas ir ligotas, dvėsė, todėl pažįstamo paprašė, kad šunį užkastų miške, nes pats sunkiai vaikšto. Apie tai, kad šuo buvo paliktas kabantis ant šakos miške, jis sužinojo tik pokalbio metu iš policijos pareigūnų, o iki tol manė, kad šuo yra užkastas, t. y. palaidotas. Šuo iš įvykio vietos buvo paimtas ir priduotas saugojimui įmonei AB „Panevėžio specialusis autotransportas“.

2022 m. gegužės 9 d. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto raštu Nr. 3A-481 „Dėl tyrimo atlikimo“, iš kurio matyti, kad pagal 2022 m. gegužės 6 d. Patologinio anatominio tyrimo akto Nr. 2-22/5270 P1 8 punkte pateiktą informaciją, šuns mirtis įvyko iš karto, virve užspaudus (užveržus) kaklo kraujagysles ir trachėją, dėl ko sutriko kraujo apytaka, aprūpinanti galvos smegenis krauju ir kvėpavimo funkcija. Dėl vidaus organų dalinės autolizės negalima tiksliai identifikuoti patologinius anatominius pokyčius, būdingus kitoms ligoms.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2022 m. gegužės 6 d. Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktu Nr. 2-22/5270 P1, iš kurio matyti, kad patologinė anatominė diagnozė yra stranguliacinė asfikcija, kraujo apytakos sutrikimas.

Kaip matyti, kaltinamasis pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku, nurodytoje vietoje žiauriai elgėsi su gyvūnu, kas sukėlė jo mirtį. Šie jo parodymai sutampa su liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, tarnybiniais pranešimais, kitais bylos duomenimis. Aukščiau aptartų bylos įrodymų, kurie yra sutampantys, neprieštaraujantys, atitinkantis bylos faktines aplinkybes ir jais teismas abejoti neturi pagrindo, visuma patvirtina, kad kaltinamasis L. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl ko šis mirė.

Kaltinamasis L. B. žiauriai elgėsi su gyvūnu – šuniu, dėl ko gyvūnas mirė, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamasis neprieštarauja proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu ir sutinka su siūloma bausmės rūšimi ir jos dydžiu, civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl teismas sprendžia, jog yra visos būtinos teismo baudžiamajam įsakymui priimti sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 418 straipsnyje.

Kaltinamojo L. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (nurodė, kad buvo išgėręs, jeigu buvęs blaivas nebūtų taip pasielgęs) ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui nustatytas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, asmenybę, į vieną jo atsakomybę lengvinančią ir į vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybes, kitas byloje esančias bausmės skyrimui svarbias aplinkybes. L. B. padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, praeityje yra teistas, tačiau teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaustas, psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų gydymo įskaitose – neregistruotas, nedirbantis.

Teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, daro išvadą, kad BK 41 straipsnio 1 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, padarymą L. B. skiriant prokurorės siūlomą bausmės rūšį – viešuosius darbus, kurių terminas nustatytinas artimas minimaliam.

Įvertinus tai, kad byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu bei tai, kad kaltinamasis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu kaltinamajam skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421, 422 straipsniais,

nusprendžia:

L. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – viešuosius darbus 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti L. B. galutinę bausmę – viešuosius darbus 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

L. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Išaiškinti L. B., kad jis, nesutikdamas su teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, per keturiolika dienų nuo šio dokumento gavimo dienos turi teisę paduoti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Padavus tokį prašymą, teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios. Išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) ar dydžio bausmę, negu paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Nepasinaudojus šia teise, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas.