- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- I-1835-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06902-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- O. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apygardos probacijos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovėms Vilniaus apygardos probacijos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013-11-13 sprendimą Nr. VR2-532; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01.
Nurodo, kad Tarnyboje dirba nuo 2004-11-29 ir yra statutinė valstybės tarnautoja. Nuo 2005-10-20 Tarnyboje ėjo vyresniojo inspektoriaus (B pareigybės lygio, 7 pareigybės kategorijos) pareigas. Laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2012-06-30 buvo laikinai perkelta iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus (B pareigybės lygio, 7 pareigybės kategorijos) pareigų į Departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Administracijos reikalų skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas. Laikotarpiu nuo 2012-11-05 iki 2012-12-31 buvo laikinai perkelta iš Tarnybos Vilniaus probacijos skyriaus vyresniojo inspektoriaus (B pareigybės lygis, 7 pareigybės kategorija) pareigų į Tarnybos Administracijos reikalų skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas. 2006 m. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė kategorija.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (toliau – ir Statutas) jos darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybą Lietuvos valstybei stažą, už tarnybinį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Statuto ir VTĮ nuostatų pakeitimus buvo sumažinti priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžiai bei 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientų dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis. Nurodo, kad 2013-10-18 kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti detalią informaciją apie sumažintą darbo užmokestį ir priimti sprendimą išmokėti jai neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau Tarnyba ginčijamu raštu netenkino jos prašymo, motyvuodama tuo, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai mokėtą darbo užmokestį ir išmokėti jai susidariusį skirtumą, bei kad nėra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Su ginčijamu sprendimu nesutinka ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jo teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista. Nurodo, kad jos atžvilgiu priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kadangi į teismą kreipėsi nepažeisdama įstatyme nustatytų terminų ir yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu savo pažeistas teises teismine tvarka (b. l. 1–5).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Vilniaus apygardos probacijos tarnyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjai priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Tarnybos, kadangi ji buvo neišmokėta ne dėl Tarnybos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tarnyba, skaičiuodama darbo užmokestį, vadovavosi iki 2013-09-30 galiojančiais teisės aktais, todėl veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Tarnyba neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 11–15).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Departamento direktorius 2004-11-25 įsakymu Nr. 6/07-477 „Dėl skyrimo į pareigas“ nuo 2004-11-29 skyrė pareiškėją į Departamento Vilniaus regiono miesto ir rajono pataisos inspektoriaus (A pareigybės lygio, 4 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 16).
Departamento direktorius 2005-10-17 įsakymu Nr. 6-07-470 „Dėl perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2005-10-20 perkėlė pareiškėją į Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus (B pareigybės lygio, 6 pareigybės kategorijos) pareigas ir suteikė jai pareiginį vyresniojo inspektoriaus laipsnį (b. l. 17).
Departamento direktorius 2007-01-29 įsakymu Nr. P-7 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo ir patvirtinimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos pareigūnams“ suteikė pirmąją kvalifikacinę kategoriją pareiškėjai (b. l. 18–19).
Departamento direktorius 2011-06-30 įsakymu Nr. P-144 „Dėl laikino perkėlimo į aukštesnes pareigas“ laikotarpiui nuo 2011-07-01 iki 2012-06-30 paskyrė pareiškėją į Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 20).
Departamento direktorius 2012-10-30 įsakymu Nr. P-259 „Dėl laikino perkėlimo į kitas pareigas“ laikotarpiui nuo 2012-11-05 iki 2012-12-31 perkėlė pareiškėją į Tarnybos Administracijos reikalų skyriaus viršininko (A pareigybės lygio, 13 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 21).
Pareiškėja 2013-10-18 kreipėsi į Tarnybą su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo“, prašydama pateikti informaciją apie jai išmokėtą darbo užmokestį ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 6).
Tarnyba 2013-10-31 raštu Nr. VR2-532 „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ pareiškėjai išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi galimybės perskaičiuoti pareiškėjai nuo 2009-08-01 sumažinto darbo užmokesčio ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 7).
Tarnybos 2014-02-10 pažymoje Nr. VD-97 „Apie nepriskaičiuotą darbo užmokesčio ir kitų išmokų dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 6 829,11 Lt (b. l. 25–26).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Tarnybos 2013-11-13 sprendimo Nr. VR2-532 teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja yra statutinė pareigūnė, kurios veiklos teisinius pagrindus, jų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų (toliau – ir Pareigūnas) darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir šis statutas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Statuto 42 str. 6 d. Iš Statuto 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuo 2009-08-01 buvo nustatytas toks pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais.
Seimas 2008-11-06 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija, įsigaliojusia 2010-01-01. Šios redakcijos Statuto 41 str. 4 d. nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 str. pakeitė dar neįsigaliojusio Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01) nustatytas toks Kalėjimo departamento pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą.
Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 2, 3 str. sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010-12-31, o 2011-01-01 turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 3 str. nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20) buvo tris kartus atidėta. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-521, nuo 2013-10-01 buvo nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, galioję iki 2009-08-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinti pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ėjo Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus (B pareigybės lygio, 6 pareigybės kategorijos) pareigas ir turėjo pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 17, 18–19). Laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2012-06-30 ėjo Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 20), o laikotarpiu nuo 2012-11-05 iki 2012-12-31 ėjo Tarnybos Administracijos reikalų skyriaus viršininko (A pareigybės lygio, 13 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 21). Taigi, dėl pasikeitusių VTĮ ir Statuto nuostatų pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos reikalavimas bus vertinamas už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Tarnyba pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja O. S., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-11-15 (žyma ant voko). Pareiškėja nurodo, kad kreipėsi į teismą nepažeisdama DK 27 str. 2 d. įtvirtintų terminų, nustatytų tokiems reikalavimams reikšti ir yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu savo pažeistas teises teismine tvarka.
CK 1.131 str. 2 d. nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi argumentai nėra pakankami praleistą terminą atnaujinti. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Tarnybos prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-11-14. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-11-14) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. laikotarpiu nuo 2010-11-15 iki 2013-09-30) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01, Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 7) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja antrąjį skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybės atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Tarnyba, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Tarnybos 2013-11-13 sprendimą Nr. VR2-532 „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“.
Pažymėtina, kad ginčijamame Tarnybos sprendime išreikšta Tarnybos valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Jame taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Tarnybai nekyla pareiga mokėti pareiškėjai susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 7).
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Tarnyba iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Tarnyba priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Tarnybos 2013-11-13 sprendimą Nr. VR2-532 „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.