- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-10
- Bylos Nr.
- 1A-202-334/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė (pirm.), Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Donato Jatužio,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokuroro Broniaus Šiaudinio (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 1 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla A. L. atžvilgiu nutraukta, neįrodžius, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas)
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. liepos 19 d. apie 17.00 val. namo, adresu (duomenys neskelbtini), namo kieme savo žmonai R. L. sakydamas, kad „bliat aš tą tavo žentuką užmušiu“, vėliau atvykusiems policijos pareigūnams bendraujant su D. P., sėdėdamas virtuvėje prie stalo, demonstratyviai ant stalo buvo pasidėjęs prieš save virtuvinį peilį, taip keldamas baimę nukentėjusiajam D. P., grasino jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir A. L. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.Teigia, kad teismas vertino įrodymus nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas vertindamas A. L. veiksmus visiškai nesirėmė nukentėjusiojo D. P., taip pat liudytojų R. L. ir R. G., girdėjusių A. L. išsakytus grasinimus, parodymais, neatsižvelgė į eksperto K. M. paaiškinimus apie A. L. būklę įvykio metu. Teigia, kad teismas konstatuodamas, jog A. L. išsakytas grasinimas nebuvo realus grasinimas nužudyti, iš esmės vadovavosi tik liudytojos L. G., kuri paties įvykio nematė ir nukentėjusiajam išsakyto grasinimo negirdėjo, išdėstytu situacijos vertinimu, taip pat duomenimis, kurie turėjo būti vertinami ne individualiai, o bendrai su visa kita bylos medžiaga. Prokuroro įsitikinimu, bylos duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis D. P., žinodamas A. L. asmenybę ir psichinę būklę, įvykio metu matydamas A. L. neblaivų bei agresyviai nusiteikusį, girdėdamas pastarojo R. L. išsakytus grasinimus jo atžvilgiu, vėliau matydamas virtuvėje A. L. demonstratyviai ant stalo priešais save padėtą virtuvinį peilį, turėjo realų pagrindą manyti, kad A. L. grasinimas jo atžvilgiu gali būti įvykdytas. Kad nukentėjusysis D. P. išsigando A. L. išsakyto grasinimo, kurį suvokė kaip realų bei įgyvendinamą, nurodė ir įvykio liudytojos R. L. bei R. G.. Prokuroras mano, kad išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius įrodymus, tarpusavyje susijusių įrodymų visumą, teismas turėjo padaryti išvadą, kad A. L. veiksmuose yra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai. Atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą NR. (duomenys neskelbtini), kad A. L. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamu, t.y. dėl psichikos sutrikimo negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio bei valdyti savo veiksmų, teismas A. L. turėjo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.Prokuroro B. Šiaudinio apeliacinis skundas atmetamas.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, taip pat teismas įvertina ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, kad A. L. veiksmuose yra baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, t.y. ar A. L. veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos veikos požymius.Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, atsižvelgęs ir įvertinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2014, Nr. 2K-14-222/2016).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis D. P. yra A. L. žentas. Pats D. P. patvirtino, kad jo santykiai su A. L. 15 metų palaipsniui blogėjo, A. L. vis prie jo dėl ko nors kabinėdavosi. D. P. atvažiavus atostogų ir apsigyvenus pas savo sutuoktinės R. motiną R. L. (kur kartu gyveno ir A. L.), A. L. priekaištavo jam dėl netinkamo elektros naudojimo, dėl jo kartu gyvenančių mažamečių vaikų keliamo triukšmo. Akivaizdu, kad komplikuotas bendravimas tęsiasi ne vienerius metus. Šiuo atveju svarbu tai, kad liudytoja R. L. (tuo metu buvusi A. L. sutuoktinė, išsituokė prieš metus) teisme parodė, kad su A. L. pragyveno 28 metus, jis serga šizoefektine liga, nuo 2004 jis gydėsi, vartojo vaistus, po to pradėjo vartoti alkoholį, elgėsi agresyviai, tačiau anksčiau dėl jo veiksmų nebuvo kvietusi policijos. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad R. L. pragyvenusi kartu su A. L. tiek metų, pakankamai gerai žinojo A. L. charakterio ypatybes bei gyvenimo būdą. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad liudytoja R. G., kaimynystėje gyvenanti moteris, teismo posėdžio metu parodė, kad anksčiau tokių grasinimų nėra girdėjusi, tačiau žino, kad jis serga psichine liga ir gydosi, be to paskutiniu metu dažnai vartoja alkoholį. Kad A. L. serga psichine liga, žinojo ir D. P.. Šias aplinkybes patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog A. L. yra diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas ((duomenys neskelbtini)), psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas ((duomenys neskelbtini)). Šioje situacijoje būtina pažymėti ir tai, kad kaip akcentuojama skundžiamoje nutartyje, iki 2017 metų jokių duomenų, kad būtų reali grėsmė šeimos nariams ar kaimynams, kad A. L. būtų grasinęs, niekur užfiksuota nėra.A. L. teigė, kad sakydamas R. L. „bliat aš tą tavo žentuką užmušiu“, juokavo norėdamas panervinti žmoną. Tas pačias aplinkybes A. L. nurodė ir ekspertui, teigdamas, kad norėjo panervinti žmoną. Nors nukentėjusysis D. P. ir liudytojai R. L., R. G. teigė buvę išsigandę ir manė, kad jo grasinimas yra realus, tačiau esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nebuvo pagrindo manyti, kad šia išsakyta fraze A. L. iš tiesų savo grasinimus įvykdys. Pirmiausia, iš bylos duomenų matyti, kad namuose tarp A. L. ir R. L. įvyko žodinis konfliktas, ko pasėkoje grįžusiai iš darbo R. L. ir paklausus „kur eini“, A. L. grubiai pradėjo sakyti „koks tavo reikalas“ ir ištarė minėtą frazę. Liudytoja R. G. parodė supratusi, kad tokį A. L. elgesį išprovokavo tai, kad R. L. paprašė rakto, kad galėtų žentas įeiti į namus. Truputi pabuvęs namuose, A. L. išėjo į alaus barą. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į keletą aspektų: pirma – konfliktas iš pradžių įvyko namuose ir tik R. L. grįžus iš darbo, A. L. išsakė grasinančio pobūdžio žodžius D. P. atžvilgiu; antra - A. L. sakant šiuos žodžius D. P. šalia nebuvo, jokių daiktų, sakant šią frazę, A. L. neturėjo, jokių kitų veiksmų neatliko, kurie suteiktų pagrindo manyti, kad A. L. savo grasinimus gali įvykdyti; trečia – A. L. po šio pasakymo išėjo į alaus barą, todėl akivaizdu, kad tai galėjo būti tik spontaniškai išsakyti asmens žodžiai; galiausiai ketvirta – atvykus policijos pareigūnams, A. L. sėdėjo virtuvėje ramus, ir nors ant stalo buvo padėtas peilis, tačiau jis su juo nieko nedarė, rankose neturėjo. Įvertinus tai, kad virtuvė, kaip patalpa, kurioje yra atliekami maisto paruošimo darbai ir dažniausiai valgoma, šis įrankis yra itin dažnai naudojamas virtuvėje ir nėra neįprasta, kad peilis būtų padėtas ant stalo, todėl vien tai, kad šalia A. L. buvo padėtas peilis, nėra pakankamas pagrindas vertinti, jog tokia situacija automatiškai sukuria grėsmę kitiems asmenims (kelia baimę). Be to, vertinant grasinimo realumo suvokimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškimas dėl grasinimo buvo parašytas praėjus dviems dienoms po to įvykio, t.y. 2017-07-21, po to kai A. L. nesutiko gydytis ligoninėje, kas manytina, jog ne išsakyti grasinantys žodžiai buvo priežastis kreiptis į policiją, o tai, kad A. L. nesutiko gydytis ligoninėje. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog A. L. veiksmuose yra baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 1 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokuroro Broniaus Šiaudinio apeliacinį skundą atmesti.