Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1495-585/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-14
Bylos Nr.
2A-1495-585/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-1495-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-68-3-25157-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Onos Gasiulytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) darbuotojų profesinei sąjungai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų ir veikiantiems atsakovės pusėje, Č. B., G. M., J. Z. ir M. S. dėl atsisakymų duoti sutikimus skirti darbuotojams drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės 2013 m. liepos 17 d. atsisakymus duoti sutikimus skirti ieškovės darbuotojams – tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų ir veikiantiems atsakovės pusėje (toliau tekste – ir tretieji asmenys) – drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės teigimu, tretieji asmenys 2013 m. birželio 24 d. (darbo metu) darbovietėje buvo neblaivūs: Č. B. specialiąja technine priemone – alkotesteriu – buvo nustatytas 0,83 promilės neblaivumas, G. M. – 0,32 promilės neblaivumas, J. Z. – 0,51 promilės neblaivumas, M. S. – 0,13 promilės neblaivumas. Pasak ieškovės, ji pagal uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), kurios teises ir pareigas perėmė ieškovė, 2007 m. sausio 30 d. kolektyvinės sutarties 47 punktą, negavusi profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo, negali atleisti iš darbo darbuotojo, kuris yra profesinės sąjungos narys (išskyrus atvejus, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą). Esant įvardytai kolektyvinės sutarties nuostatai, ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama duoti sutikimus skirti tretiesiems asmenims, padariusiems šiurkščius darbo tvarkos pažeidimus (ieškovės darbo tvarkos taisyklių 38.5 punktas), drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo, o atsakovė, ieškovės vertinimu, nepagrįstai atsisakė duoti įvardytus sutikimus.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimą. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, pažymėjo, jog, pirma, ieškovė pažeidė darbuotojų neblaivumo (girtumo) nustatymo ir kontrolės tvarką reglamentuojančius teisės aktus; antra, ieškinys yra pareikštas praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovės manymu, protinga, teisinga ir sąžininga taikyti Darbo kodekso normų analogiją ir laikyti, jog ieškovė per vieną mėnesį nuo darbo drausmės pažeidimų padarymo dienos turėjo kreiptis į teismą dėl sutikimų skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas. Tretieji asmenys 2013 m. birželio 24 d. padarė darbo drausmės pažeidimus, o ieškovė tik 2013 m. liepos 26 d. kreipėsi į teismą, vadinasi, ieškovė praleido vieno mėnesio terminą drausminių nuobaudų skyrimui, inter alia sutikimų dėl drausminių nuobaudų skyrimo gavimui; trečia, ieškovė neįrodė, jog trečiųjų asmenų palikimas darbe Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalies prasme iš esmės pažeis ieškovės interesus; ketvirta, atsakovės vertinimu, drausminės nuobaudos, kurias ieškovė siekia skirti tretiesiems asmenims, ad hoc yra neproporcingos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 8 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį. Pirmosios instancijos teismo teigimu, 2007 m. sausio 30 d. kolektyvinės sutarties 47 punkte nustatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo savo iniciatyva (išskyrus, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą) darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nario, negavęs tos profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo, o 48.1 punkte nustatyta, jog įmonėje veikianti profesinė sąjunga įsipareigoja per 7 dienas duoti darbdaviui atsakymą dėl jo išankstinio prašymo atleisti iš darbo darbuotoją, darbuotojų profesinės sąjungos narį, jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kolektyvinės sutarties nuostata, įpareigojančia darbdavį gauti išankstinį profesinės sąjungos sutikimą skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, yra išplėstas Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos taikymas papildomiems subjektams – visiems profesinės sąjungos nariams, o ne tik renkamo organo nariams, kita vertus, nuo to, kokiems subjektams yra taikoma aukščiau įvardyta garantija, nesikeičia šios garantijos esmė ir paskirtis, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog šiuo atveju, kaip ir kitais Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalies taikymo atvejais, teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – teisėtumo, visų pirma turi įvertinti aplinkybes, ar darbdavio numatomas sprendimas skirti darbuotojui drausminę nuobaudą gali būti susijęs su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje ir ar darbdavys nediskriminuoja darbuotojo dėl jo veiklos (narystės) profesinėje sąjungoje.

Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą; teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Pasak pirmosios instancijos teismo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą dėl profesinės sąjungos atsisakymo skirti drausminę nuobaudą panaikinimo, neturi nagrinėti galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau turi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas inter alia nustatė, jog, pirma, ieškovė, atsižvelgdama į tas aplinkybes, kad tretieji asmenys 2013 m. birželio 24 d. darbo metu darbo vietoje buvo neblaivūs, tuo šiurkščiai pažeisdami savo darbo pareigas, 2013 m. liepos 9 d. kreipėsi į atsakovės pirmininką dėl išankstinių sutikimų skirti drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo, antra, atsakovė 2013 m. liepos 17 d. informavo ieškovę, jog neduoda sutikimų pareikšti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus ir išklausęs trečiųjų asmenų paaiškinimus, konstatavo, jog nėra tikimybės, kad ieškovės ketinimai skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas galėtų būti susiję su trečiųjų asmenų veikla (naryste) profesinėje sąjungoje. Tretieji asmenys neginčija faktinių aplinkybių, susijusių su inkriminuojamu darbo drausmės pažeidimu, jie patvirtino, jog darbo metu vartojo alkoholį. Tretieji asmenys nesirėmė argumentais, kad drausminės nuobaudos taikymo pagrindas – trečiųjų asmenų narystė profesinėje sąjungoje. Atsakovės pirmininkas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog tretieji asmenys aktyviai nedalyvauja profesinės sąjungos veikloje. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovės pateikti įrodymai byloja, jog ji principingai vertina darbo drausmės pažeidimus, susijusius su darbuotojų neblaivumu, ir skiria drausmines nuobaudas visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo to, darbuotojai yra profesinės sąjungos nariai ar ne. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovės atsisakymai duoti išankstinius sutikimus skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas yra grindžiami tais argumentais, jog, pirma, G. M., J. Z. ir M. S. iki tol nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, o Č. B. galimo pažeidimo padarymo metu neturėjo galiojančios drausminės nuobaudos, antra, buvo nustatytas nežymus trečiųjų asmenų neblaivumas, trečia, Č. B. turi skolų ir nori dirbti. Pirmosios instancijos teismo teigimu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo laipsnio, todėl teismas atmetė atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentus, jog tretiesiems asmenims negali būti taikoma drausminė atsakomybė, nes buvo nustatytas nedidelis trečiųjų asmenų neblaivumas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus, taip pat sprendė, jog ieškovė įrodė, kad atsakovės atsisakymai duoti išankstinius sutikimus skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas iš esmės pažeidžia ieškovės, kaip darbdavės, interesus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tretieji asmenys bylą nagrinėjant teisme paaiškino, kad jie vartojo alkoholį darbo vietoje. Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad vieną dieną darbovietėje buvo keturi neblaivūs darbuotojai, patvirtina, kad drausminės atsakomybės taikymas ir jos neišvengiamumas yra būtini siekiant užtikrinti darbo drausmę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog darbdavys turi ne tik teisę, bet ir pareigą, organizuoti darbą ir užtikrinti saugias darbo sąlygas, ir, sutikdamas su ieškove, konstatavo, jog atsakovės atsisakymai duoti sutikimus skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas iš esmės pažeidžia ieškovės teises ir nepagrįstai apriboja galimybę vykdyti pareigas, susijusias su tinkamu darbo organizavimu. Teismo vertinimu, tie faktai, jog darbuotojams anksčiau nebuvo skirtos drausminės nuobaudos ir darbuotojas turi kreditorinių įsipareigojimų, negali būti iškeliami aukščiau ieškovės intereso užtikrinti darbo drausmę ir darbo saugą. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo esant pagrindą panaikinti ginčijamus atsakovės atsisakymus.

Atsiliepimas

Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 8 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012, taikė ir aiškino Darbo kodekso 134 straipsnį ir kartu kolektyvinės sutarties 47 punktą. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos ginčą, nepatikrino ir neįvertino, pirma, ieškovės nurodyto intereso buvimo fakto, intereso teisėtumo ir svarbos, antra, ginčijamų atsisakymų duoti sutikimus pagrįstumo, trečia, ieškovės nurodyto intereso esminio pažeidimo fakto ir šio fakto priežastinio ryšio su ginčijamais atsisakymais. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijami atsakovės atsisakymai iš esmės pažeidė ieškovės interesus, yra nemotyvuota, pagrįsta išankstine nuostata, kad, nepriklausomai nuo apsvaigimo laipsnio, neblaivumas darbe yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, savaime reiškiantis atleidimą iš darbo. Anot atsakovės, nustatinėjant bylai svarbius juridinius faktus ir aplinkybes, nebuvo atsižvelgta į ieškovės pareigą įrodyti bylai svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tik sankcionavo įstatyme įtvirtintą ieškovės subjektinę teisę taikyti drausminę atsakomybę, iš esmės nepatikrindamas, ar trečiųjų asmenų palikimas darbe ir kitų drausminio poveikio priemonių skyrimas iš esmės pažeis ieškovės interesus. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti trečiuosius asmenis charakterizuojančias aplinkybes ir spręsti, ar trečiųjų asmenų palikimas darbe iš esmės pažeis ieškovės interesus.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ir veikiantys atsakovės pusėje, proceso įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 309 straipsnis) prisidėjo prie atsakovės apeliacinio skundo.

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atsakovės apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, prie kurio prisidėjo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ir veikiantys apeliantės pusėje (toliau tekste – ir tretieji asmenys), todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalių ginčas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kilo dėl to, pagrįstai ar ne apeliantė atsisakė duoti sutikimus skirti tretiesiems asmenims, kurie yra apeliantės nariai, drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, skundžiamu sprendimu konstatavo, jog apeliantė nepagrįstai atsisakė duoti aukščiau įvardytus sutikimus. Apeliantė, ką patvirtina jos skundo analizė, apeliuoja į įvardytą pirmosios instancijos teismo išvadą, inter alia teigdama, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos šalių ginčą, neįvertino bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių.

Pažymėtina, jog, ką pagrįstai šios bylos apeliaciniame procese akcentuoja apeliantė, sprendžiant šios bylos ginčą, būtina patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodyto jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to fakto, jog skundžiamame sprendime expressis verbis neįvardijo tam tikrų aspektų, susijusių su aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, tinkamai ištyrė ir įvertino šios bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl ieškovės intereso patraukti trečiuosius asmenis drausminėn atsakomybėn

Darbdaviui, be kitų materialinių pareigų, pagal įstatymą kyla pareiga tinkamai organizuoti darbuotojų darbą (Darbo kodekso 229 straipsnis), užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (Darbo kodekso 260 straipsnio 2 dalis) bei darbo drausmę (Darbo kodekso 227 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvardytų darbdavio pareigų vykdymas yra neatsiejamas nuo nuolatinės ir sisteminės darbuotojų vykdomų darbo funkcijų ir pareigų kontrolės bei adekvačios ir proporcingos reakcijos į darbuotojų daromus (padarytus) darbo pareigų (drausmės) pažeidimus. Darbo pareigų (drausmės) pažeidimas – materialusis patraukimo drausminėn atsakomybėn pagrindas (Darbo kodekso 227 straipsnio 2 dalis, 236-237 straipsniai), o darbuotojo patraukimas drausminėn atsakomybėn ir drausminės nuobaudos darbuotojui skyrimas yra viena iš materialiajame įstatyme nustatytų priemonių, skirtų tinkamam darbo drausmės darbovietėje užtikrinimui. Darbo drausmės pažeidimus padariusių darbuotojų patraukimas drausminėn atsakomybėn, kuris yra bendros tvarkos užtikrinimo darbovietėje sistemos elementas, padeda darbdaviui įgyvendinti ne tik darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, nubaudimo, bet ir kitų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų sulaikymo (atgrasymo) nuo darbo drausmės pažeidimų darymo ateityje tikslus, be to, juo sukuriamos prielaidos, užtikrinančios darbdavio teisę gauti kvalifikuotą, racionalų ir efektyvų darbo sutartyse numatytų darbuotojų pareigų vykdymą.

Byloje šalių pripažįstamais faktais (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas) nustatyta, jog tretieji asmenys 2013 m. birželio 24 d. darbo metu darbo vietoje vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivūs. Šios trečiųjų asmenų veikos tiek pagal lokalinį teisės aktą (uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų generalinio direktoriaus 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-67(1.12) (t. 1, b. l. 50-59, 174-183, t. 2, b. l. 51-60, 172-181), 42.2 punktas), tiek pagal materialųjį įstatymą (Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas) kvalifikuotinos šiurkščiais darbo pareigų (drausmės) pažeidimais, sudarančiais pagrindą patraukti trečiuosius asmenis drausminėn atsakomybėn ir skirti jiems griežčiausias drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo (Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog ieškovė, kuri pareikštą ieškinį grindė tais argumentais, kad jai, kaip darbdavei, kyla pareiga operatyviai ir adekvačiai reaguoti į darbuotojų netinkamą elgesį, užtikrinti darbo drausmę ir jos laikymąsi bei užkirsti kelią nebaudžiamumo atmosferos darbuotojų kolektyve susiformavimui, įrodė intereso patraukti trečiuosius asmenis drausminėn atsakomybėn ir skirti jiems drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – buvimo faktą. Šis interesas, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, kyla iš materialiojo įstatymo, vadinasi, yra teisėtas, ir yra svarbus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytų darbdavio pareigų vykdymui ir tikslų įgyvendinimui.

Dėl ginčijamų apeliantės atsisakymų pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, profesinės sąjungos, Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalies prasme sprendžiančios, yra ar ne pagrindas patenkinti darbdavio pareiškimą dėl sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – davimo, prerogatyvai tepriklauso patikrinti, ar numatomas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimas nėra susijęs su darbuotojo naryste arba veikla profesinėje sąjungoje, kitaip tariant, ar darbuotojo narystė / veikla profesinėje sąjungoje nėra priežastis, lėmusi darbdavio ketinimo atleisti darbuotoją iš darbo susiformavimą (Darbo kodekso 129 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, ką iš esmės pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, analogiškos apimties patikrinimo atlikimas priskirtinas teismo, Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalies prasme sprendžiančio, pagrįstas ar ne profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją, jurisdikcijai.

Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantė atsisakė duoti sutikimus dėl drausminių nuobaudų – atleidimų iš darbo – tretiesiems asmenims skyrimo. Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 68, 190, t. 2, b. l. 68, 190) nustatyta, jog, pirma, apeliantė atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui J. Z. drausminę nuobaudą grindė tais argumentais, kad trečiasis asmuo pripažino pažeidimą, kuris yra pirmasis trečiojo asmens grubus pažeidimas (rimta pražanga, kaip yra įvardyta ginčijamame atsisakyme), gailėjosi ir pasižadėjo nebedaryti pažeidimų; antra, apeliantė atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui M. S. drausminę nuobaudą grindė tais argumentais, kad trečiasis asmuo pripažino pažeidimą, kuris buvo pirmasis trečiojo asmens grubus pažeidimas (rimta pražanga, kaip yra įvardyta ginčijamame atsisakyme), gailėjosi ir pasižadėjo nebedaryti pažeidimų, buvo nustatytas minimalus trečiojo asmens neblaivumas; trečia, apeliantė atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui G. M. drausminę nuobaudą grindė tais argumentais, kad trečiasis asmuo yra seniai dirbantis darbuotojas, pripažino pažeidimą, kuris buvo pirmasis trečiojo asmens grubus pažeidimas (rimta pražanga, kaip yra įvardyta ginčijamame atsisakyme), gailėjosi ir pasižadėjo nebedaryti pažeidimų, trečiojo asmens neblaivumo rodmenys nebuvo įspūdingi; ketvirta, apeliantė atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui Č. B. drausminę nuobaudą grindė tais argumentais, kad trečiasis asmuo labai gailėjosi, prašė suteikti jam paskutinę galimybę, trečiojo asmens šeimoje yra (buvo) susidariusi ypatinga situacija, trečiasis asmuo turi (turėjo) nemažai kreditorinių įsipareigojimų, trečiasis asmuo nori (norėjo) dirbti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu ieškovės ginčijamų atsisakymų analize, apeliantė, spręsdama, yra ar ne pagrindas patenkinti ieškovės pareiškimus dėl sutikimų skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – davimo, peržengė įstatymu nustatytas kompetencijos ribas ir iš esmės (netiesiogiai) sprendė drausminės nuobaudos parinkimo klausimą (Darbo kodekso 238 straipsnis), kuris ex lege priskirtas darbdavio prerogatyvai (Darbo kodekso 240 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos, inter alia faktinių duomenų, bylojančių, kad ieškovės darbuotojams, nebuvusiems apeliantės nariais ir padariusiems analogiškus trečiųjų asmenų padarytiems darbo drausmės pažeidimus, buvo skirtos drausminės nuobaudos – atleidimai iš darbo (t. 3, b. l. 37-40, 47-53), analize, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės ketinimai skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – nėra susiję su trečiųjų asmenų veikla / naryste profesinėje sąjungoje, kas sudaro pagrindą teigti, kad ginčijami apeliantės atsisakymai yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl ieškovės nurodyto intereso esminio pažeidimo fakto ir šio fakto priežastinio ryšio su ginčijamais atsisakymais

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tretieji asmenys darbo metu darbo vietoje vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivūs. Šiame kontekste būtina akcentuoti, jog įvardytos veikos, kurias padarė tretieji asmenys, yra pavojingos ir gali sukelti itin neigiamus padarinius tiek darbuotojams, padariusiems šias veikas, tiek kitiems toje pačioje darbovietėje dirbantiems darbuotojams, tiek darbdaviui, todėl įstatymų leidėjas tokias veikas priskyrė šiurkštiems darbo drausmės pažeidimams, sudarantiems pagrindą patraukti darbuotoją drausminėn atsakomybėn ir skirti jam pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Kaip jau buvo nurodyta šiame procesiniame sprendime, drausminės nuobaudos darbuotojui skyrimas nėra savitikslis dalykas – drausminės nuobaudos skyrimu įgyvendinami ne tik darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, nubaudimo, bet ir kitų darbuotojų atgrasymo nuo pažeidimų darymo ateityje tikslai, be to, drausminės nuobaudos skyrimu užtikrinama darbdavio teisė turėti darbo santykius su tik tinkamai savo pareigas atliekančiais, potencialiai žalingai darbdaviui nesielgiančiais darbuotojais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei neturint galimybės imtis teisėtų (įstatyme nustatytų) priemonių, skirtų darbo drausmės užtikrinimui ir pažeidimų prevencijai, ir atitinkamai reaguoti į šiurkščius ir pavojingus darbo drausmės pažeidimus, kuriuos padarė tretieji asmenys, yra iš esmės pažeidžiamas ieškovės interesas, susijęs su jos, kaip darbdavės, materialinių pareigų vykdymu, inter alia darbo drausmės darbovietėje palaikymu ir užtikrinimu, o įvardyto ieškovės intereso esminis pažeidimas yra ginčijamų apeliantės atsisakymų rezultatas, nes būtent apeliantės atsisakymai duoti sutikimus skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – užkerta ieškovei kelią adekvačiai ir proporcingai reaguoti į trečiųjų asmenų padarytus darbo drausmės pažeidimus, kas sudaro pagrindą konstatuoti esant įrodytus ieškovės intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto bei ginčijamų apeliantės atsisakymų priežastinį ryšį.

Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliantės atsisakymai duoti sutikimus skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – yra teisiškai nepagrįsti ir kartu iš esmės pažeidžiantys aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytą ieškovės interesą, kas sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikinęs ginčijamus apeliantės atsisakymus, teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui (šiame kontekste būtina pažymėti, jog, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, aplinkybių, yra ar ne pagrindas skirti tretiesiems asmenims švelnesnes drausmines nuobaudas, bei aplinkybių, charakterizuojančių trečiuosius asmenis, vertinimas nėra šios bylos, inter alia apeliacinio proceso, nagrinėjimo dalykas), todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde.

Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė, pagal įstatymą turinti teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, kas sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėOna Gasiulytė