Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl nepanaudotos valstybės garantijos (nuomai nepanaudotų lėšų likučio) paveldėjimo bei jos išmokėjimo testamentinei įpėdinei – pareiškėjai V. T. Š. paveldėjimo teisės pagrindu, mirus valstybės suteiktos garantijos gavėjui ir turėtojui – gyvenamosios patalpos nuomininkui K. G. .

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos tai pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas Nr. VIII-792 (toliau – Kompensacijų įstatymas) ir jį detalizuojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų

savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, turi būti taikomi specialieji teisės aktai - Kompensacijų įstatymas ir Aprašas, o ne bendrosios civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuomos ir paveldėjimo teisinius santykius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. , kaip nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) , 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracija išdavė jo paties pasirinktą valstybės garantiją Nr. 1119, įsipareigodama ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę – 79000 Lt (b.l. 28). 2009 m. vasario 21 d. valstybės garantijos turėtojas K. G. pasirinko savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) ir dar kartą išreiškė savo sutikimą, kad savininkui grąžinto nuomoto buto vertė būtų įskaičiuota į savivaldybės jam išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuompinigius. 2009 m. kovo 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1213 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) , išnuomojamo 2004 m. lapkričio 29 d. valstybės garantinio dokumento Nr. 1119 turėtojui“ K. G. butas buvo išnuomotas, į išnuomojamo buto nuomos mokestį įsakaičiuojant savininkui grąžinto buto rinkos vertę – 79000 Lt (b.l. 35) ir 2009 m. balandžio 30 d. sudaryta savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis Nr. 201-9-408 (b.l. 36-38). 2012 m. rugpjūčio 31 d. K. G. mirus (b.l. 12), 2012 m. rugsėjo 20 d. prašymu (b.l. 44) pareiškėja, kaip testamentinė įpėdinė, kreipėsi į atsakovą, prašydama grąžinti nepanaudotus nuomos mokesčiui pinigus, gautus pagal valstybės išduotą garantiją nuomininkui K. G. už turėtą butą (duomenys neskelbtini) . 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. 53-5-2593 „Dėl 2012 m. rugsėjo 20 d. prašymo“ tenkinti jos prašymą buvo atisakyta. Pareiškėjos nuomone, atsisakymas nepagrįstas, ji paveldėjo mirusiojo nepanaudotų lėšų likutį, todėl prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą išmokėti K. G. , nepanaudotą pagal Valstybės garantiją jam paskirtos 79000 Lt sumos likutį - 74202,11 Lt.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 punkte nustatyta bendra taisyklė, kad Valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tačiau minėtoje specialiojoje normoje taip pat nurodyta, jog pagal šio 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą (bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę) nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Darytina išvada, kad šiuo atveju įstatymų leidėjo valia specialiuoju įstatymu buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, nenumatantis galimybės įpėdiniui paveldėti nepanaudotus nuompinigius (jų likutį). Įstatymų leidėjas numatė įpėdiniui tik galimybę paveldėjimo atveju toliau nuomoti tas pačias patalpas, tačiau nustatydamas tam tikrą sąlygą – tokių patalpų nuoma galima tik tada, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos nariu, su kuriuo įstatymas numato galimybę sudaryti buto nuomos sutartį remiantis CK 6.602 straipsniu. Kad mirus nuomininkui, likusi neįskaityta į nuompinigius savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dalis, kai patalpos išnuomotos tik vienam asmeniui, gali būti paveldima, išmokant piniginę kompensaciją, nenumato ir minėtasis Aprašas. Taigi pagal nurodytus teisės aktus išnuomotų patalpų savininkui mirus, tolimesnis tokios valstybės garantijos įgyvendinimas gali būti sprendžiamas vieninteliu būdu - tik per nuomos sutarties pakeitimą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja gyveno K. G. nuomojamame bute, buvo jo šeimos nariu, šias aplinkybes pripažįsta ir ji pati, taigi ji neperėmė nuomos sutartyje vienai iš sutarties šalių numatytų teisių ir pareigų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinas Kompensacijų įstatymas gina savininkams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą natūra grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų, bet ne jų įpėdinių, teises. Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuomininkams suteikiamų valstybės garantijų rūšis, kurių baigtinis sąrašas yra pateiktas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Savininkams grąžintų patalpų nuomininkams Kompensacijų įstatymas numato lygias galimybes

apsispręsti bei laisvai pasirinkti bet kurią iš šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų valstybės garantijų. K. G. pasirinko garantiją, jo manymu, labiausiai atitinkančią asmeninius poreikius, t.y. jam buvo svarbu turėti gyvenamąsias patalpas, o ne Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą kitą garantijos rūšį - gauti piniginę kompensaciją pinigais už nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę. Pabrėžtina, kad atsakovas informavo pareiškėją apie galimybę jo pasirinktą garantiją „valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant į nuompinigius grąžintų savininkams nuomotų patalpų vertę“ pakeisti į kitą garantiją, pagal kurią nuomotų patalpų rinkos vertė kompensuojama pinigais (b.l. 31), tačiau K. G. savo valios nebekeitė ir tokia įstatymo jam suteikta teise naudotis nepageidavo. Pažymėtina, kad jam pasirinkus paminėtą garantiją – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, paskirti pinigai (79000 Lt) netapo K. G. nuosavybe, jis neturėjo teisės tiesiogiai ir laisvai disponuoti šiais pinigais, nes jų paskirtis buvo dengti nuompinigius. Taigi ginčo atveju ir testamentinis įpėdinis V. T. Š. negali paveldėti ir įgyti daugiau teisių negu jų iki mirties turėjo pats K. G. . Teismo nuomone, K. G. teisė nuomoti butą buvo išskirtinai asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi tik su jo asmeniu. Be kita ko, su K. G. nuomos sutarčiai pasibaigus, dėl nepanaudotų lėšų tikslinės paskirties ir specifikos, valstybei negali atsirasti didesni, nei buvo numatyti suteiktoje valstybės garantijoje, įsipareigojimai, taigi atsakovas neturi teisinio pagrindo šių pinigų likučio, nenuomojant patalpų, perduoti pareiškėjai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybės garantijų suteikimas - sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, taigi tai viešojo administravimo sritis. Kaip teisingai pažymi atsakovo atstovė, nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo ypatumai lemia, kad šioje viešojo administravimo srityje dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas „leidžiama tik tai, kas numatyta", t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos, kurių esmė yra ta, kad teisinių santykių subjektų veikla griežtai reglamentuota teisės normose, jų teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos, o veiklos pasirinkimo laisvės paprastai nėra. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, atsakovas ginčo atveju pagrįstai taikė specialiajame (kitų teisės aktų atžvilgiu) Kompensacijų įstatyme numatytas teisės normas, atsižvelgdamas į tikslinę K. G. suteiktos valstybės garantijos vykdymui numatytų valstybės lėšų paskirtį ir neturėjo (neturi) teisės vertinti valstybės garantijų vykdymo procedūrų plečiamai, t. y. kitaip, nei specialiajame įstatyme numatyta ir reglamentuota, taip nepagrįstai praplečiant pareiškėjos reikalavimo teisių apimtį.

Taigi byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste akivaizdu, kad ginčo atveju tik velionis K. G. turėjo teisę naudotis jam suteiktos valstybės garantijos tiksline išmoka konkrečios jo paties pasirinktos gyvenamosios patalpos nuompinigiams dengti. Po K. G. mirties pareiškėja V. T. Š. , kaip buvusio nuomininko testamentinė įpėdinė, teoriškai galėjo paveldėti tik teisę, atsirandančią iš konkrečios valstybės garantijos pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, tačiau pareiškėjai šios teisės nerealizavus CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka ir nepakeitus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kuri buvo sudaryta su mirusiuoju (tam teisinio pagrindo ir nebuvo), pareiškėja neįgijo reikalavimo teisės į tikslinės garantijos išmokų nepanaudotą dalį, nes šią teisę įgyti kitomis sąlygomis, nei numato Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis, negalima. Pažymėtina ir tai, kad Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarė atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į nepanaudotus nuompinigius iš Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo atveju nepanaudotos valstybės garantijos už gyvenamosios patalpos nuomą suma savo paskirtimi yra išimtinai tikslinio pobūdžio specifinė kompensacinė išmoka, konstatuoja, jog ji negali būti traktuojama kaip asmeninis materialus turtas, paveldimas bendrais pagrindais. Skundo argumentas dėl to, jog po K. G. mirties, pareiškėjai, kaip testamentinei įpėdinei, 2012 m. rugsėjo 6 d. Kauno miesto 5-ojo notarų biuro išduoto liudijimo ir testamento (b. l. 13, 14) pagrindu parėjo reikalavimo teisė į mirusiojo nepanaudotą valstybės garantiją CK 5.1 straipsnio pagrindu, nepagrįstas, nes dėl aukščiau nurodytų priežasčių, mirusio K. G. teisė nuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) , buvo išimtinai asmeninio pobūdžio ir neperėjo pareiškėjai, taigi ji, kaip testamentinė įpėdinė, negali perimti nepanaudotos nuomos mokesčių sumos, t. y. turėti daugiau teisių, negu jų turėjo pats

palikėjas. Atsakovas 2012 m. spalio 10 d. pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti jai likusią į nuompinigius neįskaitytą savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų vertės dalį, todėl tiek reikalavimas dėl šiame rašte išreikšto sprendimo panaikinimo, tiek ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjai nepanaudotą valstybės garantijos likutį 74202,11 Lt atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 45 straipsniu, 85 - 87 str., 88 str. 1 p., teismas

n usprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.