Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-608-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-10
Bylos Nr.
1A-608-594/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
M. K.
Nukentėjusysis
A. Š., V. G., V. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-608-594/2017Proceso Nr. 1-01-1-30530-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; (S) 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 2.4.6.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Ingai Mieldažytei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistojo M. K. gynėjui advokatui S. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (toliau – M. K.) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (3 veikos) ir nuteistas:

- dėl A. Š. turto vagystės - 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- dėl V. G. turto vagystės - 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- dėl V. B. turto vagystės - 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. K. paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant jam subendrintą 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant M. K. galutinę 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. vasario 26 d. (įskaitant sulaikymo pagal Europos arešto orderį ir suėmimo laiką).

Kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo M. K. nukentėjusiajam A. Š. priteista 750 (septyni šimtai penkiasdešimt) eurų, nukentėjusiajam V. G. – 1480 (vienas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt) eurų, nukentėjusiajam V. B. – 110 (vienas šimtas dešimt) eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. K. Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (3 veikos), už tai, kad jis, 2016 m. birželio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), išėmęs negyvenamo namo rūsio langelio stiklą, pateko į namo vidų ir iš rūsio pagrobė krūmapjovę 100 eurų vertės bei keturis automobilio „Audi A8“ originalius lietus ratlankius, kurių bendra vertė 650 eurų, tuo nukentėjusiajam A. Š. padarydamas bendrą 750 eurų turtinę žalą;Be to, M. K. 2016 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame garažų masyve 1-ame kooperatyve, išlaužęs garažo (duomenys neskelbtini), priklausančio V. G., stogą pateko į garažo vidų ir pavogė ten buvusius metalo gaminius, automobilių dalis bei kitus daiktus, o būtent: du komplektus automobilio metalinių raktų kurio vieno vertė 10 eurų, viso 20 eurų vertės, vieną krovininio automobilio kėlimo grandinę, kurios vertė 150 eurų, vieną seifą, kurio vertė 150 eurų, vieną plastmasinę dėžę su raktų galvutėmis, kurių vertė 200 eurų, du gesintuvus, kurio vieno vertė 80 eurų, viso 160 eurų vertės, keturis automobilio „Volvo“ kaladėlių diskus, komplekte po du, vieno komplekto vertė 30 eurų, viso 60 eurų vertės, vieną krovininio automobilio oro sujungėjo kraną, kurio vertė 200 eurų, du krovininio automobilio sujungimo kabelius, kurio vieno vertė 50 eurų, viso 100 eurų vertės, du metalinius laužtuvus, kurio vieno vertė 30 eurų, viso 60 eurų vertės, dvi krovininio automobilio padangas su diskais, kurios vienos vertė 100 eurų, viso 200 eurų vertės, įvairių metalinių dalių, detalių ir raktų, kurių bendra vertė 180 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. G. bendrą 1480 eurų turtinę žalą;Be to, jis, 2016 m. liepos 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame garažų masyve 1-ame kooperatyve, išlaužęs garažo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio V. B., stogą, pateko į garažo vidų ir pagrobė ten buvusias automobilių padangas: 2 vnt. R13, kurios vieneto vertė 40 eurų, viso 80 eurų vertės, ir 4 vnt. R16, kurios vieneto vertė 15 eurų, viso 60 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. B. bendrą 140 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę arba taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Nuteistojo teigimu, būdamas pataisos namuose jis neturės finansinės galimybės atlyginti nukentėjusiesiems padarytos žalos. Be to, šiuo metu jo draugė laukiasi, nedirba, todėl jis yra vienintelis šeimos maitintojas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodydamas, kad įstatyminis pagrindas nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra. Prokurorė D. Rutkauskaitė, nesutikdama su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su M. K. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. K., atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį (padarytos trys nusikalstamos veikos, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai), į tai, kad praeityje M. K. buvo ne kartą baustas administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 158-163), teistas devynis kartus, nusikaltimus darė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Spręsdamas M. K. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino ir tai, kad nusikaltimais padarytos žalos jis neatlygino, atsižvelgė į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl jų įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas M. K. skyrė griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies (skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už trijų analogiškų nusikalstamų veikų padarymą) sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju M. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje M. K. atžvilgiu buvo taikytos ir švelnesnio pobūdžio bausmės – piniginės baudos, laisvės apribojimo bausmė, areštas, net 3 kartus nuteistajam paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas buvo atidedamas, tačiau, įvertinus tai, kad po paskutiniojo M. K. nuteisimo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžiu nepraėjus nei vieneriems metams nuteistasis ir vėl nusikalto, įvykdydamas tris apysunkius nusikaltimus nuosavybei (už analogiškas veikas teistas ir anksčiau), galima pagrįstai teigti, jog teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Atsižvelgiant į M. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį – nusikaltimai nuosavybei, svarbu paminėti ir tai, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų, būdamas laisvėje M. K., nors tam tikrais laikotarpiais ir dirbo, tačiau vienoje įmonėje nesugebėdavo išdirbti ilgesnį laikotarpį (b. t. 1, b. l. 156), šiuo metu jis nedirba, paskutinį kartą Darbo biržoje buvo registruotas tik 2016 m. balandžio 25 d. (b. t. 1, b. l. 157). Nors už įvairaus pobūdžio administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) padarymą nuteistajam buvo skiriamos piniginės baudos, tačiau iš byloje pateiktų duomenų seka, kad nuteistasis jų nemoka (b. t. 1, b. l. 164). Vertinant M. K. asmenybę pastebėtina ir tai, kad nuteistasis net tris kartus buvo ieškomas, kaip vengiantis atlikti jam paskirtą arešto bausmę (b. t. 1, b. l. 152-155), kas suponuoja išvadą, kad vengdamas atlikti teismo jam paskirtas švelnesnio pobūdžio bausmes, jis negebėjo prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus. Atsakomybės už savo veiksmus jis negeba prisiimti ir šiuo metu, kadangi savo neteisėtais veiksmais padarytos žalos, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, jis neatlygino iki šiol. Akcentuotina ir tai, kad nuteistojo paieška buvo paskelbta ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Sutinkamai su pateikta bylos medžiaga, M. K., žinodamas apie jo atžvilgiu atliekamą baudžiamąjį persekiojimą, jam paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų nesilaikė, kviečiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus neatvykdavo, o vėliau nuo baudžiamojo persekiojimo pasislėpė. Jo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis, kurio pagrindu jis ir buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką. Šių duomenų visuma, M. K. charakterizuoja išimtinai neigiamai, rodo, jog asmuo negeba prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių elgesio taisyklių ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, vertinamu atveju negali būti pasiekti. Šios aplinkybės, vertinant jas buvusių nuteistojo teistumų kontekste, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog išvadų iš savo elgesio M. K. nedaro, jokių pastangų siekiant koreguoti savo elgesį teigiama linkme nededa. Aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo M. K. pripažino ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, atsižvelgiant į tai, jog ji jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę – jos rūšį ar dydį, taip pat nesudaro. Juo labiau, kad apylinkės teismas nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį dėl jų įvykdymo skundžiamu nuosprendžiu pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nesudaro ir jo apeliacinio skundo teiginiai dėl ribotų galimybių jam būnant pataisos namuose atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad net ir būdamas laisvėje nuteistasis nesugebėjo turėto darbo išlaikyti ilgesnį laiką, iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo jis nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, kas įvertinus jo baustumus administracine tvarka (dauguma jų už smulkias vagystes) bei buvusius teistumus (iš esmės visos praeityje nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos taip pat buvo finansinio pobūdžio), leidžia pagrįstai abejoti nuoširdžiu nuteistojo siekiu būnant laisvėje atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Analogiškais motyvais atmestini ir nuteistojo teiginiai dėl jo, kaip vienintelio šeimos (savo sugyventinės ir neseniai gimusio vaiko) maitintojo. Neturėdamas darbo, kurio M. K. neturėjo ir iki sulaikymo šioje byloje, prie savo šeimos išlaikymo prisidėti jis negalėtų net ir būdamas laisvėje. Be to, pataisos namuose nuteistiesiems taip pat suteikiama galimybė dirbti apmokamą darbą, kuria, M. K., siekdamas padėti savo šeimai, galės pasinaudoti atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Šių duomenų kontekste atmetant M. K. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas bendrindamas M. K. už trijų pavienių nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtas bausmes, parinko palankesnį nuteistajam – dalinį bausmių bendrinimo būdą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo taip pat nėra.Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad ir BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek M. K. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus, baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau įvertinus tai, kad praeityje M. K. jau buvo taikytas tiek bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tiek ir švelnesnio pobūdžio bausmės – piniginės baudos, laisvės apribojimas, areštas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, vengė prisiimti atsakomybę už padarytus nusikaltimus, kai jam buvo paskirtos arešto bausmės, pasislėpė nuo jo atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atliekamo baudžiamojo persekiojimo, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis ne tik negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį, bet ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Iš aukščiau aptarto nusikalstamo nuteistojo elgesio akivaizdu, kad šio reikalavimo M. K. nevykdo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė