Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31460-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.9.; 3.5.1.1.; 3.5.1.23.; 3.3.2.4.

2016 m. vasario 8 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio I. G. pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo, suinteresuoti asmenys – skolininkė J. K., išieškotojas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis prašė pagal CPK 771 straipsnio 2 dalį leisti taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes, t. y. leisti išieškotojui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti žemės sklype savavališkai pastatytą 4,29 m ilgio, 3,62 pločio, 2,20 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte ir sutvarkyti statybvietę; nugriauti prie gyvenamojo namo savavališkai pastatytą 3,30 m ilgio, 2,65 pločio, nuo 2,40 m iki 2,75 aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte ir sutvarkyti statybvietę. Nurodė, jog vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl skolininkės įpareigojimo savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti išieškotojo 2011 m. lapkričio 10 d. savavališkos statybos akte bei 2011 m. gruodžio 7 d. savavališkos statybos akte nurodytus statinius. Antstolis 2015 m. rugsėjo 7 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.

Suinteresuotas asmuo, išieškotojas, prašė antstolio pareiškimo dalį dėl įpareigojimo išieškotojui nugriauti savavališkai pastatytą statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte, reikiamas išlaidas išieškant iš skolininkės, tenkinti, o pareiškimo dalį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nurodytų išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte, nevykdymo, skirti skolininkei iki 289,00 € dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną išieškotojo naudai. Nurodė, jog įpareigojimą nugriauti savavališkai pastatytą statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte ir sutvarkyti statybvietę, gali įvykdyti tik pati skolininkė. Išieškotojas skolininko lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nėra įvykdomi. Pagal teismo sprendimą skolininkė buvo įpareigota nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo. Griaunant ne visas statinio dalis, o nagrinėjamu atveju tik priestatą, tokie griovimo darbai priskirtini rekonstrukcijos darbams, kurių išieškotojas atlikti neturi teisės. Taigi nagrinėjamu atveju išieškotojas negali pašalinti savavališkos statybos padarinių, nes skolininkė įpareigota griauti tik priestatą, be to, išieškotojas nevaldo žemės sklypo dalies, esančio prie priestato, todėl teismo sprendimo negali įvykdyti objektyviai. Todėl išieškotojas prašė skirti skolininkei iki 289,00 € dydžio baudą išieškotojo naudai už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną. Skolininkės prašymą pratęsti teismo sprendimo įvykdymo terminą prašė spręsti teismo nuožiūra, tačiau atsižvelgiant į protingumo kriterijų, kad pratęstas terminas nesudarytų sąlygų piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis.

Suinteresuotas asmuo, skolininkė, nesutiko su antstolio prašymu. Prašė atsižvelgti į jos amžių ir sunkią materialinę padėtį bei leisti savarankiškai pašalinti savavališkos statybos padarinius asmeniškai – iki 2016 m. gegužės 1 d. leisti nugriauti priestatą, o statybvietę sutvarkyti iki 2016 m. gegužės 15 d., tai yra nustatyti papildomą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti. Priestatas yra tiesiogiai prijungtas prie pagrindinio pastato, atlieka šalčio sulaikymo funkciją. Nugriovus priestatą šaltuoju metu laiku, kapitaliai remontuoti, apšiltinti bei rekonstruoti namo yra objektyviai neįmanoma. Skolininkė jau yra suradusi asmenis (darbuotojus), kurie padės skolininkei įvykdyti teismo sprendimą (pašalinti savavališkos statybos padarinius). Jeigu teismas įpareigotų savavališkos statybos padarinius pašalinti išieškotoją, tai skolininkė patirtų neproporcingai didelius kaštus, kurių galima išvengti, jeigu skolininkei būtų leista įvykdyti teismo sprendimą asmeniškai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 gruodžio 7 d. nutartimi pareiškimą tenkino iš dalies ir leido išieškotojui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nuo 2016 m. gegužės 1 d. taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes – nugriauti žemės sklype savavališkai pastatytą 4,29 m ilgio, 3,62 pločio, 2,20 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111010-00167 ir sutvarkyti statybvietę skolininkės J. K. lėšomis; nugriauti prie gyvenamojo namo savavališkai pastatytą 3.30 m ilgio, 2.65 m pločio, nuo 2.40 m iki 2.75 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111207-00235 ir sutvarkyti statybvietę atsakovės lėšomis.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. sausio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4709-934/2014, nusprendė leisti išieškotojui nugriauti statinius. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad skolininkei per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, leisti išieškotojui pašalinti savavališkos statybos padarinius, patirtas išlaidas išieškant iš skolininkės. Teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimo priėmimo metu išieškotojo nurodytas teisinis reguliavimas negaliojo, sprendime teismas nepasisakė, jog tai yra asmeninio pobūdžio prievolė. Pats išieškotojas, kreipdamasis į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, prašė teismo leisti pašalinti savavališkos statybos padarinius bei sutvarkyti statybvietę. Todėl nagrinėjamu atveju leidimas taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimą išduotinas dėl visų teismo sprendime minimų statinių. Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad dalies savavališkos statybos padarinių šalinimas nesusijęs su asmeninio pobūdžio prievole, nespręstinas klausimas dėl baudos skyrimo. Kita vertus, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia antstolio pareiškimas ir jame (pareiškime) suformuluotas reikalavimas, tačiau prašymo dėl baudos skyrimo, kuris galėtų būtų svarstomas CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, pareiškėjas nereiškė. Antstolio 2015 m. rugsėjo 7 d. surašytas sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas Nr. 0008/14/01280 įrodo, jog skolininkė teismo sprendimo neįvykdė ir nepašalino savavališkos statybos padarinių. Skolininkės nurodytos aplinkybės dėl negalimumo pašalinti savavališkos statybos padarinius žiemos metu nėra pagrįstos objektyviais duomenimis. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, jog skolininkė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius jos sveikatos būklę bei minimalias pajamas, taip pat į tai, kad skolininkė yra senyvo amžiaus (duomenys neskelbtini) bei į tai, jog išieškotojas iš esmės neprieštarauja tam, kad teismo sprendimo įvykdymas būtų atidėtas, iš dalies tenkino prašymą atidėti leidimo taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes. Išieškotojui leistina taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes nuo 2016 m. gegužės 1 d., įskaitant ir statybvietės sutvarkymo darbus. Teismo vertinimu, toks sprendimo nevykdymo pasekmių atidėjimas neprieštaraus proporcingumo, protingumo bei teisingumo principams (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį, kuria suteikta teisė išieškotojui skolininkės lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo ir pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skirti skolininkei iki 289,00 € baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

Atskirajame skunde nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami, taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija yra grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms ir pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo. Savavališkos statybos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys statybos padarinių šalinimo metu. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pakeistas Statybos įstatymo 28 straipsnis, o savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros pradedamos reguliuoti nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu, pagal kurio 15 straipsnio 3 dalį Inspekcija šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 dalyje nustatyta, kad statinio griovimas – tai statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio (jo dalies) konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus). Pagal teismo sprendimą atsakovė buvo įpareigota nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo. Šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9.5 punkte nurodyta, jog statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai prie statinio pristatomas priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos. Pagal statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.27 punktą – priestatas – prie namo pristatyta nauja šio namo dalis, turinti su juo bendras konstrukcijas, nepriklausomai nuo to, ar yra iš šios dalies tiesioginis įėjimas į namą, ar jo nėra. Vadinasi, griaunant ne visas statinio dalis (šiuo atveju priestatą), tokie darbai priskirtini rekonstrukcijos darbams, kurių pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnio 3 dalį Inspekcija neturi teisės atlikti. Todėl Inspekcija negali objektyviai įvykdyti teismo sprendimo, jeigu to nepadarė pati atsakovė. Taigi, teismo argumentai, jog vykdomo teismo sprendimo priėmimo metu nurodytas teisinis reglamentavimas negaliojo, yra nepagrįsti. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu Inspekcijai buvo suteikta teisė pašalinti ir savavališkos rekonstrukcijos padarinius, vadovaujantis ieškinio pateikimo metu galiojančiais teisės aktais, kurie numatė galimybę, vykdant teismo sprendimą, Inspekcijai pašalinti tokius padarinius. Tačiau nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas suteikia Inspekcijai teisę atlikti tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus. Nesutiktina ir su teismo argumentu, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia antstolio pareiškimas ir jame suformuluotas reikalavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 771 straipsnio 5 dalies formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo. Kilusio ginčo atveju, Inspekcija negalėdama įgyvendinti statytojo teisių, negali įvykdyti ir teismo sprendimo – pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinių, jeigu jų nepašalino skolininkė, kuri vilkina teismo sprendimo vykdymą, už tai nesulaukdama jokių sankcijų. Tokia teisinė situacija pažeidžia išieškotojo galimybę pasinaudoti priverstinio vykdymo priemonėmis.

Skolininkė J. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog skolininkė sutinka, kad reikia griauti priestatą pagal teismo sprendimą, tačiau dėl finansinių ir sveikatos problemų prašė teismo nustatyti terminą pačiai nusigriauti priestatą iki 2016 m. gegužės 1 d. Skolininkė jau pati rado darbininkus darbams atlikti. Išieškotojo reikalavimas skirti iki 289 € dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną yra neproporcingas ir neteisėtas. Minėta bauda bus nepakeliama našta pagyvenusiam ir sveikatos problemų turinčiam žmogui, kurio pajamas sudaro tik 220 € per mėnesį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo leista išieškotojui nuo 2016 m. gegužės 1 d. taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes: nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir gyvenamojo namo priestatą bei sutvarkyti statybvietę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, vykdymu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4709-600/2013, įpareigojo skolininkę savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti žemės sklype savavališkai pastatytą 4.29 m ilgio, 3,62 m pločio, 2.20 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111010-00167 ir sutvarkyti statybvietę; nugriauti prie gyvenamojo namo savavališkai pastatytą 3.30 m ilgio, 2.65 m pločio, nuo 2.40 m iki 2.75 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111207-00235 ir sutvarkyti statybvietę, o skolininkei per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, teismas nusprendė leisti išieškotojui pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti žemės sklype savavališkai pastatytą 4.29 m ilgio, 3,62 m pločio, 2.20 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111010-00167 ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš skolininkės; nugriauti prie gyvenamojo namo savavališkai pastatytą 3.30 m ilgio, 2.65 m pločio, nuo 2.40 m iki 2.75 m aukščio statinį, nurodytą išieškotojo 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111207-00235 ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš skolininkės. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. sausio 22 d., vykdomasis raštas išduotas 2014 m. birželio 13 d. Vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstoliui, kuris 2015 m. rugsėjo 7 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 50 2015 09 07 1280/14 (b. l. 2).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Išieškotojo atskirajame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartyje Nr. 3K-3-492/2008, 2009 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009 ir 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012 buvo analizuojama, kokią Statybos įstatymo ir CK 4.103 straipsnio redakciją turi taikyti teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Kasacinis teismas šiose nutartyse išaiškino, kad įstatymų pasikeitimas suponuoja situaciją, kad tik įgyta teisė galėtų būti ginama teismine tvarka, tačiau asmeniui, nepradėjusiam tokios teisės įgyvendinti ankstesnio įstatymo galiojimo metu, įstatymo pakeitimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, tai yra neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu. Tačiau šis išaiškinimas buvo skirtas teismas, sprendžiantiems ginčą iš esmės ir todėl taikantiems tuo metu galiojančius įstatymas, bet ne priimantiems nutartis vykdymo procese dėl jau įsiteisėjusių teismų sprendimo tinkamo įvykdymo būdo. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turi būti vykdomas taip, kaip yra nurodyta jo rezoliucinėje dalyje. Minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius statybos tvarką ir jos neteisėtų padarinių šalinimą reglamentuojančius įstatymus, todėl turi būti vykdomas pagal tuo metu galiojusias teisės normas.

Pagal CPK 771 straipsnio 2 dalį, jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos CPK 273 straipsnyje, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendime aiškiai yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, todėl pagal CPK 771 straipsnio 2 dalį teismas gali tik spręsti dėl jų taikymo, tačiau negali iš naujo peržiūrėti teismo sprendimo ir jį pakeisti. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai leidimą taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimą išdavė dėl visų teismo sprendime nurodytų statinių.

Iš dalies sutiktina su išieškotojo argumentu, jog CPK 771 straipsnio 5 dalis neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo. Tačiau CPK 771 straipsnio 5 dalis yra taikoma tik tada, kai per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik pats skolininkas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu buvo aiškiai nustatyta, jog neteisėtos statybos padarinius leidžiama pašalinti išieškotojui. Todėl galimybė skirti skolininkei baudą pagrįstai nesvarstyta.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o suinteresuotojo asmens (išieškotojo) atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.