Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-495-238/2015;

Teisėja: Jūratė Petraškienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00328-2014-9;

2015 m. birželio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei, nuteistajam D. K., jo gynėjui advokatui Linui Mažonui, nukentėjusiajam D. T., viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 metams, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. K. priteista D. T. 177,25 Eur turtinei ir 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 176,25 Eur D. T. gydymo išlaidų atlyginimas; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 210,40 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 16 d., apie 8.15 val., apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje – J. Ralio gatvėje prie pastato Nr. 3, Jonavoje, rodydamas aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles, dėl chuliganiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. T. – sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septynis smūgius: vieną į veido sritį, vieną į burnos sritį, vieną į viršugalvio kairę pusę, vieną į galvos dešinę pusę, vieną į galvos kairę pusę, vieną į pakaušio kairę pusę, vieną į nugaros kairę pusę bei abiejų rankų pirštais spaudė akiduobes, tuo padarė nukentėjusiajam D. T. nubrozdinimą viršugalvio kairėje, poodinę kraujosruvą kaktos kairėje, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą už kairės ausies, kraujosruvą pakaušio kairėje, kraujosruvą kaktos dešinėje, du nubrozdinimus kaktos dešinėje, kraujosruvą kaktos dešinėje, pereinančią į dešinio smilkinio sritį, du nubrozdinimus ties dešinio antakio išoriniu kraštu, kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvą už dešinės ausies, kraujosruvą tarp antakių, kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, nubrozdinimą nosies pamato srityje kairėje pusėje, kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio junginėje, nubrozdinimus dešinės akies viršutinio voko vidiniame kampe, kraujosruvą dešinio skruosto srityje, kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje, kraujosruvą su nubrozdinimu nugaros kairėje, žaizdas akių obuolių junginėse, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. T. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K. padarė LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris dėl chuliganiškų paskatų sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant supriešinti save su aplinkiniais, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be jokios dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama.

Apeliantas nurodo, kad jis veikė ne iš chuliganiškų paskatų, o dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio įtakos, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Kolegija konstatuoja, kad šis apelianto argumentas nepagrįstas. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad D. T. iki konflikto būtų pažinojęs D. K., taip pat kad būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais jį provokuotų. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, D. T. pirmas nepuolė kaltinamojo, jam negrasino, taigi nebuvo konflikto iniciatorius. Kaip ir visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad būtent D. K. provokavo konfliktą – be jokios priežasties sustojo prie nukentėjusiojo, įžūliai replikavo. Byloje nustatyta, kad D. K. nuo pat pradžių užkabindamas nukentėjusįjį viešoje vietoje ieškojo preteksto konfliktui, o nukentėjusiajam pasakius frazę, kuri kaltinamajam nepatiko („eik, kur eini“), tai panaudojo kaip dingstį jį mušti, be jokios priežasties smurtavo prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje ir jį sužalojo. Sutiktina su išvada, kad tokie D. K. veiksmai negali būti vertinami kaip asmeninės paskatos, nes jie rodo aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, moralės ir elgesio normų niekinimą. Konkrečiu atveju D. K. elgesys vertintinas kaip atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant supriešinti save su aplinkiniais, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. T. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, nekito, juo labiau kad šiuos jo parodymus patvirtina kita byloje surinkta medžiaga, tarp jų ir vaizdo įrašas. Pažymėtina, kad nuteistojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, jog D. T. jam smūgiavo pirmas, buvo paneigti vaizdo įrašu, iš kurio matyti, kad smūgius kojomis pirmas suduoda D. K.. Duodamas parodymus teismo posėdžio metu D. K. teigė detalių neprisimenantis, todėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl to, kas smūgiavo pirmas, negalėjo patvirtinti. Nuteistasis, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, taip pat neneigė, kad galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, nuteistasis be priežasties replikavo nukentėjusiojo atžvilgiu, sakydamas „ko čia žiūri“, „valink iš čia“. Nors nuteistasis teismo posėdžio metu teigė manantis, kad tokių žodžių pasakyti negalėjo, tačiau pripažino, kad įvykio detalių prisiminti negali. Iš šių įrodymų visumos nekyla abejonių, kad D. K. pats pradėjo konfliktą su nukentėjusiuoju ir prieš jį vartojo smurtą be jokios priežasties. Teismas pagrįstai nusprendė, kad D. K. padarytą nusikalstamą veiką (nesunkų sveikatos sutrikdymą) kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos – inkriminuota teisingai. Byloje pagrįstai nustatyta, kad nusikalstamas veikas D. K. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas, naują veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. jis yra recidyvistas (recidyvistui, vadovaujantis LR BK 56 straipsnio 1 dalimi, už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę), baustas administracine tvarka, vartoja narkotines medžiagas, nevedęs, šeimos ir oficialaus darbo neturi. Teismas atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino tai, kad ši nusikalstama veika yra neatsitiktinė, tai nevienkartinių kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų loginė pasekmė ir gyvenimo būdas, todėl įvertinęs visų aplinkybių visumą, skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas padarytų nusikaltimų sankcijos ribose, artimą, tačiau mažesnę už vidurkį. Teismas pagrįstai paskyrė bausmę atlikti pataisos namuose, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas už nusikaltimus, numatytus LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes, vadovaudamasis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinęs apėmimo būdu (nes yra idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis), griežtesne 2 metų laisvės atėmimo bausme apimdamas švelnesnę 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ir paskyręs galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas tinkamai.

Teismo nuosprendžiu iš nuteistojo D. K. priteista 1448,10 Eur nukentėjusiojo D. T. neturtinei žalai atlyginti. Konstatuojama, kad ši suma priteista pagrįstai, priteisto civilinio ieškinio ir žalos dydis nuosprendyje argumentuotas, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvų dėl neturtinės žalos neatkartoja. Nuteistasis nurodo, kad žalos atlyginimo dydis yra per didelis, neatitinkantis sužalojimų masto. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistas sumos dydis dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kuomet jam buvo padarytos žaizdos akių obuolių junginėse ir dėl to patirtas fizinis skausmas nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat po operacijos, dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas, yra visiškai proporcingas ir adekvatus. Priteistos sumos dydis atitinka dydžius, kurie priteisiami analogiško pobūdžio bylose dėl tyčinių nesunkių sveikatos sutrikdymų, ir neprieštarauja teisminei praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K–300/2014, 2K–238/2014 ir kt.)

Konstatuojama, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.