Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Masioko ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir V. U. nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas dėl bausmių subendrinimo nuteistajam S. V.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti S. V. ir A. K., jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. V. ir A. K., 2005 m. gruodžio 24 d., nuo 14.30 iki 22.00 val., įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė svetimą R. Č. priklausantį turtą, įvairių daiktų bendros 2907,99 Lt vertės.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. U. konkrečių prašymų nesuformulavo, teigia, kad jam už vagystę paskirta itin didelė bausmė. Be to, jokių įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą, byloje nėra, todėl jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, jo kaltės neįrodė, abu teismai jo kaltę grindė tik tuo, kad jis ne kartą teistas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai – nei tyrėja, nei prokuroras nepavedė atlikti pirštų atspaudų, kvapų ar DNR ekspertizių (BPK 205 straipsnio reikalavimų pažeidimai), kurių duomenys galėtų būti tiesioginiais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, galinčiais jo kaltę paneigti ar patvirtinti. Taip pat nebuvo atlikti procesiniai veiksmai – akistata su nukentėjusiąja ir atpažinimas, taip pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji apie jį pradėjo kalbėti tik teisme, norėdama atgauti prarastą turtą.

Nuteistojo V. U. kasacinis skundas atmestas.

Baudžiamasis įstatymas V. U. padarytai veikai pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą nepadaryta.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus argumentai, kad ikiteisminis tyrimas neišsamus dėl to, kad neatliktos daktiloskopinė ir DNR ekspertizės, taip pat nepagrįsti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad specialistas, atlikęs daiktų ir kitų objektų tyrimą, apibarstęs juos daktiloskopiniais milteliais, pirštų ar rankų pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerado, todėl nebuvo prasmės daryti ir ekspertizės. Kasatoriaus skundo teiginys dėl DNR ekspertizės atlikimo būtinumo niekuo nemotyvuotas, nenurodyta, kokioms aplinkybėms byloje nustatyti buvo reikalinga atlikti DNR ekspertizę.

Kasatoriaus argumentai dėl kitų procesinių veiksmų (asmens parodymo atpažinti ir akistatos su nukentėjusiąja) neatlikimo, dėl kurių, kasatoriaus nuomone, tyrimas neišsamus, deklaratyvūs.

Pagal BPK 190 straipsnio 1 dalį į akistatą gali būti suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti.

Bylos duomenimis, įtariamasis V. U. ginčijo dalyvavimą darant vagystę, o nukentėjusioji R. Č. ir netvirtino, kad V. U. dalyvavo darant vagystę, ji tik parodė, kad V. U. matė pas S. V. svečiuose prieš išvykdama iš namų iki vagystės ir grįžusi į juos, kada buvo įvykdyta vagystė.

Dėl BPK 44 straipsnio 8 dalies ir 58 straipsnio 4 dalies reikalavimų laikymosi

BPK 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atlyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis, V. U., jį sulaikius 2006 m. vasario 23 d., buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis sutiko, kad jį gintų advokatė R. B., taip pat pareiškė sutikimą, kad jo interesus atstovautų ta pati advokatė ir įteikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikaltimą. Duomenų, kad V. U., kaip įtariamasis, būtų reiškęs nusiskundimus dėl netinkamo advokatės atstovavimo, byloje nėra. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose V. U. gynė advokatas V. G. Teisiamasis V. U. teismo posėdžio metu nepareiškė prašymo pakeisti gynėją. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad V. U. buvo išaiškintos procesinės teisės kaip įtariamajam (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir kaip kaltinamajam (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir jis teismo posėdžio metu, kaip ir kiti proceso dalyviai, turėjo galimybę pateikti klausimus, reikšti prašymus. V. U. gynėjas aktyviai dalyvavo teisminio nagrinėjimo procese, pateikinėjo klausimus, palaikė ginamojo poziciją baigiamosiose kalbose.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo šališkumo, nes, kaip teigia kasatorius, kaltinimą palaikė prokuroras, kuris ikiteisminio tyrimo metu sankcionavo jo suėmimą.

BPK 58 straipsnio, reglamentuojančio nušalinimo pagrindus, 4 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, vertėjo, eksperto ar specialisto pirmesnis dalyvavimas procese atitinkamai ikiteisminio tyrimo pareigūnu, prokuroru, teisiamojo posėdžio sekretoriumi, vertėju, ekspertu ar specialistu nėra pagrindas juos nušalinti. Taigi pirmesnis prokuroro dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu, sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo V. U. klausimą, nėra kliūtis palaikyti kaltinimą teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas, patikrinęs nutarties dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo pagrįstumą pagal V. U. skundą, dalyvaujant kitam prokurorui, pripažino ją teisėta.

Dėl BK 54, 56, 61 straipsnių taikymo

Motyvuojamoji dalis

Kasatoriaus prašymas už padarytą nusikaltimą švelninti bausmę netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. U. trejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, viršijančią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis dveji metai septyni mėnesiai 15 dienų), bausmės skyrimą reglamentuojančių VIII skyriaus nuostatų, įtvirtintų BK 54 ir 61 straipsniuose, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į V. Urbaičio atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veikė bendrininkų grupe, apsvaigęs nuo alkoholio) ir į lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, kad nepripažįsta savo kaltės (tai teismas įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės), į kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis (teisiamas jau aštuntą kartą, nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu). Trejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirta V. U. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismo pripažinta savo rūšimi ir dydžiu ne per griežta, tinkamai individualizuota (BK 41 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad V. U. Kauno miesto apylinkės teismo 1986 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pripažintas itin pavojingu recidyvistu, įsigaliojus 2000 m. BK, Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. nutartimi V. U. laikomas pavojingu recidyvistu. BK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio Kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kadangi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, teismas taikė tinkamai, švelninti bausmę kasatoriui V. U. nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas V. U. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti.