Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-09-04 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-357-870/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-04
Bylos Nr.
AN2-357-870/2018
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00835-2018-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Liudvinavičienė
Pažeidėjas
R. R.
Advokatai
Dževaldas Joneliūnas
Kategorijos
AN byla Nr. AN2-357-870/2018
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00835-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.10.; (S) 21.11.10.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarimo, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 5 dalį, ir jam paskirta 850 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 8 mėnesiams, netaikant transporto priemonės konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nubaustas už tai, kad jis 2018 m. balandžio 4 d., apie 14.20 val., kelyje Ukmergė – Vilnius, pravažiavus posūkį į Maišiagalą, tiksliau nenustatytame kilometre, vairuodamas automobilį „Audi A8“, v/n (duomenys neskelbtini) nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui, išsakytam per garsiakalbį, sustabdyti transporto priemonę. Teismas konstatavo, kad šiais veiksmais R. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 5 dalyje.Skundu Vilniaus apygardos teismui R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimą ir, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Apelianto įsitikinimu, byloje suformuotas kaltinimas dėl esminių aplinkybių yra nekonkretus, neaiškus, todėl kaltinimo trūkumai galėjo būti pašalinti tik grąžinus institucijai iš naujo surašyti administracinio nusižengimo protokolą, atitinkantį ANK 609 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas tokio jo prašymo netenkino, bet pats vėliau ginčijamame nutarime konstatavo jo nurodytus trūkumus ir atitinkamai protokolą patikslino. Pažymi, kad teismas nenurodė kaltinimo patikslinimo dėl pažeidimo vietos. Teismas tik apklausęs apeliantą ir didžiąją dalį liudytojų žodžiu nurodė, kad kaltinimas tikslinamas ir nurodė, kad pareigūnų reikalavimas buvo išreikštas per garsiakalbį, liepiant pažeidėjui sustoti. Mano, kad teismas jau bylos nagrinėjimo eigoje tikslino kaltinimą žodžiu dėl esminių naujų aplinkybių, todėl išvada, kad nebuvo apsunkinta ir pažeista teisė į gynybą, nepagrįsta. Apelianto teigimu, patikslinus kaltinimą jis negalėjo užduoti papildomų klausimų liudytojams. Be to, ANK nenumato teismui teisės pildyti protokolo, nes šį surašo ANK numatytos institucijos ir pareigūnai. Taigi teismas, tikslindamas protokolą, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė ANK normas. Apeliantas nesutinka ir dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Akcentuoja būtinumą nustatyti ne tik tai, kad pareigūnas stabdė transporto priemonę, bet ir tai, kad ši buvo stabdoma tinkamai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, ir kad stabdomos transporto priemonės vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso. Kaip nurodė paaiškinimuose apylinkės teismui, jis pastebėjo policijos pareigūnus važiuojant pirma juosta. Apeliantui važiuojant iš paskos, pareigūnai įjungė šviesos signalą. Taip važiuodamas pareigūnų automobilis aplenkė dvi transporto priemones, grįžęs į pirmą eismo juostą, pavažiavęs apie porą minučių staiga ėmė stabdyti, truputį sukdamas į dešinį kelkraštį, nerodydami jokių ženklų, garsinių signalų ar nurodymų. Siekdamas išvengti susidūrimo apeliantas persirikiavo į antrą eismo juostą ir nedidindamas greičio nuvažiavo toliau. Akcentuoja jokių policijos pareigūnų garsinių signalų ar žodinių nurodymų manevrų atlikimo metu jis negirdėjo. Be to, jam nebuvo pasakyta, dėl ko yra sustabdytas, manė, jog yra kaltinamas dėl to, kad aplenkė policijos automobilį su įjungtais švyturėliais. Liudytojų E. R., Ž. A., S. Ž. parodymai bei apelianto nurodomos aplinkybės, kaip teigia, liudija, kad pareigūnai nusprendė sustabdyti pažeidėjo vairuojamą automobilį panaudojant garsinį signalą tik juos aplenkus, tačiau tai buvo padaryta pavėluotai ir netinkamai. Tokias aplinkybes patvirtina eksperto V. M. išvada Nr. 2018-23, kurioje nustatyta, kad laiko momentu „14:20:56“, kai pareigūnų automobilyje buvo įjungtas specialus garsinis signalas, šis atstumas galėjo būti 20 – 388,89m ribose, t.y. pareigūnų automobilis galėjo būti priekyje pažeidėjo vairuojamos Audi iki 20 m. atstumu, jeigu jo automobilio nuolatinis greitis būtų 124 km/h, arba už jo automobilio - atsilikęs nuo jo iki 388,89 m. atstumu, jeigu Audi automobilis judėjo nuolatiniu 140 km/h greičiu. Mano esant akivaizdu, jog Audi automobiliui judant pastoviu 140 km/h greičiu, o pareigūnui stabdant ir juos aplenkus, Audi buvo 388,89 m atstumu. Apeliantas akcentuoja, kad duomenų, jog pareigūnai būtų tinkamai išreiškę reikalavimą žodžiu per garsiakalbį sustabdyti transporto priemonę lenkimo metu, išskyrus pačių pareigūnų parodymus, byloje nėra. Pareigūnai iš pradžių įjungę tik šviesos signalą ir mažindami greitį, siekdami sustabdyti apelianto automobilį, pažeidė įstatyme nustatytą pareigą tinkamai stabdyti transporto priemonę, todėl jis negalėjo suprasti, jog yra stabdomas ir negalėjo įvykdyti pareigūnų reikalavimų. Apeliantas aiškina, kad pareigūnų manevravimas jam pasirodė keistas, todėl dalį tokio važiavimo jis nufilmavo mobiliuoju telefonu, tačiau pareigūnams pradėjus staigiai stabdyti, telefoną nuleido, paleisdamas jį iš rankų, kad galėtų manevruoti automobilį, todėl įrašas nutrūko. Tuo tarpu, vertina, kad teismo motyvai dėl vaizdo įrašo trukmės bei jo nutraukimo aplinkybių, galimybės mobilų telefoną perduoti sutuoktinei ir tęsti filmavimą, parodo teismo šališkumą. Pažymėjo, kad pareigūnų automobilyje sumontuotas vaizdo ir garso registratorius, tačiau įrašas išsaugotas nebuvo, o tai patvirtina apelianto nurodomas aplinkybes, kad pareigūnai nusprendė jį sustabdyti jau aplenkus. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Skunde apeliantas analizuoja savo mobiliuoju telefonu užfiksuotą vaizdą, kuomet policijos pareigūnai pradėjo stabdyti, taip pat eksperto V. M. išvadą, pareigūno Ž. A. parodymus, vertindamas, kad šie įrodymai patvirtina pažeidėjo nurodytas aplinkybes, jog staigus persirikiavimas buvo nulemtas pareigūnų netikėto stabdymo. Teismo išvada, kad jo nurodytas aplinkybes paneigia policijos pareigūnų teisme duoti parodymai, paties pažeidėjo darytas vaizdo įrašas bei vieningos pajėgų valdymo sistemos apie policijos pareigūnų automobilį, parodo jo šališkumą, nes visus byloje esančius duomenis vertino selektyviai, išskirtinai pareigūnų naudai, ignoruojant kitus byloje esančius duomenis. Teismas, apelianto nuomone, visiškai nevertino pateikto ir nurodyto mobilaus telefono vaizdo įrašo fiksavimo laiko duomenų. Šio įrenginio vaizdo fiksavimo laikas yra 14:19 val. ir truko 6 sekundes, t.y. vaizdo įrašas fiksuotas dviem minutėmis anksčiau nei pagal vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenis policijos pareigūnai įjungė garsinį signalą ir 4 sekundėmis anksčiau, nei pareigūnų automobilio stabdymo momento pradžios, kas paneigia nurodytas teismo išvadas. Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pareigūnai, įjungę šviesos signalą, važiavo apie dvi minutes, atliko porą lenkimo manevrų, todėl pažeidėjas nurodo nesupratęs, kad švyturėliai skirti būtent jam, nes speciali transporto priemonė tik su įjungtais šviesos signalais gali juos naudoti vykstant vykdyti kitas tarnybines užduotis. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl to, kad jam nebuvo tikslo staiga lenkti policijos pareigūnų tarnybinio automobilio. O tai, kad teismas nemotyvuotai atsisakė išreikalauti pareigūnų automobilio judėjimo greičio duomenis sekundžių tikslumu, taip pat rodo teismo šališkumą. Pagrįsdamas būtinumą lenkti stabdyti pradėjusį policijos pareigūnų automobilį, apeliantas analizuoja vieningos pajėgų valdymo sistemos apie policijos automobilį duomenis, teismo eksperto V. M. išvadas, susijusias su atstumu tarp pažeidėjo ir pareigūnų automobilio, kas paneigia teismo išvadas, jog pareigūnai, mažindami greitį nuo 140 km/h iki 108 km/h nekėlė avarinės situacijos. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nurodo, kad vieningos pajėgų sistemos duomenimis, nuo 14:19:24 val. iki 14:19:56 val. policijos pareigūnai garsinės signalizacijos nebuvo įjungę. Nuo 14:19:24 val. iki 14:19:53 val. pareigūnų greitis buvo mažiausias, kas liudija apie jo stabdymą, garsinė signalizacija neįjungta, o tai paneigia pareigūnų nurodytas aplinkybes, kad jiems persirikiavus į pirmą juostą ir sumažinus greitį, buvo įjungtas garsinis signalas. Nuo 14:19:53 val. iki 14:20:56 val. pareigūnai pradeda didinti greitį, o garsinis signalas nėra įjungtas. Mano, jog esant tokioms aplinkybėms teismo išvada, kad įrašas darytas 14:21 val. ir jam nutrūkus buvo įjungtas garso signalas, yra nepagrįsta, nes jame matomas automobilio stabdymas. Tuo tarpu, vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis, pareigūnų automobilis garso signalo įjungimo metu greitį didino. Šie prieštaravimai byloje nepaneigti ir vertintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apeliantas taip pat pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų ir apie jo automobilio greitį (140 km/h). Tačiau teismas jo nurodytų duomenų nevertino. Be to, pažymi ir tai, kad pareigūnų parodymai dėl garso signalo įjungimo momento yra prieštaringi. Nurodo, kad garsinis signalas buvo įjungtas apeliantui aplenkus pareigūnų automobilį ir jau nutolus nuo jų, o pareigūnų žodinio reikalavimo dėl didelio atstumo, automobilyje grojančios muzikos ir dvigubų stiklų negirdėjo. Vilniaus apygardos teisme 2018 m. rugpjūčio 23 d. gautas R. R. atstovo advokato Dževaldo Joneliūno prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas jo apeliacinis skundas. R. R. ginčija būtent pažeidimo faktines aplinkybes ir kaltę, skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai neištyrė į bylą pateikto vaizdo įrašo ir jame fiksuoto laiko, vietos ir automobilio greičio bei atstumų tarp pastarojo bei policijos pareigūnų vairuojamo automobilio. Be to, teismas visiškai netyrė eksperto išvadoje pateiktų duomenų su kitais byloje fiksuotais automobilių judėjimo, šviesos ir garsinės signalizacijos įjungimo duomenimis bei pareigūnų duotais parodymais. Kilus neaiškumams dėl teismo eksperto išvadoje pateiktų skaičiavimų ar išvadų pagrįstumo, teismas dėl šių aplinkybių neapklausė R. R. ar eksperto. Siekdamas paneigti teismo išvadas apie Audi automobilio judėjimo greitį, R. R. kreipėsi į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo. 2018 m. rugpjūčio 9 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad naudojant du skirtingus GPS navigacijos prietaisus, kurie fiksuoja ir faktinį automobilio judėjimo greitį, automobiliui Audi judant 130 km/h greičiu, nurodyti prietaisai fiksavo automobilio greičių svyravimus nuo 124 km/h iki 131 km/h, priklausomai nuo kelio paviršiaus. Taigi Audi judant pastoviu greičiu paklaida tarp spidometre rodomo greičio ir kitų prietaisų, fiksavusių automobilio greitį, svyruoja 7 km/h ribose. R. R. automobilio spidometre fiksuojant 140 km/h greitį, jis galėjo judėti nuo 133 km/h iki 140 km/h. Taigi teismas, siekdamas patikrinti, kokiais atstumais buvo byloje nurodyti automobiliai skirtingais laiko tarpais, turėtų remtis eksperto išvadoje pateiktais skaičiavimais nuo 133 km/h iki 140 km/h paklaidos ribose bei vertinti, kokiose padėtyse buvo minimu abu automobiliai. Teismas skundžiamame nutarime nurodė ir tai, kad nėra galimybės nustatyti vietos, kur buvo stabdomas automobilis, tačiau vaizdo įrašo fiksavimo koordinatės Google maps žemėlapyje yra 54.8601715 ir 25.0866339, t.y. įrašas pradėtas daryti netoli kelio Ukmergė – Vilnius 112 km ženklinimo. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta ir tai, kad prieš įvažiuojant į Vilnių kelio ruože tarp 123 ir 124 km yra kelio ženklinimas, informuojantis, kad baigiasi greitkelis, o pravažiavus kelio 124 km yra ženklas, leidžiantis 90 km/h greitį, po to yra ženklas, nurodantis, kad leistinas maksimalus greitis yra 80 km/h, toliau 70 km/h. Tokios aplinkybės patvirtina R. R. parodymus, kad pareigūnai jį pasivijo ne dėl to, kad buvo automobilių spūstys, o todėl, kad jis buvo sumažinęs greitį dėl nurodytų kelio ženklų.Atsiliepimų negauta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ANK 651 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. R. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, argumentus grindžia bylos duomenų, susijusių su jo vairuojamo automobilio Audi bei pareigūnų tarnybinio automobilio greičiu bei atstumu tarp šių transporto priemonių. Su prašymu nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka yra pateiktas antstolio S. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotas automobilio Audi judėjimo greitis atkarpoje, kur vystėsi aptariama situacija, taip pat kelio ženklai, ribojantys greitį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vertintina, kad apelianto atstovo Advokato pateikti dokumentai nėra laikytini naujais duomenimis, kurie sudarytų pagrindą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, apeliaciniame skunde R. R. aiškiai ir išsamiai išdėstė argumentus dėl ko nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu nutarimu ir aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių dėl apelianto pozicijos. Aukštesnės instancijos teismas, kaip tai numatyta ANK 652 straipsnio 1 dalyje, patikrinęs priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad R. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, skundžiamą nutarimą priėmęs teismas išanalizavo visus proceso metu apklaustų asmenų parodymus, rašytinius duomenis, vertindamas tiek kiekvieną jų atskirai, tiek ir bendrame kontekste, nei vienam jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės. Tokios aplinkybės neleidžia vertinti, kad teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą, pateikdamas išsamią surinktų duomenų analizę, buvo šališkas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, tikslindamas jam administracinio nusižengimo protokole suformuluotą kaltinimą, peržengė savo kompetencijos ribas bei pažeidė ANK normas, kurios teismui tokios teisės nesuteikė. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Administracinio nusižengimo protokolas R. R. buvo surašytas dėl to, kad jis 2018 m. balandžio 4 d., apie 14:20 val., Vilniuje, Ukmergės g. 356, vairuodamas automobilį Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (b.l. 20-24) apelianto atstovas advokatas pateikė prašymą administracinio teisės pažeidimo protokolą grąžinti jį surašiusiai institucijai dėl pastarojo patikslinimo, kadangi neaišku, kokiam reikalavimui asmuo nepakluso (kaip jis buvo išreikštas), nurodoma neteisinga pažeidimo padarymo vieta. Toks prašymas tenkintas nebuvo, nurodant, kad kylančius neaiškumus teismas turės galimybę išsiaiškinti bylos nagrinėjimo metu. 2018 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu teisėja įspėjo apeliantą, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali laikyti, kad uniformuoto pareigūno teisėtas reikalavimas buvo išreikštas per garsiakalbį išsakius reikalavimą stabdyti transporto priemonę. Po šio įspėjimo byloje, kituose teismo posėdžiuose buvo tęsiama liudytojų apklausa, todėl nėra pagrįsti skundo argumentai, kad klausimų liudytojams jis užduoti nebegalėjo, atsižvelgiant į kaltinimo aplinkybių patikslinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad grąžinti administracinio nusižengimo bylą protokolą surašiusiai institucijai dėl administracinio nusižengimo protokolo trūkumų galima tik tuomet, kai tokie trūkumai yra esminiai ir teismas savo iniciatyva negali jų ištaisyti. Šiuo atveju, administracinio nusižengimo protokole buvo užfiksuotos visos svarbios bylai aplinkybės – pažeidimo padarymo data, laikas, vieta ir pažeidimo esmė. Tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pašalino kilusius neaiškumus ir atitinkamai patikslino kaltinimą dėl pažeidimo padarymo vietos bei tai, kokiu būdu pažeidėjas buvo stabdomas, negali būti vertinama kaip teismui suteiktos kompetencijos ribų peržengimas ar ANK nuostatų pažeidimas. Vadovaujantis ANK 627 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teismas, gavęs administracinio nusižengimo bylą, patikrina, ar tinkamai yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Ir tik nustatęs esminius trūkumus, kurie trukdytų nagrinėti bylą teisme, gali grąžinti protokolą jį surašiusiai institucijai. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pažeidėjui administracinio nusižengimo protokole suformuluotas kaltinimas buvo tikslintas pagrįstai, laikantis ANK nuostatų ir nepažeidžiant apelianto teisės į gynybą,Apeliantas akcentuoja, jog svarbu nustatyti, kada pareigūnai pradėjo stabdyti transporto priemonę, kokiu atstumu buvo nuo Audi automobilio, pradėjus mažinti greitį, taip pat įjungus garsinį signalą, siekiant įvertinti, ar transporto priemonė buvo stabdoma tinkamai, laikantis įstatymo numatytų reikalavimų, ir ar apeliantas galėjo matyti, girdėti, bei suvokti, kad yra stabdomas. R. R. daug dėmesio skiria aplinkybei, koks buvo aptariamų transporto priemonių greitis, dar apeliantui važiuojant paskui pareigūnus, bei koks buvo juos skiriantis atstumas, siekdamas įrodyti, kad pareigūnus lenkė vengdamas susidūrimo, o ne bėgdamas nuo jų, ir kad pareigūnų reikalavimas sustoti buvo išreikštas per vėlai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad jokio staigaus policijos pareigūnų stabdymo nebuvo, vadovavosi tiek paties pažeidėjo užfiksuotu ir teismui pateiktu 6 sekundžių trukmės vaizdo įrašu, tiek Ataskaita apie policijos pareigūnų tarnybinį automobilį. Pastebėtina, kad skundžiamą nutarimą priėmęs teismas, vertindamas apelianto pateiktą vaizdo įrašą, vadovavosi laiku, kuris atsispindėjo Audi automobilio prietaisų skydelyje, t.y. 14.21 val. Tuo tarpu, kaip matyti iš mobilaus telefono vaizdo įrašo fiksavimo duomenų, įrašas darytas 14:19:25 val. Vis dėlto, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, turėjo būti vadovaujamasi būtent mobilaus telefono įrenginio vaizdo fiksavimo laiku, kadangi laikas išmaniuosiuose telefonuose, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, nustatomas mobilaus ryšio operatoriaus ir yra tikslesnis, tuo tarpu, laikas automobilio prietaisų skydelyje paprastai nustatomas rankiniu būdu. Vis dėlto, aplinkybės, kad R. R. telefonu filmuoti pradėjo 14:19:25 val., nepaneigia pastarojo kaltės padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą. Kaip matyti iš aptariamo vaizdo įrašo, policijos pareigūnų automobilis važiavo priešais apeliantą, įjungęs šviesos signalus. Detalios ataskaitos duomenimis (b.l. 32-42), policijos pareigūnų automobilis šviesos signalus įjungė nuo 14:18:01 val. O tai sutampa su apelianto, taip pat ir policijos pareigūnų parodymais, kad kurį laiką R. R. važiavo pareigūnų automobiliui iš paskos. Apelianto teigimu, pareigūnų automobilis pradėjo mažinti greitį, jis baigė filmuoti ir šiuos lenkė. Šis veiksmas vis dar vyko devynioliktąją minutę (jei filmuoti buvo pradėta 14:19:25, tuomet įrašas baigėsi 14:19:31 val.). Minėtos detalios ataskaitos duomenimis, 14:20:56 val. pirmą kartą yra įjungiama pareigūnų automobilio garso sistema. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Ž. A. parodė, kad pamačius Audi automobilį persirikiuojant, buvo įjungtas garsinis signalas, o automobiliams susilyginus, pareikalauta, kad Audi suktų dešinėn ir stotų. Šis reikalavimas buvo pakartotas mažiausiai pora kartų, kol vairuotojas buvo pareigūnų akiratyje (b.l. 61-68). Liudytojas J. P. parodė, kad Audi automobiliui dar lenkiant pareigūnus, per garsiakalbį buvo duotas nurodymas sukti dešiniau ir stoti. Iš viso sustoti buvo reikalauta ne mažiau kaip du kartus (b.l. 61-68). Liudytojas A. Š., nors ir neprisiminė, ar buvo naudojamas garsiakalbis, patvirtino, kad garso ir šviesos signalai tikrai buvo naudojami, tačiau į juos Audi vairuotojas nereagavo (b.l. 88-90). Liudytoja S. Ž. parodė, kad garso signalas buvo įjungtas, kai Audi automobilis pradėjo lenkti pareigūnus. Beveik tuo metu buvo panaudotas ir garsiakalbis, kažkuris iš kolegų nurodė automobiliui sustoti. Šis reikalavimas buvo pakartotas ne mažiau nei kelis kartus (b.l. 94-99). Kad per garsiakalbį buvo išreikštas reikalavimas Audi automobiliui sustoti, užfiksuota ir Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 4 būrio vado Ž. A. tarnybiniame pranešime (b.l. 5). Taigi nepaisant priežasties, dėl kurios R. R. lenkė policijos pareigūnų tarnybinį automobilį su įjungtais švyturėliais, nurodyti liudytojų parodymai neabejotinai patvirtina, kad reikalavimas jam sustoti buvo aiškiai išreikštas per garsiakalbį ir buvo skirtas būtent jam (reikalauta Audi automobiliui sukti į dešinę ir sustoti). Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo tiek išsamiai išanalizuoti Detalios ataskaitos duomenys apie pareigūnų automobilį, tiek ir paties pažeidėjos pateiktas vaizdo įrašas. Pastebėtina ir tai, kad policijos pareigūnai, po to, kai pristabdė tarnybinį automobilį iki 108 km/h, pamatę, kad apeliantas ne stoja, o rikiuojasi į gretimą eismo juostą ir lenkia juos, pradėjo didinti greitį. Akivaizdu, jog apeliantui prireikė laiko priartėti prie pareigūnų automobilio, todėl nekelia abejonių aplinkybė, kad tuo metu, kada buvo įjungti garso signalai (14:20:56 val.) ir panaudotas garsiakalbis, Audi vairuotojas buvo su pareigūnų tarnybiniu automobiliu susilyginęs. Tuo tarpu, vertinti, jog pareigūnų automobilis stabdė taip staiga, kad būtų sukėlęs avarinę situaciją, nėra pagrindo. Kaip akcentuojama ir skundžiamame nutarime, mažiausiai pareigūnų greitis buvo 108 km/h. O ir paties apelianto pateiktame vaizdo įraše nebuvo užfiksuotas pavojingas pareigūnų automobilio greičio mažinimas, kuris būtų privertęs apeliantą staigiai keisti važiavimo kryptį. Policijos pareigūnai Ž. A., A. Š., S. Ž. taip pat patvirtino, kad staigaus stabdymo nebuvo.Teismas, pritardamas skundžiamą nutarimą priėmusio teismo išvadoms, kritiškai vertina apelianto poziciją, kad jis negirdėjo ir nesuvokė, jog yra stabdomas, kaip siekimą išvengti atsakomybės. Kaip nustatyta, toks reikalavimas po to, kai buvo įjungtas garsinis signalas, buvo išsakytas mažiausiai du kartus, aiškiai nurodant, kokiam automobiliui yra privaloma sustoti. Be to, buvo įjungtas ir garsinis signalas. Nelaikytina įtikinama apelianto versija, kad tokio reikalavimo jis negirdėjo dėl automobilyje grojančios muzikos bei dvigubų stiklų, kadangi reikalavimas buvo išreikštas lenkimo momentu, abiem automobiliams esant greta vienas kito. Be to, kaip pagrįstai akcentavo apylinkės teismas, tokios aplinkybės, kada asmuo pats susikuria situaciją, kuomet negirdi kas vyksta kelyje, negali būti pateisinama, kadangi tai neabejotinai veikia gebėjimą saugiai dalyvauti viešajame eisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutarimą priėmęs teismas pagrįstai nurodė, kad R. R. dėmesį visgi patraukė priešais jį važiuojantis automobilis su įjungtais šviesos signalais. Be to, jis mažino greitį ir suko link kelkraščio, kas paneigia apelianto versiją esą jis manė, jog pareigūnai vyksta vykdyti kitas tarnybines užduotis (pareigūnams skubant į įvykį, mažai tikėtina, jog jie važiuotų ne pastoviu dideliu greičiu, o greitį mažintų, taip pat darytų tokius manevrus, kaip nusukimą link kelkraščio). Net jei R. R. ir nebūtų supratęs, kad šviesos signalai yra skirti būtent jam, aplinkybės, kad stabdomas jo vairuojamas automobilis Audi tapo neabejotinai aiškios pareigūnams įjungus garso signalą ir per garsiakalbį mažiausiai du kartus nurodžius apeliantui jo vairuojamą transporto priemonę stabdyti. Šiuo atveju, Apelianto vairuojamas automobilis buvo stabdomas tinkamai, laikantis apelianto cituojamų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos nuostatų bei nepažeidžiant ANK 426 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Be to, neturi reikšmės, kada apie pažeidėją buvo pranešta Operatyvaus valdymo skyriui. Kaip užfiksuota Detalioje ataskaitoje (b.l. 32-42), garsinis signalas pareigūnų automobilyje buvo įjungtas 14:20:56 val., 14:21:23 val., 14:21:46 val., 14:21:48 val., po to – 14:25:01 val., t.y. kai Audi automobilis jau buvo sustabdytas. Matyti, kad šiuo laiku pareigūnų automobilis dar buvo padidinęs greitį iki 135 km/h, tikėtina, bandydamas pasivyti Audi automobilį, tačiau šiam, kaip nurodė pareigūnai, nuvažiavus didžiuliu greičiu, neturėjo tokios galimybės, atsižvelgiant į tarnybinio automobilio technines aplinkybes. Be to, apie tai, kad automobilis Audi nestojo stabdomas, liudytojas Ž. A. nedelsiant pranešė savo kolegoms. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 2 būrio vyr. patrulio P. P. 2018 m. balandžio 4 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodė, kad pranešimą apie A2 kelyje link Vilniaus miesto važiuojantį ir ekipažui V-1745 nestojusį automobilį jis radijo ryšiu išgirdo apie 14:20 val. (b.l. 5). Apeliantas teigia, kad pareigūnų automobilyje sumontuotas vaizdo ir garso registratorius, tačiau įrašas išsaugotas nebuvo, o tai patvirtina apelianto nurodomas aplinkybes, kad pareigūnai nusprendė jį sustabdyti jau aplenkus, tuo tarpu, teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės TOP viršininkas, atliekantis vado funkcijas, raštu informavo, kad 2018 m. balandžio 4 d. automobilyje V1745 sumontuoto vaizdo ir garso registratoriaus įrašų pateikti negali, kadangi tokie įrašai yra saugomi apie dvi savaites, o po to ištrinami (b.l. 30). Pažymėtina, kad liudytojas Ž. A. paaiškino, jog vaizdo registratorius yra naudojamas vykdant patruliavimą maršrute. Šiuo atveju, policijos pareigūnai vyko iš mokymų, todėl vaizdas fiksuojamas nebuvo (b.l. 61-68). Akivaizdu, jog toks įrašas ne tik kad nebuvo išsaugotas (prašymas pateikti įrašą pateiktas 2018 m. gegužės 2 d.), bet apskritai nebuvo fiksuotas, taigi tokių aplinkybių teismas ir neturėjo pagrindo vertinti. Tuo tarpu, tai, kad pareigūnai aiškiai ir nedviprasmiškai stabdė apelianto vairuojamą automobilį dar šiam atliekant lenkimo manevrą, neabejotinai patvirtina nuoseklūs ir dėl esminių įvykio aplinkybių neprieštaringi policijos pareigūnų parodymai. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, visiškai pagrįstai skundžiamą nutarimą priėmęs teismas nesivadovavo eksperto išvada Nr. MV 2018-23, kadangi nėra objektyvių duomenų dėl Audi automobilio greičio. Iš paties apelianto pateikto vaizdo įrašo matyti, kad prietaisų skydelyje užfiksuotas 140 km/h greitis. Tačiau nėra galimybės nustatyti, koks tikslus pažeidėjo automobilio važiavimo greitis buvo persirikiavus į kitą eismo juostą ir lenkimo momentu. Filmavimas apelianto mobiliuoju telefonu jau nebuvo vykdomas, tuo tarpu, policijos pareigūnai, stabdę R. R. vairuojamą automobilį pastarojo greitį galėjo nurodyti tik preliminariai. Kita vertus, Ž. A., J. P., A. Š. patvirtino, kad R. R. nuvažiavo didžiuliu greičiu, dingo iš jų akiračio. O ir pats apeliantas, kaip atkreipė dėmesį ir apylinkės teismas, teigė, kad jam net pasirodė, jog pareigūnų automobilis, pasilikęs už jo, sustojo. Tokios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas pareigūnus aplenkė ir nuvažiavo link Vilniaus miesto išties dideliu greičiu, tačiau tikslaus jo greičio nustatyti nėra objektyvių galimybių, todėl nėra ir pagrindo vadovautis eksperto išvada dėl atstumo tarp pareigūnų bei apelianto automobilių. Juo labiau, kad aplinkybes dėl garsinio signalo bei garsiakalbio naudojimo būtent lenkimo metu patvirtina byloje apklaustų liudytojų Ž. A., J. P., S. Ž. parodymai, kuriais abejoti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokio pagrindo. Niekaip nepaneigia R. R. kaltės antstolio S. M. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Matyti, kad buvo fiksuota apelianto automobilio judėjimo paklaida, atsižvelgiant į kelio reljefą, dėl ko neva reikėtų vertinti, kad R. R. automobilio spidometre fiksuojant 140 km/h greitį, jis galėjo judėti nuo 133 km/h iki 140 km/h. Kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kokiu greičiu pažeidėjas iš tiesų važiavo. Tai, kad vos 6 sekundžių trukmės mobiliuoju telefonu nufilmuotame vaizdo įraše užfiksuotas automobilio Audi judėjimo greitis, savaime nepatvirtina aplinkybės, jog R. R. ir toliau važiavo šiuo greičiu, jo nedidindamas. Negalima vertinti kaip teismo šališkumo aplinkybės, kad teisėja atsisakė tenkinti apelianto prašymą išreikalauti pareigūnų automobilio judėjimo greičio duomenis sekundžių tikslumu. Teismas vertino pateiktą Detalią ataskaitą apie policijos automobilį, kurioje pakankamai dažnu intervalu fiksuotas tiek automobilio judėjimo greitis, tiek ir šviesos bei garsinio signalo naudojimas. Šiuos duomenis teismas gretino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojų parodymais, kurių užteko apelianto kaltei pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį pagrįsti. Reikalauti naujų duomenų, šiuo nagrinėjamu atveju, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jį apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėja Virginija Liudvinavičienė