Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjęs N. M., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Vytauto Sketerio apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-03-07 nutarties, kuria VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama 2016-03-07 nutartimi apylinkės teismas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą atmetė, motyvuodamas tuo, kad N. M. psichinė būsena iš esmės nėra pasikeitusi, trumpalaikis psichinės būsenos pagerėjimas neleidžia daryti išvados, jog ligonės psichinė būsena yra iš tikrųjų pagerėjusi, o jos socialinis pavojingumas visuomenei išnykęs, ligonė nepageidauja gyventi socialinės globos namuose, nors jos sutikimas dėl apgyvendinimo tokiose namuose yra būtinas, nes ji teismo sprendimu nėra pripažinta neveiksnia.

Teismo posėdyje prokurorė prašė advokato skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2016-03-07 nutartimi pagrįstai netenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo dėl N. M. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, todėl tenkinti N. M. gynėjo skundą ir pakeisti N. M. taikomą priverčiamosios medicinos priemonę į švelnesnę nėra jokio pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs N. M. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pakeisti šiuo metu jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį gydymą.

Nors gydytojų komisija 2016-02-12 pateiktoje išvadoje rekomendavo N. M. keisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį gydymą ambulatorinio gydymo sąlygomis, nes pacientės psichinė būsena stebimu laikotarpiu buvo pagerėjusi, apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, ypatingai atsižvelgęs į smurto rizikos įvertinimo HCR-20 išvadą bei prieš tai pateiktą gydytojų komisijos 2015-12-17 išvadą, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog ligonės psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jai būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, net jeigu ir buvo stebimas pacientės psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad ligonės psichinė būsena pagerėjo, o jos socialinis pavojingumas visuomenei išnyko. Kaip matyti iš ankstesnės Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-01-19 nutarties, kuria buvo nagrinėjamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo N. M., ir šis teikimas tenkintas, buvo pateikta gydytojų komisijos 2015-12-17 išvada, kurioje nurodyta, kad stebimu laikotarpiu fiksuoti ryškūs N. M. nuotaikų svyravimai, turintys įtakos ligonės elgesiui: ligonė arba reiškia nepagrįstas pretenzijas arba yra visiškai pasyvi. Pokalbio metu supyksta, šaukia, kaltina ligoninę, personalą, yra itin egocentriška. Pažymėtina, kad į šią bylą pateiktoje 2016-02-12 gydytojų komisijos išvadoje, nors ir konstatuojamas pacientės psichinės būklės stebimu laikotarpiu pagerėjimas, tačiau nurodoma, kad jos kontaktas mažai produktyvus, ji niekuo nesidžiaugia, jai viskas „gerai“. N. M. emocijos blankios, neadekvačios, nuotaika permaininga, svyruoja, pacientė nekritiška savo ligai. Iš smurto rizikos įvertinimo HCR-20 matyti, kad vertinimo metu (tyrimas atliktas 2016-02-11) N. M. nustatyta aiški savivokos stoka, ryškios negatyvios nuostatos, „kvailiojantis“ elgesys, impulsyvumas, intervencijos nepriėmimo atvejai. Jos smurto rizika yra vidutinė, gali didėti, esant psichinės ligos paūmėjimui.

Taigi visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę N. M. psichikos būklę kol kas neleidžia daryti išvados nei apie jos socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jos nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jos gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jai pačiai, nei aplinkiniams. Be to, nuo ankstesnės 2015-12-17 gydytojų komisijos išvados iki šioje byloje pateiktos 2016-02-12 gydytojų komisijos išvados nepraėjo net du mėnesiai, todėl, net jeigu ir buvo stebimas pacientės psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog N. M. sveikatos būklė yra stabiliai pagerėjusi, o socialinis pavojingumas visuomenei išnykęs, dėl ko jai būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones. Todėl darytina išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą N. M. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Vien ta aplinkybė, kad yra paruošti dokumentai į globos namus, šiuo metu nėra pakankama ir nesudaro pagrindo N. M. keisti stebėjimo sąlygas, juolab kad, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, N. M. aiškiai išsakė savo nuomonę, kad ji nenori gyventi socialinės globos namuose, nors jos sutikimas dėl apgyvendinimo tokiose namuose yra būtinas, nes ji teismo sprendimu nėra pripažinta neveiksnia.

Taigi motyvų, kodėl skundžiama nutartis turi būti naikinama ar keičiama, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. M. gynėjo advokato Vytauto Sketerio skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.