Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-06-22 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-110-354/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-22
Bylos Nr.
AN2-110-354/2021
Teisminio proceso Nr.
4-31-3-00024-2021-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Nijolė Matuzevičienė (pirm.)
Pažeidėjas
D. M.
Institucija
Aplinkos apsaugos departamentas prie aplinkos ministerijos Šiaulių valdyba
Administracinė byla Nr. AN2-110-354/2021Teisminio proceso Nr. 4-31-3-00024-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 12.29; 21.11.10; 21.11.11.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. M. atstovo advokato A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nutarimo, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnio 5 ir 8 dalis ir, vadovaujantis ANK 38 straipsnio nuostatomis, nubaustas 1050 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metams bei konfiskuotas graižtvinis šautuvas „Tikka T3x 223 Remington“ Nr. (duomenys neskelbtini), su optika „Steiner Ranger“ 4-16x56 mm (duomenys neskelbtini), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. M. nubaustas už tai, kad jis 2021 m. vasario 6 d. 16.02 val. būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo medžiotoju ir neturėdamas nustatyta tvarka išduoto galiojančio medžioklės lapo, suteikiančio teisę medžioti teritorijoje, kurioje jis medžioti neturėjo teisės – (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, 163 m atstumu nuo gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), iš lengvojo automobilio „Audi A3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sumedžiojo lapę su graižtviniu šautuvu „Tikka T3x“, 223 Remington Nr. (duomenys neskelbtini), su optika „Steiner Ranger“ 4-16x56 mmm (duomenys neskelbtini). Draudžiamu būdu iš transporto priemonės sumedžiotą lapę gabeno lengvuoju automobiliui „Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Sumedžiojus lapę iš transporto priemonės (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, kuriame neturėjo nustatyta tvarka išduoto galiojančio medžioklės lapo su įrašu apie vykdomą medžioklę ir paleisdamas šūvį 163 m atstumu nuo gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), pažeidė medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 58.2.1 p, 58.5.5. p., 60 p. reikalavimus.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto D. M. atstovas advokatas A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutarimą.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Skunde nurodoma, jog išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pirmosios instancijos teismas nutarimu konstatavo, jog apeliantas pažeidė visus protokole nurodytus Taisyklių punktus, t. y. 58.2.1., 58.5.5., 60 p., ir 72.11 p., o jų pažeidimą kvalifikavo kaip ANK 290 straipsnio 5 dalies ir 8 dalies numatytus administracinius nusižengimus. Šiuo atveju teismas netaikė apeliantui teisinės atsakomybės pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį, kadangi apeliantas (būdamas medžiotoju), nėra minimos materialinės teisės normos subjektas, o kaltinimą dėl gyvūno sumedžiojimo, kurio medžiotojas neturėjo teisės sumedžioti, savo paties iniciatyva perkvalifikavo iš ANK 290 straipsnio 7 dalies į ANK 290 straipsnio 8 dalį.

2.2. Apeliantas sutinka su teismo išvada apie tai, jog neteisėtai sumedžiotos lapės gabenimas (tiek ją tempiant iš sumedžiojimo vietos, tiek vežant transporto priemone), kuri remiantis Taisyklių 28 punktu nėra „licencijuojamas gyvūnas“, nėra Taisyklių ir/ar ANK 290 straipsnio nuostatų pažeidimas, jeigu tai daro teisę medžioti turintis asmuo. Pažymima, jog Taisyklių 58.2.3. punkto nuostatos, kurios nustato draudžiamas veikas būtent teisę medžioti turintiems asmenins, draudžia „gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį“, ir tai turi būti kvalifikuojama kaip ANK 290 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis nusižengimas. Būtent ANK 290 straipsnio 8 dalies nuostatos draudžia teisę medžioti turinčiam asmeniui „gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą licencijuojamą gyvūną“. Tuo tarpu lapė nėra nei licencijuojamas, nei kanopinis gyvūnas, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl protokole suformuoto kaltinimo nepagrįstumo yra visiškai teisėtos.

2.3. Skunde nesutinkama dėl Taisyklių 72.11 punkto nuostatų pažeidimo.

2.3.1. Advokatas nurodo, kad dėl atstumo nuo šūvio atlikimo vietos ir gyvenamojo namo byloje ginčo nebuvo, tačiau nesutinka su teismo išvadomis apie tai, jog D. M. įvykdė Taisyklių 72.11 punkto pažeidimą, ir jog tokia veika gali būti kvalifikuojama kaip ANK 290 straipsnio 5 dalyje minimas administracinis nusižengimas.

2.3.2. Taisyklių 72.11 punkte rašoma, jog draudžiama šaudyti arčiau kaip per 200 metrų nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, išskyrus atvejį, kai jų savininkai ar valdytojai tam neprieštarauja. Šiame taisyklių punkte įrašytas draudimas nėra absoliutus, o jį sąlygoja sodybos ar statinio savininko arba valdytojo valia. Be to, Taisyklių turinys nereglamentuoja, kaip ir kada turi būti išreikštas sutikimas ir/ar nesutikimas, t. y. ar toks sutikimas turi būti rašytinis, ar žodinis, ar sutikimą reikia gauti prieš atliekant šūvį, ar galima ir po jo. Advokato vertinimu, teisingam ir teisiniu požiūriu pagrįstam Taisyklių 72.11 punkto pažeidimo konstatavimui reikšminga sodybos ar naudojamojo pastato savininko ar jų valdytojo valia, kuri šioje byloje netgi nebuvo nustatinėjama. Nenustatytas netgi tikrasis sodybos savininkas, todėl apeliantas laikosi pozicijos, kad vien nepilnametės liudytojos S. J. paaiškinimai, jog „jai pasirodė, kad viskas yra per žiauru, kad šaudoma taip arti namų, nes ten kitoje pusėje vaikšto žmonės“, negali gali būti Taisyklių 72.11 punkte minimam savininko ar valdytojo „prieštaravimui“. Be to, ji kalba net ne apie savo tėvo namus, o apie kažkokią kitą sodybą, kurioje vaikšto žmonės, ir atstumas iki kurios nustatinėtas nebuvo.

2.3.3. Apeliantas įsitikinęs, jog teismo vertimu Taisyklių 72.11 punkto pažeidimas yra ANK 290 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas, tačiau taip teigti nėra teisinio pagrindo. ANK 290 straipsnio 5 dalyje apibrėžtu administraciniu nusižengimu negalima laikyti bet kokią medžiotojams Taisyklėmis draudžiamą veiklą. Šiuo atveju aktualus tik medžiojimas „draudžiamais įrankiais“, „draudžiamomis priemonėmis“ ir „draudžiamais medžioklės būdais“, kurių baigtinis sąrašas išvardintas taisyklių 58.5 punkte. Viso punktai nuo 58.5.1 iki 58.5.11., o visi kiti Taisyklėse nustatyti draudimai laikytini ANK 290 straipsnio 1 dalyje nustatytu administraciniu nusižengimu. Apeliantas laikosi pozicijos, jog net ir pažeidęs taisyklių 72.11 punktą, t. y. įvykdęs Protokole suformuotą kaltinimą, D. M. negalėjo įvykdyti ANK 290 straipsnio 5 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą.

2.4. Skunde nesutinkama dėl Taisyklių 58.5.5 punkto nuostatų pažeidimo.

2.4.1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog „Nors tiek D. M., tiek ir kiti automobilyje buvę asmenys teigia, kad D. M. šovė sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio pusėje, būdamas kojas padėjęs ant žemės, o šautuvas buvo iškištas pro nuleistą pradarytų durelių langą, tokį būdą teismas vertina kaip šūvį iš transporto priemonės, kuris šiuo atveju sudarė patogesnę padėtį medžiotojui šauti į pastebėtą gyvūną“. Tačiau, advokato vertinimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta.

2.4.2. Teisingam Taisyklių 58.5.5. punkto nuostatų taikymui visų pirma yra reikšminga, ar šūvis buvo atliktas būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė D. M. ir kiti automobilyje sėdėję asmenys, ar vis dėlto neatidarius automobilio durų ir neiškėlus iš jo kojų. Kadangi medžiotojui praėjus lipti iš automobilio, nepaisant, kiek jis jau yra išlipęs/išlindęs iš automobilio, t. y. ar stovi šalia automobilio su nutaikytu ginklu rankose, ar yra išlipęs iš automobilio ir pasidėjęs nutaikytą ginklą ant kapoto, durelių ar kitos automobilio kėbulo dalies, ar stovi paėjęs nuo automobilio už, tarkim, 10 metrų, prasideda ir sėlinimo prie gyvūno procesas. Taisyklėse tikslus sėlinimo proceso pradžios momentas nėra apibrėžtas, taigi, ir įstatymo aiškinti taip, kad jis plėstų teisinės atsakomybės ribas, nėra galima. Atsakymą į šį reikšmingą klausimą galima nustatyti tik iš automobilyje buvusių liudytojų parodymų, kurie yra prisiekę byloje sakyti tiesą, paties D. M. paaiškinimu ir liudytojos S. J. parodymų. Liudytojai R. M. ir M. M. vieningai parodė, jog automobilis buvo sustabdytas, variklis išjungtas, o D. M. dalinai išlipęs iš automobilio, pasidėjęs ginklą ant automobilio durų atliko šūvį. Pats D. M. nurodė analogiškas aplinkybes, tik dar papildė, jog prieš atlikdamas šūvį užsitaisė ginklą, kas reiškia, jog ginklas automobilyje buvo vežamas neužtaisytas, be šovinio, kaip to ir reikalauja taisyklių 60 punkto nuostatos. Liudytoja S. J. teismo posėdžio metu labai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog paties šūvio nematė, kad tik girdėjo. Savo paaiškinimuose RAAD darbuotojams minima liudytoja taip pat nenurodė mačiusi šūvį, ji kalbėjo tik kad pasigirdo šūvis. Žiūrint vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip RAAD darbuotojai kalbina liudytoją įvykio vietoje, aiškiai girdisi ir matosi, kaip jie neleidžia merginai pačiai aiškiai ir laisva valia viską nuosekliai papasakoti, ją nuolat pertraukinėja ir kartoja, jog šauta iš mašinos, todėl laikomasi principinės pozicijos, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepaneigia D. M. išsakytos įvykių versijos apie šovimą atidarius automobilio dureles ir išlipus iš jo kojomis, naudojantis automobilio durelėmis kaip atrama.

2.4.3. Pažymima, kad Taisyklių 58.5.5. įtvirtintas draudimas turi būti suprantamas bei aiškinamas geranoriškai ir protingai. Automobilis bendrąja prasme nėra draudžiamas medžioklėje. Juo galima važinėti ir apžiūrinėti medžioklės plotus, važinėti ir vizualiai ieškoti gyvūnų, ant jo galima sėdėti kaip ant bokštelio, pasidėti ant jo taikomą į gyvūną ginklą, tam naudoti bet kokias automobilio kėbulo dalis. Šis draudimas turi būti suprantamas kaip draudimas šauti iš automobilio juo važiuojant, nes tai trukdo gyvūnui suvokti grėsmę, pasislėpti, kadangi jie pripratę prie judančių automobilių ir nelaiko jų pavojingais.

2.4.4. Pastebima, kad teismas nurodė, jog medžioklė prasidėjo ne tada, kai buvo iššauta prie sodybos, o tada, kai buvo išvažiuota į medžioklės plotus ieškoti lapių. Iš ko seka, jog Taisyklių 58.5.5. pažeidimą pirmosios instancijos teismas įžvelgė ne tik pačiame šūvio momente, kai D. M. pradėjo lipti iš automobilio, t. y. pradėjo sėlinti, ir atliko šūvį, bet apskritai lapės paieškose po pirmojo netaiklaus šūvio, tačiau tai nėra teisinga ir teisėta pozicija. Pagal Taisyklių 24-25 nuostatas, medžioklė prasideda medžioklės vadovui paskelbus jos pradžią ir užpildžius medžioklės dokumentus, t. y. medžioklės lapą, kas šiuo konkrečiu atveju įvyko apytiksliai 14.00 val., tačiau tai visiškai nereiškia, jog medžioklės metu negalima naudoti automobilių, kad ir ieškant medžiojamųjų. Taisyklių 60 punktas tokiu atveju kelia tik vieną reikalavimą, t. y. kad „Medžioklės metu judant medžioklės plotų vienete iš vienos medžiojimo vietos į kitą medžiojimo vietą medžioklinis ginklas nešamas arba vežamas be šovinio lizde, jeigu šautuvas atlaužiamas – atlaužtas“. Į dėklą medžioklinis ginklas įdedamas tik pasibaigus medžioklei. Advokato manymu, D. M. turėjo teisę važinėti po medžioklės plotus su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu ir laikyti jį kur tik jam patogiau, t. y. bagažinėje, salone, rankose ar netgi iškišęs jo vamzdį pro automobilio langą, ir tai yra gana logiška, kadangi medžiokliniai ginklai yra gana ilgi, dėl to netelpa automobilio salone, jeigu jie nėra guldomi ant galinės sėdynės. Tik yra vienintelė sąlyga, jie turi būti neužtaisyti, ir D. M. šio reikalavimo laikėsi. Akcentuojama, kad apklausiamas teismo posėdžio metu D. M. nuolat pažymėdavo, jog ginklą užtaisydavo tik prieš atlikdamas šūvį. Inkriminuojamuoju atveju, tik sustojus automobiliui, užgesinus jo variklį, atidarius duris ir iškėlus kojas iš automobilio, tik tada, nusitaikius į lapę, buvo užtaisytas ginklas ir jokia kita bylos medžiaga to nepaneigia. Apeliantas laikosi pozicijos, jos teismo išvados dėl medžiojimo iš automobilio yra nepagrįstos, kadangi pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į teismų praktikoje akcentuojamą vieną labai smulkią, tačiau lemiamą reikšmę veikos kvalifikavimui turinčią, detalę, tai yra šautuvo užtaisymo/neužtaisymo klausimas, kadangi teismų praktikoje būtent šis momentas yra tapatinamas ne su medžioklės proceso, bet su gyvūno medžiojimo pradžios momentu. Teigiama, kad medžioklės pradžia, kuri yra siejama su medžioklės lapo užpildymu, pervažiavimu iš vienos medžioklės plotų vietos į kitą ar medžiojamų gyvūnų paieška, yra skirtina nuo konkretaus gyvūno medžioklės pradžios. Todėl apeliantas laikosi pozicijos, jog važiuodamas automobiliu ir ieškodamas ką tik sužeistos lapės, kai rankose vežamas ginklas nebuvo užtaisytas, D. M. nevykdė medžioklės Taisyklių 58.5.5. punkte uždraustu būdu. Nuo to momento, kai automobilis sustojo, buvo užgesintas jo variklis, ir D. M. atsidaręs dureles iškėlė savo kojas ant žemės, prasidėjo medžioklė sėlinant, t. y. (Taisyklių 11.4. punktas), ir lapė buvo sumedžiota leidžiamu bei teisėtu medžioklės būdu.

2.5. Skunde nesutinkama dėl Taisyklių 58.2.1 punkto nuostatų pažeidimo.

2.5.1. Atstovas nurodo, kad analizuojamojo kaltinimo esmę sudaro tai, ar D. M. turėjo teisę nušauti lapę (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete, nors jo medžioklės lapas nesuteikė tokios teisės. Būtent dėl šio teisės pažeidimo, t. y. Taisyklių 58.2.1. punkto, D. M. veika buvo kvalifikuota kaip ANK 290 straipsnio 8 dalies pažeidimas, ir apeliantas laikosi pozicijos, jog D. M. tokią teisę turėjo, kadangi Taisyklių 24.15 punkto nuostatos nustato pareigą medžiotojui ar medžioklės vadovui vykdyti sužaloto gyvūno paiešką. Ši pareiga yra labai reikšminga, kadangi sužaloto gyvūno kančios turi būti kaip galima greičiau nutraukiamos. Sužeisto gyvūno paieška ir kaip galima greitesnis jo kančių nutraukimas nėra vien medžiotojų žiaurumo apraiška, tai yra pareiga, kuri labai aiškiai išreikšta ir Taisyklėse. Minėtame Taisyklių 24 ir 24.15 visuma nurodo, jog medžiotojas ar medžioklės vadovas „privalo“ organizuoti medžioklės metu sužaloto gyvūno paiešką, o vykdant tokią pareigą yra leidžiama netgi negavus RAAD ar gretimų medžioklės plotų naudotojų leidimo tęsti gyvūno paieškas ir jį sumedžioti. Tai yra vienintelis atvejis, kai medžiotojas turi teisę su ginklu eiti netgi į svetimus medžioklės plotus, kuriuose jis neturi teisės medžioti, ir pribaigti gyvūną.

2.5.2. Advokatas teigia, kad teismas gana formaliai pasisakė, jog visi D. M. naudai liudiję liudytojai yra vertintini kritiškai, jog pats D. M. nori išvengti teisinės atsakomybės, o esminiais Taisyklių 58.2.1 punktų pažeidimo įrodymais byloje pripažino S. J., L. J., G. C. ir E. J. parodymus bei vaizdo ir garso įrašus. Tačiau tai yra nesąžininga ir neteisinga pozicija, kadangi iš tiesų visi minėti asmenys bei medžiaga liudijo tik apie lapės nušovimo prie sodybos faktą, ko D. M. bylos nagrinėjimo metu netgi neneigė, tačiau tikrai nenuneigė D. M. išsakytos versijos apie lapės sužeidimą netoli už (duomenys neskelbtini) važiuojant link (duomenys neskelbtini) gyvenvietės.

2.5.3. Advokatas pažymi, jog iki teisminio proceso pradžios, t. y. iki buvo susipažinta su S. J. paaiškinimais, duotais RAAD, ir vaizdo medžiaga, D. M. ir kiti asmenys sakė netiesą. Tačiau tai dar nereiškia, jog teisme duotais liudytojų ir D. M. paaiškinimais galima teisėtai nesiremti. Joks teisės aktas nenustato, kad, nustačius melo faktą, tuo asmeniu leidžiama nebetikėti. Tai aiškiai neteisėta, kadangi kaltinamas asmuo turi teisę keisti parodymus, o ir įvykio liudytojai, bendraudami su RAAD, nebuvo prisiekę Konstitucija, jiems nebuvo išaiškinta pareiga sakyti tiesą ar teisinė atsakomybė už melą, todėl advokatas mano, kad pasisakant dėl liudytojų, o tuo pačiu ir D. M. parodymų patikimumo, reikia atsižvengti į jų melavimo motyvus. Teigiama, kad visi trys asmenys nurodė, jog šūviai į lapę buvo du, kad pirmasis buvo už (duomenys neskelbtini), važiuojant link (duomenys neskelbtini), o antrasis prie sodybos, kuris ir buvo mirtinas. Visi realiai matę įvykius patvirtino, kad lapė pirmojo šūvio metu buvo sužeista į letenėlę, taip pat įvykio liudytojai ir D. M. nurodė, jog nežinojo, ką tiksliai matė ir nufilmavo tuo metu dar nežinoma liudytoja, t. y. jie manė, kad liudytoja iš pradžių išgirdo šūvį ir net nematė, iš kur šauta, o tik po to pamatė parnešamą lapę, todėl suvokiant, jog nepranešdamas apie sužeisto gyvūno persekiojimą ir jo sumedžiojimą kaimyniniuose medžioklės plotuose, D. M. pažeidė Taisyklių 24.15 punktą ir už tai bus nubaustas administracine bauda. Buvo nutarta sakyti, jog lapė po šūvio perbėgo kelią ir mirė netoli sodybos. Tuo metu niekas net negalėjo pagalvoti, kad užimdamas tokią poziciją D. M. savo teisinę atsakomybę padaugins keliasdešimt kartų.

2.6. Apelianto vertinimu, nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas neužtikrino nekaltumo prezumpcijos įgyvendinimo, nesilaikė in dubio pro reo principo, nukrypo nuo aukštus įrodymų vertinimo standartus nustatančios aktualios teismų praktikos, neatliko išsamaus ir objektyvaus visų bylos aplinkybių vertinimo proceso, nemotyvavo savo pozicijos dėl gynybos užimtų versijų nepagrįstumo, nepasisakė dėl gynybos akcentuotų įrodymų tarpusavio prieštaringumo momentų, tame tarpe ir dėl lapės kūno apžiūros reikšmės, bei surašė galutiniam teismo procesiniam sprendimui keliamų turinio reikalavimų neatitinkantį Nutarimą.

2.6.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kaip G. C. apklausinėja liudytoją S. J., kaip ją pertraukinėja, neleidžia pabaigti minties, sakomo sakinio, perša savo nuomonę, užduoda akivaizdžiai menamus klausimus su vienu tikslu, kad tik ji pasakytų, jog buvo šauta iš automobilio. Ir į tai, kaip G. C. įvykio vietoje apklausinėja D. M., sakydamas, kad mes turime viską mačiusį liudytoją, nors tokio asmens nėra.

2.6.2. Tiek D. M., tiek ir liudytojai R. M. su M. M. nurodė, jog pirmuoju šūviu buvo sužalota lapės letenėlė, kuri matysis apžiūrint kūną, tačiau ši versija nebuvo nuneigta. AAD atstovai teismo pavedimu nuvyko prie atliekų duobės, bet lapės kūno realiai neieškojo. AAD atstovai nurodė, jog ten buvo daugiau lapių, jog buvo smarvė, jog jie to daryti neprivalo, tačiau esmė ne tame. Tiesa, į duobę bandė lipti pats D. M., nes norėjo ištraukti lapės kūną su sužalota letenėle, kuri liko nenulupta su kailiu, bet neturėjo tokio ilgio kopėčių. Teisiniu požiūriu reikšminga, jog AAD pareigūnai savo laiku nesurinko visų įkalčių, t. y. nepaėmė lapės kūno, apsiribojo vien kailiu, o vėliau sąmoningai nenorėjo ištraukti D. M. versiją patvirtinančio lapės kūno, todėl apeliantas laikosi pozicijos, jog darant išvadas dėl kaltės buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, in dubio pro reo principas, o įrodinėjimo pareiga neteisėtai perkelta kaltinamajam.

2.6.3. Svarbu ir tai, ką liudijo laikraščio pagalba surasti liudytojai, ir ką nutartyje jų parodymų patikimo klausimu pasakė pirmosios instancijos teismas. Liudytoja L. S. parodė, jog D. M. netoli (duomenys neskelbtini) matė apie 16 valandą, liudytoja D. G. parodė, jog apie 16.00 val. matė žmones prie (duomenys neskelbtini) ir girdėjo vieną šūvį, po kiek laiko išgirdo antrąjį, jau prie gyvenamojo namo, link (duomenys neskelbtini) pusės, liudytojas K. S. parodė, jog apie 16 val. girdėjo šūvį, o šauta buvo šalia (duomenys neskelbtini), antrasis šūvis pasigirdo vėliau. Taigi, nors šių liudytojų duotų parodymų visuma ir nesudarė pagrindo kategoriškai spręsti apie D. M. išsakytos versijos 100 procentinį pagrįstumą, tačiau, vis dėlto, darė tokią versiją dalinai pagrįsta. Ir dėl to ją reikėjo nuneigti byloje esančiais įrodymais, bet tai nebuvo padaryta.

2.6.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismas atsisakė vadovautis aukščiau minėtų trijų liudytojų duotais parodymais apie girdėtus šūvius prie (duomenys neskelbtini), nes teismui kilo abejonės dėl to, kuriuos šūvius girdėjo liudytojai, t. y. ar pirmasis šūvis buvo tas, kuriuo buvo sumedžiota pirmoji lapė prie (duomenys neskelbtini), ar šūvis į ginčo lapę prie (duomenys neskelbtini), važiuojant link (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, dėl mažo atstumo žmonės galėjo susimaišyti, bet tai netiesa, ir nepagrįsta bylos medžiaga. Liudytoja L. S. labai aiškiai pasakė, kur girdėjo pirmąjį šūvį, t. y. prie (duomenys neskelbtini), o antrąjį – jau nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Pažymėtina, kad tarp šių gyvenviečių atstumas keliu sudaro 3,1 km (duomenys neskelbtini), tuo tarpu atstumas tarp teismo minimų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) keliu sudaro net 7,1 km. (duomenys neskelbtini)., o tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) net 11 km (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nebuvo nustatinėta, kiek toli galima girdėti D. M. naudoto kalibro ginklą, tačiau tai gal net ir nėra labai reikšminga, kadangi liudytojas L. J. teismui paaiškino, kad pats šūvio negirdėjo, nors buvo šauta 163 m nuo jo sodybos, kurioje tuo metu buvo.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto D. M. atstovo advokato A. K. skundą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, kadangi byloje esančiais įrodymais D. M. kaltė neabejotinai įrodyta, todėl apylinkės teismas pagrįstai D. M. pripažino kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 5 ir 8 dalyse.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad D. M. atstovas advokatas neigia D. M. inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymą, t. y. neigia, jog D. M. medžiojo draudžiamu būdu – iš automobilio, teigia, kad lapė kitame medžioklės plote buvo sumedžiota teisėtai, vykdant sužaloto gyvūno paiešką. Taigi, skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

5.1. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nors apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, jog apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų, kurie kartu su D. M. dalyvavo įvykyje bei atsiliepė pagal skelbimą laikraštyje, parodymus, aukštesnės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą.

5.2. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjant D. M. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 290 straipsnio 5 ir 8 dalyse numatytus nusižengimus klausimą, duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Apygardos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl D. M. padarytų medžioklės taisyklių pažeidimų, kurios yra išsamiai motyvuotos, logiškos ir pagrįstos bylos duomenimis, todėl dar kartą iš esmės dėl tų pačių bylos aplinkybių, kurios buvo ginčijamos ir apylinkės teisme, apygardos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir racionalumo principais, išsamiau dar kartą nepasisakys.

6. Atsakant į skundo argumentus dėl Medžioklės taisyklių 72.11 punkto nuostatų pažeidimo, pažymėtina, jog visiškai nesuprantami pažeidėjo atstovo skundo argumentai dėl šio punkto nuostatų pažeidimo nepagrįstumo skundžiamu nutarimu, kadangi jie visiškai prieštarauja skundžiamo nutarimo turiniui. Atkreiptinas pažeidėjo atstovo dėmesys, jog teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad Medžioklės taisyklių 72.11 punktą šalina iš kaltinimo (iš D. M. protokolu suformuluoto nusižengimo). Esant šioms aplinkybės, apygardos teismas papildomai dėl minėtų taisyklių punkto nuostatų nepasisakys, kadangi dėl Medžioklės taisyklių 72.11 punkto nuostatų pažeidimo D. M. nėra nubaustas.

7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog D. M. pažeidė Medžioklės taisyklių 58.5.5 punkto nuostatas.

7.1. Medžioklės taisyklių 58.5.5 punkte (galiojusio veikos padarymo metu) numatyta, jog yra draudžiama medžioti iš transporto priemonių.

7.2. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad D. M. nušovė lapę, buvusią (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete, 163 m atstumu nuo skundžiamame nutarime nurodyto gyvenamojo namo, todėl apygardos teismas papildomai dėl to, kas girdėjo ar negirdėjo šūvio garsą, nepasisakys. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, iš kurios vietos D. M. atliko šūvį. Apygardos teismas akcentuoja, kad liudytoja S. J. pirminio paaiškinimo metu nurodė, jog pastebėjo pro mašinos šoninį langą dešinėje keleivio pusėje kyšantį šautuvą ir tuoj pat pasigirdo šūvis, šovęs asmuo išlipo iš mašinos ir ėmė bėgti link nušauto gyvūno (b. l. 9). Apylinkės teismo posėdžio metu liudytoja S. J. teigė, kad matė sustojusią mašiną, pro jos langą iškištą daiktą, panašų į ginklą, mašinos durelės buvo uždarytos, keleivis buvo viduje, nurodė, kad paties šūvio nematė, tik girdėjo, tačiau tuo pačiu patikino, kad teikdama pirminius paaiškinimus, kuriuos pati surašė, geriau prisiminė įvykių eigą. Liudytojai E. J. ir G. C. apylinkės teisme patvirtino, jog liudytoja S. J. nuo pat tyrimo pradžios parodė, jog matė, kaip buvo šauta, matė per automobilio langą iškištą ginklo vamzdį, patvirtino, jog buvo šauta iš automobilio. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Be kita ko, iš E. J. ir S. J. susirašinėjimo matyti, kad S. J. vėlgi nurodė, kad buvo šauta pro dešinę pusę (b. l. 19–22, 23–26). Taigi, apygardos teismo vertinimu, minėti liudytojos S. J. parodymai, kurių teisingumą patvirtiną kiti bylos duomenys, akivaizdžiai paneigia D. M. ir jo advokato keliamą versiją, neva buvo šauta išlipus iš automobilio (pradarius automobilio duris ir iškėlus abi kojas ant kelio) ir automobilio durimis buvo naudojamasi kaip atrama dėl šūvio stabilumo. Pagrindo nesivadovauti S. J. parodymais nėra.

7.3. Atsižvelgiant į tai, jog tiek D. M., tiek su juo kartu buvę asmenys – R. M. ir M. M. viso proceso metu keitė parodymus, juos mėgino priderinti prie vienas kito parodymų, apygardos teismas sprendžia, jog šių asmenų parodymai dėl šūvio atlikimo vietos yra nepatikimi ir jais nėra pagrindo vadovautis. Taip pat nėra pagrindo vadovautis liudytojų L. S., D. G., K. G. parodymais apylinkės teisme, kadangi pastarieji įvykio tiesiogiai nestebėjo, be to, nėra galimybių patikrinti, kieno, kada ir kur konkrečiai atliktus šūvius girdėjo minėti liudytojai.

8. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenys neabejotinai patvirtina D. M. pažeidus Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimus.

8.1. Pagal Medžioklės taisyklių 58.2.1 punktą draudžiama asmeniui, turinčiam teisę medžioti <...>, medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės.

8.2. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad D. M. įvykio metu turėjo teisę medžioti (b. l. 93 – 96), 2021 m. vasario 6 d. turėjo teisę medžioti tik medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžioklės plotuose (b. l. 92), tačiau 2021 m. vasario 6 d. 16.02 val. sumedžiojo lapę (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete tam neturėdamas teisės. Pastebėtina, jog D. M. neneigia atlikęs šūvį į lapę, kuri tuo metu buvo kito medžiotojų klubo medžioklės plote, tačiau teigia, jog tam turėjo teisę, nes vykdė sužaloto gyvūno paiešką. Apygardos teismas pažymi, kad pagal Medžioklės taisyklių 24.15 punkto reikalavimus, tuo atveju, kai sužeisto gyvūno paieška tęsiama už ribų medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sužeistas gyvūnas, apie tai būtina nedelsiant, prieš išeinant už šio medžioklės plotų vieneto ribų, įrašyti medžioklės lapo antrojoje pusėje ir pranešti gretimų medžioklės plotų naudotojui telefonu arba AAD, jeigu sužeisto gyvūno ieškoma teritorijoje, kurioje medžioklė uždrausta. Šiuo atveju D. M. (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete sumedžiojo lapę, kuri, pasak pažeidėjo, buvo sužeista po jo pirminio šūvio (duomenys neskelbtini) medžioklės plote. Apygardos teismas pažymi, jog šią aplinkybę patvirtinančių įrašų medžioklės lape nėra padaryta (b. l. 92), pats D. M. pripažino nesilaikęs reikalavimo pranešti (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vieneto naudotojui arba AAD apie ieškomą sužeistą gyvūną už medžioklės teritorijos ploto, todėl šiuo atveju D. M. atlikta lapės medžioklė (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete pagrįstai pripažinta neteisėta ANK 290 straipsnio 8 dalies prasme, nepriklausomai nuo to, ar D. M. sumedžiojo persekiojamą jau sužeistą lapę, ar minėta lapė buvo sumedžiota vienu šūviu (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete lapės nepersekiojant.

8.3. Kartu apygardos teismas pažymi, kad D. M. elgesys po medžioklės taip pat patvirtina pastarojo kaltę neteisėtai sumedžiojus lapę, kadangi D. M. po medžioklės kitą dieną stengėsi sunaikinti, paslėpti neteisėtai sumedžiotos lapės kūną. Kaip matyti iš aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 19–22, 23–26), D. M. vairuojamas automobilis buvo persekiojamas, tačiau aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai, važiuodami su įjungtais švyturėliais, dideliu greičiu (122 – 145 km/h), nesugebėjo pavyti D. M., pastarasis inspekcijos pareigūnams nestojo, galiausiai pareigūnai rado D. M. vairuotą automobilį, užstrigusį pusnyse šalia (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo pirminio apdorojimo aikštelės ir nuo šios aikštelės, avėdamas tik „kroksais“, atėjo D. M.. Taigi, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad D. M. visais įmanomais būdais (slėpdamas, naikindamas įkalčius, keisdamas parodymus) stengėsi išvengti gresiančios administracinės atsakomybės dėl neteisėtos medžioklės (neteisėtai sumedžiotos lapės).

9. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, neva liudytoja S. J. teisme, o D. M. tyrimo pradžioje buvo apklausinėjami netinkamai. Kaip jau minėta, tyrimo pradžioje S. J. nurodė mačiusi, kaip buvo šauta iš automobilio, todėl G. C. pagrįstai galėjo nurodyti, jog turi viską mačiusį liudytoją, be to, galiausiai pats D. M. pripažino vykusią lapių medžioklę ir jos metu kitam medžiotojų klubui priklausančiame medžioklės plote sumedžiotą lapę, todėl G. C. jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Atsakant dėl liudytojos S. J. apklausos teisme, pastebėtina, kad liudytojos apklausa buvo atliekama laikantis visų procesinių taisyklių, jokių pažeidimų, dėl kurių nebūtų galima vadovautis minėtos liudytojos parodymais, nenustatyta.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad AAD turėjo atliekų duobėje ieškoti lapės kūno, tačiau realiai to nepadarė. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju lapės kūno paieška atliekų duobėje būtų perteklinis tyrimo veiksmas, be kita ko, ir keliantis pavojų tokią paiešką atliekančiam subjektui, todėl jokio procesinio pažeidimo, neatlikus lapės kūno paieškos atliekų duobėje, nebuvo padaryta. Pažymėtina, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių D. M. kaltę įvykdžius ANK 290 straipsnio 5 ir 8 dalyse numatytus administracinius nusižengimus, todėl lapės kūno paieška atliekų duobėje šiuo atveju visiškai nereikalinga.

11. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad vien tai, jog D. M. ir jo atstovas laikosi savo versijos, kad D. M. yra nekaltas dėl jam inkriminuotų pažeidimų, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina D. M. kaltę padarius medžioklės taisyklių pažeidimus, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai.

12. Remiantis išdėstytais argumentais, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog D. M. padarė ANK 290 straipsnio 5 ir 8 dalyse numatytus nusižengimus. Apylinkės teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto D. M. atstovo advokato A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė