Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Simuva“ ir V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-827-479/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovams UAB „Simuva“ ir V. S., tretieji asmenys A. Č., R. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl žalos aplinkai padarymo neteisėtai iškasus ir pardavus gruntą.

Nustatyta, kad atsakovas UAB „Simuva“ 2006 m. kovo 29 d. su A. Č. sudarė rangos sutartį dėl tvenkinių kasimo pastarajam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Kojelių kaime, Klaipėdos rajone, kadastrinis Nr. 55/0001:77 (b. l. 6). 2006 m. birželio 10 d. analogiška sutartis dėl tvenkinio kasimo buvo sudaryta su R. Ž. jo motinai H.E. Ž. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Kojelių kaime, Klaipėdos rajone, kadastrinis Nr. 5503/0001:523 (b. l. 7). Nuo 2006 m. balandžio 4 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. UAB „Simuva“ iškasė 22 343 kubinius metrus smėlio ir 180 kubinių metrų žvyro ir pardavė šias medžiagas kitoms įmonėms. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir BK 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas), o UAB „Simuva“ – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu pakeista nuosprendžio dalis dėl V. S. paskirtų bausmių subendrinimo, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi V. S. ir UAB „Simuva“ kasacinis skundas atmestas.

Dėl civilinės atsakomybės už žalą aplinkai atsiradimo sąlygų

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibūdinama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) pablogėjimas. Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 4 p.). Dėl žalos aplinkai padarymo fakto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008).

Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Taigi, civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul Išvest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008).

Atsakovų apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir, iš esmės nenagrinėdamas bylos, formaliai vadovavosi 2009 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civilinės teisinės pasekmės, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką. Sutiktina su apeliantais, kad civilinėje ir baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali ir nesutapti. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės, jog apeliantai naudingąsias iškasenas kasė be specialaus leidimo, yra reikšmingos ir šioje civilinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis.

Kaip matyti iš šalių paaiškinimų bei bylos medžiagos, projektai dėl tvenkinių kasimo buvo suderinti su Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriumi, Klaipėdos rajono savivaldybės žemės ūkio skyriumi bei Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos deportamento Klaipėdos rajono agentūra, tačiau statinio projektas nepateiktas patikrinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, įgaliotam nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus ir negavus jo raštiško pritarimo. Tuo buvo pažeisti LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 184 „Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo bei pakeitimų 12.4.2 punkto ir 12.4.3 punkto reikalavimai.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai nepagrįstai teigia, jog aplinkybė, kad ieškovo atstovas A. P. pasirašė planus, patvirtina tvenkinių kasimo galimumą ir žalos gamtai nebuvimą. Pažymėtina, kad įstatymas ne be pagrindo imperatyviai nustato atitinkamą teisinį reguliavimą, kuomet projektas dar turi būti suderintas ir su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautoju, įgaliotu nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus. Todėl tai, kad vienas valstybės pareigūnas, patikrinęs jam kompetentingą sritį, duoda sutikimą atlikti tam tikrą veiksmą, nereiškia, jog procedūra yra atlikta tinkamai ir yra teisėta, jei pagal įstatymų reikalavimus negauti visi reikalingi suderinimai. Kadangi apeliantai nesikreipė dėl leidimo gavimo į minėtą valstybės tarnautoją, todėl pažeidė minėtas teisės normas, nes vykdė darbus be leidimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog V. M. įmonės parengtuose projektuose dėl vandens telkinių įrengimo buvo numatyta, kad humusingas dirvožemio sluoksnis bus paskleidžiamas sklypo ribose apsėjant tvenkinio šlaitus ir įrengiant gerbūvį; dalis iškasto grunto bus panaudota privažiavimo kelio įrengimui, telkinio apipyliavimui, paviršiaus išlyginimui, kita dalis numatoma išvežti į Klaipėdos miesto civilines kapines (b.l. 85-86, 97-98). Taigi projektuose nebuvo numatyta, kad iškastas žvyras ir smėlis gali būti parduodamas tretiesiems asmenims. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai – didelis kiekis smėlio ir žvyro buvo parduota statybos įmonėms. Pagal tuo metu galiojusio Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnį žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė, o teisę jomis naudotis gali suteikti LR Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad žemės gelmių ištekliai gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kuri detaliau reglamentuota 2002 m. vasario 11 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 198 patvirtintose „Leidimo naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklėse“. Žemės gelmių įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numatė, kad leidimus atlikti tiesioginius ar netiesioginius žemės gelmių tyrimus Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda Lietuvos geologijos tarnyba. Minėto leidimo apeliantai neturėjo, nors, kaip pažymėta 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendyje, pagrečiui su kūdrų kasimo veikla UAB „Simuva“ įstatuose nurodyta ir karjerų kasimo veikla, todėl turėjo žinoti ir žinojo, kad toks leidimas reikalingas. Taip pat pagal galiojusią tvarką iškastas gruntas iš sklypo negalėjo būti išvežtas ir parduodamas – jis turėjo būti paskleidžiamas toje pačioje teritorijoje. Šios tvarkos nebuvo laikytasi, todėl pažeistos ne tik Žemės gelmių įstatymo nuostatos, bet ir galiojusi 2002 m. rugpjūčio 1 d. LR aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 393/285 patvirtinta „Naudingųjų iškasenų, mažųjų karjerų, esančių žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų sklypuose, įrengimo, naudojimo ir rekultivavimo tvarka“.

Tuo pačiu pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tvenkinių kasimas buvo tik priedanga vykdyti smėlio ir žvyro kasimo darbus. Taigi pagrindinis UAB „Simuva“ tvenkinių kasimo tikslas buvo smėlio ir žvyro gavyba ir pardavimas. Kaip matyti, tikrieji UAB „Simuva“ ketinimai ir atlikti neteisėti veiksmai neatsispindėjo parengtuose projektuose, todėl dar ir dėl šios aplinkybės ieškovo atstovo A. P. pritarimas tvenkinių kasimo darbams negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis įmonės veiksmų teisėtumą ir žalos gamtai nebuvimą, kadangi minėtam asmeniui nebuvo atskleistos visos aplinkybės. Pažymėtina, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo A. P. kviesti į teismo posėdį ir apklausti jį liudytoju, todėl teismo protokoline nutartimi toks prašymas nebuvo tenkintas (b. l. 139-142). Teismas taip pat pagrįstai atsisakė liudytoja apklausti V. V., kadangi jos paaiškinimai yra pateikti byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiųjų asmenų R. Ž. ir A. Č. bei V. K. veiksmai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atakovo UAB „Simuva“ atsakomybės. Nors su A. Č. ir R. Ž. sudarytose sutartyse dėl tvenkinių kasimo buvo nurodyta, kad pastarieji asmenys įsipareigojo turėti darbų vykdymo projektą, numatytas technines sąlygas, leidimus statybos montavimo, žemės ir kitiems darbams, tačiau iš byloje esančių paaiškinimų darytina išvada, jog leidimų suderinimo darbais rūpinosi pati UAB „Simuva“, atstovaujama V. S.. Tai, kad tretieji asmenys buvo suinteresuoti tvenkinių kasimo darbais, nesudaro pagrindo jiems taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovas UAB „Simuva“ taip pat negali savo veiksmų pateisinti tuo, jog V. K., turėjęs gauti reikalingus suderinimus ir leidimus, neatliko visų įsipareigojimų. Kadangi UAB „Simuva“, atsižvelgiant į įmonės vykdomą veiklą, turėjo žinoti visus reikalavimus šiai veiklai vykdyti, todėl negali būti atleidžiama nuo atsakomybės dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Apeliantas UAB „Simuva“, neįsitikinęs, jog V. K. gavo visus reikalingus leidimus, veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes.

Dėl atsakovų atsakomybės rūšies

Ieškovas prašė atsakovams taikyti solidariąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas tenkino tokį prašymą, konstatavęs, kad žala buvo padaryta abiejų atsakovų neteisėtais veiksmais (CK. 6.6 str. 3 d.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada. Kaip matyti, ieškovas veikė ne kaip savarankiškas fizinis asmuo, tačiau kaip įmonės vadovas. Tai patvirtina ir tai, kad neteisėtais kasimo darbais asmeninės finansinės naudos jis negavo – pajamos teko UAB „Simuva“. Taigi nagrinėjamu atveju žala padaryta ne kelių asmenų bendrais veiksmais, o vieno, t.y. UAB „Simuva“, kuri buvo atstovaujama V. S..

Pagal CK 2.33 straipsnį, juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Šioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektais. Juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę juridinio asmens dalyvių ir kitų jo veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. Tai reiškia, kad jeigu nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, pastarieji neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Juridinio asmens pareiga atsakyti pagal savo prievoles laikytina juridinio asmens teisinio subjektiškumo neatskiriama dalis.

CK 2.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Taip realizuojamas juridinio asmens civilinis teisnumas ir veiksnumas. Juridinio asmens vadovo buvimas valdymo organu lemia fiduciarinių santykių atsiradimą, kurie reiškia tai, kad jis privalo ex officio veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir laikytis specifinių pareigų, kurias nustato įstatymai, būti lojalus, veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų jo narių atžvilgiu. Tačiau pažymėtina, kad fiduciarinių vadovo pareigų pažeidimas lemia atsakomybę prieš pačią įmonę (CK 2.87 str.).

Dėl nurodytų aplinkybių, sprendimo dalis, kuria žalos atlyginimas priteistas solidariai iš abiejų atsakovų, keistina, nustatant, kad pagal ieškinį yra atsakingas atsakovas UAB „Simuva“.

Dėl žalos dydžio

Dėl žalos aplinkai fakto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta tokia žala, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę už žalą kraštovaizdžiui, padarytą pakeitus reljefo formas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų šiuo aspektu visetą, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, sutinka su išvada, kad žalos padarymo gamtai faktas (neigiamas gamtos elementų pokytis) yra nustatytas (CK 6.249 str., CPK 185 str.). Nuostolių dydis apskaičiuotas vadovaujantis LR aplinkos apsaugos ministerijos 1998 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 45 „Dėl nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika) 6 punktu.

Apeliantai teigia, kad iškasto smėlio, žvyro ir grunto kiekiai nustatyti neteisingai, neaišku, koks buvo taikytas koeficientas iškasenų kiekius konvertuojant iš PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų tonų į kubinius metrus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smėlio ir žvyro kiekiai yra nustatyti įsiteisėjusiame Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje ir šios aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamojoje byloje. Pažymėtina, kad iškasto grunto kiekio klausimas buvo svarbus ir baudžiamojoje byloje, nustatant nusikalstamos veikos mastą, taip pat atsižvelgiant į civilinio ieškinio pareiškimą. Kadangi konstatuota, kad iškasta 22 343,64 kubiniai metrai smėlio ir 180 kubinių metrų žvyro, todėl pagal Metodikos 6 punkte pateiktą lentelę, pritaikius 2006 metų IV ketvirčio indeksavimo koeficientą už gamtos išteklius (1,382) buvo paskaičiuota žala aplinkai, kuri sudaro 155 638,35 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantai netiksliai nurodo, jog baudžiamojoje byloje tapatus šiai bylai ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi nebuvo pagrįstas įrodymais. Kaip nuosprendyje nurodė Klaipėdos rajono apylinkės teismas, ieškinys paliktas nenagrinėtu dėl to, kad civilinio ieškovo atstovai neatvyko į teismo posėdžius, neteikė papildomų įrodymų, be to, kaltinamiesiems nebuvo pareikšti reikalavimai dėl žalos gamtai padarymo.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos dydis pagrįstas skaičiavimo Metodika, kitais įrodymais; apeliantai jokiais leistinais įrodymais ieškovo nurodyto žalos dydžio nepaneigė, kitokio dydžio patys nepagrindė.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Apeliantai prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau neargumentavo tokio savo prašymo.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo padaryta žala aplinkai, nepažeidė procesinės teisės normų, tačiau netinkamai taikė juridinio asmens ir jo vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl sprendimas keistinas iš dalies, nepriteisiant nurodytos 155 638,35 Lt sumos solidariai iš abiejų atsakovų, o šią sumą priteisiant iš atsakovo UAB „Simuva“. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi iš atsakovų buvo priteista po 2056 Lt žyminio mokesčio valstybei, o nustačius, kad V. S. nėra solidariai atsakingas su UAB „Simuva“, 4112 Lt žyminis mokestis priteistinas iš šios įmonės.

Nors apeliantų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atmetant ieškinį atsakovo V. S. atžvilgiu, tačiau kadangi apeliacinį skundą atsakovai padavė bendrai, o iš atsakovo UAB „Simuva“ priteista visa ieškinyje prašoma suma, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neperskirstomos (CPK 93 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Simuva“ (į.k. 300556427, adresas: J. Janonio g. 13-8, Gargždai) Lietuvos valstybei 155 638,35 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt aštuonis litus ir 35 centus) žalai atlyginti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Simuva“ 4112 Lt (keturis tūkstančius vieną šimtą dvylika litų) žyminio mokesčio valstybei.