Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-344-245/2016

Teisėja Irma Blekaitienė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-01035-2014-3

2016 m. gegužės 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Algidai Banienei, nuteistajam V. V., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. (dvi veikos), ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 182 str. 2 d. (sukčiavimas užvaldant „VW Passat“ automobilį) – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 182 str. 2 d. (sukčiavimas užvaldant „Audi“ automobilį) – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė nustatyta 3 (treji) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta 2 (dveji) metai terminuoto laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-04-09 iki 2014-04-11 ir nuo 2015-06-01 iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis kartu su A. V., veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, pastarajam organizuojant bei parengus sukčiavimo planą, pasirinkus būdą ir paskirsčius vaidmenis, 2014 m. balandžio 7 d. asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, savo automobiliu ,,Ford Focus“, nusikaltimo bendrininkus - A. V. ir V. V., iš Anglijos atvežus į Vokietijos Federacinę Respubliką ir nurodžius A. V. ir V. V. apgaule, pateikiant netikrus dokumentus, išnuomoti automobilį, po ko A. V. ir V. V., vykdydami asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, nurodymus, 2014 m. balandžio 8 d., 18.42 val., (duomenys neskelbtini), automobilių nuomos kompanijoje „(duomenys neskelbtini)“ apgaule, V. V. susitarus su kompanijos darbuotoju dėl automobilio ,,VW Passat“ nuomos, pateikiant reikiamus duomenis, o A. V. prisistačius L. Ž. ir pateikus žinomai netikrus dokumentus - Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, kuriuose buvo atspausdinta A. V. fotonuotrauka ir nurodyti L. Ž. anketiniai duomenys, buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis L. Ž. vardu, ir už automobilio nuomą atsiskaityta svetima, L. Ž. vardu išduota banko kortele VISA Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu A. V., V. V. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą (T. A.), naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - automobilį ,,VW Passat“, transporto priemonės identifikavimo numeris (toliau-VIN) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 29 216 eurų vertės, padarydami automobilių nuomos kompanijai „(duomenys neskelbtini)“ 29 216 eurų vertės turtinę žalą, kuriuo iki 2015 m. balandžio 9 d., 11.40 val., naudojosi asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, vairuodamas, o A. V. vykdamas šiuo automobiliu kaip keleivis, kol (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas pareigūnų, tokiu būdu A. V. ir V. V. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, V. V., A. V. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, veikdami bendrininkų grupėje, asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, organizuojant bei parengus sukčiavimo planą, pasirinkus būdą ir paskirsčius vaidmenis, 2014 m. balandžio 7 d., asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, savo automobiliu ,,Ford Focus“ nusikaltimo bendrininkus, A. V. ir V. V., iš Anglijos atvežus į Vokietijos Federacinę Respubliką ir nurodžius A. V. ir V. V. apgaule, pateikiant netikrus dokumentus, išnuomoti automobilį, po ko A. V. ir V. V., vykdydami asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą nurodymus, 2014 m. balandžio 8 d., 20.00 val., (duomenys neskelbtini), automobilių nuomos kompanijoje „(duomenys neskelbtini)“, apgaule, V. V. susitarus su kompanijos darbuotoju dėl automobilio ,,Audi A4“ nuomos, pateikiant reikiamus duomenis, o A. V. prisistačius L. Ž. ir pateikus žinomai netikrus dokumentus - Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, kuriuose buvo atspausdinta A. V. fotonuotrauka ir nurodyti L. Ž. anketiniai duomenys, buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis L. Ž. vardu, ir už automobilio nuomą atsiskaityta svetima, L. Ž. vardu išduota banko kortele VISA Nr. (duomenys neskelbtini), A. V., asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą ir V. V. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - automobilį „Audi A4“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 35075,65 eurų vertės, padarydami automobilių nuomos kompanijai „(duomenys neskelbtini)“ 35 075,65 eurų vertės turtinę žalą, kuriuo iki 2014 m. balandžio 9 d., 17.00 val., naudojosi V. V., kol (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas pareigūnų, tokiu būdu A. V. ir V. V. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde V. V. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016-03-01 nuosprendį, sušvelninant jam paskirtą bausmę ir pritaikant BK 75 straipsnio nuostatas. Skunde apeliantas nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta savo dydžiu, be to, teismas nepagrįstai atsisakė atidėti realios bausmės vykdymą. Savo kaltę jis pripažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Jo parodymai buvo nuoširdūs ir sudarė palankias sąlygas nusikalstamų veikų ištyrimui. Be to, jo vaidmuo nusikalstamų veikų daryme buvo antraeilis. Apeliantas teigia, jog buvo įkalbėtas T. A. daryti nusikaltimus, kuriuos buvo suplanavęs ir suorganizavęs T. A.. Šiam jis buvo reikalingas tik dėl to, kad moka kalbėti angliškai ir todėl galėjo tartis dėl nuomos sutarčių sudarymo. V. V. pažymi, kad yra vedęs, turi nepilnametę dukrą, paskutinės darbovietės charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Lietuvoje yra teisiamas pirmą kartą, tai, jog yra teistas Vokietijoje, negali būti kliūtis BK 75 straipsnio taikymui. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo asmenybę, antraeilį vaidmenį darant nusikalstamas veikas, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, dėl to paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę ir be pagrindo netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. V. V. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikacijos pagrįstumo, tačiau skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. V. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikaltimai yra turtinio pobūdžio, padaryti bausmės vykdymo atidėjimo metu. V. V. anksčiau teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje taip pat už turtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą. Taigi apelianto veikoje iš esmės dominuoja analogiškas nusikalstamų veikų pobūdis, naujas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Tinkamai įvertintos ir V. V. atsakomybę sunkinančios bei lengvinančios aplinkybės. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veikos buvo įvykdytos veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvina nuteistojo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl įstatymų imperatyvų pažeidimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aukštesnės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad Lietuvos Respublikoje V. V. nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, faktiškai jis gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, kur gyvena ir jo šeima. Taigi su Lietuvos Respublika jo nesaisto nei šeiminiai, nei darbiniai, nei kiti pastovūs, stabilūs socialiniai santykiai. Surinkta bylos medžiaga liudija, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų. V. V. išvadų dėl savo elgesio bei jam skiriamų bausmių nedaro, nesistengia pasitaisyti, pakeisti savo gyvenimo būdo. Atsižvelgiant į tai, valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad nusikaltusį asmenį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 straipsnio 2 dalis) pasiekti nepavyktų.

Atkreiptinas dėmesys, kad nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytas nusikaltimas veikas numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 straipsnio reikalavimų. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, V. V. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios dviejų metų laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio.

V. V. apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamu atveju, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, paskirta galutinė subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi formaliai V. V. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pažymėtina, jog net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).

Analizuojamu atveju, jau minėta, padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio, jos buvo gerai suplanuotos, jų darymui buvo ruoštasi iš anksto. Be to, V. V. vaidmuo darant nusikalstamas veikas nebuvo antraeilis, nors pats nuteistasis teigia, kad viską organizavo T. A., t. y. asmuo, kuriuo atžvilgiu byla yra išskirta, o jis buvo reikalingas tik dėl gero anglų kalbos mokėjimo, sudarant automobilio nuomos sutartį, tačiau bylos medžiaga liudija, kad kiekvienas bendrininkų grupės narys puikiai suprato savo užduotį bei kitų bendrininkų veiksmus ir siekė bendro rezultato, jis atliko vykdytojo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog V. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Duomenys apie apelianto padarytas nusikalstamas veikas, jų pasikartojantį pobūdį, anksčiau taikytą bausmės vykdymo atidėjimą, neleidžia teigti, jog pastarasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. V. V. jokių išvadų iš ankstesnių susidūrimų su teisėsaugos institucijomis nedaro, savo elgesio kritiškai nevertina, jo antivisuomeninės nuostatos tik progresuoja, jis nenori laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. V. buvo pasislėpęs nuo tyrimą vykdančių pareigūnų, buvo paskelbta jo paieška (t. 4, b. l. 79-80). Nuo paieškos paskelbimo iki faktinio V. V. sulaikymo praėjo daugiau nei pusė metų. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.