- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-30
- Bylos Nr.
- 1A-136-879/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Sigito Bagdonavičiaus ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. A., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal laidavimą ir byla nutraukta; A. A. perduotas laiduotojos J. A. atsakomybėn pagal laidavimą su 1 000 Eur užstatu; laidavimo terminas nustatytas 2 metams; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, A. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2019 m. gruodžio 3 d.; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus: 2019 m. gruodžio 2 d., apie 23 val., Panevėžyje, Klaipėdos – Vakarinės gatvių sankryžoje, vairavo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkoholio kiekio matuokliu 23.10 val. jam buvo nustatytas 2,66 ‰ girtumas, o 23.26 val. jam buvo nustatytas 2,60 ‰ girtumas).
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniu skundu A. A. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams bei teismo nuožiūra sumažinti paskirtą 1 000 Eur dydžio užstatą.
3. Nurodo, kad gyvena kartu su motina, kuri yra pensininkė. Transporto priemonė reikalinga tam, kad nuvažiuotų su motina pas gydytoją, į kolektyvinį sodą, darbą. Šiuo metu nei A. A., nei jo motina neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl prašo sušvelninti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
4. Skunde teigiama ir tai, kad apelianto išlaidos buto komunaliniams mokesčiams sudaro virš 100 Eur kas mėnesį (A. A. prideda mokėjimų ataskaitas už 2020 m. gegužės, balandžio mėnesius), be to, apeliantas kas mėnesį moka po 176 Eur vartojimo kredito padengimui (pateikia vartojimo kredito sutarties kopiją, iš kurios matyti, kad sutarties pabaiga – 2022 m. rugsėjo 15 d.), todėl prašo sumažinti paskirtą 1 000 Eur užstatą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Jūratė Mociškienė prašo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme laiduotoja J. A. nenurodė, kad ją būtų reikalinga vežioti pas gydytojus. A. A. nepateikia jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių nebūtų galimybės nuvykti į darbą, kolektyvinį sodą ar jo motinai nuvažiuoti pas gydytoją kitokiu būdu, nei pačiam vairuojant automobilį. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės negali būti prioritetas prieš visuomenės saugumą kelyje. Apylinkės teismas, nustatydamas užstato dydį, atsižvelgė į laiduotojos turtinę padėtį, nuomonę (teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad galėtų sumokėti nuo 500 Eur iki 1000 Eur dydžio užstatą). Todėl 1000 Eur dydžio užstatas nėra per didelis ir jį mažinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
8. Apeliaciniame skunde A. A., kuriam byla nutraukta, prašo uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Įvertinusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija tenkinti šį prašymą pagrindo nenustatė.
9. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tame tarpe ir teise vairuoti kelių transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal nagrinėjamai bylai aktualią BK 68 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva.
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. A. baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – 3 metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Priešingai, spręsdamas klausimą dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo termino, apylinkės teismas įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes – A. A. nustatytą sunkų girtumo laipsnį, apelianto padaryto KET pažeidimo pobūdį ir pavojingumą, kilusias pasekmes (apeliantas apgadino kito asmens automobilį), tai, kad A. A. baustas administracine tvarka už KET pažeidimą, padarytą naudojantis jam suteikta teise vairuoti transporto priemones (paskirtą baudą yra sumokėjęs). Taip pat apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad A. A. anksčiau nebuvo teistas ar baustas už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino ir tai, kad už eismo įvykio sukėlimą vairuojant automobilį neblaiviam (kai vairuotojui nustatomas girtumas neviršija 1,5 ‰) Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 423 straipsnio 3 ir 4 dalys numato privalomą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 5 metų, todėl nusikalstamą veiką padariusiam A. A. skirti baudžiamojo poveikio priemonę, švelnesnę už administracinę atsakomybę, būtų neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems motyvams ir daro išvadą, jog A. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra tinkamas ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės, skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius – nusižengimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K–85/2010). Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad teisė vairuoti A. A. yra reikalinga vežant pensininkę motiną pas gydytoją, vykstant į sodą ar darbą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trumpesnis, nei paskirtasis, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, atsižvelgus tiek į esamą baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės santykį bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslus, tiek į nusikalstamos veikos pavojingumą ir A. A. asmenybę, nebūtų proporcingas padarytam teisės pažeidimui – nusikaltimui. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė neabejotinai suvaržys apeliantą, galimai įtakos jo galimybes nuvykti į sodą, darbą ar nuvežti pensininkę motiną į gydymo įstaigas, tačiau šie nepatogumai yra paties apelianto neatsakingų veiksmų padarinys.
11. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad A. A. bei jo mama gyvena Panevėžyje, jo darbo vieta taip pat yra Panevėžyje, kur kursuoja miesto autobusai, teikiamos taksi ir pavėžėjimo paslaugos. Apeliaciniame skunde A. A. nenurodo, kad jam yra apsunkinta galimybė nuvykti į sodą naudojantis tarpmiestiniais autobusais. Taigi, akivaizdu, jog pasiekti reikiamas vietas (pavyzdžiui, darbovietę, sodą, gydymo įstaigą) tiek apeliantas, tiek jo motina turės galimybę ir kitu būdu, o ne tik A. A. vairuojant nuosavą automobilį. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad A. A. ar jo motina turėtų kokių nors rimtų sveikatos problemų, dėl ko būtų itin sudėtinga naudotis viešojo transporto teikiamomis paslaugomis.
12. Apibendrint teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas teismo nustatytam terminui turi svarbią prevencinę reikšmę – kad A. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevairuotų transporto priemonių ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Tuo tarpu baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui sukeliami nepatogumai yra natūrali ir logiška jo veiksmų pasekmė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės vis tik negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti visuomenės teisėtus interesus.
13. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, skirdamas apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę – ir nustatydamas jos terminą 3 metams, įstatymo nuostatų, reglamentuojančių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nepažeidė. Toks specialiosios teisės atėmimo terminas neprieštarauja šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai, jis atitinka ir proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, keisti nuosprendį šiuo aspektu nėra pagrindo.
14. Apeliantai skunde taip pat teigia, kad užstato dydis – 1 000 Eur – yra per didelis ir prašo teismo nuožiūra šį užstatą sumažinti. Prašymas motyvuojamas tuo, kad A. A. kas mėnesį už buto patarnavimus sumoka virš 100 Eur bei moka po 176 Eur per mėnesį vartojimo kreditui padengti.
15. BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.
16. Iš aptarto reguliavimo yra akivaizdu, kad užstatą įmoka būtent laiduotojas, o ne atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo. Taigi, šiuo atveju sprendžiant dėl užstato dydžio turi būti vertinama laiduotojos – J. A., o ne atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – A. A. turtinė padėtis ir kitos savybės.
17. Skundžiame nuosprendyje pateikti išsamūs ir įtikinami motyvai, kuriems pritaria ir aukštesnės instancijos teismas, pagrindžiantys išvadą, kad 1 000 Eur dydžio užstatas yra proporcingas J. A. turtinei padėčiai – jos mėnesinės pajamos sudaro apie 950 Eur, kurių pakanka pragyvenimui, J. A. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad per mėnesį pavyksta sutaupyti apie 400 Eur, taip pat laiduotoja turi butą. Atsižvelgtina ir į tai, kad teismo posėdyje J. A. pati nurodė, kad galėtų sumokėti užstatą, kurio dydis siektų iki 1 000 Eur, ką skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apylinkės teismas. Be to, pati laiduotoja nuosprendžio šiuo aspektu neskundė, nors tokia jos teisė garantuojama BPK 312 straipsnio 4 dalyje.
18. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas užstato dydį, BK 40 straipsnio nuostatų nepažeidė, o taikė jas tinkamai ir pagrįstai. Byloje nėra jokių duomenų, kad 1 000 Eur dydžio užstato suma būtų neproporcingai didelė ar turėtų itin neigiamą ir šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepateisinamą poveikį užstato davėjai J. A.. Be to, pažymėtina ir tai, kad užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Tai yra paskata A. A. laikytis įstatymų, nenusikalsti, taip pateisinant parodytą valstybės bei laiduotojos – motinos J. A. pasitikėjimą.
19. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. A., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinį skundą atmesti.